- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-382-464/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00050-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- P. Š.
- Trečiasis asmuo
- J. M.
- Ieškovas
- "Bleiras"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bleiras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-418-755/2015 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bleiras“ ieškinį atsakovui P. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Bleiras“ 2015-02-06 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2-7), kurį 2015-09-03 patikslinusi (t. 2, b. l. 1-6) prašė:1) priteisti iš atsakovo P. Š. 240 346 Eur dydžio žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovo P. Š. 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, jog tuometinis ieškovės vadovas P. Š. 2007-04-19 su Bulgarijos įmone AO Zalotije peski sudarė apartamentų pirkimo Bulgarijoje už 500 346 Eur sutartį. Pagal šią sutartį ieškovė su pardavėju atsiskaitė, o 2010-04-19 su Vokietijos piliečiu A. S. sudarė tų pačių apartamentų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2010/04/19-3, kuris už šį turtą sumokėjo ieškovei tik 260 000 Eur. Ieškovės administratoriaus teigimu, abu šie sandoriai bendrovei buvo nenaudingi, juolab kad bendrovės veikla yra pervežimai tarptautiniais ir vietiniais maršrutais, todėl poilsiniai apartamentai nebuvo reikalingi ieškovės veiklai plėtoti. Egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovas, kaip įmonės vadovas, nesilaikė jam keliamų aukštesnių veiklos ir atsakomybės standartų, pardavė apartamentus pigiau, nei pirko, taigi atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovė patyrė akivaizdžius 240 346 Eur dydžio nuostolius dėl apartamentų įsigijimo ir perleidimo kainų skirtumo. Tarp patirtos žalos ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys, nes perleidus turtą už ženkliai mažesnę nei įsigijimo kainą, išaugo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, jai Panevėžio apygardos teismo 2010-08-31nutartimi iškelta bankroto byla. Tvirtinam kad termino kreiptis su tokiu ieškiniu į teismą nepraleido, nes įmonės dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti laikotarpiu nuo 2011-02-02 iki 2012-07-10, be to, dalis jų kelis kartus buvo perduoti įvairiems tyrimams ir ieškovei sugrąžinti tik 2015-03-25. Neturint visų dokumentų, administratoriui buvo sudėtinga nuspręsti, ar teikti ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015-10-02 sprendimu (t. 2, b. l. 66-71) ieškinį atmetė ir iš BUAB „Bleiras“ P. Š. naudai priteisė 495 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą bei 18, 26 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų paaiškinimų nustatė, kad dalis bendrovės dokumentų, tarp kurių buvo ir 2000-2010 metais sudarytos ieškovės sutartys, jų registras, 2010 metų kasa, kasos knygos, bankroto administratoriui buvo perduoti jau 2010 m. gruodžio mėn. Teismas, išanalizavęs bendrovės dokumentų perdavimo tyrimus atlikusioms institucijoms aktus, taip pat anksčiau ieškovės inicijuotus ginčus, kuriuose jau 2014 m. sausio mėnesį buvo pateiktos ir ginčo sutartys, įvertinęs bankroto administratoriaus teises ir pareigas, įtvirtintas teisės aktuose, konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė, nuo 2010 m. gruodžio mėnesio jau disponuodama dokumentais, kuriais grindžiami jos reikalavimai šioje byloje, yra žymiai praleidusi 36 mėnesių ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, tokį ieškinį pateikusi tik po 49 mėnesių. Kita vertus, net ir nesant ieškovės prašymo dėl praleisto senaties termino atnaujinimo teismas, atsižvelgdamas į tai, kad reiškiami reikalavimai yra susiję su bendrovės bankroto procesu, savo iniciatyva sprendė klausimą dėl jo praleidimo priežasčių ir atnaujinimo galimybės. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios dėl nuo ieškovės nepriklausiusių priežasčių jai būtų sukliudžiusios pareikšti ieškinį, nenustatė struktūrinių pokyčių, klaidinančio atsakovo elgesio, reglamentavimo neaiškumų, darbuotojų aplaidumo ir pan., todėl padarė išvadą, kad įrodymų, patvirtinančių svarbias arba bent pateisinamas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis (termino atnaujinimo pagrindo), šiuo konkrečiu atveju nėra. Atmetęs ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo bei nenustatęs pagrindų jo atnaujinimui, dėl reiškiamo reikalavimo materialinio pagrįstumo teismas nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė BUAB „Bleiras“ apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 73-75) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015-10-02 sprendimą ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas, spręsdamas dėl senaties termino, akcentavo momentą, nuo kada turimų bendrovės duomenų bei dokumentų pakako ieškinio inicijavimui. Perduodamų dokumentų apyrašai patvirtina, kad bendrovės finansinius dokumentus administratorius gavo 2011-02-02, 2011-04-08, 2011-06-20, 2011-07-07, 2011-08-31, 2011-12-12, 2012-07-10, tačiau šie dokumentai keletą kartų iš bankroto administratoriaus buvo paimti įvairiems patikrinimams atlikti. Dėl užsitęsusių BUAB „Bleiras“ finansinių dokumentų poėmių bei patikrinimų ilgą laiką dokumentai nebuvo bankroto administratoriaus žinioje, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas negali būti laikomas praleistu.
