- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-213-616/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51326-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Kaltinamasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- F. B.
- Advokatai
- Jonas Nekrašius
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu nutarta informuoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kad V. K. veiksmai galimai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) sudėtį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. K. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo, kad jis 2019 m. lapkričio 30 d. apie 8.30 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), netoli kavinės „(duomenys neskelbtini)“, kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: dėl menkavertės priežasties kilusio konflikto metu sudavė medine kardo imitacija vieną kartą nukentėjusiajam F. B. į kairį skruostą ir tuo sukėlė F. B. fizinį skausmą, tai yra, buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras V. B. prašo panaikinti skundžiamą 2020 m. liepos 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti V. K. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir nesant atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, skirti jam baudą 60 MGL baudą. Medinę kardo imitaciją – konfiskuoti, vadovaujantis BK 72 straipsniu, kaip nusikaltimo padarymo įrankį.
2.1. Skunde nurodoma, kad yra visiškai neaišku, kodėl teismas atmeta nukentėjusiojo F. B. nuoseklius parodymus dėl jam suduoto smūgio ir sukelto fizinio skausmo, bei, kaip kilusias pasekmes, apie 3 metrų atstumu nuo nukentėjusiojo po smūgio nukritusius nukentėjusiojo asmeninius daiktus (akinius ir laisvų rankų įrangą – ausinę). Nors teismas savo sprendime vis dėlto konstatavo neteisėtus ir neleistinus V. K. „rytų kovos menų“ veiksmus, tačiau nusprendė V. K. „rytų kovos menų“ veiksmus prieš nukentėjusįjį vertinti kaip įžeidžiamą kibimą prie nukentėjusiojo, sutinkant, kad kontaktas tarp V. K. ir nukentėjusiojo F. B. buvo, be kita ko ir nurodant, kad V. K. sudavė medine kardo imitacija liudytojui G. P. per rankas, nors šis dėl aprangos ir pareiškė, kad skausmo nejuto ir pretenzijų neturi (šios aplinkybės teismas nekvestionavo). Liudytoja A. N. matė fizinį kontaktą tarp nukentėjusiojo F. B. ir V. K., tačiau šią aplinkybę teismas atmetė, kadangi V. K. savo kaltės nepripažino. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu „rytų kovos menus“, kaip ir bet kurią kitą sporto šaką, nesant fizinio kontakto, vertinti kaip įžeidžiamus ar įžeidžiamą kibimą prie kito žmogaus.
2.2. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaringumą nustatant smūgio nukentėjusiajam F. B. sudavimo faktą ir nepagrįstai eliminavo sudavimo medine kardo imitacija ar ranka aplinkybę, be kita ko esant duomenims apie tai, kad V. K. įvaldęs „rytų kovos menus“ ir jis treniruojasi su medine kardo imitacija, bei atsižvelgiant į tai, kad liudytojai buvo skirtingose vietose jie nurodė duomenis pagal savo suvoktą matomumą. Turėtų būti vadovaujamasi nukentėjusiojo F. B. nuosekliais, nekintančiais parodymais, atsižvelgiant į tai, kad jis žino kuom buvo suduotas smūgis ir tai įvardino – medine kardo imitacija.
2.3. Skunde nesutinkama ir su teismo pozicija vertinant V. K. veiksmus kaip administracinį nusižengimą, kadangi jokių įžeidinėjimų ar įžeidžiamo kibimo nustatyta nebuvo. Reikalavimas prisirišti šunis, nesant teismo atmestai fizinio smurto aplinkybei, iš viso negalėtų būti vertinamas kaip įžeidžiamas kibimas, jeigu smūgis suduotas nebuvo ir fizinio kontakto tarp V. K. ir nukentėjusiojo F. B. nebuvo, teismas neįvertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų kaip melagingų pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, ir neįvertino nukentėjusiojo vykimo į policijos įstaigą kaip melagingo įskundimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Pagrindo nukentėjusiajam apšmeižti V. K. nėra, civilinis ieškinys nepareikštas, jie anksčiau pažįstami nebuvo, pradžioje taikytis ir su teismo siūloma mediacija nesutikęs bei nubausti V. K. prašęs nukentėjusysis vėliau pakeitė savo poziciją ir pareiškė, kad jam tereikia V. K. viešo atsiprašymo ir, kad šis daugiau taip nesielgtų. Tačiau teismas atsiklausęs nukentėjusiojo ir liudytojų nuomonės dėl jų požiūrio ir šio įvykio teisinio vertinimo, padarė išvadas, kad nukentėjusysis F. B. su liudytoju G. P. patys kalti, kad netinkamai vedžiojo šunis.
