Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2015-03-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1-479-961/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-03-02
Bylos Nr.
1-479-961/2015
Teisminio proceso Nr.
1-12-1-01092-2014-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ilona Mateikienė
Kaltinamasis
V. S.
Nukentėjusysis
J. S.
Advokatai
Julius Jasaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1 - 479-961/2015Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01092-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.9.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.; 1.1.7.2.5.; 2.3.6.4.5.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 2 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ilona Mateikienė,sekretoriaujant Aldonai Daudaitei,dalyvaujant prokurorei Linai Urbonienei,kaltinamajam V. S., jo gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui,nukentėjusiajai J. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis pagal patentą Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini), gyvenantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) teistas:

- 2013-04-19 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Nuosprendis pakeistas 2014-01-13 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, kuriuo už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis V. S. tyčia vengė pareigos pagal 2008-09-03 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą išlaikyti sūnų A. S., gim. 1997-12-12, tai yra vengė mokėti minėtu teismo sprendimu priteistą išlaikymą sūnui A. S., mokant kas mėnesį po 1 000 litų periodinėmis išmokomis, pradedant mokėti nuo 2008-10-03 iki sūnaus pilnametystės, išskyrus laikotarpį nuo 2010-07-22 iki 2010-12-03, kai jis buvo registruotas darbo biržoje, dėl ko nuo 2008-10-03 iki 2014-05-01 susidarė 71 470 litų bendras įsiskolinimas.

Kaltinamasis V. S. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad yra skolingas, bet neturėjo galimybės mokėti lėšų sūnaus išlaikymui, prie išlaikymo prisidėjo kitais būdais. 2008 metais, prieš skyrybas, jau turėjo kitą šeimą, du vaikus. J. S. nesutiko nutraukti santuokos. Vėliau sutiko su sąlyga, kad jis sūnaus Algimanto išlaikymui mokės po 1 000 litų per mėnesį. Tuo metu jo finansinės galimybės tai leido, todėl sutiko. Po to prasidėjo bėdos, žlugo verslas, pablogėjo finansinė padėtis, augino du mažus vaikus, neteko darbo, buvo bloga emocinė būsena. Sūnui Algimantui rodė dėmesį, bet negalėjo mokėti po 1 000 litų. Taigi nuo 2008 metų tiesiogiai sūnaus Algimanto išlaikymui lėšų nemokėjo. Buvo darbingas, darbo ieškojo, bet nesėkmingai. Gaudavo mažą darbo užmokestį, pačiam neužteko pragyvenimui. Kartais sūnaus išlaikymui duodavo smulkioms išlaidoms. Nuo 2014 m. gegužės mėn. moka reguliariai, bet sumos nesiekia 1000 litų. Įsiskolinimo sumą pripažįsta. Nuo 2014 metų turi pajamų ir kiekvieną mėnesį moka, kiek gali, sūnaus išlaikymui ir Vaikų išlaikymo fondui. Kaltinamasis taip pat paaiškino, kad verslas žlugo 2008 metais rugpjūčio mėn., atleido darbuotojus, reikėjo mokėti išeitines kompensacijas. 2009 metais įmonė bankrutavo. Jis UAB „D.“ dirbo 2008-2009 metais, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 2010-2011 metais, gaudavo po 800 litų per mėnesį. 2010 metais buvo registruotas darbo biržoje, darbo nepasiūlė. Nuo 2011 metų nedirbo. Iki tol epizodiškai įsidarbindavo. Dar dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2012 metų viduryje su vaikais išvažiavo į Jungtinę Karalystę. Dirbo pagalbiniu darbininku 2-3 dienas per savaitę. 2013 metais taip pat kažkiek dirbo, pajamų beveik neturėjo, nuolat reikėjo važinėti į teismą. Po 2013 m. balandžio mėn. nuosprendžio liko Lietuvoje, laikinai dirbo žemės ūkio bendrovėje. 2014 m. vasario mėn. pabaigoje išvažiavo į Angliją, pinigų kelionei pasiskolino iš J. S., žinodamas, kad gaus pinigų ir galės grąžinti skolą. Šiuo metu Anglijoje dirba pilnu etatu darbų saugos ir sveikatos inžinieriumi. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kurioje yra nuteistas, buvo skolų, todėl dar skolintis negalėjo. Į antstolį dėl skolų mokėjimo nesikreipė, dėl alimentų dydžio į teismą taip pat nesikreipė, nes neturėjo tam lėšų. Šiuo metu mažiausiems vaikams Haroldui ir Karolinai siunčia po 50-100 svarų, J. S. po 300 litų, Vaikų fondui – po 200 litų per mėnesį. Dar turi skolų fiziniams asmenims, bankui, nes ėmė kreditą namui 2006 metais su tuometine partnere, liko apie 200 tūkst. eurų skola.

