Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 40-ANR_N-10522-2025 paliktas nepakeistas ir skundas netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2025 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 40-ANR_N-10522-2025 (toliau – ir skundžiamas Institucijos nutarimas) V. Š. (toliau – ir apeliantas, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 424 straipsnio 3 dalį 300 (trijų šimtų) eurų bauda ir jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad jis 2025 m. rugpjūčio 16 d., 2.45 val., Telšiuose, Luokės g. 73, vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, kadangi teisė vairuoti buvo atimta, o pasibaigus atėmimo terminui, neįvykdė teisės vairuoti susigrąžinimo sąlygų, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus.

2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. nutartimi (toliau – ir Skundžiama nutartis) skundas netenkintas ir skundžiamas Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už ankstesnio nusižengimo padarymą (2023 m. gegužės 22 d. nutarimu) V. Š., be kita ko, buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams nuo (2023 m. gegužės 5 d. iki 2023 m. lapkričio 4 d.) ir draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, 12 (dvylika) mėnesių, ir dėl šių aplinkybių byloje ginčo nekilo. V. Š. ir jo atstovas nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nebuvo suteikta informacija, kad pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui, reikia papildomai kreiptis į AB „Regitra“ dėl teisės vairuoti sugrąžinimo. Vis tik, apylinkės teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, nustatęs, kad V. Š. pasibaigus paskirtos administracinio poveikio priemonės vykdymo terminui atliko tik dalį teisės aktuose nurodytų veiksmų, bet į AB „Regitra“ dėl teisės vairuoti sugrąžinimo nesikreipė, o pareigos pateikti AB „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, siekiant šią teisę susigrąžinti, nežinojimas, net ir toks informacijos apie teisės vairuoti transporto priemones susigrąžinimo tvarką suteikimo trūkumas, nešalina V. Š. atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį. Taip pat, pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė ir esminių procesinių pažeidimai, dėl kurių skundžiamas Institucijos nutarimas turėtų būti naikintinas. Kartu Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstai leistų manyti, kad ANK 424 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos minimalios baudos ir minimalios trukmės ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatytos administracinio poveikio priemonės skyrimas V. Š. prieštarautų teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijams, ir pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas nėra.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

3. V. Š. apeliaciniu skundu nurodo, kad atsižvelgiantį į procesinių teisių neužtikrinimą, teisėtų lūkesčių principo pažeidimą, registrinių duomenų netikslumus, proporcingumo neįvertinimą, administracinės bylos pradėjimą po baudžiamosios bylos ir neįvertinus šių aplinkybių apeliacinėje instancijoje (čia ir toliau teismo pastaba – klaidingai įvardijamas pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs skundą dėl skundžiamo Institucijos nutarimo, kaip toliau procesiniame sprendime ir bus nurodomas), kyla pagrįstų abejonių dėl viso administracinio proceso teisėtumo. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepanaikino padarytų trūkumų ir neįvertino esminių argumentų, susijusių su institucijų veiksmų pagrįstumu bei procesinių taisyklių laikymusi, tokia situacija neužtikrina veiksmingos teisės gynimo priemonės.

1.1. Nurodoma, kad 2025 m. rugpjūčio 16 d. apeliantas buvo sustabdytas policijos pareigūnų, o dėl šio įvykio pradėtas baudžiamasis procesas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BK) BK 281¹ straipsnį. Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme ir pasibaigė, tačiau teismas ar prokuroras nepriėmė sprendimo, kad veika nėra nusikalstama ir galėtų būti nagrinėjama administracine tvarka, negrąžino bylos policijai. Nepaisant to, policija vėliau savarankiškai pradėjo, atnaujino administracinę bylą dėl to paties fakto. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad administracinė byla buvo pradėta po baudžiamosios bylos, be teismo sprendimo. Nebuvo analizuota, ar Institucija turėjo teisę pradėti administracinę bylą. Pirmosios instancijos teismas priėmė Institucijos argumentus nekvestionuodamas, nors byloje buvo prieštaravimų. O tai, apelianto vertinimu, sudaro įspūdį, kad byla buvo vertinama formaliai.

