Kauno apygardos teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žemės kontūras“ bankroto administratorei A. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žemės kontūras“ bankroto administratorės A. P. prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Žemės kontūras“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo gautas suinteresuoto asmens-buvusio UAB „Žemės kontūras“ vadovo ir vienintelio akcininko A. S. prašymas pratęsti terminą atsiliepimui į bankroto administratorės prašymą dėl UAB „Žemės kontūras“ bankroto tyčiniu pateikti, kuriame jis buvo nurodęs, jog su UAB „Žemės kontūras“ bankroto pripažinimu tyčiniu nesutinka (reg. Nr. DOK-35326). 2017 m. rugsėjo 22 d. teisėjo rezoliucija suinteresuoto asmens-buvusio UAB „Žemės kontūras“ vadovo ir vienintelio akcininko A. S. prašymas tenkintas ir terminas atsilipimui į prašymą dėl UAB „Žemės kontūras“ bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti pratęstas iki 2017 m. spalio 4 d. Suinteresuotas asmuo iki šiol nėra įvykdęs pareigos pateikti teismui atsiliepimą į pareiškėjos prašymą dėl UAB „Žemės kontūras“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nors jam apie tokią pareigą yra žinoma.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas pripažinti UAB „Žemės kontūras“ bankrotą tyčiniu tenkintinas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Taigi esant nors vienam iš šiame ĮBĮ straipsnio nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014 etc.).

Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-655-370/2018).

Pažymėtina ir tai, kad nors bankroto bylos turi viešąjį interesą, lemiantį aktyvesnį teismo vaidmenį šios kategorijos bylose, tačiau tai nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Žemės kontūras“ veiklą vykdė nuo 2014 m. spalio 24 d., t. y. nuo šio momento minėtas juridinis asmuo buvo įregistruotas. Juridinių asmenų duomenimis bendrovės veikla apėmė bet kurią Lietuvos Respublikos įstatymais nedraudžiamą veiklą, bendrovės pagrindinė veikla – geodezinė veikla. Nuo bendrovės įregistravimo juridinių asmenų registre iki 2015 m. sausio 16 d. bendrovės vadovu buvo K. J., o nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 26 d. bendrovės vadovu buvo A. S.. Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „Žemės kontūras“ iškelta bankroto byla, bankroto administratorė paskirta A. P. nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 24 d., valdymo organams nustatytas 10 dienų laikotarpis nuo nurodytos nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį jie privalėjo perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtintas UAB „Žemės kontūras“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2017 m. birželio 1 d., 2017 m. birželio 13 d. ir 2017 m. spalio 19 d. nutartimis patikslintas. Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartimi UAB „Žemės kontūras“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Bankroto administratorė prašyme nurodo, jog šiai dienai nėra perduoti bendrovės finansiniai dokumentai ir turtas, todėl nėra galimybės nustatyti bendrovei priklausančio turto masės, visų įsipareigojimų bendrovės kreditoriams, bendrovės finansinės padėties, gautų ir išmokėtų lėšų panaudojimo, ar buvo laikytasi CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir kt. Bankroto administratorė taip pat teigia, kad A. S. neišsaugojus bendrovės dokumentų ir jų neperdavus bankroto administratorei, tai reiškia netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas A. S., žinodamas apie UAB „Žemės kontūras“ bankroto bylos iškėlimą, ne tik, kad nevykdė ir teismo įpareigojimų, tačiau nėra teikęs finansinės atskaitomybės dokumentų įstaigoms, kurioms jis privalėjo juos teikti. Byloje priešingų, minėtas aplinkybes paneigiančių, įrodymų nepateikta. Pažymėtina ir tai, kad įmonės vadovas A. S. teismui teiktame atskirajame skunde (reg. Nr. DOK-42901) yra nurodęs, jog jis yra pasirengęs perduoti bankroto administratorei visus įmonės buhalterinius dokumentus ir tą padarys iki 2017 m. gruodžio 12 d., kai tik parengs dokumentų aprašus, tačiau iki šiol minėto įsipareigojimo nėra įvykdęs, t. y. bankroto administratorei nėra perdavęs įmonės dokumentų ir turto.

Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017). Taigi teismas sutinka, kad įmonės valdymo organų dokumentų nepateikimas bankroto administratorei neabejotinai apsunkino jos galimybes įvertinti bendrovės sandorius bei finansinę veiklą. Tuo tarpu pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas ne tik iki šiol bankroto administratorei nėra perdavęs įmonės dokumentų ir turto, nors tą žadėjo, tačiau nepateikė ir jokių argumentų, kodėl pareikalauti duomenys nei teismui, nei bankroto administratorei nėra pateikti. Vieninteliai įmonės vadovo pateikti teismui duomenys yra įmonės su fiziniais asmenimis dėl paslaugų atlikimo sudarytos sutartys, kurios neatspindi realios įmonės finansinės padėties ir, nesant pateiktų darbų atlikimo aktų, neįrodo, jog buvo įvykdytos. Be to, byloje esantis perduodamų dokumentų priėmimo – perdavimo aktas (laikotarpis nuo 204 m. spalio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 22 d.) taip pat patvirtinta aplinkybę, kad buvusi įmonės buhalterė R. A. perdavė, o A. S. priėmė visus įmonės apskaitos dokumentus ir registrus, todėl akivaizdu, kad įmonės dokumentais šiuo metu disponuoja tik pats įmonės vadovas ir vienintelis jos akcininkas.

Pažymėtina ir tai, jog Kauno apygardos teismas, bankroto administratorės prašymu, 2017 m. kovo 2 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl turto ir dokumentų perdavimo bankroto administratorei, kuris buvo pateiktas vykdyti antstolio V. Z. kontorai, tačiau net ir tuomet A. S. nevykdė antstolio raginimų. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-2715-454/2018, paskirta A. S. po 5,00 Eur bauda už kiekvieną Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarties įpareigojimo perduoti bankroto administratorei A. P. UAB „Žemės kontūras“ turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus, uždelstą įvykdyti dieną išieškotojos bankrutavusios UAB „Žemės kontūras“, atstovaujamos bankroto administratorės A. P., naudai, skaičiuojant nuo sužinojimo dienos, t. y. 2017 m. spalio 2 d., iki įpareigojimo visiško įvykdymo. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. kovo 7 d. Teismas atkreipia dėmesį, kad net ir pritaikytos sankcijos įmonės vadovo atžvilgiu šiuo atveju visiškai neįtakojo jo elgesio, bankroto administratorei perduodant jo žinioje esančius dokumentus ir turtą, kadangi jie nėra perduoti iki šiol.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal contra spoliatorem prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

Nagrinėjamu atveju spręstina, kad šioje nutartyje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas dėl nepateisinamų priežasčių iki šiol sąmoningai ir piktybiškai vengia perduoti įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratorei, taip pat nevykdo ir teismo įpareigojimų, ko pasėkoje bankroto administratorei yra apsunkinta galimybė įvertinti įmonės sandorius bei jos finansinę būklę, t. y. nėra galimybės spręsti apie lėšų panaudojimą 2015-2016 metais, daro išvadą, kad įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas tyčia neteikė įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų turimų įmonės dokumentų, kadangi žino realią bendrovės finansinę padėtį ir tokiu būdu siekia išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti bankroto procedūra ir/ar įmonės buhalterinės apskaitos duomenys (CPK 185 straipsnis). Tuo labiau, kad įmonės buvęs vadovas iki šiol nepateikė jokių duomenų, kurie leistų padaryti priešingas išvadas, nors tam turėjo pakankamai laiko.

Teismo vertinimu, atitinkamų dokumentų nebuvimas nagrinėjamu atveju bankroto administratorei neleido nustatyti nei tikrosios įmonės finansinės būklės, nei jos turto panaudojimo, taip pat eliminavo galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais debitinių skolų ar kito įmonės turto sąskaita. Bankroto administratorei neperdavus bendrovės dokumentų, atskleidžiančių bendrovės veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat neįmanoma nustatyti, kokie bendrovės sandoriai buvo sudaryti, ir, nustačius tam pagrindą, juos ginčyti. Toks kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės turtą esminis suvaržymas ir sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas vertintinas kaip tyčinis įmonės bankrotas (CPK 185 straipsnis).

