- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- e2A-478-425/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05457-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas, Eigirdas Činka
- Atsakovas
- R. J.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-478-425/2019.
teisėjas Arvydas Jasonas Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05457-2018-5.
2019 m. birželio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-227-837/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei R. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 27743,76 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administratorių kompanija“ ir nustatė 10 dienų terminą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį R. J. turėjo perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus įmonės dokumentus.
3. Tačiau iš byloje esančios atsakovės perduotos didžiosios knygos matyti, kad atsakovė yra paėmusi iš bendrovės kasos 26500 Eur ir įmonės veiklos pabaigoje kasoje 2016-09-30 buvo 213,76 Eur grynųjų pinigų likutis. Šių lėšų panaudojimo įmonės ūkio išlaidų tikslams atsakovė nepagrindė buhalteriniais dokumentais, todėl šias lėšas turi grąžinti. 2016 m. vasario 25 d. atsakovė sudarė bendrovei priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“ perleidimo sandorį. Automobilio rinkos vertė buvo 1730 Eur, o automobilis buvo parduotas už 700 Eur, kas akivaizdžiai rodo, kad atsakovė automobilį pardavė mažesne negu rinkos verte, dėl ko bendrovei buvo padaryta 1030 Eur žala, todėl atsakovė turi atlyginti dėl jos veiksmų bendrovės patirtą žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės R. J. 27.743,76 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė R. J. savo veiksmais netinkamai ir nerūpestingai atliko bendrovės vadovo pareigas, neišsaugojo ir neperdavė bankroto administratoriui turto, todėl yra kalta dėl ieškovei padarytos žalos ir jos veiksmuose yra visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti.
6. Kartu teismas pabrėžė, jog apeliantė savo argumentų, jog pinigines lėšas panaudojo įmonės tikslais, nepagrindė jokiais įrodymais, o pateiktų rašytinių duomenų nepaaiškino bei nepagrindė jų ryšio su įmonės veikla. Be to, atsakovė nepaaiškino kokiomis aplinkybėmis automobilis buvo sugadintas, kas kaltininkas ir ar buvo atlyginta žala dėl automobilio sugadinimo, taip pat ji neprašė teismo skirti automobilio vertės nustatymo ekspertizės, todėl neįrodė, kad automobilio pardavimo vertė atitiko rinkos vertę.
7. Skundžiamame sprendime nurodyta ir tai, kad atsakovės prievolė yra piniginio pobūdžio, todėl ieškovės reikalavimu iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti 2019 m. kovo 20 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės pareikšto ieškinio netenkinti. Taip pat priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
9. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialines ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų bei jų reikšmės. Šiuo atveju atsakovė negali būti pripažinta kalta dėl to, kad dokumentai, patvirtinantys piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, nebuvo įtraukti į buhalterinę apskaitą. Pabrėžia, kad įmonėje buvo susiklosčiusi kebli finansinė situacija ir vėluojama atsiskaityti su darbuotojais, dėl ko bendrovės buhalterė elgėsi neatsakingai ir dokumentų nesuvedė į apskaitą. Negana to, ieškovė pateiktų rašytinių įrodymų neginčijo ir neprašė jų pripažinti neteisėtais. Taigi nagrinėjamu atveju nėra paneigta, kad atsakovė iš ieškovės gautas pinigines lėšas panaudojo išimtinai įmonės naudai. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad kreditorių, su kuriais ir buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, skaičius ir reikalavimų dydis yra sumažėję.
