Kauno apygardos teismo sprendimas

1. Ieškovė LUAB „Drustila“, atstovaujama nemokumo administratorės R. P., kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslinusi jo reikalavimus, prašydama pripažinti negaliojančia tarp ieškovės LUAB „Drustila“ ir atsakovo T. R. 2019 m. kovo 21 d. sudarytą garažo pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu priteisiant iš atsakovo ieškovės naudai 88 100,00 Eur, iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teise iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodo, kad 2019 m. kovo 21 d. tarp šalių buvo sudaryta garažo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria (duomenys neskelbtini) esančios 289,45 kv. m. ploto ieškovei priklausiusios patalpos (registruota paskirtis – garažų) parduotos atsakovui už 10 500,00 Eur. Ieškovė teigia, kad pardavimo kaina 36,28 Eur už 1 kv. m. yra labai žema, nes tokios kainos (duomenys neskelbtini) mieste neegzistuoja. Viešai skelbiama informacija apie realias turto kainas (duomenys neskelbtini) bei teismo paskirtos Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu nustatyta, kad 2019 m. kovo 21 d. ginčo patalpų rinkos vertė buvo 88 100 Eur. Taigi patalpos parduotos už 8,39 karto mažesnę nei rinkos kainą arba už 77 600 Eur mažesnę kainą nei rinkos kainą. Ieškovė taip pat teigia, kad yra visos būtinos sąlygos, ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 1 d. pagrindu. Sutartis prieštarauja ieškovės kaip juridinio asmens teisnumui ir tikslams, nes yra ieškovei nuostolinga. Sudarydamas sutartį, atsakovas buvo nesąžiningas, nes ginčo turtą įsigydamas už kainą, kuri yra kelis kartus mažesnė nei rinkos kaina, turėjo suprasti, kad sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas ieškovei ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų. Ginčo sandoriu buvo pažeisti ieškovės kreditorių teisėti interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą turtą pardavus už nepagrįstai mažą kainą. Ieškovė nurodo, kad yra visos būtinos įstatymo numatytos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir actio Pauliana pagrindu. Ieškovės nemokumo administratorius turi neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę, nes reikalavimą reiškia visų kreditorių interesais, taip pat nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes apie ginčijamą sandorį administratorius sužinojo 2020 m. spalio 1 d., jam priėmimo–perdavimo aktu perėmus ieškovės dokumentus. Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų skolų ir, pardavus ginčo turtą už labai mažą kainą, sumažino galimybes ieškovei atsiskaityti su kreditoriais. Byloje ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo itin sunki, įmonė faktiškai buvo nemoki, įmonė turėjo pradelstų skolų, iš kurių 197 314,71 Eur suma liko nepadengta iki bankroto bylos iškėlimo ir šie reikalavimai buvo patvirtinti UAB „Drustila“ bankroto byloje. Ieškovė (kaip skolininkė) objektyviai negalėjo turėti ir faktiškai neturėjo teisinės pareigos parduoti nuostolingai įmonės turtą. Nebuvo jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuriuo ieškovė būtų įpareigota parduoti atsakovui patalpas ne už rinkos kainą – 88 100 Eur, o už 10 500 Eur. Nors prieš parduodant patalpas, UAB „Drustila“ akcininkai 2019 m. kovo 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo, siekiant gauti papildomų apyvartinių lėšų ir atstatyti įmonės mokumą, buvo nuspręsta patalpas parduoti už ne mažesnę nei 10 000 Eur sumą, tačiau minėtas UAB „Drustila“ akcininkų nutarimas, ieškovės vertinimu, nereiškia, kad patalpos galėjo būti parduotos už 10 000 Eur (buhalterinę likutinę vertę). Patalpos turėjo būti parduotos už rinkos kainą, o ne už buhalterinę likutinę vertę. Nesąžiningos buvo abi sandorio šalys – tiek ieškovė, tiek ir atsakovas. Ieškovė žinojo, kad kiliems kreditoriams turi pradelstų įsipareigojimų, žinojo apie sunkią savo finansinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina tai, kad atsakovas nekilnojamąjį turtą įsigijo už kainą, kuri yra kelis kartus mažesnė nei rinkos kaina. Byloje nėra jokių duomenų, kad turtas buvo pardavinėjamas viešai per skelbimus ar per nekilnojamojo turto brokerius. Taigi nebuvo siekiama turtą parduoti už rinkos kainą. Įvertinus tai, kad turto pardavimui dar reikėjo gauti ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) sutikimą, kuris gautas tik sandorio sudarymo dieną – 2019 m. kovo 21 d., taip pat ir tai, kad dar reikėjo suderinti sandorio sudarymo laiką pas notarą, pateikti notarui sandorio sudarymui reikalingus dokumentus, yra akivaizdu, kad sandoris buvo sudarytas skubos tvarka, bijant kreditorių turto areštų. Atsakovas nėra sąžiningas pirkėjas, kuris būtų pirkęs turtą per viešus skelbimus ir už rinkos kainą.