Kauno apygardos teismo nutartis

6. Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, o trečiojo asmens J. K. savarankišką reikalavimą patenkino visiškai, t. y. pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2012 m. spalio 30 d. susitarimą, sudarytą tarp D. K. ir R. K. dėl 70 000 Lt paskolos suteikimo bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

7. Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo J. K. turi teisę ginčyti 2012 m. spalio 30 d. paskolos susitarimą, nes jis turi tiesioginės įtakos J. K. teisėms teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-61-894/2018, vykdymo procese, t. y. ieškovas R. K. išieškojimą pagal 202 m. spalio 30 d. paskolos susitarimą siekia nukreipti į vienintelį D. K. nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, į kurį išieškojimą jau yra nukreipęs ir trečiasis asmuo J. K.. Taigi, trečiojo asmens teisės yra pažeidžiamos, nes vykdymo procese atsiranda dar vienas išieškotojas, tokiu būdu atimdamas iš J. K. galimybę atgauti skolą pagal civilinėje byloje Nr. e2-61-894/2018 priimtą jo naudai teismo sprendimą.

8. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat susipažinęs su civilinių bylų Nr. e2-61-894/2018 ir Nr. eL2-26742-924/2018 medžiaga, konstatavo, kad šioje byloje pateiktas 2012 m. spalio 30 d. paskolos susitarimas yra sudarytas dėl akių, t. y. tariamas sandoris ir pripažino jį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. O, kadangi atsakovui D. K. susitarime nurodyta pinigų suma nebuvo perduota, sprendė, kad taikyti restitucijos nėra teisinio pagrindo.

9. Teismas nustatė, kad R. K. ir D. K. visose civilinėse bylose – Nr.e2-61-894/2018, Nr. eL2-26742-924/2018 ir Nr. eA2-12784-877/2019 kalbėjo apie vieną ir tą patį 2012 m. spalio 30 d. trišalį susitarimą dėl 100 000 Lt paskolos suteikimo ir 70 000 Lt paskolos dalies pagal šį susitarimą grąžinimą, tačiau kai proceso atnaujinimo dėl priimto teismo įsakymo stadijoje J. K. nurodė, jog civilinėje byloje Nr.e2-61-894/2018 nebuvo įrodytas paskolos sutarties tarp R. K. ir D. K. egzistavimas ir teismai dėl to jau pasisakė, ieškovas su atsakovu, siekdami labiau užsitikrinti savo interesus, pateikė dar vieną, naują paskolos sudarymo dokumentą. Teismo vertinimu, visas šis R. K., D. K. ir jų atstovų procesinis elgesys patvirtina, kad šioje byloje pateiktas dvišalis paskolos susitarimas buvo sudarytas tik užvedant šią bylą ir tik imituojant paskolinius santykius.

10. Teismo įsitikinimu, R. K. 2012 m. paskolinti 170 000 Lt net neturėjo galimybės, nes teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-61-894/2018 buvo nustatyta, kad R. K. 2012 metais neturėjo finansinių galimybių paskolinti D. K. net 100 000 Lt, todėl R. K. galimybė paskolinti dar 70 000 Lt kelia pagrįstų abejonių. Be to, nors jis bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad tuo metu papildomai užsiiminėjo automobilių perpardavinėjimu, o 2004 metais pusei metų buvo išvykęs į Airiją ir ten užsidirbo pinigų, byloje jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. O susipažinęs su R. K. SODROS duomenimis, teismas nustatė, kad 2011–2012 metais uždarojoje akcinėje bendrovėje „(B)“ R. K. buvo priskaičiuota apie 50 000 Lt draudžiamųjų pajamų, neatskaičius mokesčių, kas taip pat neleidžia daryti pagrįstą išvadą apie R. K. galimybės paskolinti 2012 m. net 170 000 Eur.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad D. K. bylos nagrinėjimo metu keitė savo paaiškinimus, ieškovo ir atsakovo paaiškinimai buvo gana prieštaringi ir nenuoseklūs, konstatavo, kad byloje atsakovas neįrodė, jog įmonės „(A)“ veiklai vystyti jis naudojo būtent pagal 2012 m. spalio 30 d. paskolos susitarimą gautus pinigus. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas D. K. pirmame parengiamajame posėdyje teigė, kad 70 000 Lt įmonei buvo perduoti 2012 m spalio mėnesį, buhalteriniuose dokumentuose jie buvo įforminti kaip akcininko paskola įmonei, ir iš jų buvo mokami atlyginimai darbuotojams. Vėliau, bylos nagrinėjimo eigoje, atsakovas pradėjo keisti savo paaiškinimus ir teigė, kad iš paskolintų pinigų jis pirko įmonei įvairias prekes ir paslaugas, dėl ko įmonė jam tapo skolinga. Tuo tarpu civilinėje byloje Nr. e2-61-894/2018 R. K. savo atsiliepime nurodė priešingai, jog būtent 100 000 Lt paskola buvo skirta broliui – naujai pradėtam verslui vystyti, per keletą metų atsakovui D. K. buvo paskolinta 100 000 Lt (28 962,00 Eur) ir 2012 m. spalio 30 d. šalys pasirašė skolos raštelį, kad ši paskola būtų oficialiai įforminta raštu.

