- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-02-06
- Bylos Nr.
- 1A-107-988/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10679-2023-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- A. P.
- Advokatai
- Kęstutis Blažys
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio turtas konfiskuotas, D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. P. paskirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, A. P. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, jam paskiriant: 1) intensyvią priežiūrą, įpareigojant dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), išskyrus jei tai nėra susiję su darbu arba gydymusi; 2) pareigą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas); 3) pareigą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punktas).
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 3 (tris) metus naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. kovo 25 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1-3 dalimis, 4 dalies 1 punktu, valstybės naudai konfiskuotas A. P. nuosavybės teise faktiškai priklausantis automobilis „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris VĮ „Regitra“ registruotas D. B. vardu.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, A. P. taikomos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas ir dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas, panaikintos. Vairuotojo pažymėjimas perduotas VĮ „Regitra“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. P. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2023 m. kovo 25 d. apie 09.56 val., adresu (duomenys neskelbtini), ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Volvo S80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė 2,79 promilių neblaivumą. Šiais savo veiksmais A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu asmuo, kurio turtas konfiskuotas, D. B., prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir panaikinti nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad D. B. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jai priklausantį automobilį „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. P. panaudos nusikalstamai veikai daryti. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybe, kad automobilį vieną kartą iš nuteistojo D. B. buvo paėmusi iki nusikaltimo padarymo dėl A. P. turimų problemų, susijusių su alkoholio vartojimu. Šioje vietoje buvo neobjektyviai atskleistas D. B. parodymų turinys, juos interpretuojant, t. y. pastaroji nėra davusi parodymų apie tai, kad A. P. jos automobilį gali vairuoti neblaivus. D. B. paaiškinimai buvo susiję su iš jos sužadėtinio sužinota aplinkybe apie A. P. problemas darbinėje veikloje dėl alkoholio. Taip pat, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, A. P. nenurodė, kad automobilis buvo jam faktiškai perleistas, o nurodė, kad automobiliu tik naudojosi.
2.2. D. B. nesutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja, davė parodymus apie automobilio perleidimą de facto A. P.. Ji, apklausta liudytoja, paaiškino, kad jos sužadėtinis sutarė su A. P., kad pastarasis važinės jos automobiliu ir po truputį mokės pinigus, nes automobilį ketino pirkti. Teisiamajame posėdyje nurodė, kad A. P. norėjo išsimokėtinai pirkti automobilį ir dirbdamas jos sugyventinio autoservise turėjo atidirbti pinigus pagal žodinį susitarimą. Jokių sutarčių dėl automobilio perleidimo su A. P. sudariusi nebuvo. Nei ji, nei jos sugyventinis iš A. P. už ketinamą pirkti automobilį jokių piniginių lėšų negavo, t. y. pastarasis nėra sumokėjęs nei vienos įmokos. Be to, išskaičiuoti pinigų iš A. P. atlyginimo nebuvo galimybių, nes jis niekur oficialiai nedirbo. Dėl automobilio pirkimo išsimokėtinai tarėsi ne ji, o jos sugyventinis. Taigi, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, tarp D. B. ir A. P. nebuvo sudarytas ir realizuotas sandoris dėl automobilio pardavimo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdžio metu asmuo, kurio turtas konfiskuotas, D. B. prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas ir prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Asmens, kurio turtas konfiskuotas, D. B., apeliacinis skundas tenkinamas
5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje asmuo, kurio turtas konfiskuotas, prašo pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir panaikinti nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).
6. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kai asmuo, vairuodamas automobilį neblaivus, padaro nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, automobilis pripažįstamas šios nusikalstamos veikos padarymo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023). Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, vadovaujantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Tačiau tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę, be kita ko, turi būti įvertintas ir turto konfiskavimo proporcingumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-495/2020, 2K-7-61-511/2023).
7. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nagrinėjamo automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtas dviem alternatyviais pagrindais: vadovaujantis BK 72 straipsnio 1-3 dalimis ir 4 dalies 1 punktu. Anot apylinkės teismo, šis automobilis įvykio metu faktiškai priklausė nuteistajam, todėl buvo pagrindas jį konfiskuoti, kaip jo turtą. Kartu pažymėta, kad automobilio teisinė savininkė D. B., perleisdamas turtą – automobilį nuteistajam, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti. Taigi skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas, nes iš jo turinio nėra aišku, ar apylinkės teismas turtą konfiskavo iš jo savininko, ar vis tik iš trečiojo asmens, kai šis (turto savininkas) žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie tokio turto naudojimą nusikaltimo darymui. Pažymima ir tai, kad nebuvo nustatytos ir tos aplinkybės, ar D. B. žinojo, ar nežinojo, bet turėjo ir galėjo žinoti apie jos automobilio naudojimą nusikalstamais tikslais. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuosprendžio motyvavimas yra ydingas bei prieštarauja baudžiamojo proceso įstatyme nustatytiems ir teismų praktikoje formuojamiems nuosprendžio turinio reikalavimams.
8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. P. 2023 m. kovo 25 d. apie 09.56 val., būdamas neblaivus (nustatytas 2,79 promilių neblaivumas), vairavo automobilį „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad automobilis buvo naudojamas darant nusikalstamą veiką ir yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, todėl atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytus konfiskuotino turto požymius. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu nuteistojo vairuotas automobilis priklausė kitam asmeniui – VĮ „Regitra“ išrašo duomenimis, automobilio savininkė yra D. B. (b. l. 33). Tačiau byloje nėra neabejotinų duomenų, kad šis automobilis faktiškai priklausė nuteistajam.
Žemesnės instancijos teismas
9. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, nei nuteistasis A. P., nei asmuo, kurio turtas konfiskuotas, D. B., neginčijo fakto, kad buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo išsimokėtinai ir automobilis buvo perduotas naudotis A. P., be to, buvo žinoma ir A. P. turima problema, susijusi su alkoholio vartojimu.
9.1. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. parodė, kad dirba pas D. B. (automobilio „Volvo S80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės) draugą R. K., autoservise, (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo pardavinėjamas, R. K. pasiūlė jį pirkti. Sutarė, kad dirbs pas pastarąjį ir po truputį atskaičiuos iš jo algos, o per tą laiką jau galės važinėti automobiliu. Jokia sutartis nebuvo sudaryta, tai buvo žodinis susitarimas. Teisė vairuoti automobilį jam buvo atimta 12 mėnesių (2020 m. buvo paskirta bauda ir teisės vairuoti atėmimas, bauda nesumokėta, nes neturi pinigų). Vairuotojo pažymėjimą turėjo, bet nežinojo, kad turi iš naujo laikyti vairavimo egzaminą. Niekam apie tai, kad buvo atimtos teisės, nesakė. 2023 m. kovo 25 d. ryte, kelintą tiksliai pasakyti negali, atvyko į daugiabučių, prie (duomenys neskelbtini) turgaus, kiemus, jį atvežė pažįstamas minėtu automobiliu ir paliko, nes taip jo paprašė. Nuėjo nusipirkti alaus į (duomenys neskelbtini) ir išgėrė gal 3 bokalus alaus. Prieš tai naktį gėrė degtinę, tikslaus kiekio nepamena, bet galėjo būti 3 buteliukai po 200 ml. Grįžęs iš baro nusprendė automobilį perstatyti į atokesnę vietą ir jame pamiegoti. Važiavo iš kiemo, tuomet jį pastebėjo policijos pareigūnas ir sustabdė. Gailisi, kad girtas sėdo prie vairo (b. l. 68–70). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamuoju apklaustas A. P. dėl vairavimo išgėrus parodė tokias pačias aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei paaiškino, kad jam buvo atimtos teisės (nepamena, kada tiksliai), tačiau įvykio metu teisę vairuoti turėjo. Pripažįsta, kad turi ligą dėl priklausomybės nuo alkoholio, gydosi nuo alkoholizmo ir turi tai patvirtinančius dokumentus (b. l. 107–110).