Nukentėjusioji J. S. teismo posėdžio metu parodė, kad santuoka su kaltinamuoju nutraukta 2008-09-03 bendru sutikimu. Pirmą mėnesį po santuokos nutraukimo V. S. sumokėjo 1 000 litų sūnaus išlaikymui, vėliau nemokėjo, bet vaikui skyrė nemažai dėmesio, nusivesdavo visur. 2010 metais iš buvusios jo žmonos sužinojo, kad gali kreiptis į Vaikų išlaikymo fondą. Apie tai, kad gali būti iškelta baudžiamoji byla, jos neįspėjo. Kai pasirašė sutartį, V. S. turėjo galimybę mokėti sūnaus išlaikymui po 1 000 litų. Nuo 2008-10-03 išlaikymo V. S. nemokėjo. Šiuo metu, nuo 2014 m. gegužės mėn. moka, abu pasirašo, kad sumokėjo ir kad gavo.

2010-05-04 prašymas išmokai iš vaikų išlaikymo fondo gauti patvirtina, jog J. S. 2010-05-04 kreipėsi prašydama mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo sūnui A. S., gim. (duomenys neskelbtini), skolininką nurodė V. S.. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-05-05 sprendimu Nr. V2-4060 nuspręsta A. S. nuo 2010-05-04 kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo (b.l. 11, 13).

Žemesnės instancijos teismas

2008-09-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12477-55/2008 bendru sutikimu nutraukta santuoka, įregistruota tarp V. S. ir J. S., patvirtinant pareiškėjų sudarytą sutartį, kurioje nustatyta, kad V. S. įsipareigoja skirti vaiko išlaikymui ne mažiau kaip po 1 000 Lt kas mėnesį. Vykdomasis raštas šioje civilinėje byloje buvo išduotas 2010-04-28 (b.l. 17, 153-155).

2014-12-11 antstolės Irenos Beliačič pažymoje nurodyta, kad V. S. įsiskolinimas nepilnamečiui A. S. už laikotarpį nuo 2008-09-03 iki 2014-05-01 yra 71 470 Lt (b.l. 145-147).

Iš SODROS pateiktos informacijos apie asmenį ir jo draudėjus matyti, kad V. S. nuo 2013-11-27 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2013-08-12 iki 2013-11-18 dirbo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2010-10-20 iki 2011-01-20 - VĮ „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2008-10-13 iki 2009-03-31 – Uždarojoje akcinėje draudimo brokerių bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2004-04-22 iki 2008-12-31 ir nuo 2009-01-01 įregistravęs individualią veiką (b.l. 29).

Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra prigimtinė. Motinos ir tėvo pareiga rūpintis vaiku, auklėti ir išlaikyti jį, kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą tinkamai rūpintis vaiku. Priešingu atveju tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudaryti būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir padarinius tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-469/2006).

Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnis atsakomybę numato tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtina materialią pagalbą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-291/2008). Skirtingai negu 1961 m. BK, 2000 m. BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu. Tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-68/2009). Svarbiomis priežastimis, dėl kurių asmeniui baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį nekyla, derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-20/2014). Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-218/2012).

Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad V. S. yra A. S., gimusio 1997-12-12, tėvas. Santuoka su nepilnamečio motina – J. S. bendru sutikimu nutraukta 2008-09-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarė, kad V. S. savo nepilnamečio vaiko išlaikymui mokės po 1 000 Lt (kas atitinka 289,62 Eur) per mėnesį. Kaltinamasis iš esmės neginčija, kad nemokėjo nepilnamečiam sūnui išlaikymo, įsiskolinimo sumą pripažįsta, tačiau teigia taip elgęsis dėl sunkios finansinės padėties – po santuokos su J. S. nutraukimo žlugo jo verslas, pablogėjo finansinė padėtis, be to, rūpinosi kitais nepilnamečiais vaikais, taigi nuo 2008 m. tiesiogiai lėšų sūnaus A. S. išlaikymui nemokėjo. Šias kaltinamojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji J. S., nurodžiusi, kad jos buvęs sutuoktinis išlaikymą jų nepilnamečiam sūnui sumokėjo pirmą mėnesį po santuokos nutraukimo, vėliau nemokėjo, todėl ji kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-05-05 sprendimu Nr. V2-4060 nuspręsta A. S. nuo 2010-05-04 kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Antstolės I. Beliačic pateikta pažyma taip pat patvirtina, kad kaltinamasis per visą laikotarpį nuo 2008-09-03 iki 2014-05-01 nemokėjo priteistų lėšų nepilnamečio A. S. išlaikymui.

Taigi kaltinamasis, žinodamas pareigą pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo sūnaus išlaikymui, sąmoningai vengė jį išlaikyti, kadangi būdamas darbingo amžiaus tik epizodiškai įsidarbindamas ir gaudamas darbo užmokestį išlaikymo nemokėjo, nurodydamas, kad užmokestis buvo mažas ir reikalingas jo paties poreikiams, per visą laikotarpį, t.y. nuo 2008 m., kai pablogėjo kaltinamojo finansinė padėtis, jis į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio sumažinimo nesikreipė, dalį jam teismo sprendimu nustatytos mokėti sumos pradėjo mokėti tik nuo 2014 m. gegužės mėnesio (jau pradėjus ikiteisminį tyrimą).

