Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-933-254/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-08
Bylos Nr.: e2A-933-254/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-17911-2015-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
Ieškovas: M. J., L. A. K.
Atsakovas: D. Ž.
Trečiasis asmuo: L. A. K., K. M.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-933-254/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17911-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.1.16; 3.3.1.14; 3.3.1.20. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Raimondo Buzelio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei D. Ž., tretiesiems asmenims L. A. K. ir K. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovės D. Ž. priešieškinį ieškovui M. J. ir L. A. K. dėl pripažinimo paskolos sutarties tarp M. J. ir D. Ž. nesudaryta ir dėl paskolos sutarties pripažinimo sudaryta tarp M. J. ir L. A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarties šalies ir prievolės atsiskaityti pagal paskolos sutartį.

Šalies argumentai

2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 19 806,02 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-05-04 ieškovas perdavė atsakovei 23 000 JAV dolerių kaip paskolą bankiniu pavedimu. Kadangi šalys nebuvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo termino, 2010-08-18 ieškovas išsiuntė reikalavimą – pretenziją, kuria pareikalavo atsakovės D. Ž. grąžinti paskolą per 30 kalendorinių dienų nuo reikalavimo gavimo dienos. Atsakovei D. Ž. nesureagavus į reikalavimą grąžinti paskolą, ieškovas 2011-06-23 išsiuntė dar vieną pretenziją ir suteikė papildomą 7 dienų terminą paskolai grąžinti. 2011-07-02 atsakovė D. Ž. bankiniu pavedimu grąžino ieškovui 1150 JAV dolerių, tačiau iki ieškinio pateikimo dienos likusios paskolos sumos, t. y. 21 850 JAV dolerių, kas atitinkamai sudaro 19 806,02 Eur atsakovė ieškovui negrąžino. Teismui pateiktame atsiliepime į atsakovės priešieškinį ieškovas nurodė, kad nebuvo jokio susitarimo su atsakovės broliu L. A. K. ir K. M. dėl paskolos suteikimo atsakovės broliui per jos banko sąskaitą. Atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo įgaliota ieškovo vardu perduoti 23000 JAV dolerių paskolą trečiajam asmeniui L. A. K.. (broliui). Įrodymų, kad ieškovą su trečiuoju asmeniu, o ne atsakove, sieko paskolos teisiniai santykiai, byloje taip pat nėra.

Atsiliepimas

3. Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė jį atmesti, pripažinti 2009-05-04 paskolos sutartį tarp M. J. ir D. Ž. nesudaryta; pripažinti 2009-05-04 paskolos sutartį sudaryta tarp M. J. ir L. A. K., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės brolis L. A. K. kreipėsi į trečiąjį asmenį K. M., siekdamas pasiskolinti pinigų. K. M. pasisiūlė tarpininkauti, pasiskolinant pinigus iš ieškovo M. J. (K. M. svainio). L. A. K. per K. M. su ieškovu sudarė žodinę neterminuotą paskolos sutartį, kuria ieškovas paskolino L.A. K. 23 000 JAV dolerių. Nurodė, kad L. A. K. nėra ir nebuvo matęs ieškovo, o atsakovė nėra mačiusi nei K. M., nei M. J.. Kadangi L. A. K. naudojamai asmeninei banko sąskaitai nuo 2008-09-20 iki šiol yra pritaikytas areštas, paskolos sutarties šalys – L. A. K. ir M. J., nusprendė, jog pinigai bus pervesti į atsakovės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“ AB banke. 2009-05-04 23 000 JAV dolerių buvo pervesti į atsakovės banko sąskaitą, o ji tą pačią dieną šią pinigų sumą išgrynino ir atidavė broliui L. A. K.. L. A. K. neginčija šios paskolos sutarties sudarymo fakto bei pripažįsta, jog būtent jis tarėsi dėl paskolos sutarties sudarymo bei sudarė minėtą sutartį. Atsakovės atliktas pinigų išgryninimas iš savo sąskaitos ir jų perdavimas L. A. K. negali būti vertinamas kaip paskolos sutarties sudarymas tarp ieškovo ir atsakovės. Atsakovė pažymėjo, kad niekuomet neturėjo tikslo sudaryti ginčo paskolos sutarties ir niekada nebuvo išreiškusi valios dėl tokio sandorio sudarymo. Atsakovė dėl sutarties sudarymo nesitarė, o vieną mokėjimą ieškovui 2011-07-02 atliko per minėtą atsakovės banko sąskaitą taip pat L.A. K.. Nors ieškovas nurodė, kad siuntė atsakovei dvi pretenzijas 2010-08-18 ir 2011-06-23, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad jos buvo realiai išsiųstos atsakovei, nėra pateikti įrodymai, jog šios pretenzijos buvo išsiųstos elektroninėmis priemonėmis (faksu, el. paštu). Taip pat nėra jokių duomenų ir įrodymų, jog atsakovė šias pretenzijas gavo.

