- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-624-638/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- D. P., G. G., T. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Albinos Rimdeikaitės, Mindaugo Šimonio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7706-717/2018 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei bei tretiesiems asmenims D. P., G. G., T. G., G. G. dėl nuosavybės teisės pripažinimo arba teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškinyje ir patikslintame ieškinyje prašė: 1) apginti jos pažeistas teises ir atnaujinti ieškinio senaties terminą; 2) pripažinti nuo 1993 m. kovo 9 d. galiojančia buto su rūsiu, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Kauno miesto valdybos, kurios teisių perėmėja yra Kauno miesto savivaldybė ir ieškovės, kuria pastaroji nuosavybės teise įgijo butą su rūsiu(duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančia ab initio: a) 1999 m. birželio 8 d. Kauno miesto valdybos sprendimą Nr. 697 „Dėl nuomos sutarčių pakeitimo“; b) 1999 m. liepos 2 d. Kauno SĮ „Panemunės butų ūkis“, kurio teisių perėmėja yra Kauno miesto savivaldybė, ir ieškovės sudarytą gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį; 4) jeigu teismas netenkintų ieškovės reikalavimo pripažinti gyvenamųjų patalpų privatizavimo sutartį galiojančia, tuomet pripažinti ieškovės teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskebtini), įpareigojant Kauno miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove nurodytojo buto pirkimo-pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį; 5) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji nuo vaikystės gyvena ir yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą bute(duomenys neskelbtini). Šis butas kaip komunalinis būstas 1965 m. gegužės 2 d. buvo suteiktas jos tėvui, kuris buvo pagrindinis buto nuomininkas. 1984 m. birželio 28 d. mirus pagrindiniam buto nuomininkui, buto nuomos sutartis buvo sudaryta su ieškovės motina L. P.. Tapusi pilnamete ieškovė 1980 m. gruodžio 2 d. ginčo bute deklaravo savo gyvenamąją vietą. 1991 m. liepos 10 d. mirus pagrindinei buto nuomininkei L. P., bute liko gyventi ieškovė su savo šeimos nariais. P. B. privatizavimo įstatymą, ieškovė kreipėsi su prašymu privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, pateikė šeimos narių susitarimą, kad gyvenamosios patalpos būtų privatizuotos jos vardu. Kauno miesto valdyba 1993 m. kovo 10 d. patvirtino buto įkainavimo aktą. Ieškovė sumokėjo privatizavimo tarnybos apskaičiuotą pirkimo kainą, parengė inventorinę buto bylą. Nuo jos nebalansinės sąskaitos buvo nurašyta 9 812 rublių, 1 363 rublius ji sumokėjo grynais ir sumokėjo 557 rublius administracinių mokesčių už pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Nors su ieškove nebuvo pasirašyta buto pirkimo-pardavimo sutartis, ji manė, jog privatizavimo procedūra yra baigta ir ji yra buto savininkė. Ieškovė 1999 m. birželio 16 d. buvo pakviesta sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Ji 1999 m. liepos 2 d. sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Sutarties pasirašymo metu ji buvo patikinta, kad ateityje ji galės privatizuoti gyvenamąsias patalpas. 1993 m. rugsėjo 3 d. ieškovė gavo pranešimą, kad atvyktų atsiimti už buto privatizavimą įmokėtų pinigų, tuomet ji sužinojo, kad nėra buto savininkė. Vėliau ji sužinojo, kad butų privatizavimo procesas yra pasibaigęs, kad privatizuoti jos turimą butą nėra teisinės galimybės. Buto privatizavimui įmokėtų pinigų sumų ji neatsiėmė, pinigai jai iki šio momento nėra grąžinti. 2016 metais priėmus Paramos būstui įsigyti įstatymą, ieškovė pakartotinai kreipėsi į savivaldybę dėl galimybės privatizuoti butą, tačiau šiuo atveju ji butą galėjo pirkti ne lengvatinėmis kainomis, t.y. už tą kainą, kuri buvo sumokėta 1993 metais, o rinkos kaina.