Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, J. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 eurų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Priteista civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai iš nuteistosios J. M. 91,81 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Dėl sumušimo batų šaukštu vertinimo

Dėl sumušimo nenustatytu daiktu vertinimo

Dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo

Dėl kaltinamojo akto trūkumų

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistosios J. M. apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų kaltinamojo akto trūkumų

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo atveju kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymas nevisiškai atitinka pranešimo apie įtarimą turinį, tačiau pakeistos faktinės aplinkybės nėra esminės, dėl jų pakeitimo J. M. veikos kvalifikavimas nesikeitė, papildomai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų nereikėjo. Taip pat sprendžiama, kad aplinkybių pakeitimas šiuo atveju neturėjo neigiamos įtakos J. M. galimybėms gintis nuo kaltinimo. Atkreipiamas dėmesys, kad baigus ikiteisminį tyrimą, J. M. susipažino su visa bylos medžiaga, tačiau prašymų ir papildymų nepateikė (2 t., b. l. 48). Teisiamajame posėdyje prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, J. M. nurodė, kad kaltinimas jai yra aiškus ir suprantamas (2 t., b. l. 100). Kartu pažymėtina, jog aplinkybės, ar veika galėjo būti padaryta konflikto metu, ar ne, suduodant šampano buteliu, ar kitu daiktu, šiuo atveju reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, be to, tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte J. M. veika kvalifikuota kaip viena veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Dėl to sutikti su pastarosios skundo argumentu, kad šiuo atveju jai neaišku, nuo kokio kaltinimo gintis, nėra pagrindo.

Dėl J. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog J. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir J. M. priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Kartu pažymima, kad aplinkybės, susijusios su įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais nereiškia teismo nešališkumo principo pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.), todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nes nenurodė, kodėl vienais nukentėjusiojo parodymais rėmėsi, o kitus atmetė, nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, atmetamas kaip nepagrįstas.

10. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

11. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui.

12. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

13. Nagrinėjamoje byloje J. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad tyčia, ne mažiau kaip 10 kartų, batų šaukštu sudavė sugyventiniui V. A. į rankas, nugaros, krūtinės bei galvos sritis, sukeldama nukentėjusiajam fizinį skausmą, o po to, tęsdama nusikalstamus veiksmus, vieną kartą nenustatytu daiktu sudavė V. A. į veidą, padarydama jam kairiojo skruosto sumušimą su minkštųjų audinių sutinimu ir kraujosruva ties viršutiniais dantimis, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

14. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

15. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. M. kalta padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo V. A., liudytojų A. D. ir M. Š.-D. parodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje J. M. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą yra neginčijamai įrodyta. Iš J. M. parodymų matyti, kad ji nuosekliai teigė, jog 2014 m. gegužės 11 d. jokio konflikto tarp jos ir V. A. nebuvo, ji nė karto nesudavė pastarajam nei batų šaukštu, nei kokiu nors kitu daiktu, prieš jį nesmurtavo. Paaiškino, kad būdama antrame namo aukšte, išgirdusi bildesį, nulipo laiptais į pirmą aukštą ir pamatė tarpduryje gulintį V. A.. Ji norėjo pastarąjį pakelti, tačiau V. A. ją nustūmė. Matė, kad viena jo veido pusė buvo raudona, kraujo nematė. Mano, kad V. A., būdamas stipriai girtas, lipdamas laiptais užkliuvo ir griūdamas susižalojo veidą (2 t., b. l. 21–23, 100–102). Iš esmės analogiškas aplinkybes J. M. nurodė ir suvesta į akistatą su V. A. (2 t., b. l. 30–32).

17. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad J. M. tyčia ne mažiau kaip 10 kartų batų šaukštu sudavė V. A. į rankas, nugaros, krūtinės bei galvos sritis, taip sukeldama jam fizinį skausmą, šios savo išvados visiškai nemotyvavo, nenurodė, kokie būtent įrodymai patvirtina, kad J. M. atliko minėtus veiksmus, tik formaliai pažymėjo, kad „<...> vėliau sugrįžęs liudytojas A. D. pamatė, kaip J. M., turėdama rankoje ilgą, gal pusės metro ilgio šaukštą, užsimojusi sudavė per galvą (viršugalvį) V. A.“. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų nukentėjusiojo V. A. parodymus, kad jam palydėjus kaimynus ir grįžus į savo namus, jį tarpduryje pasitikusi J. M. batų šaukštu pradėjo smogti į visas puses, sudavė jam ne mažiau kaip 10 smūgių, iš kurių dauguma buvo suduoti į galvą, o likusieji – per pečius, nugarą (2 t., b. l. 102–106). Šių V. A. parodymų, taip pat teiginio, kad A. D. matė, kaip jį „trankė“, nepatvirtina ir šio liudytojo parodymai. Pastebėtina, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas A. D. nenurodė matęs, kad J. M. batų šaukštu būtų „trankiusi“ V. A., tik nurodė matęs, kaip pastaroji gal pusės metro ilgio šaukštu užsimojusi sudavė per galvą, viršugalvį V. A. (2 t., b. l. 120–121). Pastebėtina, kad nei nukentėjusysis V. A., nei liudytojas A. D. negalėjo nurodyti tokio J. M. elgesio priežasties, nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų neparodė, kad J. M. ir V. A. tą vakarą būtų pykęsi, konfliktavę. Nukentėjusysis nurodė tik tai, kad tą vakarą iš J. M. pusės buvo kažkoks nepasitenkinimas, „nebuvo šilto bendravimo“, tačiau to priežasties jis nežino, o tąkart kartu su V. A. ir J. M. vakaroję liudytojai A. D. ir M. Š.-D. tik abstrakčiai nurodė, kad tą vakarą tarp J. M. ir V. A. buvo jaučiama įtampa. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. gegužės 11 d. konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios buvo pakankamai rimtas (pasibaigęs kaltinamosios fiziniu smurtu prieš nukentėjusįjį) nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kaip minėta, byloje apskritai nėra duomenų, kad tarp J. M. ir V. A. būtų įvykęs konfliktas, to nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad iš kaltinamosios parodymų matyti, jog praėjus dviem savaitėms po minėto įvykio, įvykus „dar vienam nesusipratimui“, ji išsikraustė iš namų, o nukentėjusysis 2014 m. birželio 4 d. kreipėsi į medicinos specialistą dėl sužalojimų nustatymo. Pastebėtina, kad minėtus J. M. ir V. A. veiksmus kelių savaičių laikotarpiu galėjo sąlygoti ir visiškai kitos aplinkybės, nesusijusios su 2014 m. gegužės 11 d. įvykiais.

18. Be to, nukentėjusiojo V. A. ir liudytojo A. D. parodymų, kad J. M. sudavė V. A. batų šaukštu ir sukėlė pastarajam fizinį skausmą, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Iš byloje esančių išrašo iš medicininių dokumentų ir specialisto išvados matyti, kad 2014 m. gegužės 11 d. V. A. apžiūrėjo du gydytojai – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytoja V. J. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojas A. S.. Tačiau nė vienas iš šių gydytojų nenustatė V. A. teisiamajame posėdyje nurodytų, pasak jo, batų šaukštu padarytų, mėlynių ant kaklo, rankų, guzų galvoje (1 t., b. l. 8–9, 10). Kaip teisingai pažymėta J. M. apeliaciniame skunde, iš papildomos specialisto išvados matyti, kad 2014 m. gegužės 11 d. V. A. buvo atliktas galvos kompiuterinis tyrimas, kurio metu nustatyta galvos kairės pusės skruosto srities minkštųjų audinių edema (sutinimas) – sumušimas, o jokių kitų sumušimo žymių nenustatyta.

19. Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, be kita ko, reikia įvertinti nukentėjusiojo amžių ir sveikatos būklę, be to, įrodomumo prasme svarbu, ir tai, kad fizinio skausmo pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus. Atkreipiamas dėmesys, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje V. A. net neužsiminė, kad jis dėl neva batų šaukštu suduotų smūgių juto fizinį skausmą, pristatytas į gydymo įstaigas, to nenurodė ir jį apžiūrėjusiems gydytojams, liudytojas A. D. taip pat nenurodė, kad V. A. būtų skundęsis skausmais po sudavimo batų šaukštu. Pastebėtina ir tai, kad atsakydamas į kaltinamosios gynėjo klausimus V. A. patvirtino, jog jis yra fiziškai stipresnis už kaltinamąją, tačiau teigė, kad nepasipriešino J. M. todėl, kad ji puolė pastarąjį iš pasalų, todėl jis tik gynėsi. Toks V. A. paaiškinimas vertintinas kritiškai, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. M. būtų puolusi V. A. iš pasalų, juo labiau, kad iš fotonuotraukų, pridėtų prie V. A. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, matyti, kad kambaryje tarp prieškambario ir svetainės, kur pasak V. A., jis buvo mušamas, yra didelė erdvė. Be to, jeigu, kaip nurodė V. A., jis beveik nebuvo išgėręs, galėjo net vairuoti, neabejotina, kad jis būtų gynęsis nuo fiziškai už jį silpnesnės moters ir nutraukęs jos veiksmus, nelaukdamas, kol ji suduos 10 ar daugiau smūgių.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo V. A. parodymus visumoje su kitais bylos įrodymais, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šie parodymai yra teisingi ir patikimi. Kaip jau minėta, V. A. parodymų kiti bylos duomenys nepatvirtina, priešingai, juos paneigia. Nors V. A. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jis 2014 m. gegužės 11 d. iš jo namų išeinant kaimynams A. D. ir M. Š.-D. beveik nebuvo išgėręs, jie visi buvo išgėrę po taurę vyno, šiuos jo parodymus paneigia ne tik J. M. parodymai, kad tą vakarą V. A. buvo stipriai girtas, bet ir liudytojo A. D. parodymai, kad visą vakarą jie gurkšnojo viskį ar kokteilį (2 t., b. l. 120–121), liudytojos M. Š.-D. parodymai, kad ji tą vakarą paragavo truputį šampano, o „<...> V. su A. vartojo kažką stipriau <...>“ ir ji gali patvirtinti, jog jiems išėjus iš V. A. namų, pastarasis buvo neblaivus (2 t., b. l. 118–119), taip pat gydytojo A. S. nustatyta diagnozė: „Veido sumušimas. Girtumas“ (2 t., b. l. 8–9, 10). Be to, jokie bylos duomenys nepatvirtina V. A. parodymų, kad jį šampano buteliu sužalojo J. M., kad jam buvo prakirstas skruostas, padarytos žaizdos, iš jų bėgo kraujas, jis buvo praradęs sąmonę, gulėjo kraujo klane. Kaip minėta 16 punkte, J. M. nurodė mačiusi, kad viena V. A. veido pusė buvo raudona, o kraujo ji nematė, liudytojas A. D. teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. A. veidas buvo sumuštas, ištinęs, jis matė didelę kraujosruvą ant skruosto, gal buvo ir kraujo (konkrečiai to nepatvirtino), liudytoja M. Š.-D. nurodė, kad ji matė stiprų sumušimą kairėje V. A. veido pusėje, sumušimas buvo mėlynas ar raudonas, buvo iššokęs didžiulis guzas, tarsi obuolys, buvo didžiulė kraujosruva, kraujo ant V. A. kūno ar drabužių ji nematė. LOR gydytojos V. J. konsultacijos įraše nurodyta, kad V. A. nukrito, susitrenkė skruostą. Kairysis skruostas sutinęs, raudonas, palpuojant kietas, ties viršutiniais dantimis matoma hematoma. Gydytojo A. S. konsultacijos įraše nurodyta, kad V. A. patyrė traumą buityje – krito, sumušė veidą. Nustatytas veido, kairio skruosto patinimas, trauminių pakitimų nėra. Diagnozė: veido sumušimas, girtumas. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. A. padaryti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: kairiojo skruosto sumušimas su minkštųjų audinių sutinimu ir kraujosruva ties viršutiniais dantimis, sužalojimai gavosi nuo ne mažiau kaip 1 tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku ar bukabriauniu daiktu, paveikus kairiojo skruosto sritį (1 t., b. l. 8–9), papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pateiktuose 2014 m. gegužės 11 d. medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie žaizdos buvimą V. A. kairiame skruoste. Tiek gydytojų apžiūros metu, tiek ir atlikus veido kompiuterinės tomografijos tyrimą buvo nustatyta tik galvos kairės pusės skruosto srities minkštųjų audinių edema (sutinimas) – sumušimas, todėl rando, susidariusio po buvusios žaizdos užgijimo bei jo srityje esančių kairiojo skruosto minkštųjų audinių (pogleivio) fibrozės buvimo negalima sieti su įvykiu, buvusiu 2014 m. gegužės 11 d. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nors V. A. teigė, jog jis po smūgio buvo praradęs sąmonę, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad apžiūrimasis nurodė, jog be sąmonės nebuvo. Pirmiau nurodytų duomenų visuma paneigia ir V. A. nurodytą aplinkybę, kad jis gulėjo kraujo klane. Be to, jei taip būtų buvę, neabejotina, kad V. A. drabužiai būtų buvę kruvini ir tą būtų matę liudytojai A. D. bei M. Š.-D.

21. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu V. A. negalėjo patvirtinti, kad smūgį į galvą jam sudavė būtent J. M., nurodė negalintis tvirtinti, kad ją matė. Paaiškino, kad A. D. ir M. Š.-D. pasakė, jog J. M. jam trenkė buteliu todėl, kad buvo butelio šukių, be to, mano, kad taip veidas galėjo būti sužalotas tik su sunkiu daiktu. Akivaizdu, kad tokie V. A. parodymai tėra tik jo nuomonė, jokiais duomenimis nepagrįsti pamąstymai, todėl jie negali būti pripažįstami įrodymais nagrinėjamoje byloje. Pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu sudaro ir jo nurodytos aplinkybės, kad jis ir J. M. nebuvo sugyventiniai, iki įvykio kartu negyveno, J. M. buvo tik jo dukters mama, nes šiuos V. A. parodymus akivaizdžiai paneigia ne tik J. M. ir jos tėvo, liudytojo B. M. parodymai, bet ir liudytojų A. D. ir M. Š.-D. parodymai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus pagrįstai konstatavo, kad V. A. ir J. M. siejo šeimos santykiai.

22. Pastebėtina ir tai, kad liudytojų A. D. ir M. Š.-D. parodymai apie V. A. skruosto sužalojimo aplinkybes yra išvestiniai iš paties nukentėjusiojo parodymų, nes jie patys įvykio nematė ir duodami parodymus nurodė tik tai, ką jiems papasakojo pats V. A.. Įvertinus visumą byloje surinktų duomenų, neatmetama tikimybė, kad V. A. sužalojimą galvos kairės pusės skruosto srities minkštųjų audinių sumušimą galėjo patirti kitomis aplinkybėmis, pvz., dėl girtumo griūdamas, nes pirmiau minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai jam atsirado nuo ne mažiau kaip 1 tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku ar bukabriauniu daiktu, paveikus kairiojo skruosto sritį.

