- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-08
- Bylos Nr.
- 2A-1015-480/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05657-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Avima“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuro
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Transmiva“, D. D.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avima“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimo ir 2021 m. kovo 15 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2375-1052/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuro ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avima“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Transmiva“ ir D. D. dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Avima“ priteisti 4 365,40 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme ik teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, ir su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės UAB „Avima“ priteisti 4 370 Eur, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinės bylos dėl minėtų ieškinių buvo sujungtos.
3. Ieškiniuose ieškovas nurodė, kad 2017 m. birželio 15 d. Prancūzijoje dėl trečiojo asmens D. D., vairavusio transporto priemonę MAN TGX 18.440 4X2 BLS (toliau – transporto priemonė), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Kuomet eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (dažniausiai jis yra ir nukentėjusiojo asmens šalies nacionalinis draudikų biuras), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais: administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims; atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju – ieškovui). Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimus 4 370 Eur ir 4 365,40 Eur sumoms ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui, kuris sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 4 370 Eur ir 4 365,40 Eur. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – atsakovės), raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 4 370 Eur ir 4 365,40 Eur. Iki ieškinių teismui pateikimo dienos atsakovė reikalaujamų sumų ieškovui nesumokėjo.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimuose į ieškinius atsakovė UAB „Avima“ nurodė, kad su ieškiniais nesutinka, ir prašė juos atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad 2017 m. birželio 15 d. Prancūzijoje D. D. vairuojama transporto priemonė MAN TGX 18.440 4X2 BLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – vilkikas) pateko į eismo įvykį, kurio metu nukentėjo vilkikas, su juo susidūręs automobilis Peugeot 206, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Peugeot 206) ir Peugeot 307, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Peugeot 307). Vilkiko vairuotojo pasirašytoje prancūzų kalba surašytoje eismo įvykio deklaracijoje yra pažymėtas 12 skyriaus 10 punktas „Changeait de fille“ vilkiko transporto priemonės pusėje, tačiau vilkiko vairuotojo duoti parodymai apie eismo įvykį tokios nurodomos aplinkybės neatitinka. Atsakovei ir policijoje Prancūzijoje vilkiko vairuotojas nurodė, kad būtent automobilis Peugeot, keisdamas eismo juostas sukėlė eismo įvykį vilkikui važiuojant tiesiai. Atsakovė mano, kad vilkiko vairuotojas pildant deklaraciją buvo apgautas, nes nemokėjo prancūzų kalbos ir nežinojo, ką pasirašo. Pažymėjo, kad kitas eismo įvykio deklaracijos turinys taip pat leidžia spręsti, kad vilkiko vairuotojas dėl eismo įvykio nebuvo kaltas. Po įvykio vilkiko vairuotojas ir atsakovės atstovas kartu vyko į policijos komisariatą Prancūzijoje. Vilkiko vairuotojui davus paaiškinimus policijoje, atsakovės atstovas buvo informuotas, kad policija įvykio kaltininko nenustatė. Atsakovės žiniomis, vairuotojui nebuvo paskirta administracinė nuobauda už padarytą eismo įvykį ir nebuvo nustatyta ko kaltė. Apie galimą tolimesnį įvykio tyrimą, jeigu toks buvo, atsakovė daugiau nebuvo informuota. Ieškovas vilkiko vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio įrodinėja vien formaliai, t. y. suabsoliutindama eismo įvykio deklaracijos 12 skyriaus turinį. Kaltės pagrindimas negali būti vien formalus, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad prancūzų kalba surašyta teismo įvykio deklaracija buvo duota pasirašyti asmeniui, nežinančiam prancūzų kalbos. Privalu ištirti visus eismo įvykio aplinkybių duomenis, kuriais remiantis buvo išmokėta išmoka Peugeot 206 ir Peugeot 307 automobilių savininkams. Be to, vertinant eismo įvykio deklaraciją kaip įrodymą, jo įrodomąją vertę būtina vertinti kompleksiškai, įvertinant tiek visą deklaracijos turinį, tiek ir kitus duomenis apie eismo įvykį. Eismo įvykio deklaracijoje ir vilkiko vairuotojo darytose nuotraukose matyti, kad vilkiko patirti apgadinimai yra priekinio buferio kairiajame kampe. Kaip matyti iš eismo įvykio deklaracijos, automobilis Peugeot gavo smūgį į galinio buferio kairįjį kampą. Toks kontaktas yra nelogiškas ir nesuprantamas. Vilkikas priekiniu kairiuoju kampu galėjo atsitrenkti nebent į dešinę kitos transporto priemonės pusę ir ši aplinkybė yra prieštaringa deklaracijos 12 skyriuje pažymėtiems laukeliams. Be to, eismo įvykio schema nebaigta braižyti, tačiau joje akivaizdžiai matyti, kad vilkikas važiavo keliu tiesiai ir eismo juostų nekeitė.
5. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo D. D. nurodė, kad su ieškiniu (dėl 4 370 Eur žalos atlyginimo) nesutinka, ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad įvykio dieną trečiasis asmuo buvo UAB „Transmiva“ darbuotojas, teikiantis, savo, kaip vairuotojo, paslaugas atsakovei. Būdamas įmonės samdomu vairuotoju jis neturėjo jokios pareigos ar prievolės rūpintis įmonės transporto priemonės bet kokios rūšies draudimu. Pažymėjo, kad 2017 m. birželio 15 d. Prancūzijoje įvykus nagrinėjamoje byloje aprašytam eismo įvykiui, trečiasis asmuo prancūzų kalbos nemokėjo ir nesuprato, eismo įvykio deklaraciją užpildė tik savo pusėje (duomenis apie save ir savo įmonę, kadangi ši forma standartinė, naudojama ir Lietuvoje) ir pasirašė. Ką surašė deklaracijoje kitos transporto priemonės vairuotojas, trečiasis asmuo nesuprato, be to, kitas vairuotojas deklaracijos net nepasirašė, o eismo įvykio schema nebuvo baigta braižyti. Trečiojo asmens nuomone, Peugeot 206 vairuotojo pažymėta jo vairuoto automobilio susidūrimo vieta yra neteisinga ir net realiai negalima, atsižvelgiant į tai, kaip susidūrimo vieta pažymėta ant trečiojo asmens vairuoto vilkimo paveikslėlio. Eismo įvykio schemoje lengvasis automobilis net nepažymėtas. Trečiasis asmuo nebuvo nustatytas minėto eismo įvykio kaltininku ir jam tokia informacija / duomenys ir šiai dienai nežinomi. Ieškinyje nenurodyta, kada ieškovas sumokėjo 4 370 Eur Prancūzijos atstovams, eismo įvykis įvyko 2017 m. birželio 15 d., todėl yra prielaida išvadai, kad ieškovo reikalavimo teisei dėl 4 370 Eur, kylančiai iš draudimo teisinių santykių, turėtų būti taikomas1 metų senaties terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 8 735,40 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4 370 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4 365,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas – 229 Eur žyminio mokesčio, 1 817,40 Eur išlaidų už vertimus ieškovui, bei 30,39 Eur kelionės išlaidų.
7. Teismas, nustatęs, kad ieškovas, gavęs Prancūzijos centrinio biuro reikalavimą dėl 4 325,40 Eur išmokos, šią sumą sumokėjo 2018 m. gegužės 9 d., ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo draudimo išmokos pervedimo dienos, t. y. 2018 m. gegužės 9 d., konstatavo, jog ieškinys teisme pareikštas 2019 m. balandžio 1 d., t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis).
8. Teismas taip pat nustatė, kad Prancūzijos centrinio biuro reikalavimas dėl 4 370 Eur buvo sumokėtas (2019 m. sausio 30 d.), ir atsižvelgęs į tai, kad ieškinys dėl šio reikalavimo pareikštas 2019 m. rugsėjo 9 d., konstatavo, kad 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis).
