- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-24
- Bylos Nr.
- e2S-1460-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21736-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- A. C.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apielianto (pareiškėjo) A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys – antstolis Andrius Bublys, V. G. (V. G.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. C. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio Andriaus Bublio veiksmų, kuriame suformuluotas ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - pareiškėjas prašo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai, pažymėtai G-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio nuostatas sustabdyti visus priverstinio vykdymo veiksmus (iškeldinimo, turto perdavimo) iki šio skundo ir šios bei kitų skunde nurodytų ginčo bylų išnagrinėjimo pabaigos, bei valstybės lygio ekstremalios situacijos, pandemijos atšaukimo, t. y. uždrausti atlikti pareiškėjo iškeldinimo veiksmus iš ginčo kito stovio, būsenos ir vertės buto, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, iki šios bylos (ir skundo) išnagrinėjimo. Reikalavimus grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. 2020 m. liepos 29 d. pareiškėjas gavo antstolio Andriaus Bublio patvarkymą Nr. 0042/20/00237 S ir Nr. 0042/20/00239 S dėl iškeldinimo vykdomosiose bylose Nr. 0042/20/00237 ir Nr. 0042/20/00239, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nes jis yra nepagrįstas. Taip pat 2020 m. liepos 30 d. pareiškėjas gavo antstolio Andriaus Bublio patvarkymą Nr. 0042/20/00238 S dėl pareiškėjo prašymo vykdomojoje byloje Nr. 0042/20/00238, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nes jis yra nepagrįstas.
1.2. Antstolis netinkamai nustatė teisines ir faktines esmines ginčo bylos aplinkybes (jų visumą), todėl neteisėtai ir nepagrįstai priėmė neįvykdomą vykdomąjį dokumentą vykdyti. Taip pat antstolis ignoravo ir kitas jam žinomas aplinkybes. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-15076-816/2018, V. G. ieškinį patenkino, tačiau šalių ginčas nesibaigė, nes pareiškėjas dar gali pasinaudoti bylos atnaujinimo institutu, t. y. pareiškėjui pateikiant naują ieškinį ir inicijuojant naują ginčo bylą, vadovaujantis protingumo, racionalumo ir ekonomiškumo kriterijais, antstoliui buvo būtina stabdyti pirkėjo savivaliavimo veiksmus. O kadangi byla dėl buto pardavimo teisėtumo dar nėra baigta (Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1223-864/2020), ir kuri (vykdomoji byla) turi būti sustabdyta pagal CPK 626 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjo prašymas turėjo būti priimtas ir patenkintas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas yra neįgyvendinamas, todėl turėjo būti sustabdytas arba jo vykdymas atidėtas.
1.3. Antstolis rėmėsi netinkamai jo nustatytu karantino režimo Lietuvoje laikotarpiu, o joks iškeldinimas negali vykti valstybės lygio ekstremalios situacijos metu, todėl skundžiamas patvarkymas turi būti panaikintas arba pakeistas.
1.4. Nekilnojamojo turto registro išrašas apie ginčo butą yra neteisėtas ir visiškai neatitinka realybės, todėl pirkėjas nėra dabartinio stovio, būsenos ir vertės buto savininkas, tad pareiškėjas ir jo sūnus negali būti iškeldinami iš kito stovio, būsenos ir vertės buto, todėl patvarkymas yra naikintinas ir iškeldinimas stabdytinas.
