- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-02
- Bylos Nr.
- eI2-2914-872/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01070-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- A. K., P. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- "Ausleta"
- Advokatai
- Andrejaus Novikovas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Gedimino Užubalio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. I. P.,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ausleta“ atstovams direktoriui A. K. (A. K.) ir advokatui Andrejui Novikovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), A. K. ir P. K. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Ausleta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai A. K., A. K. ir P. K. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. ((duomenys neskelbtini) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams A. K., A. K. ir P. K. panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) palikti galioti Rusijos Federacijos piliečiui A. K., gim. (duomenys neskelbtini), išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojantį iki (duomenys neskelbtini)); 3) palikti galioti Rusijos Federacijos pilietei A. K., gim. (duomenys neskelbtini), išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojantį iki (duomenys neskelbtini)); 4) palikti galioti Rusijos Federacijos pilietei P. K., gim. (duomenys neskelbtini)., išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojantį iki (duomenys neskelbtini)); 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, jog Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2021 m. kovo 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo A. K. valdomą bendrovę - UAB „Ausleta“ (toliau – ir Bendrovė) bei šios Bendrovės darbuotojus ir nustatyta, kad šiuo metu bendrovėje yra įdarbinti 2 darbuotojai: Lietuvos Respublikos pilietis L. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir trečiosios šalies pilietis A. K., turintis leidimą laikinai gyventi. Buvo nustatyta, kad UAB „Ausleta“ darbuotojo L. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), darbo užmokestis už 2020 m. vasario mėn. sudarė 650 Eur/ mėn. (nuo 2020 m. liepos mėn. jam įprastai buvo mokamas 615 Eur / mėn. darbo užmokestis, o nuo 2021 m. sausio mėn. - 650 Eur/mėn.). Kadangi pareiškėjo A. K. valdomoje UAB „Ausleta“ darbuotojams, atitikusiems Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 650 Eur, konstatuotina, kad A. K. valdoma Bendrovė 2021 m. vasario mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbančiam darbuotojai mokamas 650 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Be to, Migracijos departamentas Sprendime taip pat nustatė, jog autoserviso veikla nėra priskiriama paslaugų, kurių teikimo metu būtų būtinas ilgesnis nei 15 minučių kontaktas su automobilio remonto užsakovu, kategorijai, todėl UAB „Ausleta“ galėjo ir toliau teikti autoserviso paslaugas šalyje įvesto antrojo karantino metu, o kaip matyti iš viešai internete prieinamų duomenų, UAB „Ausleta“ antrojo karantino metu paslaugas ir teikė, taigi šalyje įvesti karantino ribojimai neturėjo padaryti didelės įtakos UAB „Ausleta“ vykdomai veiklai. Skundžiamame Sprendime taip pat nurodyta, jog pateiktame UAB „Ausleta“ sutrumpintame balanse už 2020 m. deklaruota, kad 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovės nuosavą kapitalą sudaro 7854 Eur, o Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad bendrovės nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 eurų, taigi yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Be to, Sprendime pastebėta, jog Sodros informacinės sistemos duomenimis, A. K. ir P. K. yra niekur neįdarbintos Lietuvos Respublikoje, P. K. draudimas galiojo nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2021 m. vasario 24 d., po šio draudimo poliso galiojimo pabaigos nebuvo kreiptasi į migracijos institucijas pateikti kitą galiojantį sveikatos draudimo turėjimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą. Sprendime nurodyta, jog aukščiau nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad A. K. siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu tiesiog formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad A. K. gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
Pareiškėjai nesutinka su Sprendimo argumentais ir teigia, kad atsakovas priimdamas Sprendimą nesigilino į aplinkybes dėl darbuotojų skaičiaus Bendrovėje. Pažymi, jog pareiškėjas pradėjo UAB „Ausleta“ vadovauti pirmo karantino metu, o darbo užmokestis jau buvo nustatytas ankstesnio vadovo. Atnaujinus veiklą po karantino, Bendrovė nesulaukė daug užsakymų dėl jos teikiamų paslaugų. Be to, pareiškėjas negalėjo kelti darbo užmokesčio dėl sunkios įmonės finansinės padėties, o po karantino režimo pabaigos dėl sunkios Bendrovės finansinės padėties ją paliko darbuotojai. Pareiškėjų teigimu, pareiškėjas A. K., būdamas UAB „Ausleta“ direktoriumi, dėjo visas pastangas pagerinti Bendrovės veiklą, finansinę padėtį pagrįstai tikėjosi, jog Bendrovės veikloje iškilę sunkumai yra laikini ir per jam suteiktą laiką laikinai gyventi Lietuvoje Bendrovės reikalai pasitaisys.
