Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-04-28 · Administracinė byla Nr. TA-227-438/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-10-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-28
Bylos Nr.
TA-227-438/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00493-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. TA-227-438/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00493-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 30 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje atliko nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, gyvenamos patalpos buvo per mažos, gyvenamas plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Patalpų plotą mažino ir jose esantys baldai ir įrenginiai. Pareiškėjas nurodė, jog 9 būrio 3–o miegamojo plotas 25 kv. m ir gyveno 13 nuteistųjų. 8–9 būrio pasivaikščiojimo kiemelis mažas, jame buvo įrengta sunkiosios atletikos aikštelė, stalas ir du suoliukai, lauko džiovykla. Pasivaikščiojimo kiemeliu naudojosi maždaug 420 nuteistųjų, todėl pareiškėjui trūko vietos pasivaikščioti. Kiemelyje nėra įrengta pavėsinių arba stogelio, neįrengtos lietaus vandeniui nutekėjimo sistemos, dėl to po lietaus kiemeliai būdavo apsemti. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno apsauginiu tinklu, todėl kildavo grėsmė būti sužalotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemeliui yra arti gamybinių patalpų, oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais. Kiemelyje nėra šiukšliadėžių, peleninių, neįrengti suoliukai, kiemelis nebuvo periodiškai valomas. Pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti, kadangi seni, surūdiję gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų. Buvo per mažai sanitarinių įrenginių, tekdavo laukti eilėse. Pisuarų nebuvo visiškai. Neužtikrintas privatumas, nes tualetas nebuvo atskirtas sienele, nėra jokios kabinos arba uždangos, durelių. Nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. 8–9, 6–7 būriuose nebuvo įrengta laisvalaikio kambario, avalynės ir drabužių džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti. Nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, pastatas buvo avarinės būklės. Patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Pareiškėjas teigė, jog buvo kalinamas pastate, kurio stogas buvo avarinės būklės, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai. 8–9 ir 6–7 būriams buvo įrengta tik viena virtuvėlė, kuria naudojosi 210 nuteistųjų, ji buvo per maža, negalėjo tenkinti tokio skaičiaus nuteistųjų poreikių, joje nuolatos kildavo konfliktai. Nurodė, kad 3 sektoriuje nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, o pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų. Buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigoje nuteistieji sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis lankydavosi bendro naudojimo patalpose, todėl pareiškėjas nuolat jautė baimę ir stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ne visada visos miegamos vietos yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Teisės aktai taip pat įpareigoja ir pareiškėją nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Gyvenamos patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinius šildytuvus ir ventiliatorius. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Sanitarinių įrenginių kiekis pagal teisės aktus yra pakankamas. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkės. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Rūkymo vietos yra įrengtos lauke. Skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Gyvenamąsias patalpas tvarko patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Visuose būriuose įrengtos virtuvėlės, jose nuteistieji gali gaminti ir laikyti maistą. Įstaigai statinio techninis pasas išduotas 2006 m. balandžio 4 d. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga pagal sutartį su UAB „Dezinfa“. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui gyvenimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytiems sveikatos sutrikimams galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašė taikyti senaties terminą.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. vasario 28 d. Teismas atsakovo prašymą tenkino ir reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 28 d. taikė ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikęs trejų metų senaties terminą, teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teismas bylos duomenimis nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. kovo 3 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 7 patalpą, kurios plotas – 15,88 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,18 kv. m; nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį, 3 patalpą, kurios plotas – 33,21 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,33 kv. m; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. buvo paskirtas gyventi į 7 būrį, 5 patalpą, kurios plotas – 21,68 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,62 kv. m; nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 2 patalpą, kurios plotas – 18,50 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,63 kv. m. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepateikė jokių prieštaravimų dėl Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.

8. Teismas pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 134:2015).

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog gyvenamojoje patalpoje buvo šalta, drėgna, ant sienų ir lubų buvo nevalomas grybelis, pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo gausu parazitų, nurodė, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra numatyta HN 134:2015 16 punkte. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinius šildytuvus ir ventiliatorius. HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, temperatūra ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Nustatyta, jog pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“. Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai, kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo atliekami darbai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant nurodytų teisės normų reikalavimų. Vertinamuoju laikotarpiu dėl gyvenamųjų patalpų neatitikimo higienos normos reikalavimams pareiškėjas į pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir NVSC) dėl netinkamų kalinimo sąlygų (ventiliacijos, temperatūros, pelėsio, parazitų ir kt. pažeidimų) nesikreipė. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos temperatūros, pelėsio, parazitų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros, pelėsio, parazitų gyvenamosiose patalpose atmesti kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti.

