- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-07
- Bylos Nr.
- I-4012-402/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00493-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, Pataisos įstaiga), 30 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 2–5).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 18-19, 25-35) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 3-ame sektoriuje atliko nuo 2016-01-01 iki 2018-09-18 nežmoniškomis sąlygomis. Nurodo, jog gyvenamos patalpos buvo per mažos, gyvenamas plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Patalpų plotą mažino ir jose esantys baldai ir įrenginiai. Pareiškėjas nurodė, jog 9 būrio 3 – o miegamojo plotas 25 kv. m ir gyveno 13 nuteistųjų. 8-9 būrio pasivaikščiojimo kiemelis mažas, jame buvo įrengta sunkiosios atletikos aikštelė, stalas ir du suoliukai, lauko džiovykla. Pasivaikščiojimo kiemeliu naudojosi maždaug 420 nuteistųjų, todėl pareiškėjui trūko vietos pasivaikščioti. Kiemelyje nėra įrengta pavėsinių arba stogelio, neįrengtos lietaus vandeniui nutekėjimo sistemos, dėl to po lietaus kiemeliai būdavo apsemti. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno apsauginiu tinklu, todėl kildavo grėsmė būti sužalotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemeliui esant arti gamybinių patalpų, oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais. Kiemelyje nėra šiukšliadėžių, peleninių, neįrengti suoliukai, kiemelis nebuvo periodiškai valomas. Pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti, kadangi seni, surūdiję gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų. Buvo per mažai sanitarinių įrenginių, tekdavo laukti eilėse. Pisuarų nebuvo visiškai. Neužtikrintas privatumas, nes tualetas nebuvo atskirtas sienele, nėra jokios kabinos arba uždangos, durelių. Nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. 8-9, 6-7 būriuose nebuvo įrengta laisvalaikio kambario, avalynės ir drabužių džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti. Nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, pastatas buvo avarinės būklės. Patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Pareiškėjas teigė, jog buvo kalinamas pastate, kurio stogas buvo avarinės būklės, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai. 8–9 ir 6-7 būriams buvo įrengta tik viena virtuvėlė, kuria naudojosi 210 nuteistųjų, ji buvo per maža, negalėjo tenkinti tokio skaičiaus nuteistųjų poreikių, joje nuolatos kildavo konfliktai. Nurodė, kad 3 sektoriuje nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, o pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų. Buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigoje nuteistieji sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis lankydavosi bendro naudojimo patalpose, todėl pareiškėjas nuolat jautė baimę ir stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 30 900 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 39-50) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, jog ne visada visos miegamos vietos yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Teisės aktai taip pat įpareigoja ir pareiškėją nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Gyvenamos patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinis šildytuvus ir ventiliatorius. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Sanitarinių įrenginių kiekis pagal teisės aktus yra pakankamas. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkės. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Rūkymo vietos yra įrengtos lauke. Skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Gyvenamąsias patalpas tvarko patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Visuose būriuose įrengtos virtuvėlės, jose nuteistieji gali gaminti ir laikyti maistą. Įstaigai Statinio techninis pasas išduotas 2006-04-04. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga pagal sutartį su UAB „Dezinfa“. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui gyvenimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytus sveikatos sutrikimus galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2016-01-01 iki 2018-09-18 (b. l. 33).
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2018-09-18. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių PN pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2016-01-01, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019-02-28 (b. l. 13).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovės prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-02-28 taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016-02-29 iki 2018-09-18.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Pareiškėjas teigia, kad visose gyvenamosiose patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 40, 54), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016-02-29 iki 2016-03-03 buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 7 patalpą, kurios plotas – 15,88 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,18 kv. m;
nuo 2016-03-03 iki 2016-05-30 buvo paskirtas gyventi į 9 būrį, 3 patalpą, kurios plotas –33,21 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,33 kv. m;
nuo 2016-05-30 iki 2018-09-10 buvo paskirtas gyventi į 7 būrį, 5 patalpą, kurios plotas –21,68 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,62 kv. m;
nuo 2018-09-10 iki 2018-09-18 buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 2 patalpą, kurios plotas –18,50 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,63 kv. m.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepateikė jokių prieštaravimų dėl Pravieniškių PN pateiktų duomenų apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose.