2.4. Pažymi, kad V. K. veiksmai vertintini kaip visuomenės rimties sutrikdymas, pasireiškęs įžūliu elgesiu viešoje vietoje dėl menkavertės dingsties sukėlus konfliktą tikslu pademonstruoti savo įvaldytus „rytų kovos menus“ prieš vyresnį žmogų. Tai rodo, jog vis dėl to buvo realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, kadangi viešoje vietoje buvo demonstruojama nepagarba kitiems žmonėms, bei atlikti ne tik netoleruotini, bet ir fizinį skausmą nukentėjusiajam F. B. sukėlę veiksmai, kurie ne tik šokiravo nukentėjusįjį F. B., bet ir liudytojus G. P. ir A. N., kuri, būdama toliau nuo įvykio vietos, šaukdama ragino V. K. nutraukti savo neteisėtus veiksmus, turėjo įsikišti ir nutraukti konfliktą, o liudytojas G. P. turėjo padėti nukentėjusiajam F. B. susirasti ir susirinkti nuo gauto smūgio išsimėčiusius nukentėjusiojo daiktus.
Atsiliepimas
3. V. K. atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir 2020 m. liepos 28 d. išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.
3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog V. K. nepadarė jam kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp BK 284 straipsnio ir ANK 481 straipsnio 1 dalies, iš esmės yra tik veiksmų pobūdžio ir padarinių skirtumas ir padarė teisingą išvadą, jog V. K. veikoje nekilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Prokuroras vadovaujasi nenuosekliais, klaidinančiais ir melagingais nukentėjusiojo F. B. parodymais, kurie paneigiami kitų baudžiamojoje byloje liudytojų parodymais.
Šalies argumentai
3.2. Pažymi, kad prokuroras apeliaciniame skunde nurodo nenuoseklius, melagingus nukentėjusiojo F. B. parodymus dėl suduoto smūgio kardo imitacija ir sukelto fizinio skausmo, tačiau teismo posėdžio metu nei liudytojas G. P., nei liudytoja A. N. neparodė, kad buvo smūgiuota medine kardo imitacija.
3.3. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl kontakto buvimo tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo, remiantis G. P. parodymais, kur teigiama, kad buvo suduota ranka. Nukentėjęs F. B. teigia, kad buvo suduota medinio kardo imitacija, o liudytoja A. N. teismo posėdžio metu parodė, kad ji negali patvirtinti, ar iš vis buvo kontaktas. Atkreipia dėmesį, kad jo praktikuojamas rytų kovos menas yra tik gynybinio pobūdžio ir buvo naudojamas tik siekiant apsiginti nuo nukentėjusiojo F. B. suduotų smūgių. Šias aplinkybes nurodė savo pirminiame pranešime policijai ir tai patvirtino nagrinėjant baudžiamąją bylą teimo posėdžio metu. Visi šio įvykio dalyviai, mano, nėra susipažinę su AIKIDO filosofija, bei principais, todėl liudytojos A. N. tvirtinimas, kad tai buvo puolamieji, o ne gynybiniai veiksmai, mažų mažiausiai yra neteisingi, neatitinka faktinių aplinkybių. Prokuroras dėl kontakto buvimo daro išvadą „juolab, kad V. K. sudavė medine kardo imitacija ir liudytojui G. P. per rankas, nors šis dėl aprangos ir pareiškė, kad skausmo nejuto ir pretenzijų neturi“. Prokuroro teiginiai apeliaciniame skunde, neva, būta tokio stipraus smūgio, vertintini kritiškai, kaip prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms, jeigu būtų buvę suduoti tokie smūgiai, tai turėjo likti žymės, tačiau ikiteisminio tyrimo byloje nėra surinkta jokių įrodymų apie F. B. padarytų sužalojimų pobūdį ar sveikatos sutrikdymą, nėra atlikta ekspertizė, dėl tariamojo kūno sužalojimo.