Pažymi, kad per pirmą karantino laikotarpį UAB „Ausleta“ buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos įmonių sąrašą, kurioms reikalinga pagalba, buvo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID 19. Be to, UAB „Ausleta“ po karantino režimo atšaukimo greitai finansiškai neatsigavo, nepadaugėjo užsakymų ir nors Bendrovė antro karantino metu veikė, tačiau dėl taikomų kitų apribojimų asmenims mažėjo transporto priemonių naudojimo skaičius, atitinkamai mažėjo užsakymų remontuoti automobilius skaičius, dėl šių priežasčių Bendrovės veikla pasunkėjo, įmonė patyrė nuostolių. Pareiškėjų teigimu, dėl sunkios finansinės UAB „Ausleta“ padėties negalėjo pasinaudoti antro karantino siūlomomis priemonėmis, nes tuomet kiltų reali grėsmė neatnaujinti Bendrovės veiklą, ją likviduoti. Be to, dėl sunkios Bendrovės finansinės padėties, kurią sąlygojo pandemijos situacija, UAB „Ausleta“ savo noru paliko darbuotojai.
Pareiškėjų teigimu, 2020 m. vasario 18 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą nuo 2896 Eur iki 30 002,56 Eur. UAB „Ausleta“ nuosavas kapitalas sumažėjo ne dėl akcininkų, o dėl buvusio direktoriaus neteisėtų veiksmų. Dėl šių aplinkybių su ieškiniu buvo kreiptasi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, kuriame nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-273-892/2021.
Nurodo, jog UAB „Ausleta“ ūkinę veiklą, pajamas sąlygojo pandeminė situacija ir jos pagrindu įvestas karantino režimas, įtvirtinti draudimai bei ribojimai, todėl sprendžiant klausimą dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo vadovautis vien formaliais Įstatyme nustatytais pagrindais šiuo atveju nėra teisinga.
Pareiškėjai pažymi, kad deda pastangas įsitvirtinti rinkoje, atnaujinti Bendrovės veiklą, integruotis visuomenėje: pareiškėjai aktyviai ieško darbuotojų, įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, investavo į Bendrovės veiklą, padidino įstatinį kapitalą, pareiškėja lanko kursus, mokosi lietuvių kalbos, siekdami įsitvirtinti Lietuvoje, pareiškėjas pardavė butą Sankt Peterburge ir pinigus investavo į verslą Lietuvoje.
Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais: lygiateisiškumo, nes Lietuvos Respublikos pilietybę turintys asmenys po pirmojo karantino panaikinimo vykdantys analogišką veiklą kaip ir UAB „Ausleta“, nors ir patyrė nuostolių, tačiau toliau galės vykdyti ūkinę veiklą ir likti gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pareiškėjai būdami rusų tautybės, kilę iš kitos šalies (Rusijos Federacijos), neturės galimybės vykdyti verslo, pagerinti Bendrovės finansinę padėtį ir bus priversti palikti Lietuvą; nepiktnaudžiavimo valdžia, nes atsakovas priimdamas Sprendimą nesiekė kovoti su nelegalia migracija, nes tokios grėsmės pareiškėjai fiziškai nekelia, tačiau siekia, panaikinus leidimus laikinai gyventi, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir taip apsunkinti jų gyvenimą, nutraukti jau susiformavusius tamprius ryšius su Lietuvos Respublika; objektyvumo, nes Migracijos departamentas formaliai įvertino Bendrovės veiklą, neatsižvelgė į pandeminės situacijas sukeltas pasekmes verslui, neatsižvelgė į pareiškėjų pastangas įsitvirtinti Lietuvoje, pagerinti Bendrovės finansinę padėtį, integruotis į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, jog integruotis Lietuvoje, vystyti verslą bus suteiktas laikas nustatytas leidimuose laikinai gyventi, t. y. dveji metai; proporcingumo, nes atsakovo Sprendimas yra visiškai neproporcingas siekiamiems administravimo tikslams ir apriboja pareiškėjo teises bei laisves. Sprendimu dėl neatskleistos, hipotetinės nelegalios migracijos grėsmės apribojo pareiškėjo ir jo šeimos laisvę gyventi ir veikti Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai mano, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą pažeidė gerojo administravimo principus: pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, nes Migracijos departamentas, išduodamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neinformavo pareiškėjo, jog jis ar įmonė galės būti tikrinamas anksčiau, nepasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui, t. y. nepraėjus 2 metams po leidimo išdavimo momento. Be to, atsakovas formaliai patikrino ir įvertino ūkio subjekto veiklos rezultatus ir tuo pagrindu priėmė pareiškėjui nepalankų Sprendimą. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas, aptikęs įmonės trūkumas, pirmiausiai turi padėti asmenims, siūlyti suteikti konsultaciją, pagalbą, teikti visą informaciją asmenims, perspėti apie gresiančias pasekmes, tačiau atsakovas tokių veiksmų neatliko.
Migracijos departamentas pažeidė administracinio teisinio santykio šalių bendradarbiavimo principą, nes nebendradarbiavo su pareiškėju, atsakovas priėmė Sprendimą pareiškėjui nežinant. Pažymi, jog pagal VAĮ viešojo administravimo subjektas apie neplaninio patikrinimo rezultatus turėtų informuoti įmonės vadovą, pareikalauti pateikti pasiaiškinimą ir atlikti kitus veiksmus, prieš priimant Sprendimą. Be to, Migracijos departamentas pažeidė teisės būti išklausytam ir informuotam principą, nes atsakovas neišklausė pareiškėjo bei nesuteikė galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonę.
Mano, jog atsakovas, atlikdamas ūkio subjekto veiklos priežiūrą, nepaisė ir nesivadovavo metodinės pagalbos teikimo principu, nes nebendradarbiavo, neteikė vienodų ir neprieštaringų konsultacijų ūkio subjektams priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais, neįgyvendino kitų prevencinio pobūdžio priemonių, padedančių ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų. Taip pat Migracijos departamentas pažeidė rizikos vertinimo principą, nes patikrinimai pagal gautą skundą turėtų būti atliekami ne visais atvejais, o tik įvertinus, ar yra pagrindo įtarti, kad, tikėtina, neteisėta ūkio subjekto veika sukels žalą teisės normų saugomoms vertybėms. Pareiškėjai mano, jog UAB „Ausleta“ patikrinimas pradėtas dėl piktavališkos buvusio vadovo ar jo giminaičių pateiktos informacijos. Įrodžius, kad tyrimas buvo pradėtas, tokios informacijos pagrindu, būtų galima konstatuoti, jog atsakovas nesilaikė šio principo nuostatų, netaupė biudžeto lėšas bei vykdė galimai vieno iš konkurento nurodymus.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai jokiais įrodymais nepagrindžia argumentų, jog UAB „Ausleta“ dėl pandemijos patyrė nuostolius, negalėjo pasinaudoti antrojo karantino metu siūlomomis finansinės paramos priemonėmis, dėl sunkios įmonės finansinės padėties ją paliko darbuotojai. Tai, jog UAB „Ausleta“ pirmojo karantino laikotarpiu buvo įtraukta į įmonių, kurioms taikomos mokestinės pagalbos priemonės, sąrašą, neturi jokios teisinės reikšmės, nes įmonės atitiktis Įstatymo reikalavimams šiuo laikotarpiu ginčijamu Sprendimu nebuvo vertinama. Teigia, jog Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Ausleta“ Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko jau nuo 2020 m. liepos mėnesio, kuomet karantino režimas Lietuvos Respublikoje nebuvo įvestas ir ribojimai verslui nebuvo taikomi, o nuo 2020 m. lapkričio 7 d. įvestas antrojo karantino režimas Bendrovės veiklos neuždraudė (net ir tuomet, kai Lietuvos Respublikoje buvo taikomos griežčiausios karantino režimo priemonės, autoserviso paslaugų veikla nebuvo draudžiama), todėl pareiškėjų argumentai, kad UAB „Ausleta“ ir pareiškėjas A. K. neatitiko Įstatymo reikalavimų dėl pandemijos nulemtų nuostolių įmonei atsiradimo, yra nepagrįsti.