4. Atsakovas L. A. K. atsiliepime į ieškovo priešieškinį prašė priešieškinį tenkinti. Nurodė, kad pinigai jam buvo reikalingi verslo vykdymui, o savo banko sąskaita jis negalėjo naudotis dėl to, jog nuo 2008-09-20 vykstant priverstiniam išieškojimui, visos įneštos į jo sąskaitą lėšos buvo nuskaitomos. Patvirtino, kad visi ikisutartiniai santykiai dėl paskolos suteikimo vyko išimtinai tarp jo, ieškovo M. J. ir K. M., atsakovė šių asmenų nepažinojo. Paskola buvo sudaryta tarp jo ir ieškovo ir tai pasireiškė jo aktyviais veiksmais derantis su paskolos tarpininku K. M. dėl paskolos gavimo, priimant pinigus iš atsakovės banko sąskaitos ir panaudojant juos asmeninėms reikmėms. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad jis ne kartą buvo skolinęsis pinigus iš K. M. nesudarant rašytinių sutarčių, visais atvejais pinigai buvo grąžinti, dėl ko pastarasis ir rekomendavo ieškovui sudaryti su juo, kaip patikimu skolininku, paskolos sutartį. Taip pat nurodė, kad pasiskolintus pinigus ieškovui grąžino dalinai per K. M. bei jo žmoną. Paneigė ieškovo nurodytą aplinkybę, kad jam ar jo seseriai kada nors būtų siųstos kokios nors pretenzijos dėl pinigų grąžinimo.

5. Trečiasis asmuo K. M. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Nurodė, jog atsakovės brolis L. A. K. kreipėsi į jį dėl 23 000 JAV dolerių paskolos suteikimo jo seseriai, t. y. atsakovei. Kadangi jie buvo ilgamečiai draugai, o K. M. tuo metu neturėjo finansinių galimybių paskolinti pinigų, jis kreipėsi į žmonos brolį – ieškovą, gyvenusį ir dirbusį JAV. Ieškovas bankiniu pavedimu suteikė atsakovei 23 000 JAV dolerių paskolą. Dar iki pirmos pretenzijos atsakovei pateikimo, K. M., ieškovo prašomas, ne kartą prašė L. A. K. grąžinti atsakovei suteiktą paskolą, tačiau, kai pastarasis pradėjo neatsiliepti į telefono skambučius, ieškovas kreipėsi į atsakovę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino; pripažino 2009-05-04 paskolos sutartį tarp M. J. ir D. Ž. nesudaryta; pripažino 2009-05-04 paskolos sutartį sudaryta tarp M. J. ir L. A. K.; priteisė atsakovei D. Ž. iš ieškovo M. J. 1370,65 Eur išlaidų advokato pagalbai ir 144,00 Eur žyminio mokesčio; priteisė valstybės naudai iš ieškovo M. J. 5,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

7. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties sudarymo metu galiojusi CK 6.871 straipsnio 1 dalis, reglamentavusi paskolos sutarties formą numatė, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.).

8. Teismas konstatavo, kad rašytinės formos paskolos sutartis byloje sudaryta nebuvo, ikisutartiniai susitarimai dėl paskolos suteikimo vyko tarp L. A. K. ir K. M., kuris tarpininkavo šalims tariantis dėl paskolos suteikimo; nei ieškovas, nei K. M. atsakovės D. Ž. nepažinojo; 2009-05-04 banko mokėjimo nurodymu ieškovas pervedė atsakovei 25 000 JAV dolerių; mokėjimo nurodymo paskirtis nurodyta – „Paskola“; atsakovė iš ieškovo gautą 25 000 JAV dolerių sumą tą pačią dieną nuėmė nuo sąskaitos; atsakovė po paskolos gavimo jokių brangių pirkinių neįsigijo. Ieškovas, remdamasis banko mokėjimo nurodymu ir vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 pateiktais išaiškinimais, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, reikalaudamas iš atsakovės D. Ž. grąžinti dalį paskolintos 25 000 JAV dolerių skolos. Atsakovė įrodinėjo, jog tikroji paskolos sutarties šalis buvo jos brolis L. A. K., kuris negalėdamas pasinaudoti savo sąskaita banke, paprašė sesers pinigų pervedimui leisti pasinaudoti jos sąskaita banke.

9. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog tarp M. J. ir atsakovės D. Ž. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Vien ta aplinkybė, jog M. J., padarydamas pinigų pavedimą į atsakovės sąskaitą nurodė jų paskirtį kaip paskola, nėra pakankama pripažinti buvus sudarytam susitarimui dėl paskolos teisinių santykių su D. Ž.. Jokių kitų įrodymų apie galimai buvusį susitarimą su D. Ž. dėl paskolos, byloje nėra. Priešingai, atsakovės paaiškinimas, atsakovo L. A. K. paaiškinimas, trečiojo asmens K. M. parodymai, leidžia daryti išvadą, jog pervesti atsakovei D. Ž. pinigai nebuvo skirti jai ir paskolos teisiniai santykiai tarp M. J. bei atsakovės D. Ž. neatsirado, o byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti buvus paskolos sutartinius santykius tarp M. J. ir L. A. K..

10. Teismui nustačius, kad į D. Ž. sąskaitą pervesti pinigai buvo paskola, skirta jos broliui L. A. K., o paskolos teisiniai santykiai tarp M. J. bei atsakovės D. Ž. neatsirado, laikytina, jog atsakovė įrodė, kad pinigus iš ieškovo ji gavo kitu pagrindu – t. y. kaip tarpininkė, L. A. K. negalint pasinaudoti savo banko sąskaita.

11. Ieškovo argumentas, jog atsakovės priešieškinio pareiškimas tik po 7 metų reiškia skolos pripažinimą, nepagrįstas, kadangi atsakovė iki pat ieškinio pareiškimo jai dienos net nesuvokė, jog ji galėtų būti ieškovui skolinga ir pavedimas, kuriame nurodyta jo paskirtis „Paskola“, ieškovo traktuojamas kaip jos įsipareigojimas ieškovui. Visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste paskolos dalies grąžinimas per atsakovės sąskaitą taip pat vertintinas tik kaip atsakovės pagalba broliui grąžinant jo paskolą ieškovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas (toliau – apeliantas) M. J. prašo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, ir priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176-185 straipsnių nuostatose ir išplėtotas kasacinio teismo praktikoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė išimtinai atsakovės ir jos brolio L. A. K. žodiniais paaiškinimais, laikė juos reikšmingesniu įrodymu nei ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus. Pagal CPK 197 straipsnį, rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią negu šalių, liudytojų paaiškinimai. Ginčo paskolos suma buvo pervesta į atsakovės sąskaitą banke, o atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti bent tikėtiną išvadą, jog L. A. K. priėmė savo nuosavybėn iš ieškovo paskolą ir būtent pats L. A. K. įsipareigojo paskolos sumą grąžinti ieškovui. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi šalutiniais rašytiniais įrodymais: 2015-12-04 SEB banko pažyma apie įsipareigojimus ir jos priedais, atsakovės banko sąskaitos išrašu už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-12-31, VĮ „Regitra“ Kauno filialo pažyma. Faktą dėl negalėjimo pasinaudoti asmenine banko sąskaita paskolai gauti paneigė pats L. A. K., kuris antrojo parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, jog “antstolis atsirado neseniai” ir kad jis turėjo sąskaitą ne viename banke.

1.2. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, paskolos grąžinimo pareigą ne tik prisiėmė, bet ir vykdė atsakovė, nes ginčo paskola buvo išmokėta atsakovei, o praėjus keleriems metams, dalies paskolos grąžinimas buvo daromas taip pat iš atsakovės, o ne kitų asmenų banko sąskaitų. Atsakovė žinodama, kad, anot jos, ji paskolos neturėjo gauti, turėjo jau tuomet suprasti, kad priimdama pinigus, išmokėtus kaip paskolą, prisiima ir pareigą juos grąžinti. Be kita ko, atsakovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog iškart po paskolos išmokėjimo ji matė ir suprato, kad bankinis pavedimas jai buvo padarytas paskirtyje nurodant, jog tokiu būdu jai išmokama paskola. Atsakovė patvirtino savo, kaip paskolos gavėjos valią priimti kaip paskola išmokėtus pinigus ir įsipareigojimą tą paskolą grąžinti.