9. Teismas sprendė, jog teismo proceso Prancūzijoje nebuvo, todėl atsakovės prieštaravimus vertino regresinio ieškinio byloje.
10. Teismas pažymėjo, kad D. D. raštu paaiškino, jog jam žinoma deklaracijos pildymo tvarka ir forma, todėl jis užpildė dalį deklaracijos ir ją pasirašė, o nustatęs, jog ieškovo pateiktose įvykio vietos deklaracijose yra visų asmenų parašai, atsakovės argumentus dėl nepasirašytos deklaracijos atmetė.
11. Teismas nurodė, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovė.
12. Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, kurie paneigtų eismo įvykį sukėlusio vairuotojo D. D. kaltę, bei tai, kad ieškovo pateikti įrodymai pagrindžia tą aplinkybę, jog dėl eismo įvykio yra kaltas trečiasis asmuo D. D., o vertinant ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais rėmėsi Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras administruodamas ir išmokėdamas žalos atlyginimą, teismas sprendė, kad galima daryti išvadą, jog šiuo atveju trečiojo asmens kaltė dėl sukelto eismo įvykio yra įrodyta.
13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais.
14. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 4 365,40 Eur ir 4 370 Eur sumas ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės, remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi.
15. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 15 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 114,60 Eur išlaidų už vertimus.
16. Teismas nustatė, kad 2021 m. vasario 17 d. sprendime nebuvo pasisakyta dėl dalies priteistinų bylinėjimosi išlaidų, t. y. dėl 114,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už atliktus procesinių dokumentų vertimus, o ieškinį tenkinus visiškai, sprendė šias bylinėjimosi išlaidos taip pat priteisti ieškovui iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Avima“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą ir 2021 m. kovo 15 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, sprendžiantis, kad teismo proceso Prancūzijoje nebuvo, todėl teismas atsakovo prieštaravimus vertina šioje regresinio ieškinio byloje, šis teiginys yra paneigtas kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir priimant sprendimą ignoruotais atsakovės ir trečiojo asmens D. D. atsikirtimais.
17.2. Teismas paneigė Atsakovės teisę į teisminę gynybą, ieškinį tenkino pilnai vien formaliai patvirtindamas Prancūzijos draudikų biuro priimtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reguliuojančias nuostolių atlyginimą regreso teise, nelygiaverčiai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, pažeidė šalių rungtyniškumo principus civiliniame procese.
17.3. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras, eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiesiems asmenims ir privalomąjį draudimą, paneigė konstitucinę atsakovės teisę į teisminę gynybą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą.
17.4. Pirmosios instancijos teismas atsakovės vairuotojo D. D. kaltę faktiškai nustatinėjo vieninteliu ieškovės pateiktu įrodymu – prancūzų kalba surašytomis eismo įvykio deklaracijomis, ir nepagrįstai įrodymais pripažino ieškovo darbuotojų pateiktas nuomones ir vertinimus. Pirmosios instancijos teismas Ieškovės darbuotojų surašytus 2 dokumentus, pavadintus „eksperto išvadomis“ pripažino įrodymais byloje, nors šie aktai neturi ekspertizės išvados statuso ir neturi savarankiškos įrodomosios galios
17.5. Formalus vadovavimasis prancūzų kalba surašyta eismo įvykio deklaracija ir joje padaryta atžyma prie 10 punkto („indiquer le nombre de cases marquees d'une croix“) nėra įrodymas dėl prancūzų kalbos nemokančio D. D. kaltės pripažinimo ar 10 punkte prancūzų kalba nurodytos eismo įvykio aplinkybės faktinio atitikimo tikrovei. Įrodytas objektyvus faktas, kad prancūzų kalba surašytos eismo įvykio deklaracijos turinys yra nežinomas D. D., paneigia šio punkto įrodomąją galią formaliai grindžiant D. D. kaltę dėl sukelto eismo įvykio. D. D. neabejotinai galėjo suprasti tik eismo įvykio deklaracijoje nubraižytą schemą, kurioje yra aiškiai matyti, kad vilkikas judėjo tiesiai ir įvykio metu eismo juostų nekirto. Deklaracijos 14 punktas yra užpildytas Peugeot 206 vairuotojo ir yra surašytas prancūzų kalba, todėl akivaizdu, kad D. D. negalėjo žinoti, kas šiame punkte yra užrašyta ir su tuo sutikti. Visi D. D. duoti paaiškinimai ir braižytos eismo įvykio schemos tiriant įvykį yra nuoseklios ir paneigia jo kaltės dėl eismo įvykio sukėlimo buvimą.
