Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-02-06 · Byla Nr. ATP-62-316/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. A2.6.-665-287/2011Nutarimas · 2011-12-20Šiaulių apylinkės teismas
  2. ATP-62-316/2012Nutartis · 2012-02-06Šiaulių apygardos teismas
  3. ATP-369-116/2014Nutartis · 2014-06-30Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-06
Bylos Nr.
ATP-62-316/2012
Teisminio proceso Nr.
4-31-3-00458-2011-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Boleslovas Kalainis
Administracinė byla Nr. ATP-62-316/2012Teisminio proceso Nr. 4-31-3-00458-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 39.2; 45.4.3; 45.4.5; 45.4.7; 79.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Boleslovas Kalainis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. A. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo R. A. pripažino kaltu ir nubaudė:

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams;

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 123 straipsnio 3 dalyje, padarymą 1000 Lt bauda;

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, padarymą 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, padarymą 30 Lt bauda;

Nuobaudas subendrinus ATPK 33 straipsnio 2 dalies tvarka, R. A. paskyrė galutinę administracinę nuobaudą 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nubaustas už tai, kad 2011 m. birželio 25 d. 1.55 val. Pakruojo mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairavo automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotą M. R. vardu, transporto priemonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), su pritvirtintais ne tai transporto priemonei išduotais valstybinio numerio ženklais, nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, sustabdžius transporto priemonę, vengė neblaivumo patikrinimo, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonės registracijos liudijimo, techninės apžiūros talono, draudimo dokumentų, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 237, 17, 18, 16, reikalavimus. Šiais savo veiksmais R. A. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 123 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje.

Šalies argumentai

R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas įsitikinęs, kad skundžiamas Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimas negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu, kadangi pats apeliantas nėra padaręs nė vieno iš jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, o skundžiamas nutarimas priimtas vadovaujantis tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, pastaruosius netinkamai vertinant. Teismas nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, visus nepašalintus prieštaravimus vertinant ne jo, tačiau administracinį teisės pažeidimų protokolą surašiusios institucijos naudai, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šios kategorijos bylose, todėl, pasak apelianto, apylinkės teismo nutarimas turi būti panaikintas.

Apelianto manymu, iš skundžiamo Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimo matyti, kad jis priimtas vadovaujantis išimtinai tik dviejų policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais bei jų paaiškinimais, duotais teisme, juos pirmos instancijos teismas laikė nuosekliais ir atitinkančiais įvykių eigą bei bylos faktines aplinkybes.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, administracinių teisės pažeidimų protokolą surašė Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK VTS patrulių būrio patrulė N. M., kuri betarpiškai neužfiksavo nė vieno jo tariamai padaryto administracinio teisės pažeidimo. Kaip paaiškėjo išnagrinėjus šią administracinę bylą, tai N. M. padarė pagal savo kolegų, tai yra to paties policijos komisariato patrulių A. S. ir S. Š., 2011-06-25 tarnybinius pranešimus, kuriais iš esmės ir buvo įrodinėjama jo kaltė padarius inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus ir kuriais vadovaujantis yra priimtas skundžiamas nutarimas. Taigi, apelianto manymu, akivaizdu, kad šioje administracinėje byloje įrodymų šaltinis buvo vienas – tai yra policijos pareigūnų S. Š. ir A. S. parodymai, užfiksuoti jų 2011-06-25 tarnybiniuose pranešimuose bei duoti nagrinėjant bylą teisme, o šie pareigūnai akivaizdžiai suinteresuoti, kad būtų nubaustas asmuo, kuriam jų iniciatyva surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nutarimu pripažindamas jį kaltu padarius inkriminuojamus administracinės teisės pažeidimus, teismas minėtų liudytojų parodymus laikė nuosekliais, neprieštaraujančiais ne tik kitiems bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams, bet ir neprieštaraujančiais tarpusavyje, logiškais ir atitinkančiais kitus bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus. Apelianto teigimu, jam susipažinus su visa šios administracinės bylos medžiaga, akivaizdu, kad prieš tai nurodyta teismo išvada apie policijos pareigūnų S. Š. bei A. S. parodymų nuoseklumą, neprieštaringumą ir kt. yra visiškai nepagrįsta ir akivaizdžiai prieštaraujanti byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tai yra nurodytų liudytojų parodymams užfiksuotiems jų 2011-06-25 tarnybiniuose pranešimuose bei 2011-09-16 teismo posėdžio protokole. Apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė aplinkybės, jog jie matė, kad už stabdomo automobilio vairo sėdėjo iš matymo jam pažįstamas asmuo, R. A., gyvenantis Pakruojo mieste, tačiau iš liudytojų, policijos pareigūnų S. Š. ir A. S., parodymų, duotų teisme, matyti, kad pastarųjų kategoriškų teiginių, išdėstytų tarnybiniuose pranešimuose, apie tai, kad jie stabdydami automobilį „VW Golf“ matė, jog už vairo buvo R. A., nebeliko.

Pasak apelianto, apklaustas liudytoju 2011-09-16 teismo posėdyje patrulis A. S. iš esmės atkartojo tą pačią įvykių seką, kuri nurodyta jo 2011-06-25 tarnybiniame pranešime, iki automobilio „VW Golf“ stabdymo, tačiau po to nurodė, kad S. Š. išreiškus šviesą atspindinčiu skrituliu reikalavimą sustoti automobilio „VW Golf“ vairuotojas tokį reikalavimą įvykdė ir sustojo, pastoviniavo ir S. Š. nespėjus prieiti prie automobilio nuvažiavo. Tos apklausos metu šis liudytojas taip pat patvirtino, jog stabdant automobilį (duomenys neskelbtini) gatvėje jis nematė ir nebuvo įsitikinęs, kad automobilį „VW Golf“ vairavo būtent R. A., o tai akivaizdžiai prieštarauja jo išdėstytoms įvykio aplinkybėms 2011-06-25 tarnybiniame pranešime. Šis liudytojas pripažino, kad jo kolega S. Š., įlipęs į tarnybinį automobilį po to, kai trumpai stabtelėjęs ir pastoviniavęs automobilis „VW Golf“ nuvažiavo, irgi jam nesakė, kad už jo vairo sėdi būtent R. A., o jį abu pažįsta.