Atsiliepimas
3.4. Atsiliepime nurodo, kad prie nukentėjusiojo ir liudytojo priartėjo iš būtinojo reikalingumo, gynė žmoną nuo ją puolusių šunų ir teisėtai reikalavo jų šeimininkų, kad jie prisirištų šunis, kad galėtų jis ir žmona tęsti savo judėjimą toliau. Šunis vedžiojantys jų šeimininkai privalo vedžioti savo augintinius, laikantis (duomenys neskelbtini) savivaldybės patvirtintų gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) mieste taisyklių reikalavimų. Vieta, kurioje įvyko incidentas yra vieša teritorija, skirta pasivaikščiojimui, sportui, čia įrengtas dviračių takas, bei įrengti atitinkami ženklai, tai nėra šunų, vedžiojamų be antsnukių ir be pavadžių, tam skirta aikštelė. Tuo nukentėjusysis F. B., liudytojas G. P., vedžiodami šunis be pavadžių bei antsnukių, ką patys ir patvirtino teismo posėdžių metu, sutrikdė jo ir jo žmonos laisvą judėjimą sportuojant. Mano, kad lojantys ir puolantys šunys yra realus visuomenės viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymas. Inicidento metu, žmona patyrė didžiulį išgąstį ir šoką. Į jo teisėtą reikalavimą prisirišti šunis, nukentėjusysis ir liudytojas G. P. atsakė necenzūriniais žodžiais, bei fraze „eik toliau, juk jie tau nieko nedaro“.
3.5. Pažymi, kad su žmona S. K., 2019 m. gruodžio 16 d. kreipėsi su pareiškimu dėl jų atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų į Šiaulių apskrities VPK, tačiau jie atmesti. 2020 m. vasario 3 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą su skundu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl jam padarytų neteisėtų veiksmų, tačiau jo skundas buvo atmestas. Mano, kad tai selektyvus teisingumas. Toks teisingumas, abejingas požiūris į faktinių aplinkybių tyrimą, suformavo precedentą, kad jis iš nukentėjusiojo tapo kaltinamuoju.
3.6. Atkreipia dėmesį, kad ne kartą teismo posėdžio metu nukentėjusysis F. B. teigė, kad stebi jį keli metai, „kad tokių nemėgsta, kad tokius reikia pamokyti”, kad jam nepatinka, kad jis sportuoja juodais treningais, kad maudosi ežere nuogas. Iš jo pasisakymų aiškiai matosi, kad nukentėjusiajam nepatinka sportuojantys, besidomintys kitomis kultūromis, sveiką gyvenimo būdą propaguojantys asmenys. Nukentėjusysis aiškiai jaučia antipatiją kitoniškumui. Mano, kad jo išsakytų pastabų, teisėtų reikalavimų vedžioti šunis pagal nustatytas taisykles, išsaukė tokią negatyvią F. B. reakciją ir nepasitenkinimą. Vengdamas konflikto tęstinumo, įspėjo šunų šeimininkus, kad apie incidentą ir netinkamai jų vedžiojamus šunis praneš policijai. Tyrime nebuvo kritiško vertinimo incidento, vertino tiesmukiškai bei vadovavosi principu, „kas pirmesnis, tas ir teisus“.
3.7. Taip pat nesutinka ir dėl galimai padarytos veikos, numatytos ANK 481 straipsnio 1 dalyje. Teismo posėdžio metu, bylos tyrime, nei vienas liudytojas, nei nukentėjusysis neparodė, kad jis naudojo necenzūrinius žodžius, įžeidžiančius gestus, kibo prie įvykio dalyvių. Neatliko jokių tyčinių veiksmų, kuriais siekė pažeisti viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Atvirkščiai, siekė ir prašė nukentėjusiojo ir liudytojo tinkamai vedžioti savo augintinius, kaip numatyta taisyklėse, viešose vietose, išvengiant, kad jų augintiniai nepažeistų viešosios tvarkos ir žmonių rimties.
