- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-30
- Bylos Nr.
- ATP-369-116/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-31-3-00458-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. A. skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria netenkintas R. A. prašymas sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimu už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 3 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą nubaustas galutine subendrinta administracine nuobauda – 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.
Šalies argumentai
R. A. 2014 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi į Pakruojo rajono apylinkės teismą, prašydamas sutrumpinti jam paskirtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ir grąžinti teisę vairuoti transporto priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi R. A. skundo netenkino.
Šalies argumentai
Skundu, pateiktu Šiaulių apygardos teismui, R. A. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarimą kaip neteisėtą bei nepagrįstą, sutrumpinti jam paskirtą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ir grąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Pažymi, kad ATPK 329 straipsnyje nurodytos sąlygos negali būti taikomos formaliai, būtina įvertinti pažeidėjo asmenybę, įvertinti jo požiūrį į nuobaudą bei elgesį nuobaudos vykdymo metu.
R. A. nurodo, kad jis yra UAB „T.“ direktorius, iki pažeidimo padarymo dirbo UAB „R.“, gyvena faktinėje santuokoje su G. G., su kuria augina dukrą D. M. A., gim. (duomenys neskelbtini), be to, 2004 m. gegužės 16 d. jiems gimė dvynukai, ir tai patvirtina, kad transporto priemonės vairuotojo pažymėjimas jam yra būtinas šeimos poreikiams, dviejų neseniai gimusių vaikų priežiūrai.
Žemesnės instancijos teismas
R. A. manymu, apylinkės teismas, atsisakydamas tenkinti jo prašymą, negalėjo antrą kartą vertinti padaryto pažeidimo pavojingumo klausimo, nes už pažeidimą jam jau buvo paskirta straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda. Teigia, kad teismas nutarime privalėjo vertinti jo veiksmus po padaryto teisės pažeidimo, įvertinti jo požiūrį į nuobaudą bei elgesį nuobaudos vykdymo metu. R. A. teigimu, teismas taip pat negali vertinti ir aplinkybių, susijusių su bylos nagrinėjimu, kai jam buvo skirta nuobauda, teismas, pasisakydamas, kad jo (R. A.) neprisipažinimas bylos nagrinėjimo metu turi įtakos termino sutrumpinimo klausimo sprendimui, akivaizdžiai padarė pažeidimą – už pažeidimą jį nubaudė du kartus.
Šalies argumentai
R. A. teigimu, vairuotojo pažymėjimo netekimas atsiliepė ne tik jam, jo šeimai, bet ir turėjo tiesioginės įtakos įmonės veiklai, dėl to jis buvo priverstais keisti darbą, buvo priverstas įkurti savo įmonę, nes negalėjo dirbti vadybininku be vairuotojo pažymėjimo. Pažymi, kad nuobaudos vykdymo laikotarpiu jis nepadarė jokių teisės pažeidimų, kadangi teisės pažeidimą padarė būdamas neblaivus, 2014 m. vasario 26 d. išklausė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro organizuotą 4 valandų privalomų mokymų apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymų programą bei 12 valandų privalomojo pirmosios pagalbos mokymo programą. Nurodo, kad jis yra psichologiškai bei psichiškai sveikas, nėra priklausomybės ligų įskaitoje, pagal sveikatos būklę transporto priemonę gali vairuoti be apribojimų. Be to, dar iki teismo sprendimo priėmimo jis baigė papildomą transporto priemonių vairavimo kursą, teismo paskirtą baudą sumokėjo.
Skunde taip pat nurodoma, kad valstybės pareiga yra užtikrinti, jog bet kuri įstatymuose numatyta sankcija būtų taikoma teisingai ir proporcingai padarytam teisės pažeidimui. Lietuvos Konstitucinis teismas 2006 m. rugpjūčio 18 dienos nutarime konstatavo, jog „...Konstitucija yra grindžiama...valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, ...žmogaus teisių pripažinimu ir jų gerbimu“. Be to, Konstitucinis teismas konstatavo, kad „...Konstitucija - antimažoritarinis aktas; ji gina individą. ...valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto... ribojimo. ..“Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia (be kita ko) pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu“ (Konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Be to, Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas reiškia inter aha, kad žmogui ipso facto (pačiu faktu) priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, užtikrinančios jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Žemesnės instancijos teismas
R. A. įsitikinimu, iš pateiktų teisės aiškinimo argumentų akivaizdu, kad be vairuotojo pažymėjimo jis negali būti pilnavertis Lietuvos Respublikos pilietis, dirbantis, mokantis mokesčius, ir prižiūrėti du naujagimius. Nurodo sutinkantis su apylinkės teismo išvada, kad jis padarė vieną šiurkščiausių teisės pažeidimų ir, kad sėsdamas už automobilio vairo, privalėjo numatyti galimas neigiamas pasekmes, tačiau kartu nurodo tikrai negalvojęs, kad sėda už automobilio vairo neblaivus. Be to, jis sumokėjo jam paskirtą 3500 Lt baudą, daugiau kaip dvidešimt aštuonis mėnesius neturi vairuotojo pažymėjimo.
Atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apygardos teismas administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. ATP-243-332/2012, Nr. ATP-551-519/2012, Nr. A2.13-3434-409/2013 priėmė sprendimus, kurių esminės aplinkybės iš esmės yra analogiškos kaip ir šiuo atveju, todėl mano, jog ir šioje byloje galima taikyti ATPK 329 straipsnio nuostatas. Taip pat mano, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Pakruojo apylinkės teismo nutarimu paskira bauda ir atimta teise vairuoti transporto priemones yra pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į R. A. skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatas prašo R. A. skundo netenkinti, palikti galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį. Mano, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais R. A. prašymo pagrįstai netenkino.
Motyvuojamoji dalis
R. A. skundas netenkintinas.
ATPK 329 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas), gavęs asmens prašymą, gali sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat gavęs ir Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą. Iš šios teisės normos analizės matyti, jog paskyrusi nuobaudą institucija gali, bet neprivalo sutrumpinti nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – termino, įvertinusi įstatymo nustatytas privalomas sąlygas bei kitas svarbias administracinei atsakomybei aplinkybes. ATPK 329 straipsnyje nurodytos sąlygos negali būti taikomos formaliai, būtina įvertinti pažeidėjo asmenybę, įvertinti jo požiūrį į nuobaudą bei elgesį nuobaudos vykdymo metu. Svarstant galimybę sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą, taip pat būtina įvertinti, ar bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai.
Specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimas pagal ATPK 329 straipsnį vertintinas kaip išimtis iš bendros taisyklės, kad asmuo, kuriam paskirta administracinė nuobauda, privalo ją atlikti (įvykdyti). Visos aplinkybės, susijusios su pažeidimo pobūdžiu, pažeidėjo asmenybe, atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis, turi būti įvertintos kaip ir sprendžiant švelnesnės nuobaudos skyrimo klausimą – pagal ATPK 30¹ straipsnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P-756-91/2008, Nr. N-1-1571/2007). Vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, mažesnės nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad byloje nėra aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip ypatingai švelninančios R. A. atsakomybę ir sudarančios pagrindą taikyti jam ATPK 329 straipsnio nuostatas ir sutrumpinti paskirto teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad formaliai egzistuoja visos ATPK 329 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant teismas gali sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo terminą, teisingai pažymėjo, jog vien šių sąlygų buvimas savaime nesudaro pagrindo tenkinti R. A. prašymą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamos nutarties argumentui, kad susiformavusioje teismų praktikoje aplinkybė, kad transporto priemonė asmeniui reikalinga dėl darbo pobūdžio, taip pat net ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Kitos R. A. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis su G. G. augina tris vaikus, du iš jų gimė (duomenys neskelbtini), netekęs teisės vairuoti transporto priemones, jis buvo priverstas keisti darbą, yra sveikas, transporto priemones gali vairuoti be apribojimų, jam paskirtą baudą sumokėjo taip pat nėra išskirtinės. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti, sukelti jiems atitinkamas teisines pasekmes. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturi būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tai, kad R. A., nesilaikydamas visuomenėje priimtų normų, pablogino savo ir savo šeimos narių padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio rezultatas.
Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo sprendimo, teismas ATPK 329 straipsnio taikymo R. A. klausimą išsprendė nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, įvertinęs visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad anksčiau R. A. ne kartą buvo baustas administracine tvarka, savo kaltės dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 3 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje, padarymo, nepripažino, nes tai yra pastarojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, kurių vertinimas negali būti traktuojamas kaip asmens teisinės padėties sunkinimas ar pakartotinis baudimas už tą patį pažeidimą.
Kartu pažymima, kad asmens teisės nėra absoliučios, įstatymų numatytais atvejais jos gali būti ribojamos. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju teigti, kad skunde nurodomose teismų nutartyse nustatytos aplinkybės ir R. A. administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytos aplinkybės yra tapačios ar labai panašios, nėra pagrindo.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, taigi, ji nenaikintina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹⁵ straipsnio 6 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį nepakeistą, R. A. skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.