Pažymi, kad neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjų argumentai, jog UAB „Ausleta“ nuosavą kapitalą neteisėtai sumažino buvęs šios įmonės vadovas – netgi, jeigu šis faktas ir būtų nustatytas teismo sprendimu, tai neatleidžia pareiškėjo A. K. nuo pareigos ir atsakomybės atitikti jam išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindą sudarančius Įstatymo reikalavimus. Nurodo, jog pareiškėjas A. K., kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, buvo atsakingas už tai, kad visą jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitiktų Įstatymo jam keliamus reikalavimus, t. y. šiuo atveju imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad, be kita ko, užtikrintų, jog įmonės nuosavas kapitalas sudarytų ne mažiau kaip 28 000 Eur ir kad įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas) bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Mano, jog pareiškėjai tik deklaratyviai teigia, kad Bendrovė susidūrė su sunkumais dėl pandemijos, tačiau neteikia objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad tariamai patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo, lėmė nuo pareiškėjo nepriklausančios (force majeure) aplinkybės, bei kokių aktyvių veiksmų pareiškėjas A. K. ėmėsi, kad atitiktų minimalius Įstatymo keliamus reikalavimus.
Migracijos departamentas akcentuoja, jog vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas prašymo dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo neteikė, nors, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitinka nuo 2020 m. liepos mėn., ko pareiškėjai neginčija. Atkreipia dėmesį į tai, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti 2020 m. gegužės 19 d., todėl minėtus Įstatymo reikalavimus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas A. K. atitiko tik kiek ilgiau negu vieną mėnesį, kas kelia pagrįstą abejonę dėl pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir tikrojo pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad priimant Sprendimą buvo pažeisti viešojo administravimo principai ir akcentuoja, jog pareiškėjai dėl savo tautybės / pilietybės nėra diskriminuojami prieš Lietuvos Respublikos piliečius – tai, jog pareiškėjai yra užsieniečiai ir jiems, skirtingai negu Lietuvos Respublikos piliečiams, taikytini Įstatymo reikalavimai, kuriuos pareiškėjai privalo atitikti, jeigu nori gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas. Teigia, kad priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas nepiktnaudžiavo valdžia, o įgyvendino jam teisės aktų pavestas funkcijas, vykdė užsieniečių kontrolę. Mano, jog pareiškėjų teiginiai, kad Migracijos departamentas siekė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, apsunkinti jų gyvenimą ir kt., yra nepagrįsti, nes pareiškėjai Sprendimu nėra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos ir jiems neuždrausta atvykti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka jie gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Nurodo, kad pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi galios nepriklausomai nuo to, kad jis neatitiks Įstatymo reikalavimų. Jeigu pareiškėjas nesuprato savo pareigų bei jam taikytinų Įstatymo reikalavimų, jis galėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl konsultacijos suteikimo, tačiau to nedarė, elgėsi pasyviai ir yra pats atsakingas už jam ir jo šeimai kilusias neigiamas pasekmes.