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotą, jose gyvenusių nuteistųjų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių.
Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas teigia, jog gyvenamojoje patalpoje buvo šalta, drėgna, ant sienų ir lubų buvo nevalomas grybelis, pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo gausu parazitų.
Atsakovės atstovas nurodė, jog patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra numatyta Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinis šildytuvus ir ventiliatorius.
Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, temperatūra ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka .
Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 75-78). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai (b. l. 83-89), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo atliekami darbai. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Vertinamuoju laikotarpiu dėl gyvenamųjų patalpų neatitikimo Higienos normos reikalavimams pareiškėjas į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (ventiliacijos, temperatūros, pelėsio, parazitų ir kt. pažeidimų) nesikreipė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos temperatūros, pelėsio, parazitų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros, pelėsio, parazitų gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas nurodė, kad buvo per mažas kiekis tualetų, praustuvių, nebuvo pisuarų, neužtikrintas privatumas tualete.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Normos), prausykloje virš kiekvienos praustuvės turi būti sieninis veidrodis, lentynėlė asmens higienos priemonėms – virš kiekvienos praustuvės, sieninė drabužių pakaba – 1 vnt. dešimčiai asmenų, praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, klozetas arba unitazas – 1 vnt. dvylikai asmenų, pisuaras – 1 vnt. dvylikai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad virš kiekvienos praustuvės turi būti lentynėlė asmens higienos priemonėms ir sieninis veidrodis, praustuvė - 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Pataisos namai nėra įpareigoti įrengti pisuarų, nes galiojančiose normose reglamentuojama, kad gali būti įrengiamas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams).
Atsakovės atstovo 2019 m. birželio 28 d. pažymoje Nr. 43-11786 (b. l. 60) ir 2019 m. gegužės 31 d. pažymoje Nr. 77-829 (b. l. 55-59) nurodyta, kad 8-9 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 dušo sieteliai, ginčo laikotarpiu 8-ame būryje buvo nuo 19-49 nuteistųjų, o 9-ame būryje buvo 79 nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad iš nuteistųjų buvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, jog praustuvių, klozetų, pisuarų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, (t. y., kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139.
Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas pastatų patalpose, kurios yra avarinės būklės, pastatai turėjo asbestinį, sveikatai keliantį pavojų stogą.
Atsakovės atstovas atsiliepime pripažino, kad stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Turto valdymo skyriaus pažymoje (b. l. 55-59) pažymima, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Nuo 2016 m. balandžio mėn. įstaigos 3-iame sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai ir šiuo metu pastatai yra padengti bitumine stogo danga. Pareiškėjas minėtoje pažymoje pateiktos informacijos iš esmės neginčijo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo, todėl pagal bylos duomenis teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Pareiškėjo pateikti samprotavimai dėl asbesto dulkių laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie bendrabučio, kuriame buvo 8-9 būriai, techninę būklę (jo sienų, langų ir durų sąramų, stogo techninę būklę) pareiškėjo kalinimo jame metu, todėl atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovo atstovui nepateikus įrodymų apie statinio, kuriame buvo 8-9 būrys techninę būklę pareiškėjo buvimo jame metu, šios aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai ir atitinkamai gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).
Kita vertus, ir pats pareiškėjas privalo pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl avarinės statinio būklės bei šio pažeidimo įtakos jo teisėms. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti nustatyti.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad kiemelis mažas, jame nebuvo įrengti kanalizacijos šuliniai lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego kiemelis buvo patvinęs, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės plastmasės atliekos, dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais. Kiemelyje nėra šiukšliadėžių, peleninių, neįrengti suoliukai, kiemelis nebuvo periodiškai valomas.
Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami.
Atsakovės atstovas pateiktoje 2019-05-31 pažymoje (b. l. 55) nurodė, kad 3-iame sektoriuje lietaus nubėgimo sistemos nėra įrengta.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos.
Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sporto aikštynų įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų atmetami.
Atsakovės atstovas nurodė, jog 3-io sektoriaus gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, įstaiga nevykdo jokios veiklos, kurių metu galėtų būti deginamos atliekos. Teismas akcentuoja, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamam kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde (b. l. 27) nurodė, jog 8-9 būrio pasivaikščiojimo kiemelyje buvo stalas ir du suoliukai, tačiau toliau skunde dėsto, jog kiemeliuose nėra įrengtų suolų. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo paaiškinimai yra prieštaringi, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad paminėti teisės aktai nenustato Pravieniškių PN pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustato pareigą patiems nuteistiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turi prisiimti patys suimtieji. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Taigi, Pravieniškių PN administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; dar daugiau, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemelio įrodymų.
Pareiškėjas tvirtino, kad 3 sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nurodė, jog nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 7 punkte nurodyta, kad Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – Pravieniškių PN-AK (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012), t. y. pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pataisos įstaigoje ženklas leidžiantis rūkyti buvo iškabintas ant įėjimo į pastatą durų, tačiau pastato viduje ženklų draudžiančių rūkyti nebuvo (b. l. 31). Taigi, teismas daro išvadą, jog Pravieniškių PN-AK lauke yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos rūkymo vietos, skirtos rūkyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją dėl kitų kartu su juo gyvenančių nuteistųjų rūkymo patalpose, ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl turėjimo kvėpuoti tabako dūmais, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš nesančio laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.6 p.); laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui, Taisyklių 5.10 p.).
Atsakovės atstovo pateikti duomenys (Turto valdymo skyriaus pažyma; b. l. 55-59) patvirtina, kad 3-iame sektoriuje yra įrengtas laisvalaikio kambarys, buvo įrengta atskira patalpa, kurioje skalbimo mašinomis galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme, todėl pareiškėjo argumentai dėl nesančių džiovyklų ir laisvalaikio kambario atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau atsakovui nepaneigus, kad nebuvo įrengta valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti pripažinta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.6, 5.10 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais.
Pareiškėjas pripažino, kad yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti, teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų plotų, jos gali būti įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažų virtuvėlių laikytos nepagrįstomis.
Jam padarytą žalą pareiškėjas sieja su atsakovo veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenoje, bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga.
Atsakovės atstovo rašte (b. l. 90) nurodyta, kad Pravieniškių PN nuteistieji, sergantys tuberkulioze, laisvės atėmimo bausmės neatlieka. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistieji kartą per metus profilaktiškai tiriami dėl tuberkuliozės. Per 10 metų Pravieniškių PN 3 buvo nustatytas vienas tuberkuliozės atvejis, šis asmuo buvo išsiųstas į Laivės atėmimo vietų ligoninę.
Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, pagal kurio 3 p. profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 62-2527, Nr. 75-3245) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių), pagal epidemiologine ir klinikine indikacijas bei priimant į darbą.
Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildina aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovės atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis.
Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie gyvenimo su tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis sukeltas konkrečias pasekmes pareiškėjui, t. y. jo kreipimąsi į psichinės sveikatos specialistus, medikus, jo nukreipimus į Laisvės atėmimo vietų ligoninės psichiatrijos skyrių, kas taip pat šalina atsakovės atstovo atsakomybę.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 GarciaRuiz v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (trūko inventoriaus sanitariniame mazge, nebuvo įrengta valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 30 900 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, sukrėtimu, sveikatos sutrikimais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovės atstovo pateikto Medicinos pažymėjimo (išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos) matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 52). Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo (sanitarinių įrenginių trūkumo sanitariniuose mazguose, nebuvo įrengta valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti) galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D.prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, bei nenustatęs, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose atviroje kolonijoje.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.