Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja: G. V., A. J.),

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-11-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3700,19 Lt skolą už šildymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad jis teikė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., kitus teisės aktus šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių šalimis paprastai laikytini patalpų savininkai, į jį nesikreipė joks asmuo, esantis patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininku, nepareiškė noro sudaryti su juo sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas. Dėl to atsakovas, kaip buto savininkas, turėjo pareigą sumokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui teiktą šilumos energiją, tačiau nuo 2005-05-01 iki 2008-09-30 šios pareigos nevykdė ir yra skolingas 3700,19 Lt.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 3700,19 Lt skolą už šildymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2008-11-10, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 701 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, už šiam butui teiktą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2005-05-01 iki 2008-09-30 susidarė 3700,19 Lt skola. Minėtame bute gyvena G. V., A. J., G. Č., tačiau tarp jų ir atsakovo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta nebuvo, taip pat tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiųjų asmenų nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 39 p., 19 str., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 16, 11, 20 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 16 p., 2003-06-30 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50, 52, 62 p., padarė išvadą, kad šilumos energijos tiekimo sutartis dėl butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekiamos šilumos energijos konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas buvo sudaryta su buto savininku, t. y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra ieškovo teikiamos paslaugos vartotojas, civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, todėl atsakovas turi pareigą apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktas paslaugas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, faktines bylos aplinkybes, nesilaikė Vilniaus apygardos teismo praktikos, todėl neteisingai nusprendė, kad už susidariusį įsiskolinimą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teiktą šilumos energiją yra atsakingas buto savininkas (atsakovas). Nurodo, kad butas buvo išnuomotas trečiojo asmens G. V. šeimai, kuris savo gyvenamąją vietą deklaravo 1990-01-04, o A. J. – 2003-03-19. Teismas neįvertino ir nenustatė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką šios kategorijos bylose, kad yra būtina nustatyti galutinį – faktinį – vartotoją, nes galutinis vartotojas yra atsakingas už susidariusį šilumos energijos įsiskolinimą. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartimi, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarime pateiktą išaiškinimą, turi būti vadovaujamasi ankstesnėse bylose suformuota teisės nuostatų turinio ir taikymo samprata. Teismas netinkamai įgyvendino Konstitucijos 109 str., kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos. Be to, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009-06-09 sprendimu, priimtu civilinėje byloje 2A-587-492/2009, tenkino jo apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos išieškojimo už teiktą šilumos energiją. Šiame sprendime buvo akcentuota, kad, atsižvelgiant į tai, jog trečiasis asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą nuomojamame bute, darytina išvada, kad ieškovas turėjo objektyvią galimybę žinoti, kas gyvena bute, kuriam buvo teikiama šilumos energija. Ginčui turi būti taikomi CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, todėl teismas nepagrįstai šių teisės aktų normų netaikė ir taikė žemesnės galios teisės aktus, t. y. ūkio ministro įsakymus. Teismas nesivadovavo CK 1.17 str., todėl nepagrįstai nenustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra būtent nuomininkas, todėl tarp nuomininko ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. tarp ieškovo ir faktinio šilumos vartotojo. Dėl to tinkamas atsakovas šioje byloje yra buto nuomininkas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad savivaldybė nuomodama socialinį būstą dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, vykdo nekomercinę veiklą. Teismas formuoja ydingą praktiką, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas sumokėti už faktiškai suvartotą energiją, o nuomininkų skolas sumokėtų savininkas. Dėl to socialinio būsto nuomininkai vengtų mokėti mokesčius. Be to, pagal Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr.658 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 p., šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Taip pat teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turi būti laikomas Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimo Nr.356V Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos 1 p. Šio sprendimo 2 p. ieškovo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinis direktorius buvo įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis namus, o šios bendrovės turėjo teikti informaciją SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ taip pat apie pasikeitusius nuomininkus ir savininkus. Taigi, tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Šios aplinkybės teismas visiškai neanalizavo ir dėl jos nepasisakė. Taip pat teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės norminio akto atitikties įstatymui ir Vyriausybės nutarimo ištyrimo. Vilniaus miesto savivaldybė palaiko šį prašymą, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kadangi nėra sąlygų taikyti CK 6.210 str., t. y. tarp jo ir ieškovo nėra susiklostę teisiniai prievoliniai santykiai, priteisė ieškovui nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, nors ieškovas nepagrindė išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamas paslaugas dydį. Ši byla nėra sudėtinga: pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, ieškinys yra šabloniškas, analogiškų ieškinių yra pateikta virš 200, nereikalingos specialios žinios, plati teisės normų analizė. Dėl to, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais išlaidos advokato pagalbai apmokėti turi būti sumažintos. Be to, ieškovo pateikta 2008-10-22 PVM sąskaita – faktūra nepatvirtina išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą, apskaičiavimo.