4. Nukentėjusysis F. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su prokuroro apeliaciniu skundu.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusysis F. B. prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. K. ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro V. B. apeliacinis skundas tenkinamas. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 28 d. nuosprendis, kuriuo V. K. išteisintas pagal BK 284 straipsnį naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Dėl BK 284 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo
7. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keturi alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, nagrinėjamai bylai aktualus būdas – įžūlus elgesys. Ši nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, Nr. 2K-563/2009, Nr. 2K-134/2014).Viešosios tvarkos sutrikdymas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.
8. BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
9. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo V. K. pagal BK 284 straipsnį priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu. Nurodo, kad teismas, vertindamas dėl šios veikos byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK 20 straipsnio nuostatas, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir byloje priėmė neteisingą procesinį sprendimą.
10. Byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011).
11. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, pritariant apeliacinio skundo argumentams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus pažeidė BK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, vertino byloje esančius įrodymus atsiejai, nenuosekliai, nelygino visumos byloje esančių duomenų ir skundžiamu nuosprendžiu V. K. nepagrįstai išteisino pagal BK 284 straipsnį.
11.1. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išteisintasis V. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, dėstydamas savo įvykių versiją, kad sportiniu įrankiu – medinio kardo imitacija prie šunų savininkų priartėjo iš būtinojo reikalingumo, t. y., pamatęs žmoną S. K. puolančius šunis. Tuomet jis pareikalavęs, kad šunų šeimininkai sutramdytų ir prisirištų savo agresyvius augintinius, tačiau, pastariesiems pavartojus necenzūrinius žodžius, vienas iš jų stvėrė už medinio kardo imitacijos, stengdamasis „bokeną“ ištraukti iš išteisintojo rankų, kitas jo kolega stengėsi jam padėti ir kumščiu trenkė išteisintajam į petį, dėl to įvyko susistumdymas (2 t. , b. l. 18-21).
11.2. Nukentėjusysis F. B. apklausiamas pirmosios instancijos parodė, kad 2019 m. lapkričio 30 d. apie 8.30 val. prie (duomenys neskelbtini) ežero, jis ir liudytojas G. P. savo šunis vedžiojo be antsnukio ir be pavadėlio, nes aplink nebuvo žmonių. Pamatė, kad nuo treniruoklių tiesiai per žolyną ateina žmogus, sakydamas, kad prisirištų šunį, tuo metu jo žmona nuėjo toliau. Jis atsakė, kad šuo jam nemaišo ir nieko nedaro, tada V. K. pasakė: „ar nesupratot, ką aš pasakiau“, o jis jam: „eik eik, sutvarkysim tą šunį“. Tuomet jis pasiėmė kardo imitaciją, kurią dažnai su savimi nešiojasi, pribėgo prie G. P. ir trenkė jam iš tos lazdos per abiejų rankų dilbius. Kai pribėgo prie draugo, rankose turėjo šuns pavadėlį. Neprisimena, ką G. P. tam vyrui pasakė, bet jis puolė jo gelbėti, tačiau tas nepažįstamas vyriškis dūrė nukentėjusiajam iš metrinės lazdos smaigalio į kairę veido pusę, kur į ausį buvo įdėta pasikalbėjimų ausinė, sukėlė fizinį skausmą, o akiniai nuo smūgio nukrito į kitą pusę, taip pat nebebuvo ir ausinės (t. 1, b. l. 163-165). Ikiteisminio tyrimo metu du kartus apklaustas nukentėjusysis F. B. iš esmės davė analogiškus parodymus, patvirtindamas, kad išteisintasis V. K. priėjo prie nukentėjusiojo ir liudytojo G. P., prieš tai pasakęs, kad būtų pririšti nukentėjusiojo ir liudytojo lakstantys šunys, ir trenkė liudytojui G. P. per rankas vieną ar du smūgius, po to, imituodamas dūrį, sudavė nukentėjusiajam į kairį žandą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Po smūgio, nukentėjusiajam nukrito akiniai ir ausinukas. Su išteisintuoju buvusi moteris sušuko „ar baigsi tu ?”. Netoliese vaikščiojusi kita moteris pradėjo šaukti tuomet, kai buvo suduotas nukentėjusiajam smūgis (t. 1, b. l. 28-29, 34-35).