2. Teismas akcentavo atskirų dokumentų buvimą administratoriaus žinioje, tačiau akivaizdu, kad ieškiniui pareikšti buvo būtina bendrovės dokumentų visuma. Skundžiamo sprendimo išvada, kad ieškovė turėjo būtinų ieškiniui pareikšti dokumentų kopijas, yra nepagrįsta. Bankroto administratorius jam tenkančias pareigas įvykdė gavęs visus reikiamus dokumentus, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas bendrovės bei jos kreditorių teisių bei teisėtų interesų gynybai, o ne civilinių teisinių santykių stabilumui.
Atsiliepimas
Atsakovas P. Š. atsiliepime (t. 2, b. l. 79-83) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas rūpestingai, atidžiai ir nuosekliai, nepažeisdamas materialiosios bei procesinės teisės normų, aiškinosi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis bei priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Be to, apeliaciniame skunde pateikta pozicija prieštarauja ieškovės išdėstytiems teiginiams pirmosios instancijos teisme - ieškovė pripažino, kad perdavus bendrovės dokumentus turėjo visus duomenis, būtinus ieškiniui pareikšti.
Šalies argumentai
2. Įmonių bankroto procese ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo momento, kai administratorius buvo paskirtas atlikti įmonės bankroto procedūras ir įgijo teisę susipažinti su įmonės finansiniais dokumentais. Ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2015-02-06, nors bankroto bylą buvo iškelta dar 2010-08-31. Be to, nors ieškinio senaties terminas buvo akivaizdžiai praleistas, prašymas dėl jo atnaujinimo net nebuvo reiškiamas.
3. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad bendrovės dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti dideliais kiekiais, todėl nebuvo galimybės tinkamai patikrinti sudarytus sandorius bei buhalterinius dokumentus. Kita vertus, ieškovė pripažino, kad didžioji dalis dokumentų bankroto administratoriui buvo perduoti 2011 m. Teismo posėdyje ieškovė negalėjo nurodyti, kokioms institucijoms ir kokiais laikotarpiais buvo perduoti dokumentai, susiję su nagrinėjama byla. Negana to, priėmimo-perdavimo aktuose, kuriais dokumentai buvo perduoti patikrinimus atlikusioms įstaigoms, ginčo sutarčių perdavimas nėra fiksuotas.
4. Akivaizdu, jog bendrovės dokumentai nebuvo tinkamai administruojami, bankroto administratorius veikė netinkamai ir aplaidžiai, todėl akivaizdžiai praleisto ieškinio senaties termino nėra pagrindo atnaujinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį vien dėl praleisto ieškinio senaties termino bei nepasisakius dėl materialinio reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, apeliaciniame skunde keliamas įrodymų, patvirtinančių / paneigiančių senaties termino pradžios momento nustatymą, netinkamo įvertinimo ir jo neatnaujinimo teisėtumo klausimai. Dėl tokių aplinkybių, atsižvelgdama į ieškovės apeliacinio skundo bei atsikirtimų atsikirtimų į jį argumentus, teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 320 str.).
Dėl senaties termino pradžios momento nustatymo
Panevėžio apygardos teismas 2010-08-31 nutartimi apeliantei iškėlė bankroto bylą, o administratoriumi paskyrė UAB „Verslo konsultantai“. Lietuvos apeliacinis teismas 2010-12-08 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1911/2010, Panevėžio apygardos teismo 2010-08-30 nutarties dalį, kuria bendrovės administratoriumi paskirta UAB „Verslo konsultantai“, pakeitė ir bendrovės administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto valdymas“; kitą Panevėžio apygardos teismo 2010-08-30 nutarties dalį paliko nepakeistą (c. b. Nr. B2-19-212/2016; informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.). Taigi, nutartis dėl apeliantės bankroto bylos iškėlimo bei administratoriaus paskyrimo 2010-12-08 įsiteisėjo ir buvo įregistruota Juridinių asmenų registre (t. 1, b. l. 28-34).
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, išskyrus CK ar kituose įstatymuose nustatytas išimtis iš šios taisyklės (CK 1.127 str. 1 d.). Viena tokių išimčių (specialus teisinis reguliavimas) yra nustatyta Įmonių bankroto įstatyme, kurio 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo metu), kuriame nurodyta, kad bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, šiuo atveju laikant, kad administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Taigi, įstatymų leidėjo valia, administratorius sužinojimas apie sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusius lemti, kad įmonė negali atsiskaityti su savo kreditoriais, siejamas būtent su dokumentų apie juos gavimu, o ne su kitomis aplinkybėmis. Kadangi, kaip minėta, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą, o administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir dokumentus atsiranda nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl jo paskyrimo administruoti įmonę įsiteisėjimo, administratoriui nuo šio momento taip pat atsiranda pareiga atlikti faktiškai perduoto arba neperduoto jam turto ir dokumentų patikrą bei įstatymo nustatytu terminu pareikšti reikalavimus teisme. Analogiškai senaties termino eigos pradžia nustatytina ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą.
Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti jau 2010 m. gruodžio mėn. (t. 2, b. l. 14-17), įskaitytinai ir 2000-2010 metais sudarytos sutartys, jų registras, 2010 metų kasa, kasos knygos, ir šio nustatyto fakto pagrindu padarė išvadą, kad duomenų tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti nepažeidžiant ieškinio senaties terminų buvo pakankamai. Apeliaciniame skunde, siekiant paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytą ieškinio senaties termino pradžios momentą, nurodoma, kad bendrovės finansinius dokumentus administratorius gavo 2011-02-02, 2011-04-08, 2011-06-20, 2011-07-07, 2011-08-31, 2011-12-12, 2012-07-10, tačiau ir po to dokumentai keletą kartų iš bankroto administratoriaus buvo paimti įvairiems patikrinimams atlikti, kas administratoriui neleido anksčiau įvertinti įmonės sudarytų sandorių ir pareikšti su jais susijusių reikalavimų buvusiam įmonės vadovui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Įmonių bankroto įstatyme nustatytą administratoriaus sužinojimo apie sudarytus sandorius momentą, su tokia apelianto pozicija negali sutikti. Aplinkybės, susijusios su dokumentų perdavimu kitoms institucijoms (ribota galimybė įvertinti šių dokumentų turinį), negali pakeisti įstatymuose nustatytos senaties termino eigos pradžios, jos galėtų būti aktualios nebent sprendžiant praleistos ieškinio senaties atnaujinimo klausimą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju apeliantė nepaneigė nustatytos labiau tikėtinos aplinkybės, kad dokumentai, liudijantys sandorių, su kuriais administratorius nesutinka, sudarymą bankroto administratoriui buvo perduoti iš karto po nutarties paskirti administratorių įsiteisėjimo, t. y. 2010 m. gruodžio mėn. (t. 2, b. l. 14-17). Be to, pirmosios instancijos teismas analizavo Utenos AVMI, FNTT sudarytų dokumentų perdavimo-priėmimo ir poėmio aktus bei nustatė, jog nei dokumentai, kurių kopijos pridėtos prie ieškinio, nei 2007 m. laikotarpio kasos ar banko dokumentai nebuvo paimti (t.2, b.l.28-39), kasos dokumentai Teismo ekspertizės centrui perduoti tik 2014-12-08, t. y. jau pasibaigus trejų metų senaties terminui. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė teisingas išvadas apie tai, kada apeliantei prasidėjo ieškinio senaties eiga reikalavimams, kildinamiems iš turto įsigijimo ir jo pardavimo sandorių, pareikšti, o skundo argumentai kitokio vertinimo nesuponuoja.