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šiam ginčui turėtų būti taikomas CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876, nes nurodytos teisės normos negali būti taikomos šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti, šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuoja bendrosios CK normos ir specialiosios normos, t. y. Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai suformavęs precedentą, kas privalo atsiskaityti už šilumos paslaugas, jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės individualios šilumos pirkimo – pardavimo sutarties. Apeliantas remiasi Vilniaus apygardos teismo vieninteliu sprendimu, kuris pagal CPK 4 str. negali būti laikomas precedentu analogiškose bylose. Be to, Vilniaus apygardos teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra vienareikšmė, todėl turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kadangi atsakovui priklausančio buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties su individualiomis sąlygomis, pripažįstama, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta pagal standartines sąlygas ir pagal jas šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčių prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją yra buto savininkas. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Apelianto argumentas, kad už suteiktą šilumos energiją turi mokėti ne savininkas, o gyventojas neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 25 d. Jis informavo atsakovą apie susidariusį įsiskolinimą 2008-09-30 pretenzija. Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimas Nr.356 ginčo atveju netaikytinas, kadangi šiuo sprendimu buvo nustatytas reikalavimas sudaryti šilumos teikimo sutartis su įmonėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, o ne su fiziniais asmenimis. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad atsakovas vykdydamas socialinio būsto nuomą veikia nekomerciniais pagrindais ir nėra atsakingas už socialinio būsto nuomininkų skolas jam. Taip pat teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių. Šias išlaidas sudarė ieškinio, dubliko parengimas, bylos medžiagos rengimas ir dalyvavimas 2009-05-04 teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, komunikacijos išlaidos (degalai, telefoniniai pokalbiai su ieškovo atstovais, kurjerio paslaugos).

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį, nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, susijusius su šilumos energijos tiekimu butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2005-05-01 iki 2008-09-30, darytina išvada, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys dėl 3700,19 Lt skolos už butui tiektą šilumos energiją būtų atmestas, nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butui šilumos energija tiekiama centralizuotai iš centralizuotų sistemų (b. l. 12-13). Byloje nėra pateiktos rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar kito asmens laikotarpiu nuo 2005-05-01 iki 2008-09-30. Taip pat byloje nėra pateiktos buto nuomos rašytinės sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų, tokios sutarties nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. 2008-09-30 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę apie atsakovui nuosavybės teise priklausančių butų įsiskolinimus už šiems butams teiktą šilumos energiją. Šiame ieškovo atsakovui pateiktame sąraše nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui, skola už tiektą šilumos energiją yra 3566,83 Lt ir 704,09 Lt delspinigių (b. l. 7-8). Atsakovas skolos neapmokėjo, 2008-10-14 raštu „Dėl pretenzijų atmetimo“ informavo, kad ieškovo nurodytos gyvenamosios patalpos, iš kurių ir ginčo butas, yra socialinis būstas ir už butui suteiktą šilumos energiją privalo atsiskaityti nuomininkai pagal sudarytas su tiekėjais pirkimo – pardavimo sutartis, atsakovui nėra žinoma, ar buvo siūlyta pasirašyti šilumos energijos ir karšto vandens teikimo sutartis su 2008-09-30 ieškovo rašte išvardytais butų nuomininkais (b. l. 9). 2008-11-07 UAB „Vilniaus energija“ pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už tiektą šilumos energiją priteisimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad už teiktą šilumos energiją turi mokėti ne buto savininkas, t. y. atsakovas, bet buto nuomininkas. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė aplinkybę, kad faktiškai nuomininkas G. V. naudojo ieškovo teiktą šilumos energiją, o ne atsakovas, įrodinėja tuo, kad trečiasis asmuo G. V. nuo 1990-01-04 savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs ginčo bute, kartu su juo gyvena jo šeimos nariai – A. J. ir G. Č., taip pat tuo, kad A. J. iš dalies mokėjo mokesčius už šildymą ir karštą vandenį pagal buto, esančio (duomenys neskelbtini), atsiskaitymo knygelę (b. l. 74). Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad šie atsakovo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu už atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui teiktą šilumos energiją.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).

Atsakovo šioje byloje pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, laikotarpiu nuo 2005-05-01 iki 2008-09-30, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir D. V., A. J. ar kito asmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Nesant tokio susitarimo už butui teiktą šilumos energiją privalo mokėti buto savininkas (atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Nagrinėjamu atveju tokia sutartis tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų nebuvo sudaryta. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiami atsakovo atsikirtimai, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Apelianto argumentai, kad 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 356V 2 p. buvo nuspręsta įpareigoti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinį direktorių iki 2001-03-31 sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, neleidžia daryti išvados, kad tarp SP AB Vilniaus šilumos tinklų ir trečiųjų asmenų buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi ne aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bet Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-09 sprendimu, kadangi šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009. Pažymėtina, kad suformuota teismų praktika suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli, išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse situacijose taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 31). CPK 3 str. 4 d. numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis, prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes pagal byloje surinktus įrodymus, taikomus teisės aktus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, ir dėl to tenkinti atsakovo minėtą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovui priteistos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokį argumentą apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006, pateiktais išaiškinimais dėl CK 6.210 str. 1 d. taikymo, t. y. tuo, kad šioje byloje tarp apelianto ir ieškovo nėra susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių. Šie apelianto nepripažintini pagrįstais, kadangi apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra išaiškinta dėl palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą priteisimo pagal CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d., t. y. dėl palūkanų iki ieškinio padavimo teismui dienos, o šioje byloje pirmosios instancijos teismas priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal CK 6.37 str. 2 d., o CK 6.210 str. 2 d. vadovavosi nustatydamas priteistinų procesinių palūkanų dydį. Pažymėtina, kad pagal CK 6.37 str. 2 d. iš skolininko priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-553/2008). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.210 str. 2 d., 6.37 str. 2 d., todėl pagristai priteisęs ieškovui iš atsakovo skolą, iš atsakovo taip pat priteisė ir įstatymo nustatytas 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 701 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 111 Lt žyminio mokesčio ir 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui advokato pagalbai apmokėti priteista 590 Lt, ir prašo sumažinti priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį. Šį reikalavimą apeliantas grindžia tuo, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, priteista suma neatitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, nes byla buvo nesudėtinga, kadangi ieškovas yra pateikęs virš 200 analogiško pobūdžio ieškinių, šiam ieškiniui surašyti specialių žinių ir teisės normų analizės nereikėjo atlikti, 590 Lt vien už ieškinio surašymą yra nepagrįstos ir neprotingos išlaidos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas UAB „Vilniaus energija“ už ieškinio parengimą advokatui sumokėjo 500 Lt (be PVM) (b. l. 10-11). Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad į šią sumą įskaičiuotos išlaidos ne vien už ieškinio surašymą, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, bet ir už medžiagos parengimą, procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą 2009-05-04 teismo posėdyje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, jog 500 Lt (be PVM) ieškovas sumokėjo už ieškinio parengimą. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už ieškinio surašymą yra 2400 Lt (3*800). Pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovui išlaidos advokato pagalbai už ieškinį apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šios bylos sudėtingumą, atmestinas, kadangi skundžiamame sprendime ši aplinkybė nėra nurodyta, jos pagrindu nepriteistos ieškovui turėtos advokato bylinėjimosi išlaidos (už ieškinio surašymą) didesnės nei nurodyta Rekomendacijose. Dėl to nepripažintinas pagrįstu ir apelianto argumentas, kad priteisdamas ieškovui advokato išlaidas pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Rekomendacijų 11 p., kuris numato, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo Rekomendacijų 8 p. nustatytų maksimalių kriterijų, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas parengiant šioje byloje pareikštą ieškinį, darytina išvada, jog 590 Lt suma (su PVM) už ieškinio parengimą pirmosios instancijos teisme yra protinga, pagrįsta, reali.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo yra patenkintas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys, pareikštas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, paliktinas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 1190 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1200 Lt (1,5*800). Ieškovo atstovas advokatas dalyvavo 2010-01-12 teismo posėdyje, kuris truko 25 min. Pagal Rekomendacijų 8.18 p. už vieną advokato atstovavimo teisme valandą maksimalus priteistinas dydis yra 120 Lt (0,15*800). Atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 min. atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (9 p.). Kadangi teismo posėdis nagrinėjant apeliacinį skundą truko 25 min., vadovaujantis Rekomendacijų 9 p., į advokato teisinių paslaugų teikimo laiką neįskaičiuotinas advokato atstovavimo laikas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Rekomendacijų 2 p. nurodyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama įvertinti bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kt. Ieškovo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neviršija rekomenduojamo dydžio, tačiau atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį ir pobūdį, į tai, kad tas pats advokatas atstovavo ieškovą pirmosios instancijos teisme (tik 2009-06-01 teismo posėdyje ieškovui atstovavo kitas atstovas), į tai, kad byloje spręstini klausimai dėl atsakovo atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymo, esant būtent tokioms faktinėms aplinkybėms, neišsiskiria nei specifiškumu, nei teisinių klausimų naujumu, nei reikalingomis specialiomis žiniomis (ieškinį parengė tas pats advokatas kaip ir atsiliepimą į apeliacinį skundą, ieškinyje nurodyti argumentai kartojasi atsiliepime į apeliacinį skundą, taip pat atsiliepimo į apeliacinį skundą analogiški argumentai kartojasi kituose atsiliepimuose į apeliacinius ar atskiruosius skundus), kadangi savo išvadas nagrinėjamais klausimais jau ne kartą pateikė visų instancijų teismai, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliaciniame procese, į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ieškovui iš atsakovo priteistina 350 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 12,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 350 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 12,85 Lt išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims apeliacinės instancijos teisme.