11.3. Liudytojas G. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2019 m. lapkričio 30 d. kartu su nukentėjusiuoju (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ežero, vedžiojo šunis be pavadėlių. Nepažįstamas asmuo liepė prisirišti šunis. Šiems atsakius, kad šunys nieko nedaro, jis (V. K.) pribėgo prie jų ir iš turimo samurajaus kardo imitacijos trenkė liudytojui į abi rankas. Taip pat liudytojui buvo ir trečias smūgis, o nukentėjusiajam trenkė į veidą. F. B. akiniai atsirado vienoje takelio pusėje, o ausinukas – kitoje. V. K. žmona tuo metu buvo toliau ir ėjo link jų pusės. Analogiškus iš esmės parodymus jis davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kur nurodė, kad V. K., paprašęs pririšti šunis, priėjo prie liudytojo G. P. ir nukentėjusiojo F. B., medine kardo imitacija sudavė liudytojui per rankas, po to sudavė smūgį nukentėjusiajm F. B. į veido sritį. Liudytojas teigia, kad jam fizinis skausmas nebuvo sukeltas. F. B. nuo smūgio nukrito akiniai ir ausinukas. Mačiusi šį įvykį dar viena moteris, pradėjo šaukti, tuomet V. K. su moterimi, su kuria vaikščiojo, nubėgo, o nukentėjęs ir liudytojas G. P. pasiliko ieškoti nukritusių nukentėjusiojo akinių ir ausinuko (t. 1, b. l. 184-185).
11.4. Liudytoja A. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. lapkričio 30 d. ryte, ji vedžiojo šunį prie (duomenys neskelbtini) ežero. Vaikštant ją pralenkė išteisintasis su žmona, jie ėjo per ežerą link miško, o nukentėjusysis su dar vienu pažįstamu iš matymo asmeniu, vedžiojo šunis. Liudytoja išgirdo kažką sakant: „prisirišk šunį“ ir matė, kaip V. K. panaudojo rytų kovos meno judesį ir smogė į juos. Jie tarpusavyje nesimušė, buvo vienas judesys, nebuvo taip, kad visi būtų suartėję. Žodžių negirdėjo, nes ėmė šaukti: „vyrai, ką darot“. Matė, kaip V. K. smogė į nukentėjusiųjų pusę. Paskui liudytoja priėjo prie nukentėjusiojo, jam buvo nukritę akiniai, o tas kitas žmogus buvo ant šaligatvio nukritęs. Mano, kad nuo smūgio. V. K. žmona visą laiką stovėjo nuošaliau, negirdėjo, ar ką sakė, bet paskui lyg ir priėjo prie vyrų ir, jos nuomone, ji sutramdė savo vyrą ir jie nuėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad sportiniais rūbais apsirengęs vyras trenkė kitam, kuris buvo su šunimi (t. 1, b. l. 56-57, 183-184).
11.5. Liudytoja S. K. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. lapkričio 30 d. ji su savo vyru V. K. bėgdami (duomenys neskelbtini) ežero pakrante, pamatė du asmenis vedžiojančius šunis be pavadėlio. Liudytoja bijo šunų, todėl jos vyras paprašė šunis pririšti. Liudytoja teigė, kad šunys lakstė aplink ją, buvo aspstoję, tačiau šunų šeimininkai nereagavo į prašymą pririšti šunis. Liudytojos vyras prie nukentėjusiojo ir liudytojo priėjo iš būtinybės, dar kartą reikalaudamas pririšti šunis. Kardo imitaciją sutuoktinis nešėsi su savimi ir bandė nuo nukentėjusiojo ir liudytojo apsiginti. Teigia, kad jos vyras mosikavosi kardo imitacija prieš šunis, suduoto smūgio nematė, tačiau teigė, kad nukentėjusysis trenkė jos vyrui į petį. Nematė, kad kažkas nuvirstų, tačiau kažkas buvo pasilenkęs. Pašalinė moteris taip pat šaukė, kad prisirištų šunis ir klausė „ar mušatės“ (t. 1, b. l. 185-186).