23. Teisėjų kolegija sutinka su J. M. skundo argumentu, kad sprendžiant jos kaltės klausimą ir vertinant nukentėjusiojo V. A. parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo jos (J. M.) atžvilgiu pradėjimo į (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūrą V. A. kreipėsi tik 2019 m. spalio 2 d. (1 t., b. l. 5), t. y. praėjus 5 metams ir beveik 5 mėnesiams po jo 2014 m. gegužės 11 d. patirto sužalojimo. V. A. paaiškinimai, kad jis iš karto po sužalojimo į policiją nesikreipė, gydytojams pasakė, kad parašytų, jog jis nugriuvo ir susižalojo pats, tik todėl, kad J. M. yra jo dukrų mama ir ją reikia gerbti, jis nenorėjo pastarosios šmeižti ir juodinti, jam buvo gėda šmeižti dukrų mamą, vertintini kritiškai. Atkreipiamas dėmesys, kad 2014 m. birželio 4 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) aprašant įvykio aplinkybes pažymėta, jog apžiūrimasis nurodė, kad 2014 m. gegužės 11 d., apie 1 val., jį, adresu: (duomenys neskelbtini), sumušė sugyventinė J. J. (1 t., b. l. 8–9), o teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog taip pasielgė todėl, kad J. M. jo neatsiprašė, nepadėkojo jam už tai, kad jis nepranešė apie įvykį policijai, priešingai, elgėsi su juo paniekinamai, neleido bendrauti su dukra, todėl jis pagalvojo, jog šį įvykį reikia užfiksuoti. Iš tokių V. A. parodymų seka, kad nepraėjus nė mėnesiui po patirto sužalojimo ir jo sprendimo nesikreipti į policiją, pastarasis vis dėlto nusprendė, kad nurodydamas medikams, jog jį sužalojo J. J. (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tai ankstesnė J. M. pavardė), jis pastarosios jau nešmeižia ir nejuodina, ją ir toliau gerbia kaip savo vaikų motiną, t. y. savo veiksmų jau nebevertino kaip J. M. šmeižimo. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad kreipimasis dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu nukentėjęs asmuo yra įsitikinęs ir tai pateikia kaip faktą, kuris gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas, negali būti vertinamas kaip asmens šmeižimas, todėl nesuprantama, kodėl V. A. šiuo atveju kreipimąsi į policijos įstaigą vertina kaip šmeižimą.

24. Pastebėtina ir tai, kad į ekspertą V. A. kreipėsi tik po to, kai, bylos duomenimis, J. M. su dukra išsikraustė iš jo namų ir apsigyveno A. D. bute (J. M., M. Š.-D., A. D., B. M. parodymai). Be to, bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) J. M. ir V. A. gimė dar vienas vaikas, o tai patvirtina paties V. A. parodymus, kad jis ir toliau palaikė santykius su J. M. ir to pasekoje gimė antra dukra. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad į teisiamojo posėdžio metu teisėjo pateiktą klausimą V. A. atsakė, kad jis pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo parašė po to, kai J. M. kreipėsi į teismą. Iš tikrųjų, bylos duomenys patvirtina, kad J. M. 2019 m. rugpjūčio 7 d. su ieškiniu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) miesto rūmus, prašydama nustatyti nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą, V. A. bendravimo su dukromis laiką, ir priteisti iš V. A. atitinkamą sumą dukrų išlaikymui (2 t., b. l. 125–129). Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, neatmetama, kad V. A. 2019 m. spalio 2 d., t. y. praėjus 5 metams ir beveik 5 mėnesiams po neva J. M. jam padaryto sužalojimo, į teisėsaugos instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pastarosios atžvilgiu pradėjimo kreipėsi dėl nesusiklosčiusių jų tarpusavio santykių ir dėl to, kad J. M. 2019 m. rugpjūčio 7 d. su ieškiniu kreipėsi į apylinkės teismą.

25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog byloje nenustatyta, kad J. M. tyčia, ne mažiau kaip 10 kartų, batų šaukštu sudavė sugyventiniui V. A. į rankas, nugaros, krūtinės bei galvos sritis, sukeldama jam fizinį skausmą, ir 1 kartą nenustatytu daiktu sudavė V. A. į veidą, padarydama jam kairiojo skruosto sumušimą su minkštųjų audinių sutinimu ir kraujosruva ties viršutiniais dantimis, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, J. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinama, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

26. Civilinio ieškinio išsprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje priimamas nuosprendis, klausimai reglamentuojami BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos; šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi J. M. išteisinama kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys (1 t., b. l. 124–125, 126) paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. spalio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.