12. Anot teismo, kad šis susitarimas buvo sudarytas tik dėl akių, netiesiogiai patvirtina ir kitos aplinkybės, t. y. nors paskolos rašteliai buvo sudaryti tą pačią dieną ir tuo pačiu metu, tačiau vienas spausdintas, o kitas rašytas ranka. Be to, į teismą ieškovas kreipėsi tik dėl vieno paskolos raštelio, nors šalys yra sudarę dvi paskolos sutartis ir kitoje sutartyje skolininke yra ir A. K., kuri, kaip nurodė trečiojo asmens atstovė, turi nekilnojamojo turto, iš kurio ieškovas daug lengviau galėtų išsiieškoti skolą. Teismui abejonių kilo ir dėl to, kad nors paskolos susitarimo įvykdymo data buvo 2016 m. birželio 1 d., tačiau dėl jos priteisimo ieškovas kreipėsi tik tada, kai J. K. pradėjo išieškojimą iš D. K. priklausančio žemės sklypo.

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino trečiojo asmens suinteresuotumą bylos baigtimi ir teisę ginčyti 2012 m. spalio 30 d. paskolos susitarimą. Apelianto įsitikinimu, trečiasis asmuo neįrodė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą į ginčo dalyką, ieškovą R. K. ir atsakovą siejančių paskolos teisinių santykių. Apeliantas akcentuoja, kad trečiojo asmens, kaip kreditoriaus reikalavimai buvo patenkinti kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-61- 894/2018), ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu aplinkybė, kad vykdymo proceso metu areštuoto nekilnojamojo turto vertė yra nepakankama pilnam trečiojo asmens reikalavimo patenkinimui, nėra ir negali būti pakankamu pagrindu šio asmens suinteresuotumui pagrįsti, kuris leistų ginčyti ieškovo ir atsakovo sandorį šioje civilinėje byloje. Juolab, kad apeliantas yra dirbantis UAB „(C)“ direktoriumi ir gaunantis pastovias pajamas, turi skolininkų, kurių skolos yra išieškomos antstolių kontorose, todėl teigti, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, yra vienintelis turtas, iš kurio trečiasis asmuo J. K. turi galimybę patenkinti teismo sprendimu priteistą skolą – atmestinas, kaip nepagrįstas. Be to, jeigu trečiasis asmuo būtų siekęs perimti žemės sklypą natūra, jis tą galėjo padaryti dar 2019 m. lapkričio 5 d., kuomet teismas netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau akivaizdu, kad jis ne tik, kad nesiekė įgyvendinti savo teisės ir įvykdyti išieškojimą, tačiau, siekdamas kenkti apeliantui, priėmė kitą sprendimą ir po bene pusės metų pateikė teismui savarankiškus reikalavimus;

13.2. Pirmosios instancijos teismui pačiam sprendimo motyvuojamojoje dalyje pripažinus, kad teismo vidinis įsitikinimas susiformavo teismui renkant įrodymus bylose, kurios yra pasibaigusios, ir dėl kurių prijungimo šalys prašymų nereiškė, sudaro pagrindą teigti, jog teismas viršijo jam įstatymo suteiktus įgaliojimus (būti aktyviam). Tokiu būdu teismas pažeidė asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principus, bei priėmė sprendimą, kuris grįstas įrodymais, kurie nebuvo nagrinėjami ir tirti byloje. Tai reiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, dėl ko teismo sprendimas naikintinas ir perduotinas iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui;