Atsiliepimas
18. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
18.1. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2017 m. birželio 15 d. įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti ieškovui (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis). Nežiūrint į tai, apeliantei buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti 2017 m. birželio 15 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, vykusio Prancūzijoje, procese, tačiau ji buvo pasyvi ir nerūpestinga bei eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese nedalyvavo. Šiuo atveju teismas apeliantei padarė išimtį – vertino jos prieštaravimus regresinio ieškinio byloje, nors to galėjo ir nedaryti.
18.2. Ieškovas, bendradarbiaudamas su Prancūzijos nacionaliniu draudikų biuru, pateikė visus savo reikalavimą ir apeliantės civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu apeliantė apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, t. y. nepateikė kitokį Prancūzijos teisės turinį, nei įrodinėjo ieškovas, pagrindžiančių įrodymų. Taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į eismo įvykio deklaracijų duomenis, atsakomybė dėl eismo įvykio kilimo analogiškai nustatoma ir Lietuvoje, o apeliantės, kuri yra tarptautinių pervežimų profesionalė, teiginiai, kad jos darbuotojai nemoka pildyti deklaracijų, kurių forma visoje Europos Sąjungoje yra vieninga, liudija apie aplaidų įmonės veiklos organizavimą.
18.3. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės įgyvendinimo tokio pobūdžio bylose.
18.4. Pažymėjo, kad vien tik abejonių pagrindu eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo naštos perkėlimas nuo žalą neapdrausta transporto priemone padariusio asmens sąžiningiems draudėjams, kurių mokamų įmokų dalis yra skirta nacionalinių draudikų biurų veiklos užtikrinimui, prieštarautų ir CK 1.5 straipsnio nuostatose įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Šiuo atveju teismas tinkamai ir visapusiškai atliko byloje pateiktų įrodymų vertinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
21. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuro (toliau – ieškovas arba Biuras) ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Apeliantė UAB „Avima“ (toliau – atsakovė arba apeliantė) apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, įrodinėtinas aplinkybes, nepagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina trečiojo asmens kaltę dėl 2017 m. birželio 15 d. eismo įvykio Prancūzijoje. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paneigė atsakovės teisę į teisminę gynybą, ieškinį tenkino pilnai vien formaliai patvirtindamas Prancūzijos draudikų biuro priimtus sprendimus.
23. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovės apeliacinį skundą bei ieškovo atsiliepimą į jį, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 pateiktas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
24. Byloje nustatyta, kad 2017 m. birželio 15 d. Prancūzijoje trečiojo asmens D. D. vairuojama transporto priemonė MAN TGX 18.440 4X2 BLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – vilkikas), kurios valdytoja yra atsakovė, pateko į eismo įvykį, kurio metu nukentėjo su vilkiku susidūręs automobilis Peugeot 206, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Peugeot 206), ir Peugeot 307, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Peugeot 307). Eismo įvykio deklaracijoje, kurią užpildė vilkiko ir Peugeot 206 vairuotojai nurodyta, kad eismo įvykis įvyko persirikiuojant atsakovės valdytam vilkikui (deklaracijoje 12 punkte pažymėta 10 aplinkybė šios transporto priemonės pusėje, deklaraciją pasirašė vairuotojas D. D.). Transporto priemonės Peugeot 206 pusėje deklaracijos 14 punkte pažymėta, jog vilkikas atsitrenkė į Peugeot ir ją nubloškė kitos transporto priemonės link. Eismo įvykio deklaracijoje, kurią užpildė automobilių Peugeot 307 ir Peugeot 206 vairuotojai, automobilio Peugeot 307 pusėje 14 punkte pažymėta – smūgis į šoną greitkelyje, automobilio Peugeot 206 pusėje 14 punkte pažymėta – sunkvežimis nubloškė į transporto priemonę Peugeot 307. Iš Biuro žalos administravimo departamento išvados matyti, kad keisdamas eismo juostas vilkikas susidūrė su lengvuoju automobiliu Peugeot 206, kuris nuo smūgio apsisuko ir atsidūrė ties vilkiko priekiu, rėždamasis į kitą lengvąjį automobilį Peugeot 307, dėl to atsakovės valdytu automobiliu buvo padaryta žala dviem automobiliams. 2018 m. kovo 19 d. Centrinis Prancūzijos eismo įvykių draudimo bendrovių biuras pareikalavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuro sumokėti 4 325,40 Eur sumą, kurią sudaro 3 796 Eur kompensacijos ir 569,40 Eur žalos administracinio mokestis. 2018 m. gruodžio 4 d. Centrinis Prancūzijos eismo įvykių draudimo bendrovių biuras pareikalavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuro sumokėti 4 370 Eur sumą, kurią sudaro 3 800 Eur kompensacijos ir 570 Eur žalos administracinio mokesčio. 2018 m. gegužės 9 d. lėšų pervedimo nurodymas patvirtina, kad ieškovas pervedė 4 365,40 Eur žalos atlyginimo už eismo įvykį, kuriame dalyvavo vilkikas, dėl automobilio Peugeot 206 sugadinimo. 2019 m. sausio 30 d. ieškovas pervedė 4 370 Eur už eismo įvykį, kuriame dalyvavo vilkikas, dėl automobilio Peugeot 307 sugadinimo. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtas lėšas, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.
25. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijos pagrindu sukurta žaliosios kortelės sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ.
26. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis).
27. Už darbuotojų padarytą žalą atsako darbdavys arba pavedantis darbus atlikti asmuo (CK 6.264 straipsnis, 6.265 straipsnis).Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui.
28. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad 2017 m. birželio 15 d. eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, įvyko Prancūzijoje – žaliosios kortelės sistemos valstybėje. Eismo įvykyje dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė – vilkikas, kurią vairavo trečiasis asmuo D. D. ir kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui). Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo reikalaujamą išmoką (4 365,40 Eur + 4 370 Eur = 8 735,40 Eur) ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei.