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, ieškovės ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Atsakovė savo atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Šis butas 1965 m. lapkričio 2 d. buvo suteiktas ieškovės tėvui L. N.. Kauno m. valdybos 1999 m. birželio 8 d. sprendimu ginčo buto nuomos sutartis buvo pakeista ieškovės vardu, o 1999 m. liespos 2 d. su ja sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Ginčo bute ieškovė savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi nuo 1980 m. gruodžio 2 d.. Ieškovė 2016 m. balandžio 20 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu privatizuoti jos nuomojamas patalpas. 2016 m. gegužės 12 d. ieškovei buvo atsakyta, kad butas jai galėtų būti parduodamas vadovaujantis LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t.y. už rinkos kainą. Atsakovė sutiko privatizuoti ieškovės nuomojamas patalpas, sudarė tam visas sąlygas: apskaičiavo parduodamo turto kainą, atliko kitus reikalingus privatizavimui veiksmus. Šias aplinkybes patvirtina tiek atsakovės veiksmai, tiek atsakovės parengti dokumentai. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos nuomojamas butas nebuvo privatizuotas dėl atsakovės kaltės. Atvirkščiai, manoma, kad pati ieškovė aplaidžiai žiūrėjo į buto privatizavimo reikalus, neįrodė, kad ji ėmėsi aktyvių veiksmų buto privatizavimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškovės J. G., ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės pripažinimo arba teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas atmetė.
5. Dėl gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu teismas darė išvadą, kad ieškovė galėjo būti tinkamas subjektas gyvenamosioms patalpoms privatizuoti su sąlyga, kad pateikiant prašymą privatizuoti gyvenamąsias patalpas į jį būtų buvusi įtraukta pagrindinė buto nuomininkė, jos mama L. P.. Pagrindinė buto nuomininkė – ieškovės mama L. P. tokio sutikimo neišreiškė, todėl nuomojamos patalpos negalėjo būti privatizuojamos.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po pagrindinės buto nuomininkės mirties ieškovė galėjo patikslinti savo prašymą privatizuoti gyvenamąsias patalpas neįtraukiant motinos, tačiau to ji nepadarė. Nors ieškovė Butų privatizavimo tarnybai buvo pateikusi visus pirkimo-pardavimo sandorio sudarymui reikalingus dokumentus, sumokėjusi nustatyto dydžio perkamo buto kainą, tačiau dėl nežinomų priežasčių buto pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Nei ieškovė, nei atsakovė nenurodė priežasčių, dėl ko šis sandoris nebuvo sudarytas. Objektyvių priežasčių, kliudančių sudaryti sandorį, šalys nenurodė, todėl laikytina, kad šis sandoris nebuvo sudarytas dėl nesvarbių priežasčių.
7. Dėl ieškovės teisės gyvenamąsias patalpas privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis teismas nustatė, kad ieškovė nenurodė nė vieno pažeidimo, kuris būtų sutrukdęs jai privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, jog ieškovė negynė savo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, todėl laikytina, kad ji sąmoningai apsisprendė ne pirkti gyvenamąsias patalpas, o jas nuomoti.
8. Dėl 1999 m. birželio 8 d. Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 697 „Dėl nuomos sutarčių pakeitimo“ ir 1999 m. liepos 2 d. su ieškove sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė Kauno miesto valdybos sprendimo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Atkreipė dėmesį, kad spręsti apie šio sprendimo teisėtumą nėra teisinio pagrindo, kadangi atsakovė ieškovės ieškinio reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį.
9. Teismas konstatavo, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovė sudarė laisva valia, šią sutartį pripažino ir vykdė nuo pat jos sudarymo pradžios 1999 m. liepos 2 d., mokėjo ir moka buto nuomos mokesčius, nenurodė ir neįrodė pagrindų, dėl ko ši nuomos sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, todėl ją naikinti nėra teisinių pagrindų.
10. Dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį ir dėl ieškovės motyvų, kad ji senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas sprendė, kad ieškovė 1999-07-02 buto nuomos sutartį sudarė laisva valia. Ji, turėdama aukštąjį išsilavinimą, privalėjo suprasti nuomos sutarties prasmę. Nurodė, jog tai, kad ieškovė sutiko su nuomos sutartimi, įrodo, kad ji nuomojosi jai suteiktas patalpas, mokėjo nuomos mokesčius. Ieškovė pareikšdama ieškinį nenurodė jokių pagrindų, dėl ko 1999 m. liepos 2 d. buto nuomos sutartį prašo pripažinti negaliojančia. Ieškovė, reikšdama ieškinį nė vienu iš sandorių negaliojimo pagrindų nesiremia. Teismas nenustatė pagrindų, dėl ko 1999 m. liepos 2 d. buto nuomos sutartis turėtų būti panaikinta.
11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad ji ieškinio senaties terminus praleido dėl svarbių priežasčių. Nurodė, kad ieškovė pateikė eilę išrašų iš medicininių dokumentų, tačiau iš jų neaišku, ar ji dėl savo sveikatos būklės galėjo atlikti veiksmus, susijusius su patalpų privatizavimu, t.y. ar galėjo judėti, bendrauti, kitaip komunikuoti, gauti teisinę pagalbą ir kt.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės šeimą sudarė jos brolis, sutuoktinis, su kuriuo vėliau santuoka buvo nutraukta, ir du vaikai, todėl ieškovei esant blogos sveikatos būklės, buto privatizavimo klausimais jai galėjo pagelbėti jos šeimos nariai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė J. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-7706-717/2018 ir priimti naują sprendimą – ieškovės J. G. patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovė pareiškimą butui privatizuoti pateikė ne 1992 m. vasario 29 d., o 1990 m. vasario 29 d. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas buvo priimtas 1990 m. kovo 11 d., todėl pareiškimas privatizuoti butą negalėjo būti pateiktas dar iki nepriklausomybės atstatymo ir dar iki Butų privatizavimo įstatymo priėmimo. Ši klaida sąlygojo teismo klaidingą išvadą ir nepagrįstai atmestą ieškovės ieškinį.
1.2. Teismas suklydo vertindamas įrodymus ir klaidingai nustatė, kad ieškovė, įgyvendindama savo teisę privatizuoti butą, turėjo gauti mamos - L. P. - sutikimą. Pateikiant pareiškimą ir šeimos narių susitarimą dėl privatizuojamo buto ieškovės mama jau buvo mirusi.
1.3. Teismas Sprendimą motyvavo 1992 m. balandžio 2 d. prašymu, kuris nebuvo tirtas ar vertintas teismo posėdyje, taip pažeidė ieškovės teisę teikti papildomus paaiškinimus byloje. Be to, 1992 m. balandžio 2 d. prašymą teismas įvertino ir ištyrė klaidingai - nepagrįstai konstatavo, kad dokumentą parašė ieškovė, nors dokumentas pasirašytas ne ieškovės, o jos tuometinio vyro G. G..
1.4. Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles - įrodymo naštą nepagrįstai perkėlė ieškovei.
1.5. Teismas nepagrįstai atmetė Ieškovės reikalavimą pripažinti buto pirkimo- pardavimo sutartį galiojančia, t.y. pripažinti, kad butas buvo privatizuotas.
1.6. Kauno apylinkės teismas neteisingai taikė butų privatizavimo įstatymo normas, todėl nepagrįstai atmetė Ieškovės alternatyvų reikalavimą pripažinti Ieškovės teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
1.7. Teismas klaidingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos: a) Teismas nevertino fakto, kad savivaldybės delsimas užbaigti privatizavimą ir žadėjimas, kad buto išpirkimą bus galima įteisinti, senaties terminą nutraukė, taigi senaties terminas yra nepraleistas; b) Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos skaičiuojant ieškinio senatį privatizavimo bylose, nepagrįstai netaikė CK 1.127str. 5 d.; c) Teismas klaidingai laikė, kad ieškinio senatis prasidėjo nuo 1993 m. rugsėjo 3 d., kai ieškovė sumokėjo visą kainą už butą; d) Teismas klaidingai nustatė, kad ieškovės reikalavimui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-7706-717/2018 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
14.1. Byloje esančiuose dokumentuose, susijusiuose su ginčo buto privatizavimo procesu, iš tikrųjų nėra nurodyta pareiškimo padavimo data - įrašytas tik mėnuo ir diena, tačiau metų, kada buvo pateiktas ir registruotas pareiškimas dėl ginčo buto privatizavimo Savivaldybėje, nenurodymas nėra esminė aplinkybė, lemianti galutinį teismo sprendimą, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog aplinkybės, kad ieškovė pareiškimą dėl ginčo buto privatizavimo pateikė 1990 metais, konstatavimas teismo sprendime lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą.
14.2. Nesutiktina su apeliante, kad aplinkybės, jog ji nebuvo gavusi buvusios ginčo buto nuomininkės ir apeliantės mamos sutikimo privatizuoti ginčo butą, konstatavimas ir lėmė neteisingą ir nepalankų teismo sprendimo apeliantei priėmimą, nes ne šeimos narių nesutikimas buvo neigiamo teismo sprendimo priėmimo priežastis.
14.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad aplinkybės, kad dokumentą pasirašė apeliantė, nors faktiškai tai buvo apeliantės buvusio vyro G. G. pasirašytas pareiškimas, konstatavimas lėmė neteisingo ir apeliantei nepalankaus teismo sprendimo priėmimą, kadangi nors pareiškimas buvo rašytas apeliantės buvusio vyro, tačiau užbaigti ginčo buto privatizavimą jo sutikimas iš tikrųjų buvo būtinas, be šio sutikimo negalėjo būti toliau tęsiamos ginčo buto privatizavimo procedūros.
14.4. Ginčo atveju abi proceso šalys turėjo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius tiek ieškinio reikalavimus, tiek atsikirtimus į ieškinio reikalavimus, o teismas vertino abiejų proceso šalių pateiktus įrodymus, neįvardindamas nei vienos iš proceso šalių didesnės įrodinėjimo naštos, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei, nors tuo metu galioję teisės aktai nurodė, kad pardavėjas privalo organizuoti pardavimo procedūrą.
14.5. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog ginčo butas liko neprivatizuotas dėl atsakovės darbuotojų netinkamai atliktų pareigų, nes ypatingai apeliantė ir jos pilnamečiai šeimos nariai turėjo savalaikiai domėtis, ar niekas nekliudo privatizuoti ginčo butą ir neturėjo palikti privatizavimo procedūros savieigai bei ginti galimai pažeistas savo teises.
14.6. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės patikslino ieškinio reikalavimą dėl ginčo buto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, kadangi byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovė vengė sudaryti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį ir įforminti ją notariškai bei įregistruoti.
14.7. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė ir jos šeimos nariai buvo atlikę teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka veiksmus, kuriuos jie privalėjo atlikti, kad privatizavimo procesas būtų baigtas, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nepagrįstai netenkino patikslinto ieškinio reikalavimo dėl pripažinimo ieškovei teisės privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka.
14.8. Apeliantė, sumokėjusi pinigus už ginčo buto privatizavimą bei galimai sudariusi ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį turėjo suprasti, kad baigus privatizavimo procesą ji turėjo tapti ginčo buto savininke bei šią aplinkybę turėjo patvirtinti atitinkami dokumentai, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė abu ieškinio reikalavimus.
14.9. Byloje nėra pateikta aplinkybių ar jas patvirtinančių įrodymų, kurie teismo galėtų būti pripažinti svarbiais ir dėl kurių teismas būtų galėjęs atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino.
