Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos kariuomenės vado, ir Lietuvos kariuomenei dėl rašto panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

5.3. Pareiškėjas 2024 m. kovo 13 d. pateikė Ministerijai skundą (toliau - 2024 m. kovo 13 d. skundas) dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtai ir nepagrįstai paskirtos 30,00 Eur baudos bei leidimo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje.

5.6. Iki 2024 m. balandžio 3 d. pareiškėjas neįvykdė administracinio nurodymo ir nesumokėjo skirtos 30,00 eurų baudos, todėl administracinio nusižengimo byla buvo perduota nagrinėti ANK numatyta tvarka.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (1 dalis); įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (2 dalis).

Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

Karo prievolės įstatymas nustato Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos administravimo tvarką.

7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 13 d. skunde ir 2024 m. balandžio 17 d. skunde kelia klausimą dėl jo pašalinimo iš Lietuvos Respublikos karo prievolininkų sąrašo ir tuo pačiu išreiškia norą leisti jam tarnybą atlikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pareiškėjas mano, kad jis turi būti išbrauktas iš šaukiamų karo prievolės asmenų sąrašo Lietuvos Respublikoje, nes teisės aktai Lietuvoje nereglamentuoja dvigubą pilietybę turinčių asmenų karo prievolės atlikimo.

Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2756-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021).

9. Įvertinęs tokio turinio Raštą, teismas daro išvadą, kad atsakant į pareiškėjo skunde pateiktus prašymus, taipogi ir jo manymą, kad turi būti išbrauktas iš šaukiamų karo prievolės asmenų sąrašo Lietuvos Respublikoje, jame yra nurodytos konkrečios aplinkybės ir pateiktos teisės normos, bei išdėstyti pakankami motyvai, iš kurių galima suvokti, dėl ko pareiškėjas vis tik negali būti išbrauktas iš karo prievolininkų sąrašo. Pareiškėjui turėjo būti suprantama, kad dvigubos pilietybės turėjimas (ar išvykimas į užsienio valstybę (išvykimo deklaravimas)) neatleidžia nuo karo prievolininko pareigų Lietuvos Respublikai. Minėtu Raštu pareiškėjui paaiškinta įstatyme nustatyta tvarka galima karinį parengimą įskaityti, kai karo prievolininkas atlieka karo tarnybą kitose NATO ar Europos Sąjungos valstybėse narėse, be kita ko, nurodoma, kada nuo karo prievolės karo prievolininkai gali būti atleidžiami. Nesutiktina su pareiškėju, kad Rašte nėra pateikta skundo nagrinėjimo tvarka ir pagrindai, bei įgaliotas nagrinėti skundą ir priimti sprendimą asmuo, nes, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš Rašto turinio matyti, kad buvo atidžiai įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl paskirtos baudos, dėl priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, dėl manymo, jog pareiškėjas šioje situacijoje yra nubaustas už tą patį nusižengimą, taip pat ir dėl pareiškėjo išbraukimo iš karo prievolininkų sąrašo, išanalizuotos ir pateiktas išsamus jų vertinimas, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, pareiškėjas negali būti išbrauktas iš 2024 m. karo prievolininkų sąrašo dvigubos pilietybės pagrindu. Pareiškėjas konkrečiai ir nenurodo, kuo ydingas nustatyto teisinio reguliavimo kontekste yra Rašto turinys, o labiau apeliuoja į tai, kad įstatymas galėtų numatyti jo atvejui (dvigubos pilietybės asmenims) daugiau galimybių būti atleistiems nuo karo tarnybos.