Žemesnės instancijos teismas

1.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta nebuvo. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas - kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Ieškovo pinigų pervedimas, kuriame nurodyta, kad pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovės veiksmai šiuos pinigus priimant suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus atsakovė gavo kaip paskolą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto atsakovės įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jai pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas yra numanomas iš šių lėšų priėmimo ir disponavimo jomis fakto. Bankinio pavedimo mokėjimo paskirtyje nenurodyta, kad pavedimas daromas trečiojo asmens vardu. Šios paskolos dalies grąžinimas padarytas praėjus tik devynioms dienoms po antrojo ieškovo reikalavimo grąžinti paskolą.

1.4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė po pinigų pervedimo neįsigijo jokių brangių pirkinių, neturėjo savo verslo ar kreditorių, ir tai neva patvirtina faktą, jog paskolos sutarties su ieškovu ji nebuvo sudariusi. Negalima sutikti su pozicija, jog atsakovė neturėjo ir negalėjo turėti jokio kito ekonominio suinteresuotumo gauti iš ieškovo paskolą, kaip tik brangaus ir/ar registruotino turto įsigijimui. Atsakovė iš ieškovo gautą paskolos sumą nedelsiant išgrynino, t. y. savo valia ja disponavo. Neatmestina pačios atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ji galėjo perduoti visą išgrynintą paskolos sumą savo broliui L. A. K., nepasaint to, jog toks faktas jokiais rašytiniais įrodymais byloje nebuvo patvirtintas. Tokiu atveju tarp atsakovės ir jos brolio galėjo susiklostyti tiek paskolos, tiek dovanojimo teisiniai santykiai, be kita ko, tokiu būdu atsakovė galėjo dengti savo asmeninius skolinius įsipareigojimus broliui.

1.5. Teismo argumentas, kad didelė pinigų suma buvo pervesta visiškai nepažįstamam asmeniui, yra nepagrįsta, kadangi bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo - atsakovės brolis L. A. K. - pripažino, jog su ieškovu nėra ir nebuvo pažįstamas. Tokiu atveju analogiškai turėtų būti pripažinta, jog ir tarp ieškovo ir L. A. K. paskolos teisiniai santykiai negalėjo susiklostyti.

1.6. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Kadangi atsakovė teigia, jog ginčo paskolos sandorio metu jos banko sąskaita buvo pasinaudota tik kaip įrankiu, aktuali CK 2.133 straipsnio 1 dalies norma, kur nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad atsakovė ieškovo vardu sudarė ginčo paskolos sutartį su trečiuoju asmeniu (atsakovės broliu), tačiau, ieškovui šiam sandoriui nepritarus, ieškovui jokių teisių ar pareigų pagal tokią sutartį neatsiranda. Įrodymų, jog atsakovė buvo įgaliota ieškovo vardu perduoti 23 000 USD paskolą trečiajam asmeniui (broliui), byloje nėra. Rašytinių įrodymų, jog būtent ieškovą su trečiuoju asmeniu L. A. K., o ne atsakove, siejo paskolos teisiniai santykiai byloje atsakovė nepateikė.

Atsiliepimas

13. Atsakovas Linas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. 2009 metais ieškodamas kreditorių, galinčių suteikti paskolą, kreipėsi į savo draugą K. M., kuris nurodė, kad gali padėti paskolinti pinigų iš jo svainio M. J.. Jokių rašytinių susitarimų nesudarė. Kadangi dėl įsiskolinimų bankui visos į jo banko sąskaitą patekusios lėšos buvo automatiškai nuskaitomos, susitarė su seserimi, atsakove D. Ž., kad pinigai bus pervesti į jos banko sąskaitą. 2011 m. kai jau buvo grąžinęs didžiąją dalį paskolos – 21850 JAV dolerių, K. M. nurodė, kad tai yra tik „palūkanos“ už suteiktą paskolą ir jo sesei atsakovei reikės grąžinti visus jai pervestus 23000 JAV dolerių. Tada kreipėsi į atsakovę, prašydamas, kad iš jos banko sąskaitos galėtų pervesti likusius 1150 JAV dolerių su tikslu, kad bent dalis grąžintos paskolos būtų grąžinta „oficialiai“.