10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino automobilio pardavimo būklės, nevertino, ar jo kaina buvo rinkos vertės, dėl ko skundžiamas sprendimas yra priimtas skubotai ir neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
11. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareikštą ieškinį.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į pareikštą apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Nurodo, kad, įvertinus byloje esančius įrodymus (kasos išlaidų orderius, didžiąją kasos knygą, kurią administratoriui perdavė pati atsakovė), akivaizdu, jog atsakovės buhalteriniais dokumentais nepateisintas skolos likutis sudaro 26 500 Eur. Be to, atsakovės pateikti dokumentai yra abejotinos kilmės, neįtraukti į buhalterinę apskaitą ir kelia abejonių dėl teisėtumo bei tikrumo, juo labiau kad šie dokumentai kartu su kitais bankroto administratoriui perduoti nebuvo, jokių sutarčių, patvirtinančių teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės nurodomų įmonių egzistavimą, nėra, o dokumentus išrašiusios įmonės nėra nei ieškovės tiekėjų, nei skolininkų ar kreditorių sąrašuose. Kita vertus, dalis sąskaitų išrašiusių įmonių yra abejotinos reputacijos (nuo įregistravimo dienos ar kito laikotarpio nedirba nė vienas asmuo). Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad ieškovė pateikė įrodymus, kad atsakovės parduoto automobilio rinkos ir likutinė vertė buvo gerokai didesnė už automobilio pardavimo kainą. Atsakovė pateikė teismui automobilio nuotraukas, teigdama, jog neva pastarojo būklė atitiko pardavimo kainą. Tačiau, iš pateiktų nuotraukų nėra aišku, ar tai ginčo automobilis, dėl ko atsakovė neįrodė, jog automobilio rinkos kaina buvo mažesnė, nei likutinė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš buvusios įmonės vadovės, kuri, ieškovės atstovo teigimu, neperdavė bei neišsaugojo įmonės turto, kurio vertė yra 27743,76 Eur, dėl ko ieškovei buvo padaryta žala. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškinio reikalavimai yra pagrįsti, o atsakovės pateikti dokumentai, kurie nebuvo įtraukti į ieškovės buhalterinę apskaitą, neįrodo, kad atsakovės paimtos piniginės lėšos buvo panaudotos būtent įmonės reikmėms. Kartu pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovės pateikti duomenys apie transporto priemonės būklę nepatvirtina, kad šios transporto priemonės pardavimo metu ji neatitiko likutinės vertės ir dėl to galėjo būti parduota žymiai pigiau.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes bei skundžiamame sprendime padarytas išvadas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
17. Pažymėtina, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Ieškinys atlyginti žalą taikant civilinę atsakomybę bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis. Viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) nuostatos). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
19. Be to, BAĮ 4 straipsnis nustato reikalavimus ūkio subjektams tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. BAĮ 21 straipsnis nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, taip pat už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Kartu pažymėtina, jog netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio kyla žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos.
20. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktose dokumentuose yra užfiksuota, kad atsakovė R. J. nuo 2012 m. spalio 17 d. iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė ir akcininkė (5 – 6, 28 – 30 b. l.). Panevėžio apygardos teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla ir atsakovė įpareigota per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus įmonės dokumentus. Iš byloje esančių duomenų – Didžiosios knygos bei kasos išlaidų orderių, matyti, kad atsakovė yra paėmusi iš bendrovės kasos 26500 Eur, o įmonės veiklos pabaigoje 2016 m. rugsėjo 30 d. grynųjų pinigų likutis buvo 213,76 Eur. Be to, 2016 m. vasario 25 d. atsakovė sudarė bendrovei priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“ perleidimo sandorį. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgalaikio turto apskaitos dokumentų matyti, kad šio automobilio likutinė vertė buvo 1332,38 Eur be PVM, tačiau transporto priemonė buvo parduota už 700 Eur (37, 40 – 41 b. l.). Dėl šių aplinkybių ginčas byloje nekyla, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo plačiau jų nagrinėti ar dėl to pasisakyti.
21. Esminis ginčas nagrinėjamoje byloje kyla dėl to, ar atsakovė 26713,76 Eur, kurie nebuvo perduoti bankroto administratorei, panaudojo įmonės reikmėms bei ar transporto priemonės pardavimas už mažesnę, nei rinkos kainą, buvo pagrįstas, t.y. ar transporto priemonė išties buvo žymiai prastesnės būklės.
22. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė padarė ieškovės nurodomo dydžio žalą, kadangi neįrodė pinigines lėšas panaudojusi įmonės tikslais, o taip pat kad už ženkliai mažesnę kainą parduotos transporto priemonės būklė pardavimo metu buvo akivaizdžiai prastesnė. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės itin lakoniškai pasisakė dėl atsakovės į bylą pateiktų dokumentų, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų pagrįstų išvadų ir, priešingai nei nurodo atsakovė, nepatvirtina jos teiginių, kad ji nepadarė nustatyto dydžio žalos.
23. Apeliaciniu skundu atsakovė neneigia, jog jos pateikti duomenys nebuvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, tačiau tvirtina, kad tokia situacija susiklostė dėl įmonėje buvusios sunkios finansinės padėties ir nemokamo darbo užmokesčio, dėl ko atsakingi įmonės darbuotojai galėjo nesuvesti atsakovės pateiktų duomenų į įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau tokie atsakovės argumentai vertinami, kaip deklaratyvūs. Atsakovė, nurodydama tokius teiginius, jų nedetalizuoja ir konkrečiai nenurodo, kas ir kokiu būdu galėjo neįtraukti atitinkamų duomenų į buhalterinę apskaitą, koks konkrečiai asmuo buvo už tai atsakingas, taip pat nepaaiškina, ar šiuos dokumentus ir jei taip, tuomet kam, buvo perdavusi. Prašymo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu asmenis, galinčius patvirtinti tokius apeliantės teiginius, atsakovė taip pat nereiškė. Negana to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė, kaip kasininkė, sau, kaip įmonės vadovei, išrašydavo kasos išlaidų orderius, kas leidžia vertinti, jog atsakovė turėjo pakankamai žinių ir įgūdžiu dirbti su kasa bei suprasti dokumentų tinkamo įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą ir šių duomenų perdavimą bankroto administratorei. Negana to, atsakovė, tvirtindama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sumažėjusių įmonės kreditorių skaičių jai atlikus atsiskaitymus iš kasos paimtomis piniginėmis lėšomis, nenurodė jokių konkrečių tą patvirtinančių duomenų, juo labiau kad pagal byloje esančių duomenis, kaip jau minėta pirmiau, atsakovės nurodytos įmonės nebuvo įtrauktos į kreditorių ar tiekėjų sąrašus.