14.10. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatų, kadangi iš bylos aplinkybių galima tiksliai nustatyti ieškinio senaties pradžios datą.
14.11. Apeliantė nepagrįstai prašo prijungti naujai teikiamus papildomus įrodymus, kadangi ji teikia teismui pirminę ginčo buto nuomos sutartį ir 1995-1997 metų mokėjimo kvitus, nors šiuos dokumentus ji galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, ir šie dokumentai neatskleis daugiau bylos esmės, nei atskleidė pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
3. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: sąskaitas apmokėti už buto (duomenys neskelbtini)komunalinius patarnavimus 1995 m. birželio mėn. – 1997 m. gegužės mėn. (t.3, b.l. 23-43), gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sudarytą 1984 m. birželio 28 d., ir patalpos pasą ( t.3, b.l. 45-51). Apeliantė prašo prijungti naujus įrodymus, nurodo, kad buvo juos pateikusi advokatei, atstovavusiai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau vėliau pamatė, kad advokatė šių dokumentų į bylą nėra pateikusi. Taip pat nurodo, kad teikiami dokumentai patvirtina aplinkybes, kad ieškovė nemokėjo buto nuomos mokesčio ir kad 1984 m. ginčo butas buvo išnuomotas ieškovės mamai.
4. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Šioje byloje spręstina, kad naujai pateikti įrodymai iš esmės yra susiję su byloje jau nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė nemokėjo buto nuomos mokesčių iki 1999 m. liepos 2 d. nuomos sutarties sudarymo ir kad 1984 m. buto nuomos sutartis buvo sudaryta ieškovės mamos vardu. Nauji įrodymai bylos nagrinėjimo iš esmės neužvilkins, todėl jie priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais siekiant teisingai, visapusiškai ir pilnai išnagrinėti bylą.
18. Byloje apeliantė reiškė alternatyvius reikalavimus: arba pripažinti buto(duomenys neskelbtini), privatizavimo sandorį sudarytu (CK 1.93 str. 4 d.) ir atitinkamai pripažinti negaliojančia 1999 m. liepos 2 d. sudarytą to paties buto nuomos sutartį tarp apeliantės ir Kauno miesto savivaldybės kaip neteisėtą, nes savivaldybė nebuvo buto savininkė, galinti sudaryti nuomos sutartį (CK 1.80 str.), arba pripažinti ieškovei teisę lengvatine tvarka privatizuoti butą, esantį(duomenys neskelbtini).
19. Teismas netenkino apeliantės reikalavimo pripažinti galiojančia ginčo buto privatizavimo sutartį, nes sprendė, kad ieškovė nebuvo įvykdžiusi visų sąlygų, reikalingų notariškai įforminti buto privatizavimo sutartį. Teismas sprendė, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektas, o ieškovė buvo tinkamas subjektas privatizuoti ginčo butą, taip pat ieškovė buvo pateikusi prašymą parduoti jai butą, ir su šiomis teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė nebuvo pateikusi bute gyvenančių nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais), nes nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. redakcija, galiojusi nuo 1991 m. gruodžio 20 d.).
20. Išvadą, kad apeliantė nebuvo pateikusi nuomininkų susitarimo, kieno vardu bus perkamas butas, teismas padarė dėl to, kad pareiškime ir susitarime (t.1, b.l. 21-22) neįrašyta apeliantės motina L. P. nei kaip šeimos narė, nei kaip susitarianti dėl buto pirkimo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai sprendė ieškovės pareiškimo privatizuoti butą datą buvus 1990 m. vasario 29 d. (t.1, b.l. 72-73). Pačiame pareiškime metai apskritai nenurodyti. Butų privatizavimo įstatymas buvo priimtas 1991 m. gegužės 28 d., įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (Lietuvos Aidas, Nr. 109; 1991, Nr. 17-449)), todėl ieškovė negalėjo pareiškimo pateikti dar iki įsigaliojant Butų privatizavimo įstatymui, tuo labiau, kad 1990 m. vasario mėnesį nebuvo 29 dienos. Kolegija laiko labiau tikėtina aplinkybę, kad ieškovė pareiškimą privatizuoti butą pateikė 1992 m. vasario 29 d., kuomet jos motina L. P. jau buvo mirusi (t.1, b.l. 19). Todėl susitarimas su motina dėl buto privatizavimo negalėjo būti sudarytas.