2.2. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, vien tik ieškovo pateikti įrodymai – 2009-05-04 mokėjimo nurodymas Nr. 14, kuriuo ieškovas M. J. pervedė 23000 JAV dolerių į atsakovės D. Ž. banko sąskaitą ir 2011-07-02 mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš atsakovės banko sąskaitos M. J. buvo pervesti 1150 JAV dolerių neįrodo, jog ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą, būtina analizuoti visus byloje pateiktus įrodymus. Pinigų pervedimą į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Vien tik ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų nepakanka nustatyti, kam iš tiesų buvo skirti 23000 JAV dolerių. Nei paskolos gavėjas, nei jos grąžinimo terminas nėra nurodyti, todėl bylą nagrinėjusiam teismui kilo pareiga įvertinti visų byloje esančių faktų visumą.

2.3. Esant ginčui dėl sutarties turinio ir sąlygų sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje visi ikisutartiniai susitarimai ir derybos vyko tarp atsakovo ir K. M.; atsakovė neturėjo jokio ekonominio suinteresuotumo paskolos sutarčiai sudaryti; paskolos sutartį atsakovas sudarė siekdamas gauti lėšų, kuriomis galėtų padengti įmonės, kurios direktoriumi dirbo, skolas; M. J. sutiko paskolinti 23000 JAV dolerių tik dėl to, jog jo svainis K. M. gerai pažinojo atsakovą ir rekomendavo kaip sąžiningą ir patikimą skolininką, ką 2016-04-07 teismo posėdžio metu patvirtino ir K. M.; atsakovės banko sąskaita buvo pasinaudota tik todėl, jog dėl įsipareigojimų bankui bet koks pervedimas į atsakovo banko sąskaitą būtų buvęs automatiškai nuskaičiuotas kreditui padengti; paskolos sutartį atsakovas vykdė – dalimis grąžino visą 23000 JAV dolerių dydžio paskolą, minėtą aplinkybę patvirtino liudytojas M. D..

14. Atsakovė D. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

3.1. Teismas išsamiai ir nuosekliai ištyrė visus byloje esančius įrodymus - ieškovo pateiktus prieštaringus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų žodinius paaiškinimus ir tik tada priėmė skundžiamą sprendimą. Kadangi šiuo atveju ginčas kilo dėl paskolos sutarties gavėjo, nagrinėjamoje byloje, be bendrųjų įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 176-185 straipsniuose, privalo būti taikomos ir sutarčių aiškinimo ir vertinimo taisyklės numatytos CK 6.193 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat praktikoje ne kartą aptaręs sutarčių aiškinimo taisykles - savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius.

3.2. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Priešingai – teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas paskolos suteikimo dieną negalėjo naudotis savo banko sąskaita, kad atsakovė tą pačią dieną pervestus pinigus nuėmė nuo savo sąskaitos, kad nesilaikyta privalomos rašytinės paskolos sutarties formos, kad pervesta didelė pinigų sumą nepažįstamam asmeniui, kad po pinigų pervedimo atsakovė neįsigijo brangių pirkinių patvirtina, jog tarp ieškovo ir atsakovės paskolos teisinių santykių nebuvo. Be to, teismas turėjo ne teisę, bet pareigą remtis šalių žodiniais paaiškinimais, kadangi ieškovo pateikti įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, negalėjo būti laikomi pakankamais įrodymais spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių. Neišsamūs rašytiniai parodymai buvo papildyti, šalių ir liudytojų paaiškinimais ir buvo neginčijamai nustatyta, jog tikrasis paskolos gavėjas yra Linas A. K., o ne atsakovė. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog teismas žodinius šalių parodymus laikė reikšmingesniais įrodymais nei ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus.