Prašymą UAB „Žemės kontūras“ bankrotą pripažinti tyčiniu bankroto administratorė taip pat grindžia aplinkybėmis, jog A. S. netinkamai vykdė savo, kaip įmonės vadovo pareigas, susijusias su įmonės valdymu, t. y. piktnaudžiavo teise imdamas iš užsakovų avansus už darbus ir jų neatlikdamas, įmonei esant nemokiai neiniciavo bankroto bylos iškėlimo, taip pat nesiėmė jokių priemonių įmonės būklės gerinimui, sąmoningai blogai valdė įmonė, kas sąlygojo esminį įmonės finansinės padėties pablogėjimą, o vėliau ir nemokumą. Be to, galimai galėjo būti pažeistas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, darbuotojams ilgiau kaip tris mėnesius nemokėti atlyginimai.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Šio straipsnio 8 dalyje išdėstyta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog bendrovė veiklą vykdo nuo 2014 m. spalio 24 d. (įregistravimo Juridinių asmenų registre diena), Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2014-2015 metus, už vėlesnius metus finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registre įregistruota nėra. Ieškovė AB „BnP Finance“ 2016 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Žemės kontūras“. Pareiškimas priimtas nagrinėti 2016 m. lapkričio 16 d., tos pačios dienos nutartimi atsakovės UAB „Žemės kontūras“ administracijos vadovas buvo įpareigotas pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, tačiau šios pareigos neįvykdė. Taigi, UAB „Žemės kontūras“ vadovas ne tik nevykdė savo fiduciarinių pareigų teikti finansinės atskaitomybės dokumentų įstaigoms, kurioms jis privalo juos teikti, tačiau jis nevykdė ir teismo įpareigojimų pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme metu, taip pat iki šiol nėra perdavęs ir bankroto administratorei nei įmonės dokumentų, nei turto.

Paskutiniais teiktais ir Juridinių asmenų registre įregistruotais finansinės atskaitomybės dokumentais matyti, kad 2015 metais įmonė turėjo turto už 24 660,00 Eur, kurį sudarė ilgalaikis turtas – 344,00 Eur ir trumpalaikis turtas – 24 316,00 Eur (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 1 326,00 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 9 860,00 Eur ir piniginės lėšos – 13 130,00 Eur), tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 21 314,00 Eur, iš jos ilgalaikiai – 1 491,00 Eur, o trumpalaikiai – 19 823,00 Eur. 2015 metais UAB „Žemės kontūras“ turėjo 450,00 Eur pelno. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d., 2017 m. birželio 1 d., 2017 m. birželio 13 d. ir 2017 m. spalio 19 d. nutartimis šiuo metu UAB „Žemės kontūras“ bankroto byloje yra patvirtinti 43 kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai sudaro 33 747,42 Eur sumą, iš jų 456,88 Eur skola VMI prie LR FM bei 3 033,01 Eur skola VSDFV Kauno skyriui. Be to, bankroto byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendrovės skolą kreditoriams sudaro taip pat ir delspinigiai bei palūkanos. Taigi, paminėtos aplinkybės rodo, kad būtent dėl įmonės vadovo, kuris yra vienintelis akcininkas, neveikimo kreditoriai ne tik neatgavo skolų (negalėjo naudotis savo pinigais), bet ir skaičiavo delspinigius, tai yra jų patirti nuostoliai tik išaugo (tikėtina, jog finansiniai reikalavimai nebus padengti) (CPK 185 straipsnis).

Bankroto administratorės turimais duomenimis sudaryta 2017 m. sausio 24 d. kreditorių pareikštų ir patvirtintų finansinių reikalavimų lentelė taip pat patvirtina, kad 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo ½ bendrovės turimo turto, tačiau pradelsti įsipareigojimai sudarė 3 889,10 Eur. Tuo tarpu 2016 m. birželio 30 d. duomenimis matyti, kad pradelsti įsipareigojimai pagal sutartis sudaro 16 462,70 Eur. Taigi, įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija daugiau nei pusę į 2015 m. gruodžio 31 d. balanso įrašyto turto vertės (kitų duomenų apie įmonės turtą nėra, įmonės vadovas nėra pateikęs turimo turto sąrašo nei teismui, nei bankroto administratorei). Be to, iš pateiktos lentelės matyti ir tai, jog įmonės įsipareigojimai tik didėjo, 2016 m. gruodžio 31 d. duomenimis, įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 33 795,42 Eur. Taigi, nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad įmonė faktiškai nemokia buvo jau 2016 m. birželio 30 d., nors tiek 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenys, tiek kreditorių finansinius reikalavimus pagrindžiantys įrodymai, pateiktos sutartys, pinigų priėmimo kvitai patvirtina, jog įmonės finansinė padėtis dar 2015 metais buvo itin prasta – buvo sudarinėjamos naujos sutartys su fiziniais asmenimis dėl paslaugų teikimo, kai tuo tarpu jau esami įsiskolinimai net nebuvo dengiami (Sodrai, VMI ir kitiems kreditoriams), o darbų pagal anksčiau sudarytas sutartis ir paimtus avansus net nebuvo ketinta atlikti (byloje nėra pateikta darbų atlikimą patvirtinančių aktų). Teismo vertinimu, tokie įmonės vadovo veiksmai, kuomet jos vadovas nevykdo jau esamų įsipareigojimų kreditoriams, tačiau prisiima naujus, ko pasėkoje didėja įmonės nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Kadangi įmonės veikla buvo nuostolinga, t. y. įmonė jau 2016 m. birželio 30 d. buvo nemoki, įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba imtis priemonių įmonės finansinės būklės gerinimui (pvz. įstatinio kapitalo didinimas ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad priešingų, šias aplinkybes paneigiančių, įrodymų įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas į bylą nėra pateikęs, todėl nėra jokio pagrįsto pagrindo abejoti bankroto administratorės pateiktais ir byloje esančiais duomenimis (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui, yra/turi būti žinoma, kad jis vienvaldiškai veikęs įmonės vardu, turėjo pareigą ex officio veikti išimtinai įmonės interesais, rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai, jai atstovauti, atsakyti užjos kasdienės veiklos organizavimą, daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog ši veiktų pagal įstatuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, etc.) – turėjo būti žinomi jo veiksmai, kuomet įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams tampa didesni nei pusė įmonės turimo turto ir, kai ilgą laiką iš veiklos negaunamos pajamas, o juo labiau – kai ji iš viso sustabdoma.