24. Kita vertus, duomenys apie kredito unijai grąžintą paskolą buvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to ši suma iš atsakovės reikalauta nebuvo, todėl kyla pagrįstų abejonių, jog atsakovės nurodomi dokumentai negalėjo būti įtraukti į buhalterinę įmonės apskaitą dėl to, kad jų tuo metu nebuvo, o juose užfiksuotos finansinės operacijos yra fiktyvios.
25. Kartu visiškai sutiktina ir su ieškovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovės pateiktų dokumentų tikrumas kelia abejonių dėl to, kad jie bankroto administratorei kartu su kitais bendrovės finansiniais dokumentais perduoti nebuvo, be to, nurodytos įmonės nėra įtrauktos nei į tiekėjų, nei į skolininkų, nei į kreditorių sąrašus, taip pat nepateikta, kad su šiomis įmonėmis, apie dalies kurių veiklą viešojoje erdvėje nėra jokių duomenų, butų sudarytos bendradarbiavimo ar kitokios tarpusavio sutartys. Negana to, nurodomų įmonių – UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, patikimumas kelia pagrįstų abejonių, kadangi šiose įmonėse sąskaitų ir kasos orderių išrašymo metu nedirbo nė vienas asmuo ar darbuotojas.
26. Be to, išdėstyto vertinimo nekeičia ir atsakovės pateiktas 2016-11-04 mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (50 Eur), kadangi, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, atsakovė apmokėjo šią sąskaitą po to, kai įmonė baigė vykdyti veiklą ir skolos šiai bendrovei nebuvo.
27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs atsakovės į bylą pateiktus dokumentus bei nurodomas aplinkybes, susijusias su transporto priemonės verte, sprendžia, kad šioje byloje atsakovė išties neįrodė, jog transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu automobilis buvo prastos būklės, apgadintas ir jo kaina nesiekė rinkos vertės. Vertinant atsakovės pateiktus duomenis – raštą apie automobilio būklę bei foto nuotraukas, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog iš šių duomenų nėra galimybės neginčijamai konstatuoti, jog tai yra tas pats automobilis, o taip pat kad tokie transporto priemonės apgadinimai bei būklė buvo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, juo labiau kad automobilio likutinė vertė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo nurodyta didesnė, nei 700 Eur. Kita vertus, atsakovės pateiktoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. vasario 8 d. išrašytoje pažymoje nurodoma, kad ginčo transporto priemonė netinkama važiuoti, reikalingas remontas, o įvertinus preliminarią remonto kainą ir transporto priemonės rinkos vertę, remontas yra ekonomiškai netikslingas. Tokie pačios atsakovės pateikti duomenys kelia pagrįstų abejonių dar ir dėl to, jog esant tokiai prastai transporto priemonės techninei būklei, kai remonto išlaidos faktiškai viršija jos rinkos vertę, šio automobilio pirkimo – pardavimo sutartis išvis galėjo būti sudaryta.
28. Taigi nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai, kurie atsakovės nebuvo paneigti, įrodo, kad ji negrąžino iš įmonės kasos paimtų piniginių lėšų bei nepateikė patikimų įrodymų, kad piniginės lėšos buvo panaudotos įmonės tikslais. Be to, atsakovės pateikti duomenys nesudaro pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“ vertė 2016 m. vasario 25 d. perleidimo sandorio sudarymo metu buvo gerokai mažesnė, nei užfiksuota įmonės buhalteriniuose dokumentuose bei rinkos kaina. Esant tokiais susiklosčiusiai situacijai apeliacinės instancijos teismas vertina, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytos ir įrodytos visos atsakovės civilinės atsakomybės padarius įmonei žalą sąlygos, dėl ko skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš atsakovės priteisė žalos atlyginimą.
29. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
30. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 200 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą. Atmetus atsakovės pareikštą apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos turėtos teisinės pagalbos išlaidos – 200 Eur už teisines paslaugas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 200 Eur (du šimtus eurų) jos turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.