- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-394-340/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02947-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- A. N.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo A. N..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 2 805,52 Lt skolos už šildymo paslaugas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teikė centralizuotą šilumą daugiabučiam namui (duomenys neskelbtini), kurio (duomenys neskelbtini) butas priklauso atsakovui nuosavybės teise. Minėtas butas pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymą buvo išnuomotas A. N.. Nuomos sutartis Nekilnojamojo turto registre užregistruota nebuvo, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku ieškovas irgi nebuvo sudaręs. Dublike nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 buvo patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energijos, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka“, kuri nereglamentuoja šilumos pirkimo-pardavimo santykių, o tik gyvenamosios patalpos nuomotojo ir nuomininko tarpusavio teisinius santykius, todėl nuomininkai turi pareigą su tiekėju sudaryti rašytinę paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį ir mokėti už nuomojamos patalpos teikiamas paslaugas. Jeigu nuomininkas nevykdo savo pareigų, tai buto savininkas privalo reaguoti. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad pareiga atsiskaityti su energijos paslaugų teikėju priklauso patalpų savininkui. Nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, tai sutarties šalis yra patalpų savininkas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad niekada nėra gavęs iš ieškovo jokių sąskaitų ar pranešimų susimokėti už šilumą per visą įsiskolinimo laikotarpį, kas parodo, kad ieškovas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet buto nuomininką, kuriam ir buvo teikiamos sąskaitos už šilumą bei iš jo priimami mokėjimai. Tokiu būdu tarp ieškovo ir buto nuomininko konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nors rašytinė sutartis ir nebuvo sudaryta bei remiantis 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad neatlikęs jokių veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms, negali būti atsakingas už trečiojo asmens skolas, todėl nėra pagrindo iš atsakovo priteisti įsiskolinimą vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Triplike nurodė, kad Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876 taikomas šilumos energijos tiekimo santykiams, nes jame siekiama sureguliuoti teisinius santykius tarp tiekėjo ir gyvenamųjų patalpų nuomininkų, kylančius dėl sutarčių sudarymo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Nesutinka, kad skolą turi mokėti savininkas, kadangi kiekvienu atveju būtina nustatyti galutinį šilumos energijos vartotoją. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymas visiškai nesieja vartotojo su buto savininku. Pagal šį įstatymą yra faktinis galutinis šilumos vartotojas, būtent nuomininkas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad būtina nustatyti galutinius energijos vartotojus ir už suvartotą energiją turi atsiskaityti galutiniai vartotojai.
Tretysis asmuo A. N. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009-09-30 sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. N., dėl įsiskolinimo priteisimo atmetė. Teismas nustatė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė; už šiam butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2004-04-22 iki 2008-12-31 susidarė įsiskolinimas 2 805,52 Lt sumai. Bute 2004-04-22 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties Nr. 37 pagrindu gyvena A. N.. Tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ar trečiojo asmens A. N. nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją ir už suvartotą energiją turi atsiskaityti tiesioginiai jos vartotojai. Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties 2.2 p. nuomininkas A. N. įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki sekančio mėnesio 10 dienos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius pagal pateiktą sąskaitą. Teismas laikė, kad tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ bei trečiojo asmens A. N. konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir jų nuomininkas. Ieškovas neneigia, kad žinojo apie buto išnuomojimą A. N.. Iš byloje esančios įsiskolinimo skaičiuotės nustatyta, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai – ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu skolos susidarymo laikotarpiu (nuo 2004-04-22 iki 2008-12-31) buvo atlikti daliniai mokėjimai; taigi, ieškovas priėmė iš trečiojo asmens A. N. dalinį prievolės įvykdymą. Byloje nėra paneigtas faktas, kad sąskaitos už patiektą šilumos energiją buvo siunčiamos tiesiogiai vartotojui A. N. nuomojamos patalpos adresu. Ieškovo nurodytas argumentas, kad Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nėra įregistruota viešajame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, taip pat 2008-09-30 pretenzija, siųsta atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo padengimo nesudaro pagrindo šiuo atveju laikyti atsakovą esant atsakingu už susidariusį įsiskolinimą. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šilumos energiją imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Teismas pažymėjo, kad Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo su buitiniais vartotojais standartinės sąlygos nėra imperatyvas, reikalaujantis minėtas sutartis sudaryti tik su šildomų patalpų savininkais. Tai atitinka vieną iš pagrindinių civilinės teisės principų sudaryti sutartis su betarpiškais šiluminės energijos vartotojais; nuo 2004-04-22 nuomos sutarties sudarymo A. N. naudojosi teikiama šilumos energija bute (duomenys neskelbtini), atliko dalinius mokėjimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto UAB „Vilniaus energija“ naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės būtų priteista 2 805,52 Lt skola už šilumos energijos tiekimo paslaugas, 5 procentų dydžio palūkanos nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 1 973 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apelianto nuomone, sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto teigimu, kasacinis teismas aiškiai suformavo precedentą, kad visuomet, kai nėra kito rašytinio susitarimo, pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėju tenka patalpų savininkui; šią išvadą suponuoja ir šilumos tiekimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Priešingai nei nurodo teismas, konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekėjas ir patalpų nuomininkas negali sudaryti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties; patalpų nuomininką būtų galima laikyti šilumos vartotoju, jeigu būtų sudarytas trišalis susitarimas. Pažymi, jog CK 6.253 str. nenumato aplinkybės, jog civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, jei tretysis asmuo už atsakovą įvykdo dalį prievolės. Šilumos tiekimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato draudimo priimti pinigines lėšas iš asmenų, kurie nėra sudarę šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau už netinkamą prievolės vykdymą atsakomybė tenka patalpų savininkui. Nurodo, jog pagal nusistovėjusią praktiką sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį siunčiamos paštu tuo adresu, kuriam ir teikiama šilumos energija ir karštas vanduo; ir tik gavus atitinkamą prašymą sąskaita gali būti siunčiama kitu adresu. Apelianto nuomone, 2008-01-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 bei 2009-07-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs savo esme analogiškas bylas, todėl paisant suformuoto precedento ši byla spręstina apelianto naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teisingai pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog galutinis šilumos energijos vartotojas CK 6.383 str. prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą šilumos energiją, yra tretysis asmuo. Pats apeliantas tai pripažino konkliudentiniais veiksmais: teikė šildymą bei karštą vandenį, išrašė sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją ir karštą vandenį bei priėmė apmokėjimą iš trečiojo asmens. Nurodo, jog apeliantas nepagrįstai prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų; taip pat prašomos priteisti nepagrįstai didelės bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad byla nesudėtinga, tarp šalių yra daug analogiškų bylų.