13.3. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik prielaidomis, nepagrįstai konstatavo 2012 m. spalio 30 d. sandorio tariamumą. Tuo tarpu byloje esantys tiesioginiai įrodymai pagrindžia egzistavus ieškovo ir apelianto paskolinius santykius. Apeliantas akcentuoja, kad jis tiek savo atsiliepime į ieškinį, tiek ir parengiamojo posėdžio metu yra nurodęs, kad piniginės lėšos buvo panaudotos UAB „(A)“ veiklai vystyti. Šias aplinkybes patvirtina iš UAB „(A)“ gauti buhalteriniai dokumentai, t. y. Apyvartos žiniaraščiai (suvestinės) už 2012 ir 2013 metus. Iš 2012 m. UAB „(A)“ apyvartos žiniaraščio matyti, kad metų pradžioje atsakovo dispozicijoje buvo įmonės turto už 28 877,94 Lt. Per ataskaitinį laikotarpį UAB „(A)“ liko skolinga atsakovui 46 391,0 Lt. O iš UAB „(A)“ apyvartos žiniaraščio (suvestinės) už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. matyti, kad įmonės skola atsakovui nesumažėjo, bet ir išaugo iki 59 825,75 Lt. Taigi, iš pateiktų duomenų visumos matyti, kad UAB „(A)“ įsipareigojimai atsakovui laikotarpiu nuo 2012–2013 m. yra artimi atsakovo ir ieškovo gautai paskolai. Be to, iš byloje esančių išrašų iš atsakovui priklausančios banko sąskaitos už 2012–2013 metus matyti, kad į atsakovo sąskaitą įkrentančios piniginės lėšos buvo panaudotos paskolos dengimui, skolų mokėjimui, asmeninių poreikių tenkinimui, tačiau santaupų, kurių suma būtų lygi 70 000 Lt, atsakovas nebuvo įgijęs. Todėl, objektyviai vertinant pateiktus rašytinius įrodymus, matyti, kad piniginės lėšos, gautos iš ieškovo, buvo panaudotos UAB „(A)“ veiklos vystymui, kaip ir yra nurodęs atsakovas;

13.4. Pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčo sprendimą akivaizdžiai išėjo už ieškinio ir priešieškinio ribų, kadangi byloje buvo sprendžiami du klausimai, t. y. dėl 20 273,40 Eur (kas atitinka 70 000 Lt) skolos priteisimo ir 2012 m. spalio 30 d. skolos raštelio pripažinimo negaliojančiu. Tačiau teismas tiek viso teisminio proceso metu, tiek priimdamas ginčo sprendimą, vertino ir tyrė dar ir kitą, tos pačios dienos trišalę paskolos sutartį, kuri nebuvo ginčo nagrinėjimo objektas. Taip pat teismas vertino ieškovo galimybes suteikti ne 70 000 Lt, bet 170 000 Lt paskolą, atsižvelgė tik į 2011–2012 m. SODROS duomenis, nors šalys tvirtino, kad paskolintas lėšas ieškovas sukaupė per eilę metų – SODROS duomenimis, ieškovas nuo 2001 iki 2012 m. ieškovas yra uždirbęs pajamų, kurių suma viršija 250 000 Lt, taip pat ieškovas 2014 m. pusei metų buvo išvykęs į Airiją, kur taip pat užsidirbo pinigų pardavinėjant mašinas;

13.5. Nors pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantas galimai teismui teikė melagingus paaiškinimus dėl paskolintų lėšų panaudojimo, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jis nėra buhalteris ir ginčo nagrinėjimo metu net nėra UAB „(A)“ savininku ar direktoriumi, todėl jam nebuvo žinoma, kokiu būdu tuo metu įmonėje dirbusi buhalterė įformino bendrovės apyvartos žiniaraščiuose atsispindinčias pinigines lėšas. Apeliantas tvirtina, kad iš ieškovo gautos piniginės lėšos buvo panaudotos UAB „(A)“ veikloje, ir tai matyti iš apyvartos žiniaraščių, nes 2012 m. D. K. turėjo savo dispozicijoje piniginių lėšų likutį, o metų gale UAB „(A)“ buvo skolinga apeliantui, todėl kreditas, nurodytas UAB „(A)“ apyvartos žiniaraščiuose, ir yra gautos lėšos iš ieškovo.