12. Vertinant visumą duomenų nustatyta, kad išteisintasis V. K. nukentėjusiajam F. B. ir liudytojui G. P. vedžiojant palaidus šunis, dėl menkavertės priežasties, t. y., norėdamas sudrausminti šunų šeimininkus, kad šie prisirištų savo augintinius, priėjęs prie nukentėjusiojo F. B. ir kartu su juo buvusio liudytojo G. P., V. K. medine kardo imitacija sudavė nukentėjusiajam į kairį skruostą ir tuo sukėlė jam fizinį skausmą. Faktą, kad nukentėjusiajam buvo suduota medine kardo imitacija neginčijamai patvirtina paties nukentėjusiojo F. B. nuoseklūs parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kuriuos patvirtina liudytojo G. P. taip pat nuoseklūs parodymai. Šių asmenų parodymais abejoti teismui nėra jokio pagrindo, kadangi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jie aiškiai, nekeisdami jokių faktinių aplinkybių tvirtino, kad nukentėjusiajam F. B. buvo suduotas smūgis medine kardo imitacija į veido sritį. Tai, kad buvo konflliktas, patvirtino ir liudytoja A. N., kuri apklausiama ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad V. K. sudavė smūgį asmeniui, buvusiam su šuniu. Kad buvo suduotas nukentėjusiajam smūgis, teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kadangi tai patvirtino, kaip jau minėta ne tik nukentėjęs, bet ir liudytojai. Be kita ko netiesiogiai, tačiau suduoto smūgio faktą ir neabejotinai sukeltą fizinį skausmą, nepaisant to, kad byloje nėra nustatytų konkrečių sužalojimų, nukentėjusiajam F. B. patvirtina ir akivaizdžios smūgio pasekmės, nukrito nukentėjusiojo akiniai ir ausinukas. Tiek nukentėjęs, tiek liudytojas G. P. tvirtino, kad po to, kai nukrito akiniai ir ausinukas, šalinantis iš įvykio vietos V. K., jie abu pasilenkę ieškojo ant žemės nukritusių daiktų. Šią faktinę aplinkybę iš dalies patvirtino ir liudytoja S. K., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė kaip konflikte dalyvavę asmenys buvo pasilenkę ir galimai rinko daiktus.
13. Iš byloje esančių faktinių duomenų neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajam F. B. buvo suduotas smūgis medine kardo imitacija. Šiuos duomenis nuosekliai tvirtino nukentėjęs F. B.. Pats išteisintasis taip pat neneigė įvykio dieną turėjęs su savimi kardo medinę imitaciją, kuri kratos iš V. K. metu paimta ir vėliau daiktų apžiūros metu apžiūrėta (1 t. b. l. 97-100). Kaip jau nustatyta, nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, jais netikėti teismui nėra jokio pagrindo. Be kita ko, kad įvykio metu buvo panaudota buvo medinė kardo imitacija, patvirtina ir liudytojas G. P., kuris taip pat nuosekliai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu teigė, kad nukentėjusiajam smūgis buvo suduotas būtent aptariamu įrankiu, be kita ko buvo suduoti smūgiai tuo pačiu įrankiu ir liudytojui G. P. per rankas. Nors V. K. nėra pareikštas kaltinimas dėl suduotų smūgių liudytojui G. P., tačiau nukentėjusiojo ir liudytojo G. P. parodymų nuoseklumas ir aiškumas, patvirtina nukentėjusiojo žodžius dėl smūgio sudavimo būtent medine kardo imitacija.
14. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020). Įžūliais veiksmais ir nepagarba aplinkiniams kaip BK 284 straipsnyje nustatytu požymiu laikytinas ir smūgio sudavimas žmogui kaip pretekstą panaudojant mažareikšmę dingstį.
15. Vertinant visą įvykio situaciją nustatyta, kad išteisintasis V. K. buvo šio įvykio iniciatorius, nes jis pirmasis pradėjo reikalauti šunų šeimininkų prisirišti šunis, o pastariesiems nesureagavus taip, kaip norėjo išteisintasis, priėjo prie nukentėjusiojo ir liudytojo G. P. ir pradėjo aktyvius fizinius veiksmus. Šioje vietoje pastebėtina, kad protingas, suaugęs ir adekvatus žmogus tokioje situacijoje turėtų kreiptis į atitinkamas institucijas, prašydamas sudrausminti, jo manymu, netinkamai vedžiojančius šunų savininkus, o ne prieš pastatyti save, parodyti savo viršenybę, siekiant asmenis priversti elgtis taip kaip jis nori, juo labiau, panaudojant fizinį smurtą.