9.2. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta D. B. nurodė, kad ji yra automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė. Automobiliu nevažinėjo, norėjo jį parduoti. Automobilis stovėjo prie jos sužadėtiniui R. K. priklausančio autoserviso, adresu (duomenys neskelbtini). Šiame automobilių servise dirba A. P., su kuriuo prieš maždaug 1,5 mėn. jie tarpusavyje kalbėjo, kad A. P. automobilis patinka ir norėtų jį pirkti. Taip pat susitarė, kad A. P. naudosis automobiliu ir po truputėlį už jį mokės pinigus. Kaip ir kokiu būdu bus mokami pinigai, nežino, nes apie tai su A. P. tarėsi sužadėtinis, o ji norėjo automobilį parduoti. Apie tai, kad A. P. neturi vairuotojo pažymėjimo nei ji, nei sužadėtinis nežinojo. Niekada A. P. vairuojančio neblaivaus nematė. Darbe A. P. būdavo blaivas (b. l. 44). Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta D. B. parodė, kad A. P. pažįsta gal 1,5 mėn., kai pastarasis pradėjo dirbti autoservise. Automobilis „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2021 m. gegužės pabaigos priklauso jai. Nuo praeitų metų, automobiliu intensyviai nesinaudoja. Neskubėjo automobilio parduoti, buvo porai žmonių leista važinėtis automobiliu. A. P. važinėtis automobiliu leidimą davė kartu su sužadėtiniu. A. P. norėjo pirkti automobilį išsimokėtinai, t. y. dirbant autoservise, atidirbs tuos pinigus. Buvo žodinis susitarimas, gal prieš 1,5 mėn., kad kol A. P. išmokės pinigus, automobilis bus jos vardu. Nuo šio susitarimo momento automobilio rakteliai buvo perduoti A. P. ir pastarasis naudojosi automobiliu. Buvo susidūrę su A. P. alkoholio vartojimo problema. Kadangi žinojo, kur yra automobilis, buvo jį pasiėmę (tai buvo maždaug vasario mėn.). Nenuspėjo, kad gali atsitikti šis įvykis. Automobilį A. P. grąžino, nes buvo pažadėta, kad tai daugiau nepasikartos (b. l. 107–110).
9.3. Iš esmės analogiškas aplinkybės parodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. K..
10. Iš aptartų parodymų visumos matyti, kad D. B. savo automobilį perdavė R. K. ir laikė šio vadovaujamame autoservise. R. K. šiuo automobiliu leido naudotis naujai priimtam darbuotojui A. P., kad šis galėtų atvykti į darbą (servisą). Taip pat buvo sutarta, kad A. P. galės šį automobilį įsigyti už 6000 Eur, kas mėnesį mokant po 500 Eur. R. K. teigimu A. P. už automobilį nesumokėjo jokios dalies, dirbo prastai, todėl nedaug uždirbo. Nepaisant to, jam ir toliau buvo leista naudotis automobiliu. Svarbu ir tai, kad antri automobilio raktai buvo pas R. K., todėl šis, kilus įtarimui, kad A. P. kažkurią dieną per daug vartojo alkoholio, automobilį iš jo pasiėmė. Be to, anot D. B., automobiliu A. P. buvo leista naudotis tik dėl to, kad R. K. automobilį galėjo kiekvieną dieną matyti darbe. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad automobilis teisiškai ir faktiškai priklausė D. B., nes nuteistajam jis buvo perduotas tik leidžiant juo naudotis, bet ne pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Net ir nustačius, jog nuteistasis būtų sumokėjęs vieną ar kelias įmokas už naudojamą automobilį, automobilio teisiniu ir faktiniu savininku vis tiek liktų D. B. tol, kol nebūtų išmokėta visa automobilio vertė. Tokiu atveju susiklosčiusi situacija būtų panaši į lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį, kai daikto savininku išlieka jo pardavėjas iki galutinio atsiskaitymo už daiktą.
11. Nustačius, kad automobilis „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybes teise priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, bet D. B., sprendžiant automobilio konfiskavimo klausimą, nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata.
12. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu, perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, spręsdamas, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant nusikaltimą, teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes (pavyzdžiui, turtas perduodamas asmeniui, kuris verčiasi neteisėta veikla, ir turto savininkui šios aplinkybės žinomos; perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-500/2010). Turėjimas ir galėjimas žinoti, kad perduotas turtas gali būti panaudotas darant nusikaltimą, pasireiškia neatsargumu (neapdairumu), todėl būtina nustatyti, ar turtą perduodantis asmuo turėjo pareigą bei realią galimybę žinoti, kad šis turtas galės būti panaudotas darant nusikaltimą (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-692-348/2017, Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-231-491/2017).