Nustatytu terminu tretysis asmuo A. N. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko netinkamai išaiškino ir pritaikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nuostatomis tokios kategorijos bylose, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog buto, esančio Pelesos g. 5-323, Vilniuje, savininkas yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė; už šiam butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2004-04-22 iki 2008-12-31 susidarė įsiskolinimas 2 805,52 Lt sumai. Bute 2004-04-22 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties Nr. 37 pagrindu gyvena A. N. (b.l. 33). Tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ar trečiojo asmens A. N. nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis; nėra duomenų, kad nuomos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens būtų registruota nekilnojamo turto registre. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai – ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, (duomenys neskelbtini), tuo tarpu skolos susidarymo laikotarpiu (nuo 2004-04-22 iki 2008-12-31) buvo atlikti daliniai mokėjimai; taigi, ieškovas priėmė iš trečiojo asmens A. N. dalinį prievolės įvykdymą; byloje nėra paneigtas faktas, kad sąskaitos už patiektą šilumos energiją buvo siunčiamos tiesiogiai vartotojui A. N. nuomojamos patalpos adresu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad konkliudentiniais veiksmais atsakovo, trečiojo asmens ir ieškovo buvo sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis ir iš jos kilo pareiga tiesioginiam šilumos gavėjui – trečiajam asmeniui mokėti už gautą šilumos energiją. Padaręs tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kur apygardos teismas konstatavo, jog ieškovo žinojimas apie nuomos teisinių santykių buvimą tarp atsakovo ir trečiojo asmens nėra susietas su nuomos sutarties įregistravimu viešajame registre. Kolegija pažymi, kad 2009-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti šilumos energijos tiekėjo ieškinį. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasirėmė jau suformuota praktika analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008) ir pripažino, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (CPK 4 str.).
Kolegija konstatuoja, kad visų pakopų teismų praktika bylose dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto nuomotojas yra galutiniai suformuota, CK 6.584 str. normos, Šilumos ūkio įstatymo normos, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, kitos specialiosios teisės normos, aiškinamos taip, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo pirmiau nurodytose bylose teisėjų kolegija pabrėžia, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad su trečiuoju asmeniu A. N. sudaryta nuomos sutartis išviešinta, taigi apelianto nurodyta aplinkybė, jog ieškovas žinojo, kad atsakovui priklausantį butą nuomoja tretysis asmuo bei priimdavo trečiojo asmens mokėjimus už suvartotą šilumą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismo praktikos, dėl to be teisėto pagrindo ieškinio netenkino.
Sutinkamai su CPK 93 str., 94 str., 98 str. nuostatomis, ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme patyrė 84 Lt žyminio mokesčio išlaidų (b.l. 1), 595 Lt advokato teisinei pagalbai (b.l. 10, 11); 84 Lt žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą (b.l. 74), taip pat 1 210 Lt skundo parengimo ir atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (b.l. 77-79). Žyminio mokesčio abejose instancijose ir atstovavimo išlaidos pirmojoje instancijoje priteisiamos visa apimtimi, tačiau nepaisant fakto, jog pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai, dėl ko ieškovas patyrė papildomų atstovavimo išlaidų (apeliacinio skundo surašymas, atstovavimas apeliacinės instancijos teisme), prašoma už advokato paslaugas priteisti 1 210 Lt suma, įvertinus ginčo paprastumą suformuotų teisminių precedentų kontekste, yra aiškiai per didelė. Kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas už procesinių veiksmų atlikimą taikyti minimalius Rekomendacijose nustatytus koeficientus, priteisiant iš atsakovo 350 Lt.
Iš atsakovo valstybės biudžetui priteisiamos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti:
priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 805,52 (du tūkstančius aštuonis šimtus penkis litus, 52 centus) skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2009-03-19 iki sprendimo visiško įvykdymo UAB „Vilniaus energija“ naudai.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 679 Lt (šešis šimtus septyniasdešimt devynis litus) UAB „Vilniaus energija“ naudai bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 434 Lt (keturis šimtus trisdešimt keturis litus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Vilniaus energija“ naudai
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,95 Lt (devynis litus, 95 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.