16. Pažymėtina, kad išteisintojo V. K. atsiliepime nurodytą aplinkybę, kad jo praktikuojamas rytų kovos menas yra tik gynybinio pobūdžio ir buvo naudojamas tik siekiant apsiginti nuo nukentėjusio F. B. suduotų smūgių, aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstą, kadangi tiek iš nukentėjusiojo F. B. paaiškinimų, kurie iš esmės buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tiek iš liudytojo G. P. parodymų, tiek ir iš liudytojos A. N. parodymų akivaizdu, kad V. K. veiksmai buvo puolamieji, o ne gynybiniai.
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram, t. y., kai asmuo padaro veiką, siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (BK 31 straipsnio 1 dalis). Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Būtinojo reikalingumo situacijoje pavojus turi būti akivaizdus ir realus (jau šiuo metu iškilęs, tebesitęsiantis, o ne būsimas ar praėjęs, taip pat egzistuojantis objektyviai, o ne asmens subjektyviu manymu).
17.1. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. K. sudavė F. B., siekdamas pašalinti jo žmonai gresiantį pavojų, taip pat apie tai, ar šis, išteisintojo manymu, pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Dar daugiau, kaltinamojo V. K. nurodytos aplinkybės, kad šunys puolė jo žmoną S. K., todėl jis bėgo jos ginti, nepatvirtino net pati S. K., kuri pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja parodė, kad matydama iš toli bėgančius šunis į jų pusę, prašė, kad šeimininkai juos pasikviestų arba prisirištų, tačiau šeimininkai į prašymą nesureagavo, po ko, vyras V. K. dar kartą jų paprašė, kad prisirištų šunis. Teigė, jog vyras kardo imitacijos įrankiu bandė apsiginti nuo šunų. Vienas iš šeimininkų čiupo už to kardo ir pradėjo stumdytis, o nukentėjusysis trenkė vyrui į petį. Atkreiptinas dėmesys į išteisintojo ir jo žmonos parodymų prieštaringumą – V. K. teigė, kad jis gynė žmoną nuo ją puolusių šunų, tuo tarpu, S. K. teigė, kad vyras kardo imitacija gynėsi nuo jį puolusių šunų. Svarbu tai, kad kaip nustatyta iš bylos duomenų, šunys nebuvo priartėję prie V. K. žmonos, o pats V. K. priėjo prie šunų šeimininkų, šalia kurių ir buvo jų augintiniai, o be to, nenustatyta ir tai, kad šunys būtų buvę agresyvūs ar kėlę pavojų, nuo kurio V. K. būtų reikėję gintis.
18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020). Įžūliais veiksmais ir nepagarba aplinkiniams kaip BK 284 straipsnyje nustatytu požymiu laikytinas ir smūgio sudavimas žmogui kaip pretekstą panaudojant mažareikšmę dingstį.
19. Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, neginčytinai nustatyta, kad V. K. veiksmas, t. y. smūgis medine kardo imitacija nukentėjusiajam F. B. į kairį skruostą, sukeliant jam fizinį skausmą buvo padarytas dėl menkavertės priežasties ir buvo įžūlus, prieštaraujantis padoraus elgesio taisyklėms, bei padarytas veikiant tiesiogine tyčia; V. K. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, dėl jo veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka (liudytoja A. N. turėjo įsikišti į konfliktą, siekdama jį nuraminti; veika padaryta viešoje vietoje, kurioje lankymasis neapribotas ir bet kuriuo metu gali pasirodyti pašaliniai asmenys (šioje byloje nustatyta, kad išteisintojo veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje); įvykio metu buvę asmenys pasijuto nesaugiai (liudytoja A. N. parodė, kad vertina blogai tokią situaciją, nes santykius aiškintis muštynėmis – nepriimtina).