Pažymi, kad Migracijos departamentas nevykdė UAB „Ausleta“ neplaninio patikrinimo pagal VAĮ nuostatas, o įgyvendindamas užsieniečių kontrolę, vertino, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo reikalavimus, kurių pagrindu pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi. Migracijos departamentas apie vykdomą tyrimą pareiškėjų neprivalėjo informuoti, nes tokios pareigos teisės aktai nenumato. Taip pat prieš priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas neturėjo pareiškėjų apklausti. Šiuo atveju pareiškėjai net neįvardija, kokią reikšmę jų apklausa būtų turėjusi ginčijamo Sprendimo priėmimui, nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų Sprendime daromas išvadas, neginčija to fakto, kad UAB „Ausleta“ ir pareiškėjas A. K. Migracijos departamento vertintais laikotarpiais neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.
Mano, jog deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo teikti metodinę pagalbą ūkio subjektui, siekti užkirsti kelią žalai teisės normų saugomoms vertybėms atsirasti, išlaikyti tvarų ekonominės veiklos vykdymą bei verslo plėtrą. Pažymi, jog Migracijos departamentas verslo konsultacijų neteikia, o dėl konsultacijų migracijos klausimais pareiškėjas į Migracijos departamentą nesikreipė. Savo verslo vykdymu, vystymu (tuo pačiu užtikrinant atitikimą Įstatymo reikalavimams) pirmiausia privalėjo būti suinteresuotas ir tuo tikslu dirbti pats pareiškėjas, o ne pasyviai tikėtis, jog kažkas kitas suteiks pagalbą iš šalies.
Akcentuoja, jog Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui neturi jokios reikšmės tai, ar patikrinimą pareiškėjų atžvilgiu Migracijos departamentas atliko atsitiktinai, ar gavęs informaciją (skundą / pranešimą ar kt.) iš kitų asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovas prašė skundą tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo motyvus ir, remdamasi jais, prašė skundą atmesti.
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovai prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 17 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas A. K. 2020 m. kovo 19 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Pareiškėja A. K. 2020 m. kovo 19 d. pateikė Migracijos departamentui prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu jai ir jos bei pareiškėjo nepilnametei dukteriai P. K. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui A. K. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, o taip pat priėmė sprendimus išduoti leidimus laikinai gyventi dvejiems metams t. y. iki galios pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, pareiškėjoms A. K. ir P. K.. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjui, jo sutuoktinei ir nepilnametei dukteriai išduoti 2020 m. gegužės 19 d.
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2021 m. kovo 16 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjui A. K. priklausančią bendrovę UAB ,,Ausleta“ bei šios Bendrovės darbuotojus bei nustatė, jog UAB „Ausleta“ dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, kurio darbo užmokestis 2021 m. vasario mėn. sudarė 650 Eur (nuo 2020 m. liepos mėn. jam buvo mokamas 615 Eur darbo užmokestis per mėnesį, o nuo 2021 m. sausio mėn. – 650 Eur / mėn.). Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas A. K. bei jo valdoma įmonė 2021 m. vasario mėnesį neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojui bendrai mokamas 650 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių (BDU 2019 m. IV-ąjį metų ketvirtį sudarė 1346,70 Eur, o 2 BDU – 2693,40 Eur), ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Taip pat Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas, papildomai įvertino ir 2020 m. spalio mėn. bei nustatė, kad šį mėnesį bendrovės darbuotojams, atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, bendrai buvo mokamas 2172,43 Eur darbo užmokestis, t. y. mažiau negu 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Ausleta“ nuosavą kapitalą sudaro 7854 Eur, kai pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur; pareiškėjos A. K. ir P. K. neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kaip to reikalaujama pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įsakymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtina, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.
Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai;
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš esmės pripažįsta, jog UAB „Ausleta“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau mano, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, privalėjo įsigilinti į aplinkybes dėl darbuotojų skaičiaus įmonėje, nes UAB „Ausleta“ dėl pandemijos patyrė nuostolius, dėl sunkios įmonės finansinės padėties ją paliko darbuotojai.