21. Pirmosios instancijos teismo klaida sprendžiant dėl pareiškimo privatizuoti butą pateikimo datos vis dėlto nekeičia teismo padarytų išvadų teisingumo. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė, pateikusi prašymą privatizuoti ginčo butą, turėjo asmenų, gyvenusių bute, susitarimą dėl privatizavimo, buto įkainavimo aktą, yra įmokėjusi paskaičiuotą kainą už privatizuojamą butą (t.1, b.l.) Nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovė iki 1999 m. liepos 2 d. nemokėjo nuomos mokesčio už butą, mokestis jai nebuvo skaičiuojamas. Tačiau teismui nebuvo pateikta įrodymų, dėl kokių priežasčių buto privatizavimo sutartis notarine tvarka nebuvo įforminta, kuri iš galimo sandorio šalių vengė įforminti sandorį notarine tvarka (CK 1.93 str. 4 d.).
22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad 1999 m. liepos 2 d. ieškovei sudarius ginčo buto nuomos sutartį su Kauno miesto savivaldybe, pati ieškovė paneigė galimybę sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį, nes ji sutiko, kad butas yra nuomojamas (t.1, b.l. 37-40). Ieškovė savo ieškinyje nurodė, kad buto nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta, nes butas jau esą buvo jai parduotas, t.y. savivaldybė nebuvo buto savininkė. Su tokiais ieškovės argumentais nėra pagrindo sutikti, nes nuomos sandorio sudarymo metu buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl teisinių kliūčių sudaryti nuomos sutartį nebuvo. Kitų nuomos sandorio negaliojimo pagrindų ieškovė nenurodė.
23. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovės teisė privatizuoti butą buvo pažeista, nes ji buvo įvykdžiusi visas sąlygas buto privatizavimui lengvatine tvarka. Tačiau savo pažeistą teisę asmuo gali ginti ne bet kada, o per nustatytą laiką, kuris vadinamas ieškinio senaties terminu. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 46 punktas). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis asmuo apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017, 45 punktas).
24. Pirmosios instancijos teismas atmetė visus tris ieškovės reikalavimus (tiek dėl pripažinimo buto privatizavimo sutarties sudaryta ir dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, tiek ir dėl įpareigojimo sudaryti tokią sutartį) dar ir tuo pagrindu, kad ji praleido ieškinio senaties terminą kreiptis dėl savo pažeistos teisės. Teismas sprendė, kad ieškovei ieškinio senaties terminas prasidėjo 1993 m. kovo 9 d., kai ji sumokėjo paskaičiuotą kainą už norimą pirkti butą (t.1, b.l. 32), t.y. įvykdė visas sąlygas sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį. Su tokia išvada kolegija sutinka, nes ieškovė, įvykdžiusi visas sąlygas buto privatizavimo sandoriui sudaryti, turėjo suvokti, kad jau įmanoma ir reikalinga įforminti buto pirkimo sutartį notarine tvarka. Pagal Civilinio kodekso, galiojusio nuo 1992 m. lapkričio 1 d., 84 str. 1 dalį, bendras ieškininės senaties terminas buvo nustatytas trejų metų. Vadinasi, ieškovei ieškinio senaties terminas sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigė 1996 m. kovo 9 d.