20. Pagal nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. K. turėjo tyčią sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, bei demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Nagrinėjamu atveju išteisintasis suvokė, jog viešoje vietoje konfliktuodamas su nukentėjusiuoju, suduodamas nukentėjusiajam dėl menkavertės priežasties, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Įvertinusi V. K. veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, įvykio vietos specifiką, kitas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog išteisintojo V. K. veika atitinka BK 284 straipsnį, nes jis savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė šias padarytos veikos aplinkybes:
V. K. 2019 m. lapkričio 30 d. apie 8.30 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), netoli kavinės „(duomenys neskelbtini)“, kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: dėl menkavertės priežasties kilusio konflikto metu sudavė medine kardo imitacija vieną kartą nukentėjusiajam F. B. į kairį skruostą ir tuo sukėlė F. B. fizinį skausmą.
22. Skundo argumentai dėl atribojimo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje nuo pažeidimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje požymių ir jų vertinimo, neanalizuojami, kadangi, pripažinus V. K. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, minėti skundo argumentai netenka teisinės reikšmės.
Dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo
23. Atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra nustatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje. Šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. Nei nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančio ANK 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) dispozicijoje nenurodyti padariniai, kaip būtinasis administracinio nusižengimo sudėties požymis. ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir nurodo padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-170-699/2016). Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn.
24. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. K. įvykio metu sudavė smūgį nukentėjusiajam F. B., t. y. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, sukeldamas jam skausmą, o tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015), t. y. kaip vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnio nurodytos nusikalstamos veikos būdų, kuris ANK 481 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl V. K. neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas (dėl suduoto smūgio nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, V. K. viešoje vietoje atliktus veiksmus matė kiti asmenys, kurie buvo išsigandę ir papiktinti). Taigi V. K. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.
Dėl bausmės
25. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-316/2014).
26. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje nustatyta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, Nr. 2K-115/2009 ir kt.).
27. Už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, t. y., viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.
28. V. K. padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia. V. K. iki nagrinėjamoje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo neteistas, tačiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37, 38 ir 40 straipsnių pagrindais (1 t. b. l. 106) ir tai nevertintina kaip teigiamai asmenį charakterizuojantys duomenys. Šiuo metu V. K. teistas vieną kartą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baustas administracine tvarka, tačiau atsižvelgiama į tai, kad visi nusižengimai už kelių eismo taisyklių pažeidimus ir nesusiję su šioje byloje nagrinėtu viešosios tvarkos pažeidimu (1 t. b. l. 107-115). V. K. turi aukštąjį išsilavinimą, yra dirbantis, vedęs. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, padarant šią nusikalstamą veiką, nenustatyta. Išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju leidžia daryti išvadą, kad V. K. atžvilgiu BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti, o teisingumo principas bus įgyvendintas, jam paskiriant BK 284 straipsnyje numatytą bausmės rūšį – baudą, nustatant minimalų jos dydį (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Skirti sankcijoje numatytus viešuosius darbus – teismas neturi teisinio pagrindo, nepripažįstant V. K. kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, nesant galimybės gauti V. K. sutikimą dėl aptariamos bausmės skyrimo (BK 46 straipsnio 1 dalis). Skiriama bausmė bauda, kolegijos nuomone, kaip jau minėta, padės įgyvendinti bausmės paskirtį.
Dėl proceso išlaidų
29. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).
30. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).
31. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi išteisintajam V. K. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas E. Jankaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. gegužės 26 d. gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už išteisintajam V. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 90,00 Eur išlaidų. Tačiau kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. birželio 2 d. advokato orderio serija (duomenys neskelbtini), V. K. sudarė susitarimą su gynėju advokatu J. Nekrašiumi, kuris ir dalyvavo bylą nagrinėjant 2021 m. birželio 3 d. apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgus į tai, kad V. K. atsisakė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkto gynėjo advokato E. Jankaičio, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašoma priteisti už suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma iš V. K. neišieškotina.
32. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarymui buvo panaudotas įrankis – medinė kardo imitacija, todėl ji konfiskuotina (BK 72 straipsno 2 dalis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 28 d. nuosprendį, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį ir priimti naują nuosprendį.
V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir skirti jam bausmę – baudą 50 MGL dydžio (2500 Eur).
Medinę kardo imitaciją konfiskuoti.
Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo V. K. neišieškoti.