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į 2014 m. sausio mėnesį apeliantės Panevėžio apygardos teismui jau teiktas nagrinėjamam ginčui aktualias sutartis, prašydama priteisti iš atsakovo 1 195 504 Lt žalos, padarytos sudarius šias sutartis, atlyginimą. Toks jos ieškinys, nepašalinus jo trūkumų, teismo 2014-02-13 nutartimi nepriimtas, o nagrinėjamoje byloje ieškinys pateiktas beveik po 11 mėnesių. Nagrinėjamam ginčui aktualių dokumentų teikimas kitoje byloje tik papildomai patvirtina teisėjų kolegijos jau aptartą aplinkybę, kad bendrovės dokumentai buvo perduoti apeliantės administratoriui ir šis jais disponavo nepriklausomai nuo atliekamų tyrimų ar kitų bendrovės dokumentų perdavimo tyrimus atliekančioms institucijoms. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien apeliantės teiginiai, jog byloje esantys įrodymai buvo įvertinti netinkamai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
Dėl pagrindo senaties termino atnaujinimui nustatymo
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius jau būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-393/2012).
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą bankroto byloje, prioritetas turėtų būti teikiamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių bei teisėtų interesų gynybai, o ne civilinių santykių stabilumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva (be apeliantės prašymo) analizuodamas galimybę atnaujinti praleistą terminą, ne tik nurodė aktualias teismų suformuotas taisykles, tačiau tinkamai jas pritaikė, taigi vien apeliantės akcentuojamas būtinumas išimtinai ginti bankrutuojančios bendrovės bei jos kreditorių interesus negali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ar pats savaime lemti termino atnaujinimą, nenustačius tam jokių svarbių aplinkybių. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo poziciją, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Kaip buvo pasisakyta pirmiau, apeliantė neįrodė, jog bendrovės valdymo organai būtų neperdavę ar vengę perduoti bankroto administratoriui sprendimams dėl sandorių ginčijimo priimti reikšmingą informaciją ar buvo kitos nuo bankroto administratoriaus nepriklausančios aplinkybės, dėl kurių jis dokumentų negavo. Priešingai, kaip nustatyta, nagrinėjamam ginčui aktualūs dokumentai buvo perduoti po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Bankroto administratorius pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs ĮBĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Bankroto administratoriui keliami specialūs, atitinkamai, ir atidumo reikalavimai, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, jog savalaikis ir tinkamas ieškinio parengimas bei jo pateikimas teismui priklausė tik nuo paties bankroto administratoriaus tinkamai organizuoto ir operatyvaus darbo. Byloje tirtos ir vertintos aplinkybės, kad pradiniame ieškinyje apeliantės atstovas tvirtino apskritai nedisponuojantis dokumentais apie turto pirkėjo A. S. sumokėtus 260 000 Eur, kad jie nėra perduoti bankroto administratoriui, nors tokie dokumentai atsakovo iniciatyva buvo rasti bankrutuojančios įmonės (apeliantės) archyve, leidžia pagrįstai suabejoti darbo organizavimo, ypač darbo su dokumentais, tinkamumu. Tokiu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad svarbių aplinkybių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui nagrinėjamoje byloje nėra.
Teisėjų kolegijos aptarti bei kiti skundo argumentai neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei jas patvirtinančių dokumentų šalys nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl jų paskirstymo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 2d. sprendimą palikti nepakeistą.