10. Teismas, pasisakymas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo per mažas kiekis tualetų, praustuvių, nebuvo pisuarų, neužtikrintas privatumas tualete, vadovavosi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Normos), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos). Pataisos namai nėra įpareigoti įrengti pisuarų, nes galiojančiose normose reglamentuojama, kad gali būti įrengiamas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams). Atsakovo atstovo 2019 m. birželio 28 d. pažymoje Nr. 43-11786 ir 2019 m. gegužės 31 d. pažymoje Nr. 77-829 nurodyta, kad 8–9 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 dušo sieteliai, ginčo laikotarpiu 8-ame būryje buvo nuo 19–49 nuteistųjų, o 9-ame būryje buvo 79 nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad iš nuteistųjų buvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, jog praustuvių, klozetų, pisuarų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes (t. y. kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

12. Teismas nurodė, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139. Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestos kaip nepagrįstos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.

Atsiliepimas

13. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo kalinamas pastatų patalpose, kurios yra avarinės būklės, pastatai turėjo asbestinį, sveikatai keliantį pavojų stogą, nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime pripažino, kad stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Turto valdymo skyriaus pažymoje pažymima, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Nuo 2016 m. balandžio mėn. įstaigos 3-iame sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai ir šiuo metu pastatai yra padengti bitumine stogo danga. Pareiškėjas minėtoje pažymoje pateiktos informacijos iš esmės neginčijo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo, todėl pagal bylos duomenis teismas neturi teisinio pagrindo padaryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Teismas pareiškėjo pateiktus samprotavimus dėl asbesto dulkių laikė deklaratyviais ir atmetė kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie bendrabučio, kuriame buvo 8–9 būriai, techninę būklę (jo sienų, langų ir durų sąramų, stogo techninę būklę) pareiškėjo kalinimo jame metu, atsižvelgdamas į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kad pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje taip pat nesant jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų, nusprendė, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti nustatyti.

15. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentus dėl to atmetė. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojanti HN 134:2015 nereglamentuoja sporto aikštynų įrengimo, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų atmetė.

16. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog 3-io sektoriaus gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, įstaiga nevykdo jokios veiklos, kurių metu galėtų būti deginamos atliekos. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galbūt pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamame kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.

Šalies argumentai

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 8–9 būrio pasivaikščiojimo kiemelyje buvo stalas ir du suoliukai, tačiau toliau skunde dėsto, jog kiemeliuose nėra įrengtų suolų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo paaiškinimai yra prieštaringi, todėl atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato Pravieniškių PN pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustato pareigą patiems nuteistiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Taigi Pravieniškių PN-AK administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemelio, įrodymų.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad 3 sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, HN 134:2015 (galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 7 punktu, LVAT praktika. Teismas padarė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK lauke yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos rūkymo vietos, skirtos rūkyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją dėl kitų kartu su juo gyvenančių nuteistųjų rūkymo patalpose, ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip neįrodyti. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl turėjimo kvėpuoti tabako dūmais atmesti kaip neįrodyti.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl nesančio laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5, 5.6, 5.8, 5.9, 5.10 punktais ir nurodė, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys (Turto valdymo skyriaus pažyma) patvirtina, kad 3-iame sektoriuje yra įrengtas laisvalaikio kambarys, buvo įrengta atskira patalpa, kurioje skalbimo mašinomis galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme, todėl pareiškėjo argumentus dėl nesančių džiovyklų ir laisvalaikio kambario atmetė kaip nepagrįstus. Tačiau atsakovui nepaneigus, kad nebuvo įrengta valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti, teismas pripažino, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.6, 5.10 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl šiuos pažeidimus pripažino nustatytais.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pripažino, jog yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti, teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų plotų, jos gali būti įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes dėl per mažų virtuvėlių vertino nepagrįstomis.

21. Teismas pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą nuteistieji kartą per metus profilaktiškai tiriami dėl tuberkuliozės. Per 10 metų Pravieniškių PN 3 buvo nustatytas vienas tuberkuliozės atvejis, šis asmuo buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, pagal kurio 3 punktą profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildina aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, teismas pažymėjo, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovo atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų apie gyvenimo su tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis sukeltas konkrečias pasekmes pareiškėjui, t. y. jo kreipimąsi į psichinės sveikatos specialistus, medikus, jo nukreipimus į Laisvės atėmimo vietų ligoninės psichiatrijos skyrių, kas taip pat šalina atsakovo atstovo atsakomybę.