1.2. V. Š. pažymi, kad iki sustabdymo (manytina nagrinėjamo byloje įvykio), jis buvo įvykdęs visas sąlygas, susijusias su teisės vairuoti susigrąžinimu, t. y. turėjo galiojančią medicininę pažymą, buvo baigęs papildomus vairuotojų mokymus, buvo baigęs privalomus mokymus apie alkoholio ir psichotropinių medžiagų poveikį, vairuotojo pažymėjimas buvo grąžintas, „Regitros“ darbuotojas informavo, kad „viskas sutvarkyta“. Taigi apelianto nuomone, jis įvykdė visas esmines sąlygas, o „Regitros“ darbuotojai informavo, kad dokumentai matomi sistemoje ir papildomų veiksmų nereikia. Tai sukūrė teisėtus lūkesčius, kad teisė vairuoti yra galiojanti. Taip pat akcentuojama, jog teisė vairuoti yra registrinė teisė, priklausanti nuo Institucijų veiksmų. V. Š. objektyviai negalėjo žinoti, kad sistemoje liko neatliktas įrašas.

1.3. Kartu skunde pažymima, jog nors apeliantas buvo išreiškęs valią dalyvauti nagrinėjime, byla buvo išnagrinėta rašytine tvarka (manytina, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimas Institucijoje). Nors prašymas buvo pateiktas pavėluotai, tačiau Institucija nevertino priežasčių ir nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimų. Tai apribojo galimybę pateikti įrodymus, paaiškinti faktines aplinkybes, dalyvauti procese.

1.4. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į individualias apelianto aplinkybes, o būtent, kad jis turi sergantį tėvą, nepilnametį sūnų, gyvena kaimo vietovėje be viešojo transporto, automobilio būtinumą darbui. Nurodytos aplinkybės buvo atmestos formaliai.

4. Atsiliepimu Institucijos atstovas prašo V. Š. apeliacinio skundo netenkinti ir Skundžiamą nutartį bei skundžiamą Institucijos nutarimą palikti nepakeistus.

1.1. Nesutinkama su V. Š. apeliaciniu skundu, kadangi jo reikalavimai, Institucijos atstovo vertinimu, nėra pagrįsti. Institucijos atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, išanalizavo skundo argumentus, taip pat įvertino visas V. Š. bei jo įgalioto atstovo nurodytas faktines aplinkybes bei motyvus apylinkės teisme ir, atsižvelgiant į byloje surinktų duomenų visumą, skundo netenkino, priimant teisėtą ir pagrįstą nutartį. Kartu detalizuojant Skundžiamos nutarties motyvus bei nagrinėjamai situacijai aktualų teisinį reglamentavimą, atsiliepime nurodoma, jog V. Š. turėjo žinoti ir privalėjo įvykdyti teisės vairuoti transporto priemones susigrąžinimo sąlygas. Remiantis ištirtais administracinio nusižengimo byloje surinktais įrodymais policijos bei pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo konstatuota, kad administracinėn atsakomybėn patraukto V. Š. kaltė, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje, yra neginčijamai įrodyta, o V. Š. nurodytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo administracinio nusižengimo teisenai jo atžvilgiu nutraukti bei nešalina jo atsakomybės dėl padaryto KET pažeidimo

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Š. apeliacinis skundas tenkinamas.

2. Vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

3. Iš V. Š. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis grindžiamas keturiais esminiais argumentais, o būtent: 1) apeliantas kelia klausimą dėl pačios administracinio nusižengimo bylos teisėtumo, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bei neatsižvelgė, jog dėl to paties įvykio buvo pradėtas baudžiamasis procesas pagal BK 281¹ straipsnį, kuris jau yra pasibaigęs, ir nepaisant to, V. Š. atžvilgiu dėl to paties fakto pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas; 2) V. Š. teigia, jog buvo įvykdęs visas sąlygas, susijusias su teisės vairuoti susigrąžinimu, atsakingi darbuotojai jį informavo, kad jokių papildomų veiksmų atlikti nereikia, todėl buvo įsitikęs, jog teisė vairuoti yra galiojanti ir objektyviai negalėjo žinoti apie sistemoje neatliktus įrašus apie teisės susigražinimą; 3) taip pat keliamas klausimas dėl bylos nagrinėjimo rašytine tvarka Institucijoje, nors apeliantas buvo išreiškęs valią dalyvauti bylos nagrinėjime, ir; 4) nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu V. Š. asmenybę individualizuojančių aplinkybių vertinimu, sprendžiant dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs paminėtus apelianto skundo reikalavimus bei argumentus, pirmiausiai įvertina tai, ar V. Š. pagrįstai teigia, jog administracinio nusižengimo teisena negalėjo vykti dėl to, kad dėl tapačių faktinių aplinkybių buvo pradėtas (ir jau pasibaigė) baudžiamasis persekiojimas, kadangi nustačius, kad administracinio nusižengimo teisena vyko neteisėtai, kiti apeliacinio skundo reikalavimai tampa procesiškai nebeaktualūs.

4. ANK 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo už padarytą teisės pažeidimą, atitinkantį šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, atsako administracine tvarka pagal šį kodeksą, jeigu šis padarytas teisės pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybės, darančios administracinio nusižengimo bylos teiseną negalimą, reglamentuotos ANK 565¹ straipsnyje. O būtent, minimo straipsnio 8 punkte imperatyviai nurodyta, jog administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui yra priimtas teismo ar ne teismo tvarka institucijos (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba yra įvykdytas administracinis nurodymas, arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, arba dėl to nusižengimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi ANK 565¹ straipsnio 8 punkte yra įtvirtintas non bis in idem principas.

5. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl ANK 565¹ straipsnio 8 punkto taikymo (dėl tuo metu galiojusio ANK 591 straipsnio 8 punkto, netukusio galios 2023 m. gegužės 11 d. įstatymu Nr. XIV-1947 (nuo 2023 m. birželio 1 d.) yra pažymėjęs, kad aktualiame punkte nurodytas vienas iš alternatyvių pagrindų nepradėti ar nutraukti jau pradėtą administracinių nusižengimų teiseną – kai dėl to nusižengimo pradėtas ikiteisminis tyrimas – nereiškia, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas automatiškai eliminuoja galimybę traukti asmenį ir administracinėn atsakomybėn ir pažeidžia dvigubo baudimo už tą pačią veiką draudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-37-648/2018).

6. Nagrinėjamu atveju V. Š. administracinio nusižengimo protokolas surašytas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 40-ANR_N-10522-2025 priimtas pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį, t. y. dėl to, kad V. Š. 2025 m. rugpjūčio 16 d., 2.45 val., Telšiuose, Luokės g. 73, vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, kadangi teisė vairuoti buvo atimta, o pasibaigus atėmimo terminui, neįvykdė teisės vairuoti susigrąžinimo sąlygų, tuo pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus.

7. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir Liteko) duomenų, matyti, jog būtent dėl to paties įvykio, t. y. dėl to, kad V. Š. 2025 m. rugpjūčio 16 d. apie 02.45 val., Telšių mieste, Luokės gatvėje, ties namu pažymėtu Nr. 73, pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių, o būtent 1,75 promilių neblaivumas, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Dėl minimos nusikalstamos veikos padarymo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-582-853/2025 V. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 30 d.

8. Taigi, kaip jau minėta, nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) yra įtvirtintos ANK 2 straipsnio 5 dalyje, ANK 565¹ straipsnio 8 punkte, taip pat it BK 2 straipsnio 6 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, pagal ką nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata tiesiogiai draudžia bausti antrą kartą dėl to paties nusikaltimo, palikdama neišspręstą klausimą dėl dvigubo baudimo už skirtingų rūšių teisės pažeidimus taikant skirtingų teisės šakų normas. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje. Konvencija, kaip ir Lietuvos įstatymai, nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės apskritai, tačiau draudžiamas dvigubas baudimas. Be to, draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-696/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-37-648/2018).

9. Draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką principas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų praktikoje apibrėžtas imperatyvu, įtvirtinančiu, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima kartoti tapataus proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju (administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu) ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-697/2019). Pavyzdžiui, siekiant išvengti non bis in idem principo pažeidimo, svarbu, kad veikos laiko požiūriu būtų atskiros ir padarytos viena po kitos (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; septynių teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją; 2006 m. spalio 19 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Asci prieš Austriją, peticijos Nr. 4483/02; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-401-677/2016 ir kt.).

10. Be to, EŽTT praktikoje non bis in idem principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10). EŽTT yra nurodęs, kad non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti iš esmės nėra būtina, jog tos pačios faktinės aplinkybės abiejuose procesuose pagal įstatymą sudarytų būtinąjį atitinkamų teisės pažeidimų sudėčių požymį ar požymius; pakanka, kad tos pačios faktinės aplinkybės pareiškėjui buvo inkriminuotos (pareiškėjas pripažintas dėl jų kaltu ir nubaustas), net jeigu atitinkamo teisės pažeidimo sudėtis savaime jų neapėmė (2020 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Bajčić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 67334/13). Sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.). Iš esmės tokią pat praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514-942/2015, Nr. 2K-245-788/2019, Nr. 2K-127-689/2020, Nr. 2K-7-32-719/2021, Nr. 2K-171-976/2021).

11. Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-719/2022, Nr. 2K-P-51-719/2023, Nr. 2K-223-511/2023) pabrėžiama, kad sprendžiant, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, reikšminga yra nustatyti: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiškai reikšmingus faktus, nagrinėjamus šioje administracinio nusižengimo byloje, taip pat teisiškai reikšmingus faktus, už kuriuos V. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą pagal laidavimą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, paminėtų teisės aktų bei teismų praktikos kontekste, pripažįsta, jog ir apeliacinio skundo argumentas dėl non bis in idem principo pažeidimo yra pagrįstas, nepaisant to, kad tokie apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teisme nebuvo keliami, ir dėl to apylinkės teismas nepasisakė. Akivaizdu, kad tiek pagal šio procesinio sprendimo 14 punkte minėtus, bei iš esmės analogiškus ir EŽTT praktikoje įtvirtintus trys įprastai vadinamus „Engel kriterijus“, akcentuotus 2017 m. birželio 13 d. sprendime byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11, pagal kuriuos – pirmasis kriterijus yra teisinis pažeidimo klasifikavimas pagal nacionalinę teisę, antrasis – pažeidimo esmė, trečiasis – atitinkamam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumas (Engel and Others v. the Netherlands, 1976-06-08, §§ 82-83, Series A no. 22, ir A and B v. Norway [GC], nos. 24130/11 ir 29758/11, §§ 105-07, 2016-11-15, ECHR 2016), analizuojama situacija jau atitinka du kriterijus. O būtent, V. Š. jau buvo persekiojamas baudžiamojo proceso tvarka, jam buvo taikoma griežčiausia atsakomybės forma – baudžiamoji, ir jo atžvilgiu priimtas galutinis ir jau įsiteisėjęs procesinis sprendimas, turintis res judicata galią (šio procesinio sprendimo 10 punktas).