Apelianto teigimu, tą aplinkybę, jog abu minėti liudytojai savo tarnybiniuose pranešimuose melagingai teigė, kad jie matė, jog už stabdomo automobilio vairo sėdėjo būtent R. A., neginčijamai patvirtina ne tik paminėti liudytojo A. S. parodymai, duoti teisme, bet ir teismui pateikti pokalbių radijo ryšiu įrašai. Iš šių įrašų akivaizdžiai matosi, jog per visą nurodyto automobilio persekiojimo laiką nė karto nebuvo pasakyta, jog automobilį vairuoja Pakruojo miesto gyventojas R. A.. Tai, apelianto manymu, būtų visiškai nelogiška, jei šis faktas paminėtiems policijos pareigūnams tuo metu būtų buvęs žinomas, nes jie prašė kolegų pagalbos, kuri pirmiausia turėtų užkirsti kelią nestojusio automobilio vairuotojui sugrįžti į savo namus ir juose užsirakinti, atimant galimybę policijos pareigūnams patikrinti jo blaivumą. Kitas liudytojas, patrulis S. Š., tame pačiame teismo posėdyje bandė teismą įtikinti priešingai, galbūt melagingai teigdamas, kad tiek jis, tiek jo kolega A. S. stabdant automobilį „VW Golf“ matė, kad jį vairavo būtent apeliantas. Apeliantas nurodo, kad šiuos policijos pareigūnų paaiškinimus Pakruojo rajono apylinkės teismas laikė tarpusavyje neprieštaraujančiais, nuosekliais ir logiškais, ir tai taip pat patvirtina skundžiamo nutarimo neteisėtumą bei nepagrįstumą.

Apelianto teigimu, 2011 m. gruodžio 15 d. teismui pateiktas antstolio R. K. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neginčijamai patvirtina, kad abu policijos pareigūnai 2011-06-25 savo tarnybiniuose pranešimuose akivaizdžiai melavo, nes analogiškoje situacijoje neįmanoma matyti, kas sėdi už vairo automobilyje „VW Golf“ užtamsintais stiklais. Apelianto manymu, vien šios aplinkybės neleidžia nurodytų liudytojų paaiškinimų, kuriais tik ir grindžiama jo kaltė, laikyti besąlygiškai teisingais ir vien jų pagrindu pripažinti jį kaltu padarius inkriminuojamus administracinės teisės pažeidimus.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nutarime pirmos instancijos teismas taip pat nurodo, jog nesivadovauja teismui pateiktu antstolio R. K. surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris patvirtina, kad policijos pareigūnai S. Š. ir A. S. savo 2011-06-25 tarnybiniuose pranešimuose nurodė žinomai melagingas aplinkybes apie nurodytą įvykį, nes laiko, kad faktinės aplinkybės konstatuotos ne tuo metų laiku, ne su tais pačiais automobiliais ir ne tokioje padėtyje, kaip nustatyta byloje. Šiuo atveju darydamas tokią išvadą pirmos instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo šiame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, jog ne administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi įrodyti savo nekaltumą, bet institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turi įrodyti, kad jį padarė būtent atsakomybėn traukiamas asmuo.

Apelianto manymu, teismui pateiktas antstolio R. K. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas pagrįstai leidžia abejoti policijos pareigūnų S. Š. ir A. S. parodymais, išdėstytais 2011-06-25 tarnybiniuose pranešimuose apie tai, kad automobilio „VW Golf“ stabdymo vietoje jie matė, jog už jo vairo sėdėjo būtent R. A.. Pasak apelianto, bylos nagrinėjimo metu įrodžius, jog policijos pareigūnai žinomai melagingai pateikė kai kurias įvykio aplinkybes, sudaro pakankamą pagrindą abejoti ir kita jų parodymų dalimi bei neleidžia teismui vadovautis tokiais jų parodymais priimant procesinį sprendimą.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad iš nurodytų skundžiamo nutarimo argumentų galima tik spėlioti, kaip faktines aplinkybes, Pakruojo rajono apylinkės teismo nuomone, jis galėjo atkartoti panaudodamas tuos pačius automobilius, tai yra Pakruojo policijos komisariato tarnybinį automobilį ir nenustatytam asmeniui nuosavybės teise priklausantį byloje minimą automobilį „VW Golf“, kuris saugomas policijos sulaikytų automobilių saugojimo aikštelėje. Apelianto manymu, vien šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad priimdamas skundžiamą nutarimą ir vertindamas bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus pirmos instancijos teismas nesivadovavo elementariais logikos dėsniais, ir tai turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo nutarimo teisėtumui bei pagrįstumui. Jei vertindamas paminėtą rašytinį įrodymą, tai yra antstolio R. K. surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, teismas pagrįstai manė, jog faktinėms aplinkybėms konstatuoti panaudojus abu byloje minimus automobilius, tai yra Pakruojo policijos komisariato tarnybinį automobilį ir nenustatytam asmeniui nuosavybės teise priklausantį byloje minimą automobilį „VW Golf“, kuris saugomas policijos sulaikytų automobilių saugojimo aikštelėje, faktinės aplinkybės gali pasikeisti, skundžiamą nutarimą priėmęs pirmos instancijos teismas ne tik turėjo, bet ir privalėjo įpareigoti instituciją, surašiusią administracinio teisės pažeidimo protokolą, tai yra Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatą, atlikti analogišką faktinių aplinkybių patikrinimą, panaudojant prieš tai nurodytus automobilius, bet to nepadarė. Taigi prieš tai paminėti prieštaravimai tarp akivaizdžiai suinteresuotų asmenų, policijos pareigūnų S. Š. bei A. S. parodymų ir valstybės įgalioto asmens – antstolio, nešališkai konstatuotų faktinių, iš esmės analogiškų aplinkybių, liko nepašalinti, nepašalintus prieštaravimus vertinant ne jo, tai yra atsakomybėn traukiamo asmens, bet administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos, naudai, ir tai, apelianto manymu, neleidžia skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu.

Taip pat apeliantas nurodo, kad iš byloje esančio patrulio S. Š. 2011-06-25 tarnybinio pranešimo akivaizdu, jog jame nėra nė vieno žodžio apie tai, kad jis sulaikymo vietoje būtų atsisakęs pasitikrinti girtumą alkotesteriu, nors būtent tokiu pažeidimu buvo kaltinamas ir būtent už tokio administracinio teisės pažeidimo padarymą yra nubaustas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu. Pasak apelianto, 2011-09-16 teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. Š. kategoriškai ir nedviprasmiškai nurodė, jog sulaikius šioje byloje minimą automobilį „VW Golf“ R. A. buvo nustatytas neblaivumas, kurį nustatė jo kolega A. S.. Nurodytas liudytojas, priešingai nei teigiama skundžiamame nutarime, 2011-09-16 teismo posėdyje kategoriškai parodė, kad sulaikius jį prie nurodyto automobilio „VW Golf“, R. A. buvo nustatytas girtumas, ir jis tikrai kažkiek pripūtė, o girtumą jam nustatė A. S., ir tai patvirtinantys įrodymai turi būti šioje administracinėje byloje. Kad būtent tokius, tai yra nedviprasmiškus ir abejonių nekeliančius, parodymus teisme davė liudytojas S. Š., neginčijamai patvirtina šio proceso garso įrašas, su kuriuo neturi galimybės susipažinti proceso dalyviai, bet su kuriuo turi teisę susipažinti apeliacinės instancijos teismas, ir tai šiuo atveju yra būtina, nes ATPK nenumatyta galimybė pateikti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo, jeigu nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priima teismas.

Taigi, pasak apelianto, vertinant nurodyto liudytojo, įvykio vietoje buvusio policijos pareigūno, kategoriškus parodymus, kuriuos 2011-12-15 teismo posėdyje visiškai patvirtino ir jis, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad po byloje minimo automobilio „VW Golf“ sustabdymo, kai jam nepavyko sulaikyti automobilį vairavusio Sauliaus, apeliantas buvo parvestas į policijos automobilį ir jam buvo nustatytas girtumas. Tai padarė policininkas A. S.. Apeliantas nurodo, kad jis į alkoholio matuoklį pripūtė nepilną promilę, tai yra apie 0,97–0,98 promilės, alkoholio. Apeliantas teigia, kad tuo metu jis neatsisakė tokio patikrinimo, nes niekas jo nekaltino vairavus nurodytą automobilį „VW Golf“. Apelianto teigimu, kaip matyti iš šios administracinio teisės pažeidimo bylos, joje nėra jokių jo girtumo nustatymą patvirtinančių dokumentų, nors liudytojas, policijos pareigūnas S. Š., buvęs įvykio vietoje, kategoriškai teigė, kad tokie dokumentai turi būti šioje administracinėje byloje, o skundžiamą nutarimą priėmęs pirmosios instancijos teismas net nebandė išsiaiškinti, kur jie dingo.

Apelianto manymu, vadovaujantis šiame skunde paminėta LVAT suformuota praktika šios kategorijos bylose, visi prieš tai nurodyti prieštaravimai, tarp visiškai sutampančių jo bei liudytojo S. Š. parodymų ir prieštaringų liudytojo A. S. parodymų turėjo būti vertinami jo naudai, darant išvadą, jog jo neblaivumas iškart po jo sulaikymo buvo nustatytas, nors jis ir nevairavo minėto automobilio, tačiau tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai dėl nežinomų priežasčių kartu su byla teismui nepateikti. Tai, apelianto įsitikinimu, reiškia, kad paminėtų policijos pareigūnų duoti paaiškinimai šioje administracinėje byloje ne tik negalėjo būti laikomi nuosekliais bei teisingais, bet ir teismo turėjo būti įvertinti netgi galbūt melagingi. Dėl šių priežasčių tokie įrodymai šioje administracinėje byloje negalėjo būti laikomi nekeliančiais abejonių, teismui darant išvadą dėl to, ar jis padarė inkriminuojamus administracinės teisės pažeidimus, ar ne. Priimdamas skundžiamą nutarimą pirmosios instancijos teismas nurodytus jo ir liudytojo S. Š. parodymus vertino priešingai, o tai ne tik neleidžia skundžiamo nutarimo laikyti pagrįstu bei teisėtu, bet ir sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šią administracinę bylą išnagrinėjo ir skundžiamą nutarimą priėmė šališkas pirmosios instancijos teismas, todėl šis procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teismo turi būti panaikintas.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad duodamas parodymus teisme jis paaiškino, jog 2011-06-25 jis jokio automobilio nevairavo. Neturi ir niekada neturėjo bei nesinaudojo automobiliu „VW Golf“, kurio valstybiniai registracijos numeriai būtų (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) Apeliantas aiškina, kad jis, duodamas parodymus teisme, nurodė asmenį, vardu Saulius, kuris vairavo nurodytą automobilį „VW Golf“ su ant jo pritvirtintais valstybiniais registracijos numeriais (duomenys neskelbtini), ir minėtas Saulius galbūt yra ir nurodyto automobilio savininkas ar bent teisėtas jo valdytojas. Apeliantas paaiškino, kad sėdėjo nurodyto automobilio gale, kairėje pusėje už vairuotojo sėdynės, nes savo automobilį „Mercedes Benz“, kuriuo buvo atvykęs prie byloje minimo tvenkinio, buvo palikęs šalia tvenkinio esančiose dirbtuvėse, priklausančiose V. L..

Apelianto teigimu, šias jo nurodytas aplinkybes bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino daug bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustų liudytojų. 2011-10-06 teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. K. davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir jis, patvirtindamas, jog jie buvo prie šioje byloje minimo tvenkinio, ten išgėrė, todėl apeliantas paliko savo automobilį prie šalia tvenkinio buvusių dirbtuvių, o juos į miestą byloje minimu automobiliu „VW Golf“ vežė asmuo, vardu Saulius, kuris tą patį vakarą kartu su kompanija taip pat linksminosi prie to paties tvenkinio, būtent jis nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams ir palikęs automobilį pabėgo, nors apeliantas Saulių vijosi ir bandė sulaikyti. Pasak apelianto, tą aplinkybę, kad ATP protokole nurodytą automobilį „VW Golf“ pardavė būtent asmeniui, vardu Saulius, šios bylos nagrinėjimo teisme metu 2011-10-06 teismo posėdyje patvirtino ir liudytoja M. R., kuri visiškai nėra pažįstama nė su vienu šio proceso dalyviu. Jo nurodytas aplinkybes apie jo automobilio palikimą paminėtose dirbtuvėse 2011-11-11 teismo posėdyje patvirtino ir liudytojas V. L., paaiškindamas, kad pats matė nurodytą jo automobilį „Mercedes Benz“ prie jam priklausančių statinių kitą rytą po jo palikimo ir, nors tikslios šio įvykio datos įvardyti šis liudytojas negalėjo, jis patvirtino, kad tai buvo birželio mėnesio pabaigoje, neatmesdamas galimybės, kad tai galėjo būti ir šioje byloje minima birželio mėnesio data.

Apeliantas teigia, kad priimdamas skundžiamą nutarimą pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atmeta liudytojo E. K. parodymus, nes laiko, kad šis liudytojas pateikia subjektyvius parodymus dėl to, kad jis nevairavo automobilio „VW Golf“, o jį vairavo prie ežero sutiktas nepažįstamas asmuo, vardu Saulius, kadangi šis liudytojas su apeliantu draugauja jau keletą metų ir siekia padėti jam išvengti administracinės atsakomybės už tariamai jo padarytus administracinius teisės pažeidimus. Skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog atmeta ir liudytojos M. R. parodymus, duotus teisme, kadangi, teismo nuomone, jos parodymai jokių faktinių bylos aplinkybių nei patvirtino, nei paneigė.

Apeliantas mano, kad prieš tai nurodyta pirmosios instancijos teismo pozicija, atmetant liudytojų E. K. ir M. R. parodymus, duotus teisme, visiškai nepagrįsta ir turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo nutarimo neteisėtumui. Apeliantas teigia, kad, kaip jau ir nurodė šiame savo skunde, LVAT, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką šios kategorijos bylose, ne kartą yra išaiškinęs, kad priimant sprendimus šios kategorijos bylose teismas privalo įvertinti ne atskirus įrodymus atsietai vienas nuo kito, bet bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą.

Apeliantas teigia, kad, jeigu pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojo E. K. parodymais dėl to, kad nurodytas liudytojas siekia padėti jam išvengti administracinės atsakomybės, vadinasi, nurodytus liudytojo E. K. parodymus teismas turėjo laikyti žinomai melagingais ir traukti jį atsakomybėn nustatyta tvarka už žinomai melagingų parodymų davimą, bet to nepadarė. Tai, apelianto manymu, sudaro pagrindą manyti, jog teismas, priėmęs skundžiamą nutarimą liudytojo E. K. parodymų nelaikė žinomai melagingais, o laikė tik subjektyviais. Subjektyvus situacijos vertinimas paprastai suprantamas kaip individualus tam tikrų įvykio aplinkybių suvokimas bei atkartojimas (papasakojimas). Subjektyvus tam tikros situacijos vertinimas gali skirtis tik dėl tų aplinkybių, kurios gali būti suprantamos skirtingai, dėl įvairių veiksnių, tokių kaip išsilavinimas ir pan. Paaiškinimų apie tai, kas konkrečioje situacijoje vairavo konkrečią mašiną, negali lemti subjektyvus vertinimas, nes tuo atveju, jei byloje minimą automobilį vairavo galimas jo savininkas ar teisėtas valdytojas, vardu Saulius, liudytojas E. K. galėjo tik tai ir matyti, ir būtent todėl tokias aplinkybes jis nurodo ir savo parodymuose, duotuose teismui. Apeliantas teigia, jeigu nurodytą automobilį tariamai vairavo jis, kaip skundžiamu nutarimu nusprendė pirmos instancijos teismas, tai būtent jį už jo vairo ir turėjo matyti paminėtas liudytojas, o teigdamas, kad jį vairavo nurodyto automobilio galimas savininkas ar teisėtas valdytojas, vardu Saulius, nurodytas liudytojas turėjo paprasčiausiai meluoti. Apelianto manymu, teismui, priėmusiam skundžiamą nutarimą, vertinant įrodymus neatsietai vienas nuo kito, bet vertinant bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą, būtų nesunku nustatyti, kad tiek jo paaiškinimai, tiek liudytojų E. K. bei M. R. parodymai visiškai sutampa, o juos papildo dar ir liudytojo V. L. parodymai.,Tai, pasak apelianto, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog liudytoja M. R. jai nuosavybės teise priklausiusį šioje byloje minimą automobilį „VW Golf“ pardavė būtent asmeniui, vardu Saulius. Jiems būnant su liudytoju E. K. ir kitais draugaus prie tvenkinio prie jų priėjo būtent asmuo, prisistatęs vardu Saulius, ir būtent šis asmuo, kurio vardas Saulius, pasisiūlė juos pavežti į miestą, nes pats ruošėsi ten važiuoti, dėl to jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz“, kuriuo buvo atvykęs prie nurodyto tvenkinio, paliko prie V. L. priklausančių dirbtuvių. Tai, apelianto manymu, būtų visiškai nelogiška, jei jis tą dieną būtų naudojęsis byloje minimu automobiliu „VW Golf“. Apelianto teigimu, būtent nurodytas asmuo, vardu Saulius, kuris galbūt ir nusipirko nurodytą automobilį „VW Golf“ iš liudytojos M. R., vežė juos „VW Golf“ į Pakruojo miestą, padarydamas administracinius teisės pažeidimus. Už šių pažeidimų padarymą skundžiamu nutarimu yra nubaustas apeliantas, o Saulius, metęs nurodytą automobilį, pabėgo, o apeliantas, bandydamas jį pagauti, buvo sulaikytas kaip tariamas nurodyto automobilio vairuotojas.

Apeliantas nurodo, kad, nors skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu yra nubaustas labai griežtomis bausmėmis už keturių administracinių teisės pažeidimų padarymą, priimdamas jį pirmos instancijos teismas ne tik neišsiaiškino, kas yra byloje minimo automobilio „VW Golf“ savininkas, bet nenustatė ir net nebandė nustatyti, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis byloje minimas automobilis „VW Golf“ buvo perduotas tariamai jam valdyti bei naudotis, ir dėl šių aplinkybių skundžiamame nutarime visiškai nieko nepasisakė. Tai, apelianto manymu, patvirtina prieš tai skunde nurodytas aplinkybes, jog skundžiamas pirmos instancijos teismo nutarimas pagrįstas tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina jokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

Apelianto teigimu, kaip matyti iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų, prieš tai nurodytos aplinkybės kėlė pagrįstų abejonių ir institucijos, surašiusios jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovui, dėl to pastarasis 2011-11-11 teismo posėdyje paprašė iškviesti ir apklausti liudytoju ant byloje minimo automobilio „VW Golf“ uždėtų valstybinių registracijos numerių (duomenys neskelbtini) savininką N. S.. Apeliantas nurodo, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas nurodytą institucijos atstovo prašymą tenkino ir nusprendė į bylos nagrinėjimą kviesti minėtą liudytoją, tuo pačiu pripažindamas, kad jo neapklausus objektyvus šios administracinės bylos išnagrinėjimas yra negalimas. Teismo siųstas šaukimas nei minėtam liudytojui, nei jo šeimos nariams įteiktas nebuvo. Teismas informavo proceso dalyvius, kad jam žinoma, jog liudytojo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu gyvena jo tėvas. Skundžiamą nutarimą priėmęs teismas, apsiribodamas oficialiai nepatvirtinta informacija apie tariamą nurodyto liudytojo išvykimą į Jungtinę Karalystę, tai yra net nepaklausęs oro uostų ir sienos apsaugos tarnybos apie tokio asmens išvykimą iš Lietuvos, nusprendė šios administracinės bylos nagrinėjimą baigti nebeapklausiant nurodyto liudytojo ir nesiimant jokių priemonių jam į teismo posėdį iškviesti. Tai, apelianto manymu, ne tik turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo nutarimo neteisėtumui, bet ir patvirtino pirmos instancijos teismo nenuoseklumą šiame procese ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad nagrinėdamas šią administracinę bylą Pakruojo rajono apylinkės teismas buvo šališkas, tai yra būsimas procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje teismui galbūt buvo žinomas iš anksto, nepriklausomai nuo to, kokius parodymus būtų davęs minėtas liudytojas.

Atsiliepimas

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinių teisės pažeidimų bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad R. A. kaltė padarius ATPK 123 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus yra visapusiškai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. R. A. kaltę, padarius jam inkriminuotus administraciniu teisės pažeidimus pagrindžia: policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (2, 3–4, 5–6 b. l.); pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (7 b. l.), transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas (8 b. l.); administracinio sulaikymo protokolas (9 b. l.); daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolas (10 b. l.); radijo ryšio ir telefoninio pokalbių įrašų kopijos (42, 71 b. l.); policijos registruojamų įvykių registro išrašas (36–41 b. l.), VĮ „Regitra“ informacija apie kelių transporto priemones (15; 16 b. l.); automobilio „VW Golf“ fotonuotraukos (93–97 b. l.); apylinkės teismo posėdyje liudytojų S. Š. (62–64 b. l.), A. S. (64–66 b. l.) duoti parodymai.

S. Š. 2011-06-25 tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2011-06-25 apie 1.55 val., įjungus tarnybinio automobilio specialiuosius šviesos signalus, išėjęs skersai kelio, su šviesą atspindinčiu skrituliu rankos mostu „aukštyn-žemyn“ stabdė automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo apšviestas tarnybinio automobilio žibintais, tačiau automobilis nestojo, padidino greitį ir nuvažiavo. Nurodo, kad jis pastebėjo, jog už automobilio vairo sėdėjo iš matymo pažįstamas asmuo, R. A.. Per radijo stotį informavo Šiaulių apskr. VPK budėtoją ir pradėjo persekioti minėtą automobilį, pravažiavus (duomenys neskelbtini) k. automobilio vairuotojas pradėjo stabdyti, sustojus iš už automobilio vairo iššoko R. A. ir pradėjo bėgti. S. Š. teigia, kad R. A. bėgo per laukus link miško, likus apie 30 metrų iki miško jį sulaikė. Tada R. A. nevykdė jo reikalavimų eiti ant kelio prie automobilių, pradėjo siūlyti 3000 Lt, kad jis jo nepažintų ir paleistų. Atėjus A. S. į pagalbą jie atsivedė R. A. prie tarnybinio automobilio, ten jam buvo uždėti antrankiai ir įsodintas į automobilį. Vedant R. A. į automobilį, R. A. prašėsi paleidžiamas, už paleidimą ir už tai, kad neformintų šio įvykio, siūlė sumokėti 10 000 Lt.

S. Š. šias nurodytas aplinkybes patvirtino duodamas parodymus apylinkės teismo posėdžio metu (62–64 b. l.), kur nurodė, kad automobilį „VW Golf“ stabdė įjungę tarnybinio automobilio švyturėlius ir su krivule, automobilis nuo jų buvo apie 2 metrų atstumu. Automobilis sustojo, palūkuriavo, staigiai padidino greitį ir pro šoną nuvažiavo. Teigia, kad jis su kolega A. S. matė, jog už vairo sėdėjo R. A., kadangi automobilį „VW Golf“ puikiai apšvietė tarnybinio automobilio šviesos, ir vairuotojas buvo puikiai matomas. Pranešė budėtojui ir pradėjo persekioti. Persekiojant budėtojui pranešė automobilio valstybinius numerius, tačiau budėtojas nurodė, kad ne tokia transporto priemonė registruota tais numeriais. Automobilį sulaikius, tikrieji numeriai buvo rasti automobilio bagažinėje. Nurodo, jog automobiliui sustojus jis tiksliai matė, kad pro vairuotojo dureles iš automobilio iššoko vairuotojas R. A. ir nubėgo, S. Š. nurodo, kad jį prisivijo ir pagavo. R. A. prašėsi paleidžiamas ir siūlė 3000 Lt. S. Š. teigia, kad į pagalbą pasikvietė kolegą A. S., kuris padėjo R. A. atvesti prie tarnybinio automobilio. Atvestas R. A. prie tarnybinio automobilio A. S. prašė nerašyti protokolo ir siūlė 10000 Lt. Teigia, kad vizualiai matėsi, jog R. A. yra neblaivus, buvo vidutiniškai išgėręs, blaivumą nustatinėjo tarnybiniame automobilyje A. S., kiek nustatė, neprisimena, alkotesterio duomenys turėtų būti byloje.

A. S. 2011-06-25 tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2011-06-25 apie 1.55 val. įjungus tarnybinio automobilio specialiuosius šviesos signalus ir S. Š. išėjus skersai kelio, su šviesą atspindinčiu skrituliu mostu „aukštyn-žemyn“ stabdė automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau automobilio vairuotojas padidino automobilio greitį ir nuvažiavo. Nurodo, kad jis pastebėjo, jog už automobilio vairo sėdėjo iš matymo pažįstamas asmuo, R. A.. Teigia, kad per radijo stotį buvo informuotas Šiaulių apskr. VPK budėtojas ir automobilį pradėjo persekioti. Pravažiavus (duomenys neskelbtini) k. automobilio vairuotojas automobilį pradėjo stabdyti, sustojus iš už automobilio vairo iššoko R. A. ir bėgo laukais link miško, S. Š. jį vijosi ir sulaikė netoli miško, tačiau R. A. muistėsi, vengė sulaikymo, todėl buvo uždėti antrankiai. A. S. nurodo, kad nuo R. A. sklido stiprus alkoholio kvapas, jis nerišliai kalbėjo, nesiorientavo aplinkoje. Teigia, kad 2.20 val. vedant įsodinti į tarnybinį automobilį R. A. prašėsi paleidžiamas, už paleidimą ir šio įvykio neforminimą siūlė sumokėti 10 000 Lt, tai girdėjo ir S. Š.. Nurodo, kad R. A. buvo pasiūlyta nusistatyti girtumą alkotesteriu, tačiau jis teigė, kad automobilio nevairavo ir į alkotesterį jis nepūs. Nurodo, kad patikrinus nustatė, jog automobilio valstybiniai numeriai priklausė kitai transporto priemonei, patikrinus automobilį buvo rasti valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurie priklauso sulaikytam automobiliui „VW Golf“.

A. S. šias nurodytas aplinkybes patvirtino duodamas parodymus apylinkės teismo posėdžio metu (64–66 b. l.), nurodė, kad automobilį „VW Golf“ stabdė įjungę raudonos ir mėlynos spalvos švyturėlius, o S. Š. išėjęs skersai kelio su šviesą atspindinčiu skrituliu, tačiau automobilis pastoviniavęs, įjungė pavarą ir pro juos pravažiavo. Teigia, jog matė, kad automobilyje sėdėjo du asmenys, matė, kad vienas jų buvo panašus į R. A., tačiau jis nebuvo užtikrintas, jog tai R. A.. Apie tai pranešė Šiaulių apskr. VPK budėtojui, nurodė automobilio valstybinius numerius ir tai, kad automobilis nestojo. Netrukus budėtojas pranešė, kad šiais valstybiniais numeriais yra registruotas kitas automobilis. Teigia, kad, kai automobilis pradėjo skersuotis ir sustojo, iš vairuotojo vietos iššoko asmuo ir pasileido bėgti per lauką link miško, S. Š. pradėjo jį vytis ir prie miškelio pasivijęs jį sulaikė. Sulaikytasis muistėsi. Teigia, kad daugiau niekas iš automobilio neiššoko, neišlipo, automobilyje važiavo dviese. A. S. nurodo, kad S. Š. jį pasikvietė į pagalbą, priėjęs arčiau pamatė, kad tai R. A.. Jį atsivedus prie tarnybinio automobilio, šis muistėsi, bandė ištrūkti, todėl jam uždėjo antrankius. R. A. už paleidimą, už tai, kad jis neva jo nematė, jam siūlė 10 000 Lt. Nurodo, kad R. A. sulaikius laukuose, šis atrodė neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. A. S. teigia, kad tarnybiniame automobilyje davė R. A. alkotesterį, tačiau jis atsisakė pasitikrinti ir sakė, kad nepūs.

S. Š. ir A. S. nurodytas aplinkybes apie automobilio „VW Golf“ persekiojimą ir jo eigą patvirtina policijos pareigūnų radijo ryšio pokalbių įrašų kopijos (71 b. l.). S. Š. ir A. S. nurodytas aplinkybes apie sulaikyto vairuotojo siekį išvengti atsakomybės siūlant jiems 3000 Lt ir 10 000 Lt sumas patvirtina telefoninio pokalbio įrašo kopija (42 b. l.).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų S. Š. ir A. S. surašytais tarnybiniais pranešimais ir šių liudytojų, apylinkės teismo posėdyje įspėtų, dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duotais parodymais, kuriuos patvirtina ir kita byloje surinkta medžiaga (radijo ir telefoninių pokalbių įrašai, policijos duomenų bazės išrašas), ir pagrįstai juos įvertino kaip nuoseklius bei atitinkančius bylos aplinkybes.

Remiantis S. Š. ir A. S. tarnybiniais pranešimais ir apylinkės teismo posėdžių metu jų duotais parodymais, radijo ryšio ir telefoninių pokalbių įrašų kopijose užfiksuotais pokalbiais, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, administracinio sulaikymo protokolu, daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolu, policijos registruojamų įvykių registro išrašu, VĮ „Regitra“ informacijos apie kelių transporto priemones išrašu, automobilio „VW Golf“ fotonuotraukomis, t. y. įrodymų, visuma daroma išvada, kad R. A. 2011-06-25 apie 1.55 val. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti vairuojamą transporto priemonę „VW Golf“, padidino greitį ir nuvažiavo, vairavo transporto priemonę su kitai transporto priemonei išduotais valstybiniais numeriais, po to, sustabdęs vairuojamą transporto priemonę, iššoko iš vairuotojo vietos ir bėgo laukais, ir policijos pareigūnų buvo sulaikytas. Įsodinus jį į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį ir paprašius pasitikrinti blaivumą, tai padaryti atsisakė, policijos pareigūnams nepateikė automobilio registracijos dokumentų, vairuotojo pažymėjimo ir privalomo civilinės atsakomybės draudimo poliso. Šiais veiksmais R. A. padarė administracinius teisės pažeidimus numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje, 123 straipsnio 3 dalyje, ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje.

Šių įrodymų visuma paneigia R. A. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog jis nepadarė nė vieno jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, taip pat jo teiginius, kad apylinkės teismo nutarimas priimtas vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, kad nebuvo pašalinti akivaizdūs prieštaravimai tarp bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, šiuos įrodymus vertinant ne jo, o institucijos surašiusius administracinių teisės pažeidimų protokolą naudai, kad policijos pareigūnai S. Š. ir A. S. davė žinomai melagingus parodymus ir nurodė žinomai melagingas aplinkybes.

Taip pat paneigiami apelianto teiginiai apie tai, kad S. Š. ir A. S. duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, kad apylinkės teismo posėdžio metu S. Š. ir A. S. duotuose parodymuose nebeliko kategoriškų teiginių, apie tai, kad stabdomą automobilį vairavo būtent R. A., kadangi iš anksčiau atliktos minėtų liudytojų duotų parodymų analizės matyti, kad S. Š. tiek tarnybiniame pranešime, tiek posėdžio metu nurodė, kad stabdant už automobilio vairo sėdėjo, o paskui iš sustojo automobilio iššoko ir laukais bėgantis buvo sulaikytas buvo būtent R. A.. A. S. tarnybiniame pranešime nurodė, kad stabdant automobilį pastebėjo, jog už vairo sėdėjo iš matymo pažįstamas asmuo, tai R. A., o apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, kad jis tuo metu nebuvo įsitikinęs, kad už vairo sėdėjo būtent R. A., tačiau atėjus prie S. Š. sulaikyto automobilio „VW Golf“ vairuotojo, jis atpažino, kad tai R. A.. Tai pasako, kad šie liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi.

Apelianto teiginiai apie policijos pareigūnų elgesį, jų veiksmų logiškumą, pasvarstymai, kaip jie turėtų elgtis konkrečioje situacijoje, kur ir pas ką vykti bei kokius veiksmus atlikti, nėra vertinami, kadangi policijos pareigūnai S. Š. ir S. S. nagrinėjamu atveju veikė nepažeisdami policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, ėmėsi visų priemonių siekdami nustatyti administracinius teisės pažeidimus padariusius asmenis.

ATPK 272 straipsnio 1 dalis administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui suteikia teisę pateikti įrodymus. Nagrinėjamoje byloje apelianto prašymu antstolis R. K. atliko faktinių aplinkybių konstatavimą (108–110 b. l.) ir filmuojant nustatė, kad tamsiu paros metu, esant tamsai pravažiuojant gatve automobiliui, nematyti, kas sėdi už vairo, nes neįmanoma įžiūrėti vairuotojo veido. Tačiau apylinkės teismas šių įrodymų pagrįstai nevertino, kaip atitinkančių bylos aplinkybes, kadangi nustatytos aplinkybės nėra iš esmės analogiškos nustatytosioms byloje, iš pateikto vaizdo įrašo nėra aišku, iš kokio automobilio buvo filmuojama, ar to automobilio stiklai nebuvo tamsinti, taip pat nėra nurodyta, kokia technine priemone buvo fiksuojamos aplinkybės, todėl nėra aišku, ar ši priemonė pateikia adekvatų vaizdą tamsoje, taip pat nebuvo fiksuojama ar nesimato vairuotojo veido stovint kelyje (S. Š. automobilį stabdė stovėdamas kelyje). Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad vairuotojo veidą galėjo apšviesti įjungti tarnybinio policijos pareigūnų švyturėliai, nebuvo nustatytos kitos bylai galbūt reikšmingos aplinkybės, todėl apylinkės teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, laikydamas aplinkybes dėl S. Š. ir A. S. nurodytų aplinkybių pakankamai įrodytomis, neturėjo pareigos atlikti eksperimento. Tai, kad apylinkės teismas pateiktais įrodymais nesirėmė priimdamas skundžiamą nutarimą, nelaikytina apylinkės teismo šališkumu ar apelianto teisių pažeidimu, kadangi šios aplinkybės yra įrodytos kita byloje surinkta medžiaga.

Apelianto teiginiai, jog byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad įvykio metu jis buvo neblaivus ar atsisakė pasitikrinti alkotesteriu, yra paneigti administracinių teisės pažeidimų byloje surinktais įrodymais: 2011-06-25 A. S. tarnybiniame pranešime nurodė, kad nuo R. A. sklido alkoholio kvapas, jis nerišliai kalbėjo, nesiorientavo aplinkoje, jam buvo pasiūlyta nusistatyti neblaivumą alkotesteriu, tačiau R. A. atsisakė ir teigė, kad automobilio jis nevairavo ir į alkotesterį jis nepūs (5 b. l.), tai A. S. patvirtino ir apylinkės teismo posėdžio metu (66 b. l.), be to, tai, kad nuo R. A. sulaikymo metu sklido alkoholio kvapas, patvirtino ir S. Š. (62 b. l.).

Tai, kad S. Š. duodamas parodymus apylinkės teisme, nurodė, jog R. A. buvo nustatytas neblaivumas, ir tai patvirtinantys dokumentai turi būti byloje, laikoma, kad S. Š. duodamas tokius parodymus galėjo sąžiningai klysti, nes jis pats neblaivumo R. A. nenustatinėjo, buvo lauke ir galėjo suklysti dėl to, kad neblaivumas buvo nustatytas kartu su R. A. automobilyje važiavusiam E. K., tai nurodė S. Š. savo 2011-06-25 tarnybiniame pranešime, todėl šie duoti parodymai negali būti laikomi dviprasmiškais ar klaidinančiais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo posėdžio metu yra rašomas teismo posėdžio protokolas, kuris atitinka teismo posėdžio metu daromą garso įrašą, todėl skundą nagrinėjantis teismas, remiasi administracinio teisės pažeidimo byloje esančiu apylinkės teismo posėdžio protokolu.

Liudytojos M. R. nurodytos aplinkybės, kad ji pardavė automobilį asmeniui, kurio vardas gali būti Saulius, ir R. A. teiginiai, kad prie tvenkinio buvo asmuo Saulius, kuriam priklausė automobilis „VW Golf“, nepaneigia ir nepatvirtina to, kad automobilį vairavo ir administracinius teisės pažeidimus padarė būtent R. A.. V. L. nurodytos aplinkybės, kad matė automobilį „Mercedes-Benz“ prie jam priklausančių statinių galbūt įvykio dieną, nėra esminė bylos aplinkybė. Apylinkės teismas pagrįstai įvertino liudytojų M. R. ir V. L. duotus parodymus kaip neesminius, kadangi minėti liudytojai nei patvirtino, nei paneigė bylai svarbias aplinkybes, ir todėl teismas pagrįstai nesirėmė šiomis aplinkybėmis priimant skundžiamą nutarimą. Toks minėtų liudytojų parodymų vertinimas yra visiškai objektyvus ir atitinkantis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apelianto teiginiai apie netinkamą šių liudytojų duotų parodymų vertinimą ir priimto sprendimo teisėtumą yra atmetami.

Tai, kad apylinkės teismas liudytojo E. K. duotus parodymus įvertino kaip subjektyvius, yra visiškai pagrįsta byloje surinkta medžiaga. E. K. tiesiogiai dalyvavo nagrinėjamame įvykyje, kurio metu prieš jį buvo panaudotos specialiosios priemonės ir koviniai imtynių veiksmai, jam buvo nustatytas 2,52 promilių girtumo laipsnis (4 b. l.), be to, jis yra R. A. draugas. E. K. duoti parodymai negalėjo būti pripažinti žinomai melagingais, kadangi nėra nustatyta, ar E. K. nakties metu, būdamas labai girtas, galėjo adekvačiai suvokti jį supančią aplinką, matyti, kas vairuoja automobilį, ir ar E. K. tokiu būdu siekia padėti savo draugui R. A. išvengti administracinės atsakomybės.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių, siekiant apklausti faktinį įvykyje dalyvavusio automobilio „VW Golf“ savininką bei ant automobilio uždėtų valstybinių numerių (duomenys neskelbtini) savininką N. S., siekiant išsiaiškinti, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis automobilis buvo perduotas apeliantui valdyti ir naudotis, bei nustatyti aplinkybes dėl uždėtų ne tai transporto priemonei išduotų valstybinių numerių, nėra laikomas proceso pažeidimu. Teismas ėmėsi priemonių siekiant nustatyti N. S. buvimo vietą, tačiau to padaryti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad toks apylinkės teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, kadangi N. S. negali duoti parodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes, ir tai nelaikytina proceso ar jo objektyvumo pažeidimu.

Apylinkės teismas, nustatęs oficialią automobilio „VW Golf“ savininkę, išsiaiškino, kad ji minėtą automobilį pardavė asmeniui, kurio vardas gali būti Saulius, tačiau šis automobilio pardavimo dokumentų oficialiai nesutvarkė, todėl apylinkės teismas neturėjo kitų galimybių nustatyti faktinio automobilio „VW Golf“ savininko, be to, R. A. taip pat nenurodė asmens vardu Saulius duomenų. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog automobilį „VW Golf“ galėjo vairuoti asmuo, vardu Saulius, todėl daroma išvada, kad ši versija yra sukurta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas išanalizavęs administracinių teisės pažeidimų bylos medžiagą, nenustatė, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutarimą buvo šališkas, taip pat byloje nenustatė aplinkybių apie tai, kad policijos pareigūnai S. Š. ir A. S. galėtų būti suinteresuoti, jog būtų nubaustas R. A. ar siekę kitokių asmeninių tikslų, todėl šie apelianto teiginiai laikytini visiškai nepagrįstais ir yra atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas priimdamas 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimą, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir jų visumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

R. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Boleslovas Kalainis