1.5. Kadangi ne tik uždraudimas atlikti veiksmus (perdavimą, iškeldinimą), keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, bet ir visų priverstinio vykdymo veiksmų (vykdymo, turto perdavimo, iškraustymo) sustabdymas vykdomojoje byloje šiuo atveju gali sukelti teisines pasekmes, todėl nagrinėjamu atveju yra pakankamas ir tinkamas pagrindas taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6, 12, 13 punktuose įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones, ir nors skiriasi civilinėse bylose Nr. e2-15076-816/2018 ir Nr. e2-3460-864/2018 pareikšti reikalavimai, tačiau nustatinėtinos ir vertintinos faktinės aplinkybės iš dalies sutampa, todėl tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys (egzistuoja ir tiesioginis priežasties ir pasekmės ryšys, nes paskolos sutartis yra teisinis pagrindas vykdyti išieškojimą, o pardavimo iš varžytinių aktas yra teisinis pagrindas vykdyti ieškovo iškeldinimą), todėl kituose teisiniuose procesuose priimti procesiniai sprendimai turi esminę prejudicinę galią šioje byloje (ypač civilinėje byloje Nr. e2-15076-816/2018), nes pareiškėjo iškeldinimas iš kito stovio, būsenos ir vertės buto yra išvestinis iš turto pardavimo iš varžytynių akto ir neteisėtos paskolos sutarties sąlygų taikymo (pardavimo aktas ir paskolos sutartis yra priežastis).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjo A. C. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas atlieka tik preliminarų skundo vertinimą, kuris nereiškia skundo nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kurie akivaizdžiai pagrįstų antstolio veiksmų neteisėtumą, o vien faktinių aplinkybių išdėstymo ir skundo reikalavimų suformulavimo nepakanka skunde nurodytų aplinkybių dėl antstolio veiksmų neteisėtumo įvertinimui.
4. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teikia pakartotinius prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, remdamasis iš esmės tais pačiais pagrindais, tačiau savo pozicijos nepagrindžia. Be to, teismo sprendimas, kuriuo pagrindu išduoti vykdomieji raštai yra vykdomi prašomose sustabdyti vykdomosiose bylose, yra įsiteisėjęs ir yra privalomas vykdyti.
5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju dėl paskelbto karantino antstolis pagrindo stabdyti vykdomųjų bylų neturėjo, atitinkamai neturėjo pagrindo jų stabdyti ir po karantino atšaukimo. Be to, teismas sprendė, jog išieškojimo ir turto vykdymo veiksmų atidėjimas ar stabdymas kol baigsis Covid-19 pandemija, t. y. iš esmės neapibrėžtam terminui, būtų neproporcinga priemonė išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyros atžvilgiu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu apeliantas (pareiškėjas) A. C. nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi ir prašo šią nutartį panaikinti ir pareiškėjo reikalavimus tenkinti pilna apimtimi.
7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo pateiktų argumentų ir kadangi pareiškėjas tinkamai įrodė skundo pagrįstumą ir pateikė pakankamai pagrįstų įrodymų, kurie leido teigti, kad antstolis neteisėtai ir nepagrįstai priėmė procesinius dokumentus vykdomojoje byloje Nr. 0042/20/00238 ir nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo pašymą sustabdyti vykdomųjų bylų vykdymą, nutartis turi būti panaikinta.
7.2. Teismas nepagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas yra išaiškinęs tas pačias, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, aplinkybes, kadangi nuo pareiškimo padavimo dienos buvo priimtos naujos nutartys ir paaiškėjo naujos esminės aplinkybės.
7.3. Teismas netinkamai nustatė teisines ir faktines bylos aplinkybes dėl antstolio veiksmų sustabdymo Covid-19 pandemijos metu, kadangi ypatingos situacijos metu kilo būtinybė visiems saugotis naujojo viruso ir tai iš pareiškėjo pusės neturėjo būti pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Atskirasis skundas atmestinas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
9. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų ir pakartotinio prašymo bei papildomų rašytinių paaiškinimų priėmimo
10. Apeliantas po atskirojo skundo priėmimo ir persiuntimo apeliacinės instancijos teismui, paskyrus jo nagrinėjimo iš esmės datą, 2020-09-21 pateikė apeliacinės instancijos teismui naują prašymą – areštuoti kito stovio, būsenos ir vertės ginčo turtą (butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio stovėjimo aikštelės dalį, pažymėtą Nr. G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini)), apribojant disponavimo teisę ir paskiriant pareiškėją kito stovio, būsenos ir vertės ginčo turto administratoriumi; stabdyti vykdomųjų bylų Nr. 0042/20/00237, Nr. 0042/20/00238, Nr. 0042/20/00239, Nr. 0042/20/00241 vykdymą iki šio skundo išnagrinėjimo pabaigos, nes yra būtina revizuoti visų pareiškėjo pateiktų skundų išnagrinėjimą. Taip pat gauti papildomi dokumentai ir rašytiniai paaiškinimai prie minėto prašymo. Kartu su šiais procesiniais dokumentais apeliantas taip pat pateikti nauji įrodymai.
11. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina ir tai, kad pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai).
12. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės normas dėl draudimo apeliacinės instancijos teisme keisti atskirąjį skundą (jo pagrindą, dalyką), į tai, kad teismui pateiktais paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais apeliantas siekia grįsti, jo teigimu, po atskirojo skundo padavimo naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su jo pateiktu skundu dėl antstolio veiksmų, o tokios aplinkybės yra susijusios jau su bylos nagrinėjimo iš esmės dalyku, tad negali būti išsamiai tiriamos ir vertinamos šioje bylos stadijoje, sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktą naują prašymą, rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus. Kita vertus, apeliantui nedraudžiama pateikti šiuos paaiškinimus bei jo nuomone, reikšmingus skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimui rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teismui, kuris nagrinės jo skundą dėl antstolio veiksmų iš esmės, bei teismo prašyti juos prijungti prie bylos.
Dėl atskirojo skundo esmės
13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo A. C. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti priverstinio vykdymo veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Bylos dėl antstolių veiksmų yra nagrinėjamos CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka. CPK 510 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu skundą dėl antstolio veiksmų teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. CPK 510 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti vykdymo proceso dalyvių teisėtų interesų apsaugą skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo metu bei realų dėl šio skundo priimto procesinio sprendimo įvykdymą. To pačio straipsnio 8 dalis nustato, kad skundo dėl antstolio veiksmų padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo. Vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis, t. y. teismas vykdymo veiksmus gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės.
15. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, vadovaujamasi CPK normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą civiliniame procese. Teismas dalyvaujančiųjų procese ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu yra įgyvendinamos dvi būtinos sąlygos: pirma, šie asmenys tikėtina pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
16. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese yra tiesiogiai susijusi su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015).
17. Pažymėtina, jog laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismui galutinai išsprendus ginčą, teismo sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, kaip ir neturėtų būti siekiama išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo, nes tik taip užtikrinamas teisinių santykių stabilumas.
18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolis Andrius Bublys priėmė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. vykdomuosius raštus iškeldinti atsakovus A. C. ir J. C. iš ieškovui V. G. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2484/317866 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir dėl 475,00 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojui V. G. (vykdomosios bylos Nr. 0042/20/00237 ir Nr. 0042/20/00238). Antstolis 2020 m. liepos 29 d. išsiuntė skolininkui (apeliantui) patvarkymą Nr. 0042/20/00237 S, Nr. 0042/20/00239 S dėl iškeldinimo A. C. ir jo sūnaus J. C. iš minėto buto. Antstolis 2020 m. liepos 29 d. patvarkymu netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti vykdomųjų bylų vykdymą iki civilinės bylos Nr. e2-1223-864/2020 išnagrinėjimo ir iki valstybės lygio ekstremalios situacijos, pandemijos atšaukimo. Pareiškėjas padavė skundą dėl antstolio veiksmų kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti visus priverstinio vykdymo veiksmus (iškeldinimo, turto perdavimo) iki šio skundo ir šios bei kitų skunde nurodytų ginčo bylų išnagrinėjimo pabaigos, ir valstybės lygio ekstremalios situacijos, pandemijos atšaukimo, t. y. uždrausti atlikti pareiškėjo iškeldinimo veiksmus iš ginčo kito stovio, būsenos ir vertės buto, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, iki šios bylos (ir skundo) išnagrinėjimo.
19. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas, atmesdamas apelianto prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tai yra sprendė, jog pareiškėjo skundas yra tikėtinai nepagrįstas. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog pateikė pakankamai pagrįstų įrodymų, kad antstolis neteisėtai ir nepagrįstai priėmė procesinius dokumentus vykdomojoje byloje, todėl buvo visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apelianto nuomone, teismas neteisingai nustatė teisines ir faktines ginčo aplinkybes, nepagrįstai neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtino reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
20. Nagrinėjamu atveju prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti vykdymo veiksmus pareiškėjas motyvuoja susijusiomis aplinkybėmis su vykdomojo dokumento išdavimo teisėtumu, bet ne su ginčijamais antstolio veiksmais. Pažymėtina, kad didžioji dalis pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nėra susijusiosios su antstolio Andriaus Bublio atliktais priverstinio vykdymo veiksmais, yra abstraktaus pobūdžio, ir nesudaro teismui pagrindo teigti, kad skundas yra preliminariai pagrįstas. Pažymėtina, jog tai, kad teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, pareiškėjo pateikti skundai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, savaime nepaneigia antstolio vykdomo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir vykdytinumo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja privalomi ar alternatyvūs vykdomųjų bylų sustabdymo pagrindai. Remiantis nurodytu, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad skundas dėl antstolio veiksmų yra tikėtinai pagrįstas.
21. Iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo ir teismų formuojamos praktikos matyti, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą turi įvertinti visas skunde dėl antstolio veiksmų, kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Preliminarus pareikšto reikalavimo pagrįstumo vertinimas sietinas su aiškiai suformuluotu skundo dalyku, nurodytomis jį pagrindžiančiomis konkrečiomis, su ginčijamais antstolio veiksmais susijusiomis aplinkybėmis. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja skundo iš esmės, taip pat nevertina kitose pareiškėjo inicijuotose ir teismo dar neišnagrinėtose bylose suformuluotų prašymų, pateiktų įrodymų ar bylų baigtinumo. Preliminarus skundo pagrįstumo vertinimas nėra išsamus įrodymų ir argumentų tyrimas. Teismas, pasisakydamas dėl skundo dėl antstolio veiksmų pagrįstumo, įvertins jį tik ištyręs įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavęs. Dėl to pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo nurodytos aplinkybės, prašymai nebuvo nagrinėjami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus reikalavimo pagrįstumo.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundo dėl antstolio veiksmų padavimas, taip pat aplinkybė, kad jis dar neišnagrinėtas savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas, siekdamas stabdyti vykdymo veiksmus, turi įtikinamai pagrįsti, kad teismo sprendimas negalės būti įvykdytas, o skundo dalykas turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, bet ne deklaratyviais teiginiais.
23. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymui turi reikšmės kituose teisminiuose procesuose priimti procesiniai sprendimai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nei civilinėje byloje dėl pareiškėjo iškeldinimo, kurioje teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir yra priverstinai vykdomas antstolio, nei civilinėje byloje dėl būsto kredito sutarties vykdymo, skolos priteisimo ir pan., procesai nėra atnaujinti, kuo skunde, kaip vienu iš argumentų, remiasi pareiškėjas. Taip pat pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nurodo daug faktinių ir kitokių aplinkybių, kurios iš esmės nėra susijusios su antstolio konkrečiais veiksmais ir / ar jų teisėtumu. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, jog pareiškėjas sistemingai inicijuoja teismo procesus, susijusius su vykdomais išieškojimais, iškeldinimu ir pan., skundžia iš esmės visus antstolio veiksmus, patvarkymus, prašydamas iš esmės tos pačios laikinosios apsaugos priemonės taikymo – vykdomųjų bylų / išieškojimo sustabdymo, tačiau jo skundai ir prašymai didžiąją dalimi yra atmetami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, kaip nepagrįsti.
24. Pareiškėjas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia dėl Covid-19 valstybėje ir pasaulyje paskelbta ekstremalia situacija, pandemija, karantinu. Nurodo, kad dėl to jo šeima patyrė žalą, kilo grėsmė jų sveikatai ir saugumui. Šie pareiškėjo nurodyti argumentai nesusiję su nagrinėjamo skundo dalyku taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir yra teisiškai nereikšmingi. Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje tinkamai įvertino šias aplinkybes, pasisakė dėl jų reikšmės bei padarė pagrįstą išvadą, jog dėl paskelbto šalyje karantino ar visame pasaulyje paplitusios Covid-19 viruso antstolis pagrindo stabdyti vykdomųjų bylų neturėjo, o išieškojimo ir turto vykdymo veiksmų atidėjimas ar stabdymas kol baigsis Covid-19 pandemija, kaip pageidauja apeliantas, t. y. iš esmės neapibrėžtam terminui, būtų neproporcinga priemonė išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyros požiūriu.
25. Kiti argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų yra tikėtinai nepagrįstas ir kad pareiškėjas neįrodė grėsmės, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo dėl pareiškėjo skundo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
27. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netaikė pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją, remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apelianto A. C. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.