Pažymėtina tai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas bylas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059- 858/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3280-438/2018). Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (žr., pvz., 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3951-438/2019, 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4220-552/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019). Vadinasi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nustatęs, kad UAB „Ausleta“ neatitiko vieno iš būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento Sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).
Dėl pareiškėjų skundo argumentų, kad UAB „Ausleta“ nuosavas kapitalas sumažėjo dėl buvusio direktoriaus neteisėtų veiksmų, teismas pažymi, jog teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Užsienietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, pats turi elgtis atidžiai ir rūpestingai, įsitikinti, kad gyvenimas Lietuvoje būtų teisėtas, valdomos įmonės veikla neprieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams, t. y., kad visą išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį UAB „Ausleta“ atitiktų Įstatymo jai keliamus reikalavimus, t. y. imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad, be kita ko, užtikrintų, jog įmonės nuosavas kapitalas sudarytų ne mažiau kaip 28 000 Eur ir kad įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas) bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo, kad Bendrovė neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų ir net jeigu UAB „Ausleta“ nuosavas kapitalas sumažėjo dėl buvusio direktoriaus neteisėtų veiksmų, teismo vertinimu, tai neatleidžia pareiškėjo A. K. nuo pareigos ir atsakomybės atitikti jam išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindą sudarančius Įstatymo reikalavimus.
Pareiškėjai patikslintame skunde nurodo, kad Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas A. K. siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, nes, pareiškėjų teigimu, jie deda pastangas įsitvirtinti rinkoje, atnaujinti Bendrovės veiklą, integruotis visuomenėje: pareiškėjai aktyviai ieško darbuotojų, įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, investavo į Bendrovės veiklą, padidino įstatinį kapitalą, pareiškėja lanko kursus, mokosi lietuvių kalbos, siekdami įsitvirtinti Lietuvoje, pareiškėjai pardavė butą Sankt Peterburge ir pinigus investavo į verslą Lietuvoje.
Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.2 papunktyje numatyta, jog nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pagal Aprašo 7 punktą, nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis).
LVAT laikosi pozicijos, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016). Lietuvos migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.
Kaip jau buvo minėta aukščiau leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti 2020 m. gegužės 19 d., o Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas Įstatymo reikalavimų pradėjo neatitikti jau nuo 2020 m. liepos mėn., taigi Įstatymo reikalavimus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas A. K. atitiko tik kiek ilgiau negu vieną mėnesį, todėl sutiktina su Migracijos departamento padaryta išvada, jog aukščiau nurodytos aplinkybės kelia pagrįstą abejonę dėl pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir tikrojo pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Tai, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje įsigijo nekilnojamąjį turtą ar mokosi lietuvių kalbos nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog Sprendimo priėmimo metu Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.
Dėl pareiškėjų patikslinto skundo argumentų, jog Migracijos departamentas pažeidė lygiateisiškumo principą, teismas pažymi, jog pareiškėjai yra užsieniečiai ir jiems, skirtingai negu Lietuvos Respublikos piliečiams, taikytini Įstatymo reikalavimai, kuriuos pareiškėjai privalo atitikti, jeigu nori gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, tačiau, teismo vertinimu, tai nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas, pareiškėjai dėl savo tautybės / pilietybės nėra diskriminuojami prieš Lietuvos Respublikos piliečius.
Nors pareiškėjai nurodo, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes siekia, panaikinus leidimus laikinai gyventi, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir taip apsunkinti jų gyvenimą, nutraukti jau susiformavusius tamprius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau teismas pažymi, kad Migracijos departamentas įgyvendino jam teisės aktų pavestas funkcijas, vykdė užsieniečių kontrolę, skundžiamu Sprendimu pareiškėjai nėra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos ir jiems neuždrausta atvykti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka jie gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tokiu būdu pareiškėjų susiformavę ryšiai su Lietuvos Respublika nebus nutraukti.