Žemesnės instancijos teismas

14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino trečiojo asmens J. K. teisę ginčyti ieškovo ir atsakovo paskolos susitarimą, kadangi ši sutartis niekaip nepažeidė trečiojo asmens teisių ar teisėtų interesų. Teismas turėjo itin kritiškai įvertinti trečiojo asmens teiginį, kad dėl ginčijamo paskolos susitarimo buvo apribota jo teisė įvykdyti teismo sprendimą Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-61-894/2018. Priešieškinio pareiškimo metu trečiajam asmeniui J. K. nebuvo absoliučiai jokių trukdžių vykdyti jo naudai priimtą teismo sprendimą, tačiau šią ieškovo nurodytą aplinkybę pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ignoravo. Be to, teismas visiškai sprendime nepasisakė kaip vertina į bylą pateiktą informaciją, kad Lietuvos antstolių informacinės sistemos duomenimis atsakovas, kaip asmuo, iš kurio yra išieškoma, yra įregistruotas 5 vykdomose vykdomosiose bylose, kas reiškia, kad atsakovas yra skolingas ir kitiems asmenims. Taigi, teismas neteisingai suteikė trečiajam asmeniui teisę ginčyti būtent tik ieškovo ir atsakovo 2012 m. spalio 30 d. pasirašytą skolos raštelį. Pripažinus šią teismo išvadą teisėta ir pagrįsta, susidarytų itin chaotiška situacija, kai bet kuris kreditorius turėtų teisę bet kada ginčyti savo skolininko pasirašytas paskolos sutartis remiantis vien tuo pagrindu, kad vykdymo procese atsiranda daugiau kreditorių;

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 2012 m. spalio 30 d. susitarimą tariamu paskolos sandoriu, kadangi paskola buvo suteikta, ir atsakovas pripažįsta, kad paskolą gavo. Juolab, kad teismas sprendime pats nurodė, jog nagrinėjamu atveju paskolos susitarimas atitinka paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus – sutartis sudaryta rašytine forma bei užfiksuotas pinigų atsakovui perdavimo momentas (nors restitucijos netaikė). Taigi teismas turėjo itin kritiškai įvertinti faktinę aplinkybę, kad trečiasis asmuo nėra ginčijamos paskolos sutarties šalis ir nedalyvavo šalims tariantis dėl paskolos suteikimo. Trečiajam asmeniui nėra ir negali būti žinomos paskolos suteikimo aplinkybės, todėl teismas negalėjo remtis šio asmens prielaidomis, kad neva ieškovas ir atsakovas imituoja paskolinius santykius. Tuo labiau, kad bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas turėjo galimybes suteikti 70 000 Lt paskolą, o atsakovas patvirtina, kad paskolą gavo. Ieškovo žiniomis, atsakovui paskola buvo reikalinga UAB „(A)“ veiklai vystyti. Be to, į bylą pateikti atsakovo rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad atsakovas paskolą panaudojo savo verslo reikalams. Šias aplinkybes savo procesiniuose dokumentuose patvirtina tiek atsakovas D. K., tiek jo sutuoktinė A. K..

14.3. Paskolos dalyko neperdavimo fakto trečiasis asmuo J. K. neįrodė, o pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis vien trečiojo asmens prielaidomis į bylą esant pateiktiems įrodymams, kad ieškovo gaunamos pajamos buvo pakankamos suteikti ginčijamą paskolą. Ieškovas akcentuoja, kad iki paskolos suteikimo gyveno vienas, neturėjo nei sutuoktinės, nei vaikų, todėl turėjo pakankamai santaupų, planavo įsigyti nekilnojamojo turto. Pagal ieškovo į bylą pateiktą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2020 m. vasario 6 d. pažymą apie R. K. valstybinį socialinį draudimą, ieškovas 2001–2012 metų laikotarpiu gavo 254 134,69 Lt draudžiamųjų pajamų. Be to, 2001–2012 metų laikotarpiu ieškovas gaudavo pajamų ne tik iš darbo santykių, bet ir pardavinėdamas automobilius iš Jungtinių Amerikos Valstijų, 2004 metais dirbo užsienyje, nemažai pinigų jam davė tėvai. Taigi, šios aplinkybės nėra paneigtos kitais rašytiniais įrodymais – priešingai, pats trečiasis asmuo J. K. apklausiamas teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovo turtinė padėtis buvo gera, ieškovas važinėjo su apynauje mašina.