29. Tais atvejais, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, šalių poziciją ginčo klausimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, laiko nepagrįstais atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingai paskirstytos įrodinėjimo naštos tarp šalių. Be to, sutinka su teismo išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai pagrindžia tiek eismo įvykio aplinkybės, tiek padarytą žalą. Eismo įvykis įvyko Prancūzijoje, todėl sprendžiant atsakomybės ir nuostolių (žalos) atlyginimo klausimus taikoma Prancūzijos teisė ir praktika. Atsakomybė už eismo įvykį, įvykusį 2017 m. birželio 15 d. Prancūzijoje, nustatyta remiantis eismo įvykio deklaracija. Kaip jau minėta (nutarties 24 pastraipa), dėl eismo įvykio, kuriame dalyvavo trys transporto priemonės, buvo pildytos 2 eismo įvykio deklaracijos. Remiantis vilkiko ir Peugeot 206 vairuotojų užpildyta deklaracija, vilkikas keitė eismo juostas ir susidūrė su Peugeot 206. Pagal Prancūzijos biuro pateiktą informaciją, jeigu eismo įvykio deklaracijoje dalyvių nubraižyta schema prieštarauja eismo įvykio deklaracijos aplinkybių punkte pažymėtoms aplinkybėms, tai pirmenybė teikiama sužymėtoms aplinkybėms. Eismo įvykio deklaracijos 12 punkte vilkiko vairuotas pažymėjo 10 aplinkybę, teigiančią, kad įvykis įvyko jam keičiant eismo juostas. Remiantis automobilių Peugeot 307 ir Peugeot 206 vairuotojų užpildyta deklaracija, Peugeot 307 važiavo tiesiai savo juosta greitkelyje, kai gavo smūgį į šoną sunkvežimio (vilkiko) nublokšta transporto priemone Peugeot 206. Abi eismo įvykio deklaracijos parodo eismo įvykio mechanizmą. Išvažiavęs iš savo eismo juostos vilkikas susidūrė su Peugeot 206, kuris nuo smūgio apsisuko ir rėžėsi į šalia kita eismo juosta važiavusį Peugeot 307. Biuras pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, remdamasis Prancūzijos teisės aktų nuostatomis, kokias teisės normas pažeidė eismo įvykį sukėlęs trečiasis asmuo. Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja, kad kiekviena važiuojanti transporto priemonė ir transporto priemonių junginys privalo turėti vairuotoją. Pastarasis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus ir gerbti kitus dalyvius eismo viešuosiuose keliuose. Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-24 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad kai vienos eismo krypties arba daugiau nei dviejų eismo juostų kelyje dėl eismo intensyvumo visose juostose susidaro nepertraukiamos transporto priemonių eilės, vairuotojai turi likti savo eismo juostoje. Tas pats straipsnis numato, kad persirikiuoti į kitą juostą galima rengiantis posūkiui ir persirikiuoti būtina kuo mažiau trukdant kitoms transporto priemonėms. Prancūzijos civilinio kodekso 1240 straipsnio nuostatos numato, kad bet kuris asmens padarytas veiksmas, dėl kurio kitas asmuo patyrė žalą, įpareigoja asmenį, dėl kurio kaltės žala padaryta, atitaisyti žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, vadovaudamasis Prancūzijos teisės nuostatomis, kaip ir kokiu pagrindu Prancūzijoje per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims apskaičiuota ir išmokėta kompensacija, t. y., kad nagrinėjamu atveju buvo taikomos Badinterio įstatymo (1985 m. liepos 5 d. įstatymas Nr. 85-677) nuostatos, kuris yra vienintelis ir taikomas išmokant kompensaciją nukentėjusiesiems asmenims eismo įvykyje, kuriame dalyvavo motorinė transporto priemonė. Teisėjų kolegija su šia išvada neturi pagrindo nesutikti. Kadangi apeliantė nustatytos žalos dydžio, kuris pagrįstas bylos duomenimis, neginčija ir argumentų šiuo aspektu apeliaciniame skunde nepateikia, teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
31. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens kaltę nustatinėjo vieninteliu ieškovo pateiktu įrodymu – prancūzų kalba, kurios nemoka vairuotojas D. D., surašytomis eismo įvykio deklaracijomis. Šie atsakovės skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, šią aplinkybę pagrįstai atsiliepime akcentuoja ir ieškovas, kad Prancūzijoje naudojama eismo įvykio deklaracija yra žaliosios sistemos šalyse pripažįstama ir naudojama standartinė forma, kuri analogiška eismo įvykio deklaracijai lietuvių, rusų ir kitų žaliosios kortelės sistemos šakių kalbomis. Tai suponuoja, kad 12 punkte žymėdamas įvykio aplinkybę, tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (taip nurodytas jo darbo pavadinimas darbo sutartyje) D. D. negalėjo nesuprasti, kokią aplinkybę jis pažymi, ir eismo įvykio deklaraciją pasirašė, tokiu būdu sutikdamas su eismo įvykio deklaracijoje surašyta informacija ir jokių pastabų (jų tarpe – ir kalbos nemokėjimo) nepareiškė. o neigdamas savo atsakomybę dėl 2017 m. birželio 15 d. Prancūzijoje įvykusio eismo įvykio, jis nepateikė įvykio šalies jurisdikcijoje pripažįstamų įrodymų, kurių pagrindu atsakomybė kiltų kitam eismo dalyviui. Pažymėtina, kad Prancūzijos žalų administravimo praktikoje pripažįstami atsakomybės įrodymai yra šie: eismo įvykio deklaracija, policijos pažyma, nepriklausomo (nesiejamo jokiais draugystės/giminystės ryšiais) liudininko parodymai. Kiti įrodymai, t. y. nuotraukos, atskiri dalyvių paaiškinimai, vaizdo registratoriaus parodymai Prancūzijos Biuro nėra pripažįstami kaip atskiri įrodymai, galintys paneigti eismo įvykio deklaracijos informaciją, policijos pažymos informaciją ar nepriklausomo liudininko liudijimą. Vėlesni eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotojo liudijimai (nagrinėjamu atveju – trečiojo asmens D. D. atsikirtimai) nėra pakankami šio eismo dalyvio kaltei paneigti ir nepripažįstami įvykio šalyje (Prancūzijoje). Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantė, trečiojo asmens D. D. paaiškinimas, kaip, jo nuomone, įvyko eismo įvykis, tai yra apie eismo įvykio mechanizmą, nesudaro pagrindo išvadai padaryti, jog trečiasis asmuo vėliau paneigė, jog eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės. Apeliantė jokių konkrečių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, susijusių su trečiojo asmens kalte (jos nebuvimu) dėl eismo įvykio nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178, 185 straipsniai).
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymais pripažino ieškovo darbuotojų surašytus du dokumentus, pavadintus „eksperto išvadomis“, neturi pagrindo jiems pritarti. Priešingai nei įrodinėja apeliantė, pirmosios instancijos teismas ieškovo Žalų administravimo departamento 2019 m. rugpjūčio 19 d. Nr. V-3426-19-(5.10) ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. Nr. V-3727-20-(5.10) parengtų išvadų (toliau – išvados) Teisės departamentui, nevertino kaip eksperto išvadų CPK 216 straipsnio prasme. Išvadose pateikiami apibendrinti biuro surinkti įrodymai apie eismo įvykį, aktualią Prancūzijos teisę ir šioje šalyje galiojančias procedūras. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas dėl šių išvadų atskirai nepasisakė, tačiau nuosekliai ištyrė jose nurodytus pirminius šaltinius ir juos įvertino.
33. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė 2018 m. sausio 16 d. raštu Nr. S-824-18-(5.10) buvo informuota apie tai, jog Biuras administruoja žalą dėl Prancūzijoje 2017 m. birželio 15 d. įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo atsakovės valdytas neapdraustas vilkikas, prašė pateikti vairuotojo paaiškinimą dėl minėto eismo įvykio. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nuo minėto rašto įteikimo dienos atsakovė turėjo duomenų ir galėjo aktyviai domėtis bei dalyvauti žalos administravimo procese, tačiau to nepadarė. Duomenų, kad atsakovei būtų buvę kaip nors apribotos jos teisės dalyvauti vykusiame žalos administravimo procese, nagrinėjant bylą teisme, byloje nėra pateikta. Apeliantė, turėdama teisę, per ilgą bylos nagrinėjimo laiką (pastaba: ieškinys teisme gautas 2019 m. balandžio 1 d., apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja praėjus daugiau kai dvejiems metams) nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių trečiojo asmens D. D. kaltę dėl eismo įvykio (CPK 178 straipsnis). Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės skundo argumentais, kad teismas paneigė jos konstitucinę teisę į teisminę gynybą.
34. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
35. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).
36. Ieškovas nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat duomenų, pagrindžiančių jų patyrimą apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo priteisti jų atlyginimą. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą ir 2021 m. kovo 15 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.