- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-613-803/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14784-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „VIPsupply“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Medipresa“
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIPsupply“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Medipresa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VIPsupply“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 27 049,04 Eur skolos ir 6 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad pardavė atsakovei knygas ir nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. išrašė dešimt sąskaitų faktūrų, tačiau atsakovė neatsiskaitė, todėl susidarė 14 451,14 Eur skola. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė dalį knygų už 1402,45 Eur sumą grąžino, skolos likutis pagal sąskaitas faktūras sudarė 13 048,69 Eur. Be to, šalys 2011 m. gruodžio 1 d. sudarė leidinio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pirko iš atsakovės leidinius, kuriuos įsipareigojo priimti, platinti ir už juos atsiskaityti. Remdamasis sutarties 5.8, 11.4, 11.5 punktais ieškovė atliko neparduotų leidinių grąžinimą pagal ieškovės išrašytas debetines sąskaitas faktūras, o atsakovė leidinius priėmė. Po leidinių grąžinimo susidarė 14 000,35 Eur permoka, tačiau atsakovė šios sumos negrąžino. Ieškovės teigimu, atsakovės skola sudaro iš viso 27 049,04 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės pateikti dokumentai neįrodo reikalaujamų sumų pagrįstumo, nes jais nepatvirtinamas prekių priėmimo-perdavimo faktas, sąskaitos faktūros nepasirašytos. Atsakovės nuomone, neįrodžius, kad prekės tikrai perduotos ir priimtos, nėra pagrindo reikalauti sumų grąžinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 27 049,04 Eur skolos ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 27 049,04 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2401,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad ieškovė pardavė atsakovei prekes (knygas) pagal sąskaitas faktūras. 2018 m. rugpjūčio 23 d. šalys (abiejų įmonių buhalterės) pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kad 2018 m. rugpjūčio 23 d. atsakovė ieškovei skolinga 13 048,69 Eur. Teismo vertinimu iš 2018 m. kovo 29 d. el. susirašinėjimo tarp ieškovės bendrovės vadovo A. L. ir atsakovės bendrovės vadovo P. V. matyti, kad atsakovės vadovas pripažino skolą, siūlė skolą dengti knygomis.
5. Teismas taip pat nustatė, kad šalys 2011 m. gruodžio 1 d. sudarė leidinio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pirko iš atsakovės leidinius. Pagal sutarties 5.8, 11.4, 11.5 punktus ieškovė turėjo teisę grąžinti leidinius, o atsakovė leidinius priimti. Po leidinių grąžinimo susidarė 14 000,35 Eur permoka. 2018 m. rugpjūčio 23 d. šalys (abiejų įmonių buhalterės) pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovė pripažino, kad 2018 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis atsakovės skola ieškovei 14 000,35 Eur.
6. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsniu, atmetė kaip teisiškai nepagrįstą atsakovės argumentą, jog sąskaitos faktūros nėra pasirašytos ir (todėl) nėra pagrindo jas apmokėti. Teismo vertinimu 2018 m. rugpjūčio 23 d. abiejų bendrovių buhalterių pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai patvirtina visą atsakovės skolą ieškovei.
7. Dėl 14 000,35 Eur reikalavimo pagal debetines sąskaitas faktūras teismas pažymėjo, kad jos yra pasirašytos atsakovės darbuotojų ir 2019 m. rugpjūčio 23 d. posėdžio metu atsakovės atstovai jau neneigė-neginčijo šios skolos dalies. Teismas sprendė, kad šią skolos dalį taip pat patvirtina jau nurodytas 2018 m. rugpjūčio 23 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas.
8. Teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsniu, atmetęs atsakovės argumentus kaip neįrodytus, sprendė, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas, todėl jį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 27 049,04 Eur skolą.
9. Remdamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 6 procentų procesines palūkanas.
10. Ieškinį tenkinęs visiškai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi ieškovei iš atsakovės teismas priteisė 647 Eur žyminio mokesčio ir 1754,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 2401,50 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
11.1. priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateikta ieškovės vadovo A. L. ir apeliantės vadovo P. V. susirašinėjimo kopija nepatvirtina to, kad ieškovė pagal išrašytas sąskaitas faktūras pristatė visas jose nurodytas prekes, o apeliantė jas visas gavo. Susirašinėjime apeliantės vadovas P. V. mini skolos egzistavimo faktą, tačiau tai nereiškia, kad P. V. pripažino, kad apeliantės įsiskolinimas ieškovei yra susidaręs išimtinai pagal ieškovės 2017 m. vasario 2 d. – 2017 m. balandžio 30 d. laikotarpiu pateiktas sąskaitas-faktūras;
11.2. ieškovę ir apeliantę sieja ilgalaikiai bendradarbiavimo ir verslo santykiai, kurie pasižymi ne tik knygų pirkimu, bet ir verslo partneryste kitose srityse. Didžioji dalis susirašinėjime minimo įsiskolinimo susidarė ne dėl sąskaitose faktūrose nurodytų prekių pardavimo apeliantei, o kitais pagrindais;
11.3. teismas netinkamai vertino ne tik ieškovės pateikto susirašinėjimo įrodomąją galią, bet ir ieškovės bei apeliantės buhalterių sudarytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Teismas, laikydamas, kad pateiktas suderinimo aktas patvirtina, jog pagal sąskaitas-faktūras apeliantė prekės gavo, o pagal debetinės sąskaitas faktūras – priėmė, padarė klaidą, kadangi visiškai nevertino to (nors teismo posėdžio metu apeliantės direktorius prašė į tai atsižvelgti), jog buhalterė suderinimo aktą parengia pagal gautas sąskaitas faktūras, tačiau buhalterė netikrina, ar sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės tikrai yra gautos. Sąskaitose faktūrose nurodyti skaičiai yra perkeliami į suderinimo aktą nepriklausomai nuo to, ar prekės, pagal sąskaitas faktūras, buvo gautos. Nepagrįstose sąskaitose faktūrose nurodytos reikalaujamos sumos buvo perkeltos į suderinimo aktą, yra klaida, kurią lėmė buhalterės darbo specifika;
11.4. teismas visiškai nepagrįstai pateiktą suderinimo aktą vertino kaip dokumentą, kuris įrodo ne tik sąskaitose faktūrose nurodytų prekių perdavimo ir gavimo faktą, bet ir tai, jog ieškovė grąžino atsakovei prekių už 14 000,35 Eur, o apeliantė jas visas priėmė;
11.5. teismas priteisė ieškovei iš apeliantės ne tik bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo patirtos šioje byloje, bet ir tas, kurios buvo patirtos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-9683-235/2019, kurioje ieškovė kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka. Teismas, priteisdamas ieškovei kitoje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad ieškovės rengtas procesinis dokumentas (ieškinys) buvo civilinėje byloje Nr. e2-9683-235/2019 teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi paliktas nenagrinėtu todėl, kad pati ieškovė neatvyko į teismo posėdį be svarbios priežasties. Bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos tik toje byloje, kurioje jos buvo patirtos, šioje situacijoje bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl pačios ieškovės nerūpestingumo (neatvykimo į teismo posėdį). Teismas neturėjo jokio pagrindo šioje byloje priteisti ieškovei tokias bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, kurios buvo patirtos kitoje byloje, kuri baigėsi dėl ieškovės nerūpestingumo.