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl J. K. suinteresuotumo ginčyti ieškovo R. K. ir apelianto (atsakovo) D. K. 2016 m. spalio 30 d. paskolos susitarimą, t. y. šioje byloje trečiojo asmens J. K. ginčijamas atsakovų surašytas skolos (pinigų gavimo) raštelis pažeidžia J. K. teisėtus interesus tokiu būdu, jog dėl neteisėtų ieškovo ir atsakovo veiksmų imituojant neva juos siejančius paskolinius santykius (surašyto paskolos raštelio), J. K. netenka galimybės / jam yra sąmoningai ir tyčia kliudoma realiai išsiieškoti iš D. K. jam priteistą skolą. Trečiasis asmuo akcentuoja, kad skolininkas D. K. turi vienintelį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, į kurį išieškojimą siekia nukreipti ir ieškovas R. K., išieškodamas tariamu 2012 m. spalio 30 d. paskolos susitarimu paskolintas lėšas. Tokiu būdu D. K. ir R. K. siekia neteisėtu būdu išvengti prievolės J. K. įvykdymo ir minimaliomis sąnaudomis išlaikyti (atgauti) žemės sklypą savo nuosavybėn. Trečiasis asmuo pabrėžia, kad jo teisė ginčyti 2012 m. spalio 30 d. paskolos susitarimą buvo vertinta ir yra pripažinta jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo teismo įsakymo išdavimo byloje. Tuo tarpu apelianto argumentai apie tai, kad J. K. skolos išieškojimas yra galimas ne tik iš žemės sklypo, bet ir iš jo gaunamo darbo užmokesčio, byloje nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Priešingai, su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai tvirtina ypač prastą D. K. turtinę padėtį – jokių realių pajamų jis negauna, o ginčo žemės sklypas yra vienintelis jo turtas. Tai patvirtina ir jo pateiktas prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Be to, trečiojo asmens nuomone, nepagrįsti apelianto argumentai ir dėl to, kad neva trečiasis asmuo galėjo išsiieškoti skolą dar 2019 m. lapkričio 5 d., kuomet teismas netenkino R. K. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo aspektu trečiasis asmuo pažymėjo, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių netaikė būtent dėl to, kad išieškojimo veiksmai buvo sustabdyti vykdomojoje byloje. Todėl, atsižvelgiant į buvusią procesinę situaciją, į ieškovo R. K. išreikštą interesą stabdyti išieškojimą J. K. naudai iš žemės sklypo iki bus priimtas teismo sprendimas, taip pat įvertinus labai aiškius teismo nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvus ir argumentus, buvo nuspręsta neatnaujinti vykdomosios bylos kol nebus priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje dėl R. K. ir J. K. ieškinių pagrįstumo;

15.2. Pirmosios instancijos teismas neviršijo savo įgaliojimų ir nepažeidė asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principų. Atremdamas šiuos apelianto argumentus, trečiasis asmuo pažymėjo, kad civilinės bylos Nr. e2-61-894/2018 ir Nr. eL2-26742-924/2018, kuriose dalyvavo tos pačios šalys, yra betarpiškai susijusios su nagrinėjama byla. Visose minėtos civilinėse bylose buvo tiriamos / nagrinėjamos / įrodinėjamos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės, susijusios su R. K. ir D. K. tarpusavio paskoliniais santykiais. Taigi teismo sprendimas prijungti pirmųjų dviejų civilinių bylų medžiagą prie nagrinėjamos bylos yra logiškas, teisėtas ir pagrįstas. Juolab, kad apie tokį sprendimą teismas bylos šalis informavo dar pirmo parengiamojo teismo posėdžio metu. Kita vertus, iš esmės visą minėtų bylų medžiagą, kiek ji yra susijusi su R. K. ir D. K. paskoliniais santykiais (visus be išimties R. K. ir D. K. procesinius dokumentus, teiktus minėtose bylose – šių asmenų ieškinius, atsiliepimus, skundus, nuomones, rašytinius paaiškinimus ir t. t., teismo posėdžio garso įrašo kopiją), trečiasis asmuo J. K. buvo pateikęs nagrinėjamoje byloje kaip įrodymus, kuriais grindė savo reikalavimus / atsikirtimus nagrinėjamoje byloje;