Pareiškėjai taip pat teigia, jog atsakovas pažeidė objektyvumo principą, nes Migracijos departamentas formaliai įvertino Bendrovės veiklą, neatsižvelgė į pandeminės situacijas sukeltas pasekmes verslui, neatsižvelgė į pareiškėjų pastangas įsitvirtinti Lietuvoje, pagerinti Bendrovės finansinę padėtį, integruotis į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, jog integruotis Lietuvoje, vystyti verslą bus suteiktas laikas nustatytas leidimuose laikinai gyventi, t. y. dveji metai. Kaip jau buvo minėta aukščiau, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra imperatyvūs, pareiškėjai privalėjo būti su jais susipažinę, o Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas A. K. šių reikalavimų neatitinka, privalėjo panaikinti jam ir jo šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjų patikslinto skundo teiginys, jog atsakovas pažeidė objektyvumo principą.
Nesutiktina su pareiškėjų argumentais, kad Migracijos departamentas pažeidė proporcingumo principą, nes Sprendimu dėl neatskleistos, hipotetinės nelegalios migracijos grėsmės apribojo pareiškėjo ir jo šeimos laisvę gyventi ir veikti Lietuvos Respublikoje. Kaip jau buvo minėta aukščiau, skundžiamu Sprendimu pareiškėjai nėra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos ir jiems neuždrausta atvykti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka jie gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Nors pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigos imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, administracinio teisinio santykio šalių bendradarbiavimo ir teisės būti išklausytam ir informuotam principus, tačiau teismas pažymi, kad Migracijos departamentas nevykdė UAB „Ausleta“ neplaninio patikrinimo pagal VAĮ nuostatas, o tik įgyvendindamas užsieniečių kontrolę, vertino, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo reikalavimus, kurių pagrindu pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi. Teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos informuoti pareiškėjus apie vykdomą tyrimą. Dėl pareiškėjų argumento, kad atsakovas neišklausė jų bei nesuteikė galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonę, teismas pažymi, jog pareiškėjai neįvardija, kokią reikšmę jų apklausa būtų turėjusi ginčijamo Sprendimo priėmimui, taip pat pažymėtina, jog teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėjus. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų patikslinto skundo argumentai, jog Migracijos departamentas turėjo teikti metodinę pagalbą ūkio subjektui, siekti užkirsti kelią žalai teisės normų saugomoms vertybėms atsirasti, išlaikyti tvarų ekonominės veiklos vykdymą bei verslo plėtrą. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas verslo konsultacijų neteikia, byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą dėl konsultacijų migracijos klausimais ir šios nebuvo suteiktos. Nors pareiškėjai teigia, kad Bendrovės patikrinimas pradėtas dėl buvusio vadovo ar jo giminaičių informacijos, tačiau teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, jog skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui neturi jokios reikšmės tai, ar patikrinimą pareiškėjų atžvilgiu Migracijos departamentas atliko atsitiktinai, ar gavęs informaciją iš kitų asmenų.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas pažymi, jog konstatavus, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjui A. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo naikinti atsakovo Sprendimo šioje dalyje, t. y. dėl rezoliucinės dalies pirmo punkto.
Pareiškėjo A. K. sutuoktinės A. K. ir nepilnametės dukros P. K. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo atveju yra išvestinė iš jo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjoms A. K. ir P. K. buvo išduotas kaip pareiškėjo A. K. šeimos narėms ir atsakovui pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, A. K. panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalėjo būti panaikintas ir pareiškėjoms A. K. ir P. K. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis). Ginčijamas Sprendimas ir šioje dalyje pripažintinas teisėtas ir pagrįstas.
Taigi, iš bylos dokumentų ir atsakovo atsiliepime pateiktų paaiškinimų matyti, kad Migracijos departamentas atliko išsamų, visapusišką ir objektyvų pareiškėjo ir jo valdomos Bendrovės situacijos vertinimą, Sprendimą priėmė vadovaudamasis oficialiais institucijų duomenimis ir surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjai prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjų A. K. (A. K.), A. K. ir P. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.