13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. B. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jai nuosavybės teise priklausantis automobilis bus panaudotas nusikalstamai veikai daryti. Teisėjų kolegija su šiuo apeliaciniu skundu teiginiu sutinka. Nors apie A. P. turimas alkoholio vartojimo problemas jai buvo kažkiek žinoma, tačiau tai savaime nereiškia, kad ji žinojo, jog perdavus automobilį nuteistajam, šis jį naudos nusikaltimui daryti. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta D. B. nurodė, kad niekada nėra mačiusi A. P. vairuojančio neblaivaus. Kaip minėta, R. K. parodė, kad kilus įtarimui dėl A. P. galimo girtavimo, automobilis buvo paimtas. Po to vėl jam grąžintas tik dėl to, kad šis turėtų kuo atvažiuoti į darbą, o ateityje galbūt galėtų automobilį įsigyti. Pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad D. B. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad automobilį A. P. vairuos neblaivus. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad R. K. buvo laikinai atsiėmęs automobilį iš nuteistojo įvertino D. B. nenaudai, spręsdamas, kad ši aplinkybė rodo, kad ateityje A. P. vairuos neblaivus. Su tokiu šių aplinkybių vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Priešingai, šios aplinkybės rodo, kad D. B. ir R. K. rūpinosi automobiliu, nes sužinoję apie galimą nuteistojo neblaivumą, automobilį nedelsiant pasiėmė, nors ir neturėjo duomenų, kad A. P. rengiasi vairuoti automobilį, būdamas neblaivus. Vien tai, kad buvo pasitikėta A. P. ir jam automobilis dar kartą buvo jam perduotas, nereiškia, kad D. B. turėjo ar galėjo numatyti, jog A. P., jį vairuodamas neblaivus, darys nusikaltimą.
14. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog D. B. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jai priklausantį automobilį A. P. vairuos būdamas neblaivus, t. y. naudos baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai daryti, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pagrindą konfiskuoti automobilį „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Susidarius tokiai situacijai, galima vertinti tik konfiskuoto turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018).
15. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo išieškant jo vertę, atsižvelgtina į tai, kad A. P. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatyta 2,79 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokia koncentracija gana ženkliai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje A. P. paskirtos arešto bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 3 metus. A. P. yra teistas Lietuvos Respublikoje ir užsienyje (b. l. 77–88), taip pat yra baustas administracine tvarka, duomenų apie baudos sumokėjimą nėra (b. l. 89–90), be to, nagrinėjamo nusikaltimo padarymo metu padarė administracinį nusižengimą, nes vairavo automobilį neturėdamas šios teisės (b. l. 89, 91). Taip pat byloje nustatyta A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). A. P. niekur oficialiai nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje (b. l. 76, 92).
16. VŠĮ „E.“ pažymoje dėl vidutinės transporto priemonės kainos nurodyta, kad automobilio „Volvo S80“, registracijos data 2008 m., vidutinė kaina Lietuvoje su PVM yra 6 470 Eur (b. l. 34), todėl ši suma išieškotina iš A. P.. Aptartų aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui teigti, kad minėtos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas, turint omenyje ir pirmosios instancijos teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę bei arešto bausmę, kurios vykdymas atidėtas, jokiu būdu nereikštų neproporcingai griežto ir neadekvataus nuteistojo asmens teisių suvaržymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje visuomenės ir A. P. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš pastarojo nebūtų išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti piniginė suma, nes taip būtų formuojamas nebaudžiamumo jausmas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, išieškant konfiskuotinos nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo
18. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš A. P. valstybės naudai prašoma išieškoti 100 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir A. P. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo A. P., į jo turtinę padėtį (oficialiai nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje), sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš A. P. neišieškotinos.
Dėl rašymo apsirikimo
19. BPK 308¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės.
20. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, nurodant, kad „parenkant kaltinamajam E. S. bausmės rūšį bei nustatant jos dydį teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką – nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis)“. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas suklydo ir nurodė kitą, su nagrinėjama byla nesusijusį asmenį. Kadangi šis rašymo apsirikimas neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, jis taisytinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308¹ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
asmens, kurio turtas konfiskuotas, D. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalį, pagal kurią, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1-3 dalimis, 4 dalies 1 punktu, valstybės naudai konfiskuotas A. P. nuosavybės teise faktiškai priklausantis automobilis „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris VĮ „Regitra“ registruotas D. B. vardu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo A. P. išieškoti automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 6 470 Eur (šešis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt eurų).
Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje esantį rašymo apsirikimą nurodant, kad „parenkant kaltinamajam A. P. bausmės rūšį bei nustatant jos dydį teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką – nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis)“.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš A. P. neišieškoti.
Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.