Teismo vertinimu, buvęs UAB „Žemės kontūras“ vadovas neabejotinai žinojo bendrovės finansinę padėtį, kokio dydžio bendrovės turimi pradelsti įsipareigojimai yra susidarę, kokia reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais, toliau tęsiant nuostolingą bendrovės veiklą. Iš byloje surinktų duomenų galima spręsti, jog bendrovės finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikiai, todėl A. S. atitinkamu laikotarpiu būdamas bendrovės vadovu ir geriausiai matydamas bendrovės finansinę padėtį, turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti kreditorių interesus, tačiau priešingai, nesiėmė jokių veiksmų nei įmonės finansinės būklės gerinimui, nei kreditorių interesų užtikrinimui, ir toliau sąmoningai netinkamai vykdė savo pareigas, sudarinėdamas vis naujas sutartis su fiziniais asmenimis, iš kurių paimdavo avansus, tačiau prisiimtų darbų neatlikdavo, įsiskolinimų įmonės kreditoriams nemokėdavo. Tokiu būdu įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog šiuo metu nesant perduotam įmonės turtui bankroto administratorei ir išvis nesant duomenų apie tokio turto egzistavimą, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą yra ribotos ar net išvis neįmanomos.

Šioje nutartyje jau anksčiau konstatuota, kad įmonės buhalterinės apskaitos slėpimas (sunaikinimas) sukelia įmonės vadovui atitinkamas pasekmes – laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Dėl to atsižvelgiant į tai, kad dėl paslėptų ar sunaikintų įmonės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti nei tikrosios įmonės finansinės būklės, nei jos turto panaudojimo, darytina išvada, kad toks kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės turtą esminis suvaržymas ir sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas vertintinas kaip tyčinis įmonės bankrotas (CPK 185 straipsnis).

Atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir nurodytus motyvus, konstatuotina, kad UAB „Žemės kontūras“ bankrotą iš esmės lėmė būtent UAB „Žemės kontūras“ vadovo ir vienintelio akcininko A. S. neteisėti veiksmai ir sąmoningai blogas bendrovės valdymas, ko pasėkoje buvo netinkamai atliktos vadovo pareigos, apsunkintos įmonės kreditorių galimybės gauti finansinių reikalavimų patenkinimą, t. y. buvo esminiai suvaržytos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir sudarytos sąlygos išieškojimo išvengimui (bendrovės turto neperdavimu bankroto administratorei bei netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, siekiant nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais), todėl nustačius ryšį, tarp įmonės vadovo ir vienintelio akcininko sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, taip pat nemokios įmonės padėties bloginimo, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju UAB „Žemės kontūras“ bankroto yra tyčinis (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktai).

Pripažinus bankrotą tyčiniu bankroto administratorė įpareigotina ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos patikrinti bankrutavusios UAB ,,Žemės kontūras“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

nutaria:

pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Žemės kontūras“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) bankrotą tyčiniu.

Įpareigoti bankroto administratorę A. P. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos patikrinti uždarosios akcinės bendrovės „Žemės kontūras“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Įpareigoti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žemės kontūras“ bankroto administratorę A. P. informuoti bendrovės kreditorius apie priimtą nutartį.

Įsiteisėjus šiai nutarčiai, apie tyčinio bankroto iškėlimą pranešti Kauno apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, išsiunčiant šios nutarties nuorašą.

Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.