22. Teismas kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

23. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (trūko inventoriaus sanitariniame mazge, nebuvo įrengta valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, bei nenustatęs, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų turėję įtakos tolimesniam pareiškėjo gyvenimui), nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują spendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81 straipsnių reikalavimus, buvo neobjektyvus, pažeidė ne tik nacionalinės teisės aktus, bet ir tarptautinės teisės aktų reikalavimus. Teismas neatsižvelgė į raštiškus jo nurodytus argumentus, kad patalpoje kurioje jis gyveno, nuo sienų ir lubų nubyrėję dažai, kad didelė santykinė drėgmė pažeidžia higienos normas, tokiu būdu laisvės atėmimo vietų įstaigoje buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kurios neatitiko higienos reikalavimų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir įrenginių trūkumo nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti praustuve, klozetais unitazais. Dėl pelėsio teismas nieko nepasisakė. Patalpos, kuriose jis gyveno, buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, sienos nepritaikytos valymui. Dėl šių aplinkybių jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra.

24.2. Teismas turėjo išreikalauti iš atsakovo dokumentų, registracinių žurnalų išrašų, planų (schemų) kopijas dėl nuteistųjų skaičiaus Pravieniškių PA-AK, pastato 8–9–7 būrių patalpų planą (schemą) ir visų šiame pastate patalpų pavadinimus bei tų patalpų plotus, kiek šių būrių sanitarinio mazgo patalpoje yra įrengta sėdimų unitazų, klozetų ir koks praustuvų higienai palaikyti skaičius, pateikti lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelio kartu su futbolo ir krepšinio aikštėm planus (schemas) ir bendrus plotus; pateikti būrių lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelio planą (schemą), kur būtų nurodyta tiksli kanalizacinių vandens nutekėjimo šulinių vieta, pateikti Visuomenes sveikatos centro patikrinimo aktus.

24.3. Gyvenamosiose patalpose gyveno daugiau nuteistųjų ir buvo mažesnes patalpos nei teigia atsakovas. Vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpoje, bet ši teisės norma šiuo metu pripažinta yra netekusi galios ir yra pereinama prie Europos Sąjungos taikomų kameros ploto standartų, todėl kameros plotą turi būti 4 kv. m neskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto.

24.4. Teismas atmetė jo argumentus dėl dušo kabinų atskyrimo ir atitvėrimo. Pareiškėjo teisė į privatumą naudotis privatumu dušo patalpose, atliekant būtinas higienos procedūras, buvo pažeista, bet teismas klaidingai traktavo įstatymo nuostatas.

Atsiliepimas

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą. Atsakovas nurodo, jog į bylą buvo pateikti bylai aktualūs duomenys, susiję su pareiškėjo bausmės atlikimu, taip pat duomenys apie nuteistųjų skaičių būriuose, kuriuose atliko laisvės atėmimo bausmę ir pats pareiškėjas. Duomenys apie kituose būriuose esantį nuteistųjų skaičių yra neaktualūs šios administracinės bylos tinkamam nagrinėjimui. Pareiškėjas neįrodė, jog elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d., atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų laikymo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (trūko inventoriaus sanitariniame mazge, nebuvo įrengta valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti), o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas, neatsižvelgė į jo nurodytus argumentus, kad jis Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kurios neatitiko higienos reikalavimų. Pareiškėjas argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria jo reikalavimai atmesti, pritaikius ieškinio senatį, nenurodo.

30. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

31. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo sąlygas, pažymėtina, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti.

34. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintais įrodymais, nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei taikytu gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdu, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pataisos įstaigoje byloje turi būti taikomi tie teisės aktai, kurie reglamentuoja reikalavimus, keliamus laisvės atėmimo vietų įstaigoms, siekiant užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad gyvenamojoje patalpoje jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičius sanitarinį mazgą, vertintini kaip nepagrįsti. Toks standartas nei Konvencijoje, nei EŽTT praktikoje nėra nustatytas. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Taisyklių 11¹.1 punktas, kuris įtvirtino, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu, pagrįstai vadovavosi būtent Taisyklėse nustatytu teisiniu reguliavimu. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų plotą ir įrengtas miegamąsias vietas (pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad patalpose kalėjo daugiau žmonių nei, kad įrengta miegamųjų vietų). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su higienos reikalavimais, nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai nepaneigia byloje esančių duomenų.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

37. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdamas Pravieniškių PN-AK pareiškėjas dėl inventoriaus sanitariniame mazge trūkumo, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti neįrengimo patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

39. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysVirginija Volskienė