13. Taigi šiuo atveju svarbu tai ar pažeidimai už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem) ir ar procesas buvo kartojamas (bis), t. y. ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais ir neatskiriamai susiję laiko, erdvės ir objekto požiūriu. Tokioje situacijoje – non bis in idem principo prasme, būtina įvertinti veiksmų tapatumą (skirtumą) savo objektyviaisiais ir subjektyviaisiais sudėties požymiais, ar patys veiksmai buvo pakankamai tapatūs, kad būtų pripažinti viena veika, atsižvelgiant ir į KET nustatytų reikalavimų, kurie buvo inkriminuoti baudžiamojoje byloje, pažeidimą. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje pareikšto kaltinimo ir šioje nagrinėjamoje byloje inkriminuoto administracinio kaltinimo, V. Š. kaltinimas identišku metu – 2025 m. rugpjūčio 16 d., 2.45 val., identiškoje vietoje – Telšiuose, Luokės g. 73, tuo pačiu veiksmu – vairuodamas tą pačią transporto priemonę, pažeidęs analogišką Kelių teismo taisyklių 14 punkto reikalavimą. Sutiktina, kad baudžiamoje byloje pareikštame kaltinime V. Š., kaip atskiras veiksmas už to paties KET 14 punkto pažeidimą, t. y. vairavimas neturint teisės vairuoti, kadangi teisė vairuoti atimta, o pasibaigus atėmimo terminui, neįvykdytos teisės vairuoti susigrąžinimo sąlygomis, nebuvo nurodytas, vis tik, neabejotina, jog apelianto veiksmai ne tik, kad susiję ir vietos, laiko atžvilgiu, bet ir yra analogiški – tapatūs. Ir nors, minėta, kad V. Š. automobilio vairavimas neturint tam teisės nusikalstamos veikos aprašyme neminimas, tačiau pabrėžtina, jog šis teisei priešingas veiksmas, inkriminuotas administracinio nusižengimo byloje, jau buvo vertintas nagrinėjant baudžiamąją bylą. O būtent, aplinkybės dėl V. Š. specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, įvertintos kaip nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, dėl jų pasisakyta ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, t. y. uždraudimą naudotis specialia teise.

14. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą akcentuodamas EŽTT praktikoje nurodytą, kad non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti iš esmės nėra būtina, jog tos pačios faktinės aplinkybės abiejuose procesuose pagal įstatymą sudarytų būtinąjį atitinkamų teisės pažeidimų sudėčių požymį ar požymius; pakanka, kad tos pačios faktinės aplinkybės pareiškėjui buvo inkriminuotos (pareiškėjas pripažintas dėl jų kaltu ir nubaustas), net jeigu atitinkamo teisės pažeidimo sudėtis savaime jų neapėmė, konstatuoja, jog V. Š. atžvilgiu priimtame nuosprendyje išdėstytos veikos aplinkybės apima ir padarytą administracinį nusižengimą dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų ir aplinkybių. Sugretinus šioje administracinio nusižengimo byloje ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-582-853/2025 nagrinėtus veiksmus, nepaisant to, kad jie gali būti vertinami ir kvalifikuojami skirtingai, yra akivaizdu, kad V. Š. abejuose procesuose buvo patrauktas atsakomybėn dėl tapačių teisiškai reikšmingų faktų non bis in idem principo prasme.

15. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-582-853/2025 apskųstas nebuvo, nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 30 d. Todėl, įsiteisėjus nuosprendžiui, V. Š. dėl to paties įvykio nebegalėjo būti antrą kartą traukiamas administracinėn atsakomybėn ir jam nebegalėjo būti skiriama administracinė nuobauda. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingas aiškinimas neatitiktų teisės principo, draudžiančio antrą kartą bausti už tą patį pažeidimą, reikalavimų. Institucija dėl to paties fakto nubausdama apeliantą už administracinį nusižengimą, numatyta ANK 424 straipsnio 3 dalyje, pažeidė ANK 565¹ straipsnio 8 punkto reikalavimus, todėl administracinio nusižengimo teisena V. Š. atžvilgiu pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį nutrauktina (ANK 565¹ straipsnio 8 punktas). Esant tokiam procesiniam sprendimui apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo reikalavimų bei argumentų pagrįstumo iš esmės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 565¹ straipsnio 8 punktu, 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. nutartį ir dėl V. Š. atstovo advokato Gintaro Keliausko skundo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 40-ANR_N-10522-2025 priimti naują nutarimą:

panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. spalio 16 d. nutarimą Nr. 40-ANR_N-10522-2025 ir administracinio nusižengimo teiseną V. Š. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso ANK 424 straipsnio 3 dalį nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.