14.3. Apeliacinio skundo argumentas dėl rašytinių įrodymų galios yra nepagrįstas, kadangi remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi didesnę įrodomąją galią turi tik oficialūs rašytiniai įrodymai, išduoti valstybės ar savivaldybės institucijų. 2009-05-04 mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) nelaikytinas oficialiu įrodymu, todėl negalima teigti, kad yra reikšmingesnis už kitus byloje esančius duomenis. Be to, CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, kuris reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

14.4. Sprendžiant dėl sutarties sąlygų turinio, teismas turi atsižvelgti į sutarties šalių ketinimus, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas iki jos sudarymo, elgesį po sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. L. A. K. turėjo tikslą sutartį sudaryti, dėl jos derėjosi ir ją vykdė. Atsakovė dėl sutarties sudarymo į nieką nesikreipė, derybų nevedė, nepažinojo ir nebuvo bendravusi su K. M. bei ieškovu M. J..

14.5. Šiuo konkrečiu atveju atsakovei kilo pareiga įrodyti, kad ieškovas pinigus į banko sąskaitą pervedė ne tarp jos iš ieškovo tariamai sudarytos paskolos sutarties, o kitu pagrindu. Teismui nustačius, kad į atsakovės sąskaitą pervesti pinigai buvo paskola jos broliui L. A. K., o paskolos teisiniai santykiai tarp atsakovės ir ieškovo neatsirado, laikytina, kad atsakovė įrodė, jog pinigus gavo kitu pagrindu – t. y. kaip tarpininkė, tikrasis paskolos gavėjas buvo jos brolis. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nebuvo gavusi jokių raginimų sumokėti skolą, neatmetama galimybė, kad 2010-08-18 ir 2011-06-23 reikalavimai grąžinti paskolą niekuomet nebuvo išsiųsti bei surašyti atgaline data, siekiant sudaryti įspūdį, kad ieškovas jau yra kreipęsis į atsakovę dėl paskolos grąžinimo.

14.6. Paskolos sutarties sudarymą lėmė ne tai, kad paskolos gavėjas pažinojo paskolos davėją, bet dėl to, kad paskolos gavėjas pažinojo tarpininką (K. M.), kuris ginčo kontekste yra labai svarbus trečiasis asmuo ir taip pat teismo posėdžio metu buvo nurodęs, jog L. A. K. yra ne kartą pasiskolinęs ir grąžinęs dideles pinigų sumas.

14.7 Atsakovė niekada netvirtino, kad veikė L. A. K. vardu – priešingai, nurodė, kad veikia kaip tarpininkė. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai rodo, kad atsakovė buvo įpareigota L. A. K. paimti ir jam perduoti paskolos dalyką – 23000 JAV dolerių. Jie ne kartą patvirtino, kad pinigai buvo pervesti L. A. K. prašymu. Kai pinigai pateko į atsakovės banko sąskaitą jie buvo išgryninti ir perduoti L. A. K., kuris paskolos dalyką priėmė ir prisiėmė įsipareigojimą grąžinti paskolą. Gautą paskolą L. A. K. grąžino dalimis per K. M. ir kitus asmenis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo esant ginčui dėl paskolos sutarties

16. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pinigų pervedimo atsakovei metu galiojusi CK 6.871 straipsnio 1 dalis (redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d.) numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. O įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 1, 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl 23 000 JAV dol. paskolos suteikimo, todėl paskolos sutartis turėjo būti rašytinė.

17. Kasacinis teismas išaiškino, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, kasacinis teismas darė išvadą, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

18. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pirmosios sąlygos, byloje nėra ginčo, kad apeliantas 2009-05-04 pervedė į atsakovės banko sąskaitą 23 000 JAV dolerių ir pervedimo paskirtyje nurodė „paskola“. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šalys būtų aptarusios antrąją sąlygą ir atsakovė būtų įsipareigojusi paskolą grąžinti. Byloje visai nėra duomenų apie tai, kad ieškovas ir atsakovė dėl paskolos suteikimo tarėsi, to nenurodo ir apeliantas. Atsakovė nurodė, kad ieškovo nepažįsta, jo nėra mačiusi. O paskolos suteikime aktyviai dalyvavusį trečiąjį asmenį K. M. taip pat pamatė tik teisme ir šis tokią aplinkybę patvirtino. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovė būtų įgaliojusi savo brolį gauti jos vardu paskolą. Atsakovė procesiniuose dokumentuose ir teisme nuosekliai tvirtino, kad jokia forma neišreiškė valios sudaryti su ieškovu paskolos sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių dėl ikisutartinių santykių su atsakove. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo sudaryta įstatymo reikalaujamos formos rašytinė paskolos sutartis (CK 1.73 straipsnis 1 dalis 1 punktas), į atsakovės sąskaitą ieškovas tik pervedė pinigines lėšas, tačiau jis neįrodė, jog toks pinigų pervedimas pagrindžia būtent paskolos teisinius santykius, kad atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