25. Net jeigu sutikti su apeliantės versija, kad dėl kažkokių individualių priežasčių jai 1993 m. kovo 9 d. subjektyviai nepaaiškėjo, kad su ja jau turi būti sudaryta buto pirkimo sutartis, tai pakartotinai ieškovei subjektyviai jos pažeista teisė privatizuoti butą turėjo paaiškėti 1999 m. liepos 2 d., kai ji sudarė ir pati pasirašė ginčo buto nuomos sutartį. Trečią kartą ieškovei jos pažeista teisė privatizuoti butą, o taip pat ir reikalauti pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia turėjo paaiškėti 1999 m. rugsėjo 3 d., kai atsakovė - Kauno miesto savivaldybė atsiuntė ieškovei raštą kviesdama atvykti į savivaldybę dėl pinigų grąžinimo už butą (t.1, b.l. 41). Todėl apeliantės argumentai, kad savivaldybė visą laiką žadėjo sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį ir tokiu būdu nutraukė ieškinio senaties terminą pripažindama savo prievolę, yra nepagrįsti ir atmestini, nes 1999 m. rugsėjo 3 d. raštas akivaizdžiai leidžia suprasti, kad savivaldybė savo prievolės parduoti ieškovei butą nepripažįsta, o priešingai, kviečia atsiimti sumokėtus pinigus.
26. Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Civilinio kodekso 1.125 str. 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Vadinasi, net ir skaičiuojant ieškinio senaties pradžios momentą palankiausiu ieškovei būdu nuo 1999 m. rugsėjo 3 d., dešimt metų suėjo 2009 m. rugsėjo 3 d.
27. Apeliantė ieškinį pateikė 2018 m. vasario 12 d., t.y. praėjus 8 metams 5 mėnesiams ir 9 dienoms nuo ieškinio senaties termino pabaigos. Tokios trukmės delsimas ginti savo teises yra labai ilgas, todėl gali būti pateisinamas tik esant labai ypatingoms, išskirtinėms aplinkybėms.
28. Pirmosios instancijos teismas svarstė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau pripažino, kad ieškovė neįrodė dėl savo sveikatos būklės ar dėl kitų priežasčių negalėjusi atlikti veiksmų, susijusių su patalpų privatizavimu, todėl praleisto ieškinio senaties termino neatnaujino. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta 2016 m. birželio 9 dieną civilinėje byloje Nr. 2A-382-464/2016).
29. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ji buvo dispanserizuota, tačiau nepažymėta, nuo kurios datos ir dėl kokios priežasties ( t.2, b.l. 10), nedarbingumo pažymėjimas ieškovei buvo suteiktas nuo 2007 m. sausio 25 d. iki 2007 m. vasario 2 d. ( t.2, b.l. 14), buvo hospitalizuota nuo 2007 m. gegužės 28 iki gegužės 29 d. ( t.2, b.l. 17), kiti medicininiai duomenys parodo, kad ieškovė lankėsi ambulatorijoje ( t.2, b.l. 18-29), ambulatorinė kortelė (t.2, b.l. 30-59) parodo įvarius ieškovės apsilankymus poliklinikoje 1988-1992 m., t.y. iki prasidedant ieškinio senaties terminui, ambulatorinės kortelės įrašai (t.2, b.l. 60-74) rodo įvairius apsilankymus poliklinikoje, siuntimus tyrimams atlikti nuo 1993 m. gegužės mėnesio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateiktieji medicininiai dokumentai neįrodo, kad ieškovė visą ieškinio senaties laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo 3 d. iki 2009 m. rugsėjo 3 d. negalėjo kreiptis dėl savo pažeistų teisių dėl pateisinamų, svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo ieškovės valios. Kolegija konstatuoja, kad ieškovės delsimas ir neoperatyvus elgesys yra nesuderinami su vidutiniško atidumo ir rūpestingumo standartu. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).
30. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinį santykį, ieškinio senaties normų taikymą (CK 1.125 str.-1.134 str.), o nedideli netikslumai vertinant įrodymus nelėmė neteisingo bylos išsprendimo, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.
32. Apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos, nes skundas netenkinamas. Iš apeliantės valstybei priteistinos išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą 15,12 Eur ( CPK 96 str. 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės J. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 15,12 Eur (penkiolika eurų ir 12 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.