15.3. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorį tariamu, byloje teisingai nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, jokių įrodinėjimo taisyklių nepažeidė ir ieškinio ribų neperžengė. Ieškovui ir atsakovui byloje nurodžius, kad tą pačią dieną buvo sudaryti du paskolos sandoriai, nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai vertino ir rėmėsi pirmuoju paskolos susitarimu kaip atskiru įrodymu, kurį į bylą buvo pateikęs trečiasis asmuo, nagrinėjamai bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Tačiau teismas nesprendė šio paskolos susitarimo galiojimo / panaikinimo klausimo, nepriėmė jokių sprendimų dėl minėto susitarimo, taigi akivaizdu, kad nei ieškinio, nei priešieškinio ribos nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas 2012 m. spalio 30 d. skolos raštelis šalių buvo surašytas tik šiam teisminiam procesui šalims turint tikslą labiau garantuoti savo interesus, kadangi Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-61-894/2018 buvo konstatavęs, jog aplinkybė, kad R. K. ir D. K. siejo paskolos sutartis pagal 2012 m. spalio 30 d. susitarimą neįrodyta. Trečiasis asmuo akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje neįrodė ginčo susitarimu R. K. D. K. paskolintų lėšų panaudojimo UAB „(A)“ veiklos vykdymui fakto, o R. K. neįrodė savo finansinių galimybių suteikti D. K. paskolą.

15.4. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį, kad faktą, jog atsakovus sieja paskoliniai santykiai pagal 2012 m. spalio 30 d. paskolos raštelį paneigia ir nepateisinami abiejų atsakovų paaiškinimų neatitikimai dėl faktinių paskolos sandorio sudarymo aplinkybių, tiek lyginant R. K. ir D. K. paaiškinimus tarpusavyje, tiek ir palyginus kiekvieno iš jų paaiškinimus, duotus keliuose posėdžiuose. Anot trečiojo asmens, prieštaringi, nesutampantys, kartais net ir nelogiški paskolos sandorio šalių paaiškinimai dėl esminių / svarbiausių paskolos sudarymo aplinkybių leidžia daryti tik vieną išvadą – jokie paskoliniai santykiai šalių nesieja. Akivaizdu, kad tais atvejais, kuomet šalys tikrai yra sudariusios paskolos sutartį ir abi šį faktą pripažįsta, nėra labai sudėtinga bent jau nuosekliai paaiškinti, kokio dydžio paskola buvo suteikta, kokia valiuta, kokiomis aplinkybėmis pinigai buvo perduoti, iš kokių lėšų buvo suteikta paskola, ir jeigu dalis grąžinta – kokia suma, kokia valiuta ir iš kokių lėšų buvo grąžinta. Be to, faktą, kad D. K. ir R. K. sieja kokie nors paskoliniai santykiai, paneigia ir tokios aplinkybės, jog dėl skolos priteisimo buvo kreiptasi tik pagal vieną paskolos raštelį, kuomet neva neatsiskaityta su R. K. ir pagal kitą sandorį, pagal kurį yra du solidarūs skolininkai, t. y. ir D. K. sutuoktinės A. K., turinčios vertingo turto, iš kurio būtų galimas realus išieškojimas. Tuo tarpu siekiama prisiteisti skolą tik iš to skolininko, kuris jokio turto prievolės įvykdymui neturi. Taip pat atsižvelgtina, jog dėl skolos priteisimo buvo kreiptasi tik tuomet, kai J. K. pradėjo išieškojimą iš žemės sklypo, nors paskolos grąžinimo terminas suėjo dar 2016 m.

33. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2012 m. spalio 30 d. susitarimas dėl 70 000 Lt paskolos suteikimo yra tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).