Atsiliepimas
2. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
12.1. iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantė pripažįsta skolą ieškovei;
12.2. iš 2018 m. kovo 29 d. el. susirašinėjimo medžiagos tarp ieškovės bendrovės vadovo A. L. ir apeliantės bendrovės vadovo P. V. nustatyta, kad apeliantės bendrovės vadovas aiškiai ir nedviprasmiškai pripažįsta skolą ir jos neginčija minimoje el. susirašinėjimo medžiagoje;
12.3. kasacinio teismo praktikoje dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės pasisakyta ne vienoje nutartyje, kur nurodoma, jog skolų suderinimo aktai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, o įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatytos skolos ir reikalavimo dydžio. Pagal kasacinio teismo praktiką, tik pagal byloje esančius įrodymus nustačius, jog tarpusavio atsiskaitymų aktuose nurodytas skolos dydis neatitiko tikrovės, nes buvo užfiksuotas klaidingų dokumentų pagrindu, tokie aktai neturi galios ir negali sukelti šalims teisinių pasekmių. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pažymi neaiškios skolos ar jos dalies nebuvimą tik deklaratyviais teiginiais, tačiau ji nėra nepateikusi į bylą jokių įrodymų ir (ar) duomenų, jog tarpusavio atsiskaitymų aktuose nurodytas skolos dydis neatitiko tikrovės, nes buvo užfiksuotas klaidingų dokumentų pagrindu;
12.4. ieškovė yra pateikusi į bylą apeliantės bendrovės direktoriaus P. V. ir ieškovės bendrovės buhalterės I. M. 2018 m. birželio 14 d. pasirašyto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto kopiją reikalaujamoms sumoms 13 048,69 Eur ir 14 000,35 Eur (bendrai 27 049,04 Eur skolos sumai);
12.5. skolų suderinimo aktai reikalaujamai sumai šalių buhalterių buvo pasirašyti 2018 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo šios datos iš apeliantės pusės nebuvo gauta jokių pretenzijų ir (ar) raštų dėl padarytos apeliantės buhalterės neva tai klaidos pasirašant minimus skolų suderinimo aktus. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovui apeliantės bendrovės vadovo P. V. paklausus, kada pirmą kartą sužinojo apie šią buhalterės „klaidą“ tokiai nemažai reikalaujamai sumai, apeliantės bendrovės vadovas atsakė, kad nežino, neatsimena;
12.6. analizuojant teismui pateiktą 2017 m. el. susirašinėjimo medžiagos kopiją, kurioje matyti ieškovės apeliantei siųstos pretenzijos dėl įsipareigojimų nevykdymo, raginimai sumokėti skolą, ji adresuota ginčo šalių bendrovių vadovams, abiejų šalių vyr. buhalterėms. Taip pat pačių vyr. buhalterių 2018 m. el. susirašinėjimo medžiagoje matyti, kad šalių buhalterės nuolat pasitikrindavo egzistuojančias skolas, o apeliantės vyr. buhalterė I. M. 2018 m. balandžio 11 d. el. laiške ieškovės buhalterei patvirtina, kad apeliantės (UAB „VIPsupply“) „likutis sutampa“;
12.7. pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į apeliantės nurodytą teisminę praktiką, kadangi šioje byloje PVM sąskaitos faktūros buvo vertintos išvardintų reikšmingų įrodymų bei šalių paaiškinimų kontekste, apeliantės minima teisminė praktika neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje;
Šalies argumentai
12.8. 2401,50 Eur bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos pagal ieškovės atstovo 2018 m. rugpjūčio 2 d. pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame yra nurodytas išlaidų, įskaitant ir išlaidas 484,00 Eur už ieškinio parengimą (toliau - ginčijamos teisinės išlaidos), apskaičiavimas ir pagrindimas. Ginčijamos teisinės išlaidos buvo patirtos ir rengiant ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-9683-235/2019. Ieškinio turinys civilinėje byloje Nr. e2-9683-235/2019 ir nagrinėjamoje byloje skiriasi. Civilinėje byloje Nr. e2- 9683-235/2019 bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos, o ieškinys net nebuvo pradėtas nagrinėti, dėl to sprendimo išvada dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų yra pagrįsta ir teisėta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinio dalyką dėl 27 049,04 Eur sumos priteisimo įrodinėjo dviem atskirais faktiniais pagrindais. Vieną reikalavimo dalį sudarė 13 048,69 Eur suma pagal sąskaitas faktūras: 2017 m. vasario 2 d. Nr. MDPV2837551 už 2672,73 Eur, 2017 m. vasario 9 d. Nr. MDPV2841159 už 1546,35 Eur, 2017 m. vasario 9 d. Nr. MDPV2841160 už 153,80 Eur, 2017 m. vasario 14 d. Nr. MDPV2842714 už 491,86 Eur, 2017 m. vasario 15 d. Nr. MDPV2843633 už 12,38 Eur, 2017 m. kovo 2 d. Nr. MDPV2850335 už 2993,31 Eur sumą, 2017 m. kovo 2 d. Nr. MDPV2850336 už 220,33 Eur, 2017 m. kovo 9 d. Nr. MDPV2853952 už 3172,96 Eur, 2017 m. kovo 16 d. Nr. MDPV2857701 už 920,06 Eur, 2017 m. kovo 23 d. Nr. MDPV2860175 už 2267,36 Eur (tomas I, b.l. 60-81). Šios sąskaitos buvo išrašytos už perduotas knygas, kurių dalį apeliantė grąžino.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė grąžino knygų už 1 402,41 Eur sumą, todėl jos skola pagal nurodytas sąskaitas faktūras iš viso yra 13 048,69 Eur. Šią aplinkybę teismas nustatė: 1) iš 2018 m. rugpjūčio 23d. šalių (abiejų įmonių šalių) pasirašyto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, kuriame nurodoma, kad 2018 m. rugpjūčio 23 d. atsakovė ieškovei skolinga 13 048,69 Eur (tomas I, b.l. 100), 2) iš 2018 m. kovo 29 d. el. susirašinėjimo tarp ieškovės bendrovės vadovo A. L. ir atsakovės bendrovės vadovo P. V., nes laiškų turinys patvirtino, kad atsakovės vadovas pripažino skolą, siūlė skolą dengti knygomis (tomas I, b.l. 79-80).
5. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad tai, jog sąskaitose faktūrose nurodytos reikalaujamos sumos buvo perkeltos į Suderinimo aktą, yra klaida, kurią lėmė buhalterės darbo specifika. Buhalterė netikrina, ar sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės tikrai yra gautos. Taigi apeliantė tvirtina, kad ieškovė neperdavė knygų, todėl nėra įrodyta skolos fakto aplinkybė (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
6. Ieškovė įrodinėja, kad skolos faktą patvirtina apeliantės bendrovės direktoriaus P. V. ir ieškovės bendrovės buhalterės I. M. 2018 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (tomas I, b.l. 119,120), kuriame nurodyta, kad po leidinių grąžinimo susidarė 14 000,35 Eur permoka, t. y. ieškovė perdavė knygas, tačiau atsakovė nei grąžino knygų už 13 048,69 Eur sumą, nei už jas sumokėjo. Taip pat ieškovės vyr. buhalterė ir apeliantės vyr. buhalterė 2018 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė dar vieną analogišką Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą (tomas I, b.l 13,14), kuriuo dar kartą šalys pasitvirtino apeliantės skolą ieškovei reikalaujamoms sumoms 13 048,69 Eur ir 14 000,35 Eur (bendrai 27 049,04 Eur skolos sumai).
7. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, jog ieškovė neturėjo teisės reikalauti priteisti skolą už knygas. Byloje nėra pateikti įrodymai iš atsakovės buhalterinės apskaitos, kad nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. turtas (knygos) nebuvo apskaitytas jos balanse (CPK 12, 178 straipsniai).
8. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė pripažįsta skolos faktą. Jos argumentas, kad tai, jog UAB „VIPsupply“ vadovas P. V. mini skolos egzistavimo faktą, tačiau tai jokiu būdu automatiškai nereiškia, kad P. V. pripažino skolą, yra deklaratyvus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliantės pasirinktas teisių ginimo būdas yra piktnaudžiavimas teise ir siekis užvilkinti pinigų grąžinimą ieškovei, įskaitant naudojimąsi apeliacijos teise.
9. CK 1.137 straipsnis numato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.
10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 14 000,35 Eur reikalavimo pagrįstumą (antrasis faktinis ieškinio pagrindas) pagal debetines sąskaitas faktūras įrodo aplinkybė, kad sąskaitos yra pasirašytos atsakovės darbuotojo V. K. (tomas I, b.l. 36-49). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs šalių paaiškinimus, nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 23 d. posėdžio metu atsakovo atstovai neneigė ir neginčijo šios skolos dalies.
11. Byloje nustatyta, kad šalys 2011 m. gruodžio 1 d. sudarė leidinio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pirko iš atsakovės leidinius (tomas I, b.l.128-129). Pagal sutarties 5.8, 11.4, 11.5 punktus numatyta teisė grąžinti leidinius. Ieškovė atliko neparduotų leidinių grąžinimą pagal ieškovės išrašytas debetines PVM sąskaitas faktūras: Nr. MED6089, MED6127, MED6141, MED6234, MED6297, MED6650, MED6672, MED6852, MED6915, MED6915, MED6928, MED7641, MED7823 (tomas I, b.l. 36-49); apeliantė neparduotus leidinius priėmė. Po atliktų leidinių grąžinimų susidarė permoka 14 000,35 Eur sumai. Kaip jau nurodyta, didžioji dalis minėtų debetinių PVM sąskaitų faktūrų yra pasirašytos apeliantės bendrovės darbuotojo, pardavimo ataskaitos patvirtina aplinkybę, kad prekės gautos (tomas I, b.l. 50-57).