Taip pat kaltinamasis motyvavo tuo, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo labai išgyveno ir blogai jautėsi. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl paties kaltinamojo priešingos teisei veikos; suprantama, kad tokiu atveju kažkurį laiko tarpą asmuo gali jaustis prislėgtas, išsigandęs ir pan., tačiau kardomoji priemonė jam buvo paskirta rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.l. 76-86), taigi įkalintas jis nebuvo, sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių jis pasirašė, iki pat šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo pradžios savo pareigos mokėti vaikui išlaikymą nevykdė net iš dalies. Be to visuotinai žinoma aplinkybė apie ekonomikos krizę ir/ar faktas, kad yra dar kitų išlaikytinų nepilnamečių vaikų, dar kitų kreditorių, galėtų būti pagrindas dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, bet nesuteikia teisės apskritai ignoruoti pareigą išlaikyti vaiką A. S.. Tuo metu kaltinamasis jokių veiksmų nesiėmė. Pažymėtina, kad nuo santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu iki buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas praėjo beveik 6 metai ir per tokį laiko tarpą A. S. tik vieną kartą sumokėjo įsipareigotą mokėti išlaikymą (pirmą įmoką). Tiek laiko – beveik 6 metus – nemokėti vaikui išlaikymo (nė dalies), įvertinus aukščiau išdėstytą bei tai, kad kaltinamasis yra sveikas ir darbingo amžiaus, negali būti pateisinama ekonomikos krize, kitomis skolomis ar pradėtu ikiteisminiu tyrimu. Kaip matyti iš SODROS informacijos, V. S., be individualios veiklos vykdymo, dirbo įvairiose darbovietėse iki 2009-03-31, po to nuo 2010-10-20 iki 2011-01-20, po to nuo 2013-08-12 dirbo iki pat SODROS duomenų tikrinimo – 2014-04-10 (b.l. 29); kaip minėta, jis yra darbingas, tad ta aplinkybė, kad tam tikrą laikotarpį nebuvo įsidarbinęs ar kad gaudavo nedideles pajamas, nesudaro pagrindo spręsti, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių, tačiau negalėjo įsidarbinti į geriau apmokamą darbą, gauti didesnių pajamų dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Be to kiti kreditoriniai įsipareigojimai neatleidžia nuo pareigos mokėti išlaikymą. Taip pat teismas pažymi, kad pareiga mokėti išlaikymą yra nustatyta V. S., todėl jis turi ir pasirūpinti tinkamu pareigos vykdymu, tačiau jo elgesys (t.y. nemokėjimas išlaikymo nei iš dalies, nesikreipimas dėl išlaikymo dydžio ar rūšies pakeitimo, pirmenybės teikimas kitiems kreditoriams – argumentuoja tuo, kad turi ar turėjo kitų skolų) rodo jo abejingumą šios prievolės vykdymui. Minėta, kad rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, atsakomybės pagal BK 164 straipsnį savaime nešalina, tačiau tai leistų, nustačius visumą kitų aplinkybių, konstatuoti, kad vengimas išlaikyti vaiką neįrodytas. Šiuo konkrečiu atveju negalima daryti ir išvados, kad V. S. rūpinosi vaiku kitais būdais, nes gimtadienio proga simbolinės pinigų sumos davimas negali būti prilygintas rūpinimuisi, o kitų aplinkybių nenurodyta ir jų teismas nenustatė. Todėl, atsižvelgiant ir į visą išlaikymo nemokėjimo trukmę, visos minėtos aplinkybės negali būti laikomos priverstine jo bedarbyste ar dėl objektyvių priežasčių susidariusia sunkia turtine padėtimi.

Taigi kaltinamojo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnyje, sudėtį ir ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuoti teisingai.

Kaltinamasis V. S. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), nusikalstama veika baigta. Jis praeityje teistas (b.l. 71, 76-92), administracine tvarka nebaustas (b.l. 161), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus apskrities Priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (b.l. 94, 95, 96). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, į V. S. atliekamos pagal kitą nuosprendį bausmės rūšį, tai, kad jis šiuo metu dirba ir pradėjo mokėti išlaikymo įsiskolinimą, teismas laiko, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam paskyrus Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, jo trukmę parenkant mažesnę nei bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301–302 straipsniais, 304–305 straipsniais, 307–308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

V. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2013-04-19 Vilniaus apygardos teismo paskirta ir 2014-01-13 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pakeista 2 metų laisvės apribojimo bausme, dalinio sudėjimo būdu, pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir subendrintą bausmę V. S. paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ilona Mateikienė