19. Konstatuojant sutartinių santykių egzistavimo faktą, būtina nustatyti jų pobūdį, t. y. tikrąjį sutarties turinį. Rašytiniame dokumente sutarties šalys būtų įvardijusios sutarties dalyką, nustačiusios tarpusavio teises, pareigas ir kitas sąlygas, bet tokio dokumento šalys nesudarė, todėl galioja draudimas remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant tokio sandorio sudarymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tačiau asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iš pagrindinių sandorio elementų, gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, o, atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes, ji netgi gali būti numanoma (CK 1.64 straipsnis). Teisėjų kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti buvus atsakovės valią sudaryti paskolos sutartį. Apelianto manymu, tokią jos valią įrodo faktai, kad pamačiusi pinigų pervedimą į savo sąskaitą ir nurodytą paskirtį, ji nesiėmė veiksmų juos grąžinti, o pinigus priėmė ir pradėjo jais disponuoti – nusiėmė nuo savo banko sąskaitos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas tokias išvadas padarė neįvertinęs visų byloje nustatytų su paskolos suteikimu susijusių aplinkybių, kurios neteikia pagrindo atsakovę laikyti paskolos sutarties šalimi, ne tik dėl jos įsipareigojimo grąžinti paskolą nebuvimo, tačiau ir valios sudaryti paskolos sutartį su ieškovu nebuvimo.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Kartu pažymėta, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų, vertino byloje surinktų įrodymų visumą – ne tik apelianto nurodomus rašytinius įrodymus, bet ir visų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus. Todėl apelianto teiginiai, kad teismas sprendimą grindė tik išimtinai atsakovės ir jos brolio L. A. K. žodiniais paaiškinimais, laikė juos reikšmingesniu įrodymu nei ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, kurie, jo manymu, pagal CPK 197 straipsnį, turi didesnę įrodomąją galią negu šalių, liudytojų paaiškinimai, yra neteisingi.

21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl rašytinių įrodymų viršenybės akcentuoja, kad ieškovo 2009 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo piniginės lėšos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą banke, yra privatus, o ne oficialus dokumentas. Oficialiu laikomą dokumentą, neviršijant nustatytos kompetencijos išduoda valstybės ar savivaldybės institucijos įgalioti asmenys ir tik toks dokumentas turi didesnę įrodomąją galią. Nagrinėjamoje byloje tokių rašytinių įrodymų nebuvo pateikta.

22. Teisėjų kolegija, išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, turi pagrindo išvadai, kad teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl šalis siejusių teisinių santykių paaiškino būtent ieškovo pusėje dalyvaujantis trečiasis asmuo K. M.. Šis asmuo 2016 m. balandžio 7 d. parengiamajame teismo posėdyje nurodė, jog paskolos labai reikėjo ir dėl jos į jį kreipėsi L. A. K.. Kadangi jis neturėjo finansinių galimybių suteikti jam paskolą, nors ne kartą ją buvo suteikęs, tai paprašė, kad pinigus jam paskolintų svainis M. J., kuris gyveno ne Lietuvoje. K. M. paaiškino, kad ieškovui L. pristatė kaip asmenį, kurį seniai pažįsta, jam kelis kartus buvo suteikęs paskolas ir jis jas grąžino. Jis taip pat paaiškino, kad paprašė sąskaitos, į kurią ieškovas, negyvendamas Lietuvoje, galėtų pervesti pinigus. 2016 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdyje K. M. paaiškino iš esmės panašiai, tačiau papildomai nurodė, kad paskolos prašė trečiasis asmuo L. A. K. sau ir seseriai (atsakovei). Pastarasis asmuo kategoriškai neigia prašęs paskolos ir sesers vardu, o jos banko sąskaitos numerį pateikė todėl, kad to prašė pats K. M., nes paskolą ieškovas galėjo suteikti tik pervedimu, o jo sąskaitos buvo areštuotos ir jis pats būtų negalėjęs pinigų išgryninti. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad viena trečiojo asmens sąskaita buvo neareštuota, tačiau trečiasis asmuo paaiškino, kad neareštuota buvo būsto paskolos sąskaita, į kurią patekus piniginėms lėšoms, jos būtų nuskaitytos būsto paskolos dengimui, o jam pinigų reikėjo verslui vystyti.