12. Kaip paaiškino ieškovė, ji periodiškai siųsdavo elektroniniu paštu siūlomas užsisakyti leidinių (prekių) naujienas. Apeliantė el. paštu atsiųsdavo užsakymą (excel formatu ar el. paštu) (tomas II, b.l.70-74). Ieškovė gautus užsakymus pristatydavo kartą per savaitę, pristatymas buvo vykdomas nakties metu, kartu su periodine spauda; jį palikdavo subvežėjo (UAB „TRIO“) sandėlyje. Subvežėjas kelių dienų bėgyje pristatydavo prekes į apeliantės sandėlį (adresu Brastos g.). Pristatoma siunta buvo supakuota su debetinėmis PVM sąskaitomis faktūromis viduje, tad parašai nebuvo renkami, skolos likučiai buvo nuolat derinami buhalterijos, pasirašant aukščiau minėtus skolos suderinimo aktus. Apeliantė kartą per mėnesį atsiųsdavo ieškovei pardavimų ataskaitą, pagal kurią atsirasdavo prievolė apmokėti.
13. Taigi, be jau aprašytų sąskaitų, šalių paaiškinimų, skolos faktą ir dydį patvirtina šalių pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, kurie nėra nuginčyti ir tampa šalis įpareigojančiais dokumentais (apeliantės bendrovės direktoriaus P. V. ir ieškovės bendrovės buhalterės I. M. 2018 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (tomas I, b.l. 119,120), ieškovės vyr. buhalterės ir apeliantės vyr. buhalterės 2018 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (tomas I, b.l 13,14)).
14. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį „teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai“. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sunt servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 52 punktą; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą). Kasacinio teismo praktikoje dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės pasisakyta, jog tokie aktai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, o įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio, todėl šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Pagal byloje esančius įrodymus nustačius, jog tarpusavio atsiskaitymų aktuose nurodytas skolos dydis neatitiko tikrovės, nes buvo užfiksuotas klaidingų dokumentų pagrindu, tokie aktai neturi galios ir negali sukelti šalims teisinių pasekmių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
16. Taigi pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir formuojamą kasacinio teismo praktiką šalių sudarytas susitarimas, įformintas kaip atsiskaitymų suderinimo aktas, yra įpareigojantis atsakovę sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą, nes atsakovė akto nenuginčijo. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas priešieškinys (CPK 13 straipsnis), taip pat nepateikti įrodymai dėl negautų knygų, todėl apeliantė negali remtis aplinkybe dėl negautų knygų, siekdama išvengti prievolės atsiskaityti (CK 6.38 straipsnis). Kita vertus, apeliantės išrašytose prekių grąžinimo dokumentų kopijose (tomas II, b.l.75-88 psl.) yra įrašytos visos ieškinyje nurodytos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus dvi (Nr. MDPV2841160 ir MDPV2850336). Tai patvirtina, kad prekės pagal PVM sąskaitas faktūras buvo pristatytos/gautos ir apeliantės užpajamuotos.
Dėl įrodymų vertinimo
17. Apeliantė teigia, kad teismas iš esmės neteisingai ir šališkai vertino ieškovės pateiktus duomenis ir nepagrįstai juos pripažino įrodomais, o būtent tai paveikė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
18. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus (CPK 12, 178 straipsniai).
19. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Dėl to teismas nustato reikšmingas faktines aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui įvertinęs bylos įrodymų visumos ir kiekvieno iš jų atskirai įrodomąją reikšmę.