Paminėtina ir tai, kad pareiškėjui išaiškinta, jog Karo prievolės įstatymas numato galimybę karo prievolininkams karo tarnybą atidėti (14–15 str.), tačiau spręstina, kad pareiškėjas šiuo atveju šia įstatymo suteikta galimybe nepasinaudojo. Jeigu šauktinis konkrečiu metu tarnybos atlikti negali ir mano, kad dėl tarnybos atlikimo gali kilti neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti atliekant tarnybą kitu metu, jis turi teisę teikti prašymą dėl tarnybos atidėjimo, kaip tai numato Karo prievolės įstatymo 15 str. 1 d. 14 p. Pagal turimus bylos duomenis pareiškėjas dėl šios Karo prievolės įstatymo suteiktos teisės su prašymu atidėti tarnybą nesikreipė, taip pat pagal karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos nurodymą nėra pateikęs karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai reikalingų dokumentų ir duomenų bei neįvykdęs pareigos laiku atvykti į karo prievolę administruojančią krašto apsaugos sistemos instituciją ar šaukimo punktą arba pasitikrinti sveikatos (37 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Pareiškėjas neneigia, kad neįvykdė karo prievolininko pareigų, tačiau teigia, jog Raštu pažeidžiamos pareiškėjo kaip Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio teisės ir pareigos Vokietijos Federacinei Respublikai, nes pastarosios šalies konstitucija pareiškėjui draudžia jam, kaip Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiui, tarnauti kitos valstybės karinėje tarnyboje ir duoti karinę priesaiką. Teismas pažymi, kad pareiškėjo įsipareigojimai kitai valstybei nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir tuo labiau joje negali būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių pažeidimo pagal Vokietijos Respublikos Konstituciją ir / ar jo pareigą jam kaip Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiui tarnauti kitos valstybės karinėje tarnyboje. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo interesas išlaikyti dvigubą pilietybę turi būti vertinamas kitų konstitucinių pareigų kontekste. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o viešojo intereso institutas pabrėžia kolektyvinio intereso pirmumą prieš individualių subjektų interesus. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai remiasi jo pareigomis Vokietijos Federacinei Respublikai – nėra jokių konkrečių duomenų, kad jis būtų pašauktas/pakviestas atlikti karinę tarnybą šioje šalyje, o pats pareiškėjas, minėta, nėra kreipęsis dėl tarnybos Lietuvos kariuomenėje atidėjimo. Nors pareiškėjas tvirtina, kad Migracijos departamentas yra pradėjęs pareiškėjo sesers, tėvo, velionio senelio ir pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procesą, įgijus Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę, todėl, pareiškėjo manymu, jo įtraukimas į Lietuvos Respublikos karo prievolininkų sąrašą, yra neteisėtas, tačiau byloje tokių duomenų pateikta nėra. Be to, jeigu pareiškėjas netektų Lietuvos pilietybės, neliktų ir klausimo apie jo karinę prievolę.

Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Rašto turinys yra pakankamai motyvuotas, aiškus, šį Raštą pasirašė tinkamas subjektas - Lietuvos kariuomenės vadas. Taigi pagrindo konstatuoti jo neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams nėra.

10. Kaip matyti iš skundžiamo Rašto turinio, pareiškėjui buvo paskirtos piniginės baudos už administracinio nusižengimo pagal ANK 560 straipsnį padarymą, su kuo pareiškėjas nesutinka. Pažymėtina, kad ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, administracinių nusižengimų bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Teismas, pasisakydamas dėl protokolu pareiškėjui paskirtos 30,00 Eur (vėliau – nutarimu 60,00 Eur) baudos, pažymi, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį Nr. T-77/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-549-822/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirtomis piniginėmis baudomis dėl administracinių nusižengimų, turi (turėjo) teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kuriame ir būtų sprendžiamas pareiškėjo kaip karo prievolininko, padarytas administracinis nusižengimas jam neįvykdžius pareigos pagal Karo prievolės įstatymą.

11. Dėl pareiškėjo prašomos priteisimo neturtinės ir turtinės žalos:

11.1. Pareiškėjas skunde taip pat reiškia reikalavimą dėl 1000 000 Eur neturtinės žalos ir 60,00 Eur turtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos kariuomenės vado.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

11.2. Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas patirtą žalą grindžia neteisėtais pareigūnų veiksmais, t. y. verčiant pareiškėją kaip esantį ir Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiu, būti karo prievolininku Lietuvos Respublikoje ir vykdyti karo prievolininko pareigas bei skiriant neteisėtas baudas. Tokiu būdu jis sistemingai šantažuojamas ir žeminamas. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašomą priteisti jam žalą, pažymi, kad pareiškėjas savo skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam žala kyla dėl to, kad jis žeminamas ir šantažuojamas. Pareiškėjas nepagrindė šių savo argumentų ir visiškai neindividualizavo neigiamų pasekmių. Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių matytųsi, kuo pareiškėjas grindžia neturtinę žalą ir kaip jam pasireiškė individualūs išgyvenimai, taip pat kokį poveikį jie turėjo pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei. Tuo tarpu, kai reiškiant reikalavimą dėl žalos, kilusios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jam buvo padaryta žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes). Taigi nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

12. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovus išbraukti iš Lietuvos Respublikos karo prievolininkų sąrašo pasakytina, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas vien dėl to, kad teismas neturi kompetencijos įpareigoti viešojo administravimo instituciją priimti konkretų administracinį sprendimą arba atlikti konkrečius veiksmus, o gali tik patikrinti, ar institucija teisėtai ir pagrįstai priėmė vienokį ar kitokį sprendimą, bei, nustatęs pažeidimus, įpareigoti instituciją atlikti veiksmus iš naujo. Todėl kaip išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas - netenkinamas, nes šiuo atveju teismas galėtų tik įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, o ne įpareigoti konkrečiai jį tenkinti.

13. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

14. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismą.