Klaipėdos apygardos teismo nutartis

ieškovė S. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. V. dėl skolos priteisimo. Ieškovė nurodė, kad 2007-04-26 ji perdavė atsakovui 11 000 Lt. Pinigų perdavimo faktui patvirtinti atsakovas pasirašė pakvitavimą, juo atsakovas patvirtino iš ieškovės gavęs 11 000 Lt sumą. Ieškovė teigė, kad šie pinigai atsakovui buvo perduoti kaip paskola, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas skolos negrąžino ir nepagrįstai jam perduotus pinigus pradėjo vertinti kaip avansą už pavedimo sutarties civilinėje byloje vykdymą. Ieškovės teigimu, jos įgaliojimo vykdymas buvo neatlygintinas, nes šalių susitarimu ieškovė būtų sumokėjusi atsakovui sėkmės mokestį tik tuo atveju, jeigu civilinė byla būtų išnagrinėta jos naudai. Kadangi byla buvo pralaimėta, atsakovas neįgijo teisės į sėkmės mokestį. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė daug kartų reiškė reikalavimus atsakovui grąžinti skolą, tačiau atsakovas į šiuos raginimus nereagavo ir skolos negrąžino bei liko skolingas ieškovei 3 185,82 Eur skolos ir 1 481,67 Eur palūkanų. Dėl to ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 3 185,82 Eur skolos, 1 481,67 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, Palangos miesto apylinkės teismo 2016-06-10 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad jos patikslintame ieškinyje buvo nurodytos faktinės pinigų perdavimo aplinkybės, suformuluotas ieškinio reikalavimas, todėl šis procesinis dokumentas atitiko įstatymo reikalavimus. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog pinigai jam buvo sumokėti pavedimo teisinių santykių pagrindu. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliantas skunde nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė pavedimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovas paaiškino, kad jis nuo 2006 metų iki 2011 metų atstovavo ieškovei teisme civilinėje byloje pagal LR Generalinės prokuratūros ieškinį, rengė procesinius dokumentus, atstovavo teismo posėdžiuose, surado advokatą ir sudarė su juo atstovavimo sutartį bei atliko kitus pavedimo vykdymo veiksmus. Apelianto teigimu, dėl pavedimo vykdymo atsakovas patyrė išlaidų, kurias privalo atlyginti ieškovė, tačiau priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir dėl to liko neatskleista bylos esmė. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2007-04-26 ieškovė perdavė atsakovui 11 000 Lt (3 185,82 Eur) sumą. Pinigų perdavimo faktui patvirtinti atsakovas pasirašė pakvitavimą, jame nurodė, kad iš ieškovės gavo 11 000 Lt. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, nes piniginės lėšos atsakovui buvo perduotos kaip paskola, todėl atsakovas privalo grąžinti paskolintas lėšas. Atsakovas byloje neginčijo pinigų gavimo fakto, tačiau teigė, kad piniginės lėšos jam buvo perduotos kitu teisiniu pagrindu. Atsakovas savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus grindė tuo, kad ginčo šalis siejo pavedimo teisiniai santykiai, todėl 11 000 Lt suma jam buvo perduota atlyginti išlaidoms, kurias atsakovas patyrė vykdydamas ieškovės pavedimą. Kolegija pažymi, kad norėdamas paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, atsakovas šioje byloje privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovės jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (LR CPK 178 str., LR CK 6.875 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013).

LR CK 6.756 str. 1 d. nustato, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė (LR CK 6.758 str. 2 d.). Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2006-09-21 ieškovė išdavė atsakovui notaro patvirtintą įgaliojimą ir juo įgaliojo atsakovą atstovauti jai visose teismo įstaigose atliekant įgaliojime nurodytus veiksmus, sudaryti teisinės pagalbos sutartis su advokatu ir/ar advokato padėjėju dėl jos interesų atstovavimo visose civilinėse bylose, suteikiant atstovui visas dalyvaujančiųjų šiose bylose asmenų teises, atstovauti ją antstolių kontoroje, sumokėti pinigus, atstovauti ją kitose valstybinėse, savivaldos, finansinėse ir teisinėse institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, rinkti, gauti, pateikti visus reikalingus dokumentus, sumokėti visus mokesčius, rašyti ieškovės vardu pareiškimus, prašymus ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šio įgaliojimo pagrindu atsakovas atstovavo ieškovei Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 pagal ieškovo LR Generalinės prokuratūros prokuroro ieškinį dėl administracinių aktų bei sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo ir įpareigojimo nugriauti pastatus. Pažymėtina, kad 2006-09-21 įgaliojime nėra nurodyta, kad už pavedimo vykdymą atsakovui bus mokamas atlyginimas. Byloje nėra įrodymų ir apie tai, kad šalys būtų sudariusios atskirą pavedimo sutartį ir joje būtų susitarusios dėl atlyginimo atsakovui mokėjimo už ieškovės pavedimų vykdymą. Atsakovas šioje byloje taip pat neįrodinėjo, jog teisinių paslaugų teikimas yra jo profesine veikla ir ja atsakovas verčiasi įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 178 str.). Dėl to galima daryti išvadą, kad LR CK 6.758 str. 2 d. nustatyta prezumpcija dėl neatlygintino pavedimo sutarties pobūdžio šioje byloje nėra paneigta. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pagal LR CK 6.761 str. 3 d. nuostatas įgaliotojas privalo atlyginti įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai įvykdyti, o esant reikalui – išmokėti avansą, būtiną išlaidoms, susijusioms su pavedimo vykdymu, padengti. Nors apeliantas nurodė, kad 11 000 Lt sumą ieškovė jam perdavė atlyginti išlaidoms, kurias atsakovas patyrė vykdydamas ieškovės pavedimą, tačiau byloje tokią piniginių lėšų paskirtį patvirtinančių įrodymų nėra pateikta (LR CPK 178 str.). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas neneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog kuro išlaidoms, taip pat advokato pagalbai apmokėti ieškovė perdavė atsakovui apie 1 000 Lt. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai M. R. bei E. R. Nors atsakovui buvo išaiškinta procesinė įrodinėjimo pareiga, tačiau atsakovas nepateikė į bylą jokių ieškovės pavedimo vykdymo metu patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų (LR CPK 178 str.). Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad atsakovas byloje neįrodė, jog 11 000 Lt dydžio piniginės lėšos atsakovui 2007-04-26 buvo perduotos atlyginti jo patirtoms išlaidoms vykdant ieškovės pavedimą.

Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, nes tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Atsakovo teigimu, ieškovės į bylą pateiktas rašytinis pakvitavimas apie pinigų gavimą negali būti vertinamas kaip paskolos sutartis, nes jame nėra atsakovo įsipareigojimo grąžinti pinigus bei paskolos grąžinimo termino. Su šia skundo nuostata galima sutikti tik iš dalies. Kolegija atsižvelgia į tai, kad piniginių lėšų perdavimo metu galiojusi LR CK 6.871 str. 1 d. redakcija nustatė, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (LR CK 6.871 str. 3 d.). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šalys rašytinės paskolos sutarties nesudarė, o pinigų perdavimo ir atsakovo įsipareigojimo juos grąžinti faktą ieškovė įrodinėjo 2007-04-26 atsakovo išduotu pakvitavimu bei kitais įrodymais. Pažymėtina, kad atsakovo pakvitavime nėra nurodyta jam perduotų piniginių lėšų paskirtis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Pažymėtina, kad pakvitavime nenurodžius lėšų paskirties, iš šio dokumento turinio negalima daryti išvados, kad juo buvo perduotas paskolos sutarties dalykas. Dėl to galima sutikti su apelianto nuostata tuo aspektu, kad 2007-04-26 pakvitavimas negali būti vertinamas kaip paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas LR CK 6.871 str. 3 d. prasme. Kartu kolegija pažymi ir tai, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (LR CK 1.93 str. 1 d.). Paskolos sutarties sudarymą reglamentuojančiose teisės normose tokio imperatyvaus nurodymo apie sutarties negaliojimą nėra, todėl žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja. Kolegija pažymi ir tai, kad paskolos grąžinimo terminas nėra esminė paskolos sutarties sąlyga, nes paskolos sutartis gali būti neterminuota (LR CK 6.873 str. 2 d.). Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad rašytinės paskolos sutarties formos nesilaikymas ir paskolos grąžinimo termino nenustatymas nagrinėjamu atveju nepatvirtina, kad tarp šalių neegzistavo paskolos teisiniai santykiai.

Kolegija atsižvelgia į tai, kad bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (LR CPK 12 str., 178 str.). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė atsakovui 2007-04-26 perdavė 11 000 Lt sumą ir atsakovas šias pingines lėšas priėmė savo nuosavybėn. Iš byloje esančių ieškovės paaiškinimų matyti, kad šalis ilgą laiką siejo draugiški santykiai, todėl atsakovui paprašius, ieškovė paskolino jam pinigų, kuriuos jis įsipareigojo grąžinti. Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojų M. R., E. R., L. E. parodymai. Paskolos santykių egzistavimą iš dalies patvirtina ir byloje esantis 2014-11-25 ieškovės reikalavimas dėl skolos ir palūkanų grąžinimo, kuriame ieškovė pareikalavo atsakovo grąžinti jam suteiktą paskolą. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra nustatytas joks kitas pinigų perdavimo atsakovui pagrindas. Nors atsakovas ir jo kviesti liudytojai tvirtino, kad paskolos santykiai šalių nesiejo, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Kolegija pažymi, kad vertindamas šalių pateiktus įrodymus teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvados dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo daromos pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2011, 3K-3-94/2012 ir kt.). Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

Apeliantas nurodė ir tai, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas negalėjo remtis liudytojų parodymais, nes šioje byloje paskolos sutarties sudarymas galėjo būti įrodinėjamas tik rašytiniais paskolos sutarties sudarymą patvirtinančiais įrodymais. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties, tačiau savo reikalavimus ieškovė įrodinėjo ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų M. R., E. R., L. E. parodymais. LR CK 1.93 str. 2 d. nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. LR CK 1.93 str. 6 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Nagrinėjamu atveju kolegija atsižvelgia į tai, kad paskolos sutarties sudarymą iš dalies patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, tai yra 2007-04-26 atsakovo išduotas pakvitavimas, 2014-11-25 reikalavimas dėl skolos ir palūkanų grąžinimo bei kiti netiesioginiai įrodymai. Atsižvelgtina ir į tai, kad šalys ilgą laiką buvo pažįstamos, ieškovės ir atsakovo bei jų šeimos narių tarpusavio santykiai buvo draugiški. Ieškovės pasitikėjimą atsakovu iš dalies patvirtina ir tai, kad ieškovė 2006-09-21 išdavė atsakovui notaro patvirtintą įgaliojimą ir juo įgaliojo atsakovą atstovauti jai įvairiose valstybės institucijose bei atlikti ieškovės vardu įgaliojime nurodytus teisinius veiksmus, o atsakovas šio įgaliojimo pagrindu atstovavo ieškovei ilgą laikotarpį. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad įstatyme numatytas draudimas remtis liudytojų parodymais nagrinėjamu atveju neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, todėl priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis liudytojų parodymais.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės kviestų liudytojų parodymais, nes liudiję asmenys yra ieškovės šeimos nariai ir bendradarbė. Be to, šie asmenys nebuvo tiesioginiai paskolos santykių dalyviai, todėl jų parodymai negalėjo būti vertinami kaip objektyvūs. Su šia skundo nuostata teismas taip pat nesutinka. Kolegija pažymi, kad vertinant šalių paaiškinimus, taip pat liudytojais byloje apklaustų asmenų parodymus pagal LR CPK 185 str. nuostatas, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas M. R. ir E. R. yra ieškovės šeimos nariai, o liudytoja L. E. yra ieškovės bendradarbė. Nors ieškovė yra artimai susijusi su liudytojais byloje apklaustais asmenimis, tačiau vien ši aplinkybė savaime nepaneigia teismo teisės remtis šių liudytojų parodymais. Vertinant liudytojų parodymų patikimumą atsižvelgtina į tai, kad jų paaiškinimai yra nuoseklūs, detalūs ir iš esmės sutampa su ieškovės paaiškinimais. Be to, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė esminių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas tinkamai vertino liudytojais byloje apklaustų asmenų parodymus ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.