20. CPK 177 straipsnio 2 dalyje pateiktas bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti nebaigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas, kuriame išvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir rašytiniai įrodymai, bei nurodoma, kad faktinės aplinkybės gali būti nustatomos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
21. Nagrinėjamoje byloje skolos faktas nustatytas pagal rašytinius dokumentus, kurių turinyje yra ieškovės reikalavimą patvirtinančios aplinkybės, tai yra 2018 m. rugpjūčio 23 d. šalių (abiejų įmonių buhalterės) pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (tomas I, b.l. 100), 2018 m. kovo 29 d. el. susirašinėjimo tarp ieškovės bendrovės vadovo A. L. ir atsakovės bendrovės vadovo P. V. laiškų turinys (tomas I, b.l. 79-80), kuriame pripažįstamas skolos faktas, išrašytos sąskaitos faktūros ir iš dalies jų apmokėjimą pagrindžiantys įrodymai. Taigi ieškovė įrodė ieškinį pagal įstatyme numatytą įrodinėjimo pareigą. Tuo tarpu, aplinkybės, kuriomis rėmėsi atsakovė atsikirtime į ieškinį – knygų neperdavimas, nėra įrodytos.
22. Taip pat apeliantė remiasi argumentu, kad PVM sąskaita faktūra savaime neįrodo, kad pardavėjas įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui, jeigu tokia aplinkybė nėra nurodyta šiame dokumente, jį pasirašant prekių gavėjui.
23. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu sutinka, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė išrašė ir sąskaitas, ir šalys sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuris patvirtina skolos faktą bei dydį. Tokiu atveju, apeliantės nurodyta Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2a-710-278/2017, kurioje nurodyta, kad PVM sąskaita faktūra savaime neįrodo, kad pardavėjas įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui, jeigu tokia aplinkybė nėra nurodyta šiame dokumente, netaikoma, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.
24. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad nei 2018-03-29 el. susirašinėjimo medžiagoje su apeliantės vadovu P. V., nei kitoje šios bylos medžiagoje, nėra pretenzijų, raštų, el. susirašinėjimo medžiagos dėl visų prekių, nurodytų sąskaitose faktūrose, ieškovės išrašytų nuo 2017-02-02 iki 2017-04-30, nepristatymo apeliantei ir (ar) jų negavimo. Pastebėtina ir tai, kad ieškovės sąskaitos faktūros nuo 2017-02-02 iki 2017-04-30, kurių bendra suma yra 13 048,69 Eur, buvo išrašytos ankščiau nei vykęs tarp šalių bendrovių el. susirašinėjimas (2018-03-29), kuriame ieškovės bendrovės vadovas ir apeliantės bendrovės vadovas el. būdu susirašinėja apie apeliantės skolą (-as) ieškovei, tačiau jokių pretenzijų dėl prekių nepristatymo ir (ar) negavimo nėra.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
26. Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20).
27. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš apeliantės ne tik bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo patirtos šioje byloje, bet ir tas, kurios buvo patirtos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-9683-235/2019, kurioje ieškovė kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka. Teismas, priteisdamas ieškovei kitoje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, absoliučiai neatsižvelgė į tai, kad ieškovės rengtas procesinis dokumentas (ieškinys) buvo civilinėje byloje Nr. e2-9683-235/2019, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi paliktas nenagrinėtu, nes ieškovė neatvyko į teismo posėdį be svarbios priežasties.
28. Byloje nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 484,00 Eur už ieškinio parengimą dokumentinio proceso tvarka. Tačiau civilinėje byloje Nr. e2- 9683-235/2019 bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos, o ieškinys paliktas nenagrinėtu. Atsižvelgiant į tai, ieškovė pradėjo naują teismo procesą ir ieškinys buvo pateiktas ginčo teisenos tvarka bei teismas tenkino ieškinį, tai teisinės pagalbos išlaidos, parengiant ieškinį, buvo priteistos pagrįstai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai priteisė 647 Eur žyminio mokesčio ir 1754,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 2401,50 Eur. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio motyvams iš esmės pritaria, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Teisėjų kolegija nurodo, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Savo ruožtu žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.
32. Analogiškai teismų pareigą motyvuoti priimtą sprendimą nustatančias procesinės teisės normas savo praktikoje aiškina ir taiko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-219/2009; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2009). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra aptartos su ieškovės reikalavimu susijusios esminės aplinkybės, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, konstatuodama, kad atsakovė neįrodė apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių (CPK 185 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos išlaidų
33. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant exofficio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
34. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. (nurodant kovo 15 d. matomai padaryta klaida) nutartimi atsakovei žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies, t. y. 509 Eur, mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiama 509 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnis).
35. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija
nutaria:
apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „VIPsupply“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIPsupply“ (juridinio asmens kodas 302583533) į valstybės biudžetą 509 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.