23. Vertinant K. M., L. A. K. ir atsakovės paaiškinimus, taip pat kitų byloje surinktų įrodymų visumą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo į atsakovės sąskaitą buvo pervestos 23 000 JAV dol. piniginės lėšos, nesudarius rašytinės paskolos sutarties ir ieškovui neįrodžius atsakovės įsipareigojimo paskolą grąžinti, nepatvirtina buvus tarp ieškovo ir atsakovės paskolos teisiniams santykiams. Vertinant įrodymus, labiau tikėtina, kad atsakovė leido pasinaudoti savo sąskaita broliui, kad šiam būtų pervesti pinigai, o juos gavus, tą pačią dieną pinigus jam perdavė (CPK 185 straipsnis). Tokia išvada labiau tikėtina todėl, kad trečiasis asmuo L. A. K. šių aplinkybių neginčija, o atsakovė neatliko jokių savarankiškų veiksmų dėl paskolos sudarymo. Ji nesitarė dėl paskolos gavimo nei su ieškovu, nei su K. M. ir šių asmenų net nepažinojo, savo sąskaitos banke numerio taip pat jiems asmeniškai neperdavė, pinigų pervedimo paskirtį – „paskola“ – nurodė pats ieškovas, savo procesiniuose dokumentuose net nepaaiškinęs, kas ir kada, prie kokių aplinkybių prašė jo suteikti paskolą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad atsakovės veiksmai – negrąžinimas jam pinigų atgal ar jų nuėmimas nuo sąskaitos, turėtų būti vertinami kaip patvirtinantys tarp jų susiklosčiusius paskolos teisinius santykius.

24. Rašytiniai įrodymai taip pat nepatvirtina, kad gavus paskolą atsakovės turtinė padėtis pasikeitė. Ji savo vardu neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Jos sąskaitos išrašas patvirtina, kad pajamas sudaro darbo užmokestis, mokamas VĮ Regitra, o išlaidos – komunalinių paslaugų įmonėms, maistui, vaistams ir kt. Taigi, apeliantas neįrodė, kad atsakovė turėjo kokį tai ekonominį suinteresuotumą gauti iš ieškovo paskolą, nes to byloje neįrodinėjo, o atsakovė savo atsikirtimą grindė duomenis apie savo turtinę padėtį, kurie nepatvirtina jos turtinės padėties pasikeitimo po pinigų pervedimo.

25. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tapačias aplinkybes vertino skirtingai. Teismo argumentas, kad didelė pinigų suma buvo pervesta visiškai nepažįstamam asmeniui, yra nepagrįsta, kadangi bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo – atsakovės brolis L. A. K. pripažino, jog su ieškovu nėra ir nebuvo pažįstamas. Tačiau K. M. paaiškinimai patvirtina, kad būtent L. A. K. kreipėsi į jį paskolos, o jis rekomendavo ieškovui šį asmenį nurodydamas, kad jam ir pats buvo suteikęs paskolą, tuo tarpu dėl atsakovės pristatymo ieškovui tokios aplinkybės nebuvo nurodytos, ji nesikreipė nei į vieną iš jų paskolos, todėl sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas tapačius įrodymus vertino skirtingai, tikrai negalima.

26. Apelianto argumentai dėl CK 2.133 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamo ginčo atveju yra atmestini, nes ši teisės norma reglamentuoja per atstovą sudarytų sandorių teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovė sudarė paskolos sutartį su ieškovu, ar veikė kaip veikė kaip L. A. K. atstovė.

27. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad tiek ieškovui, tiek ir K. M., tiek ir L. A. K. buvo žinoma, kad atsakovė šiuo atveju yra tik pastarojo statytinė, suteikusi savo sąskaitą pinigams pervesti, o iš tikrųjų ieškovas, per atsakovę, tarpininkaujant dėl paskolos sudarymo K. M., paskolą suteikė atsakovui L. A. K. (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apelianto apeliacinio skundo ribose, įvertinusi byloje surinktus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tikrosios paskolos teisinių santykių šalys buvo ieškovas ir L. A. K., kuris siekė gauti paskolą, kreipėsi į ieškovo svainį K. M. dėl paskolos, šiam neturint galimybių ją suteikti, pastarasis asmuo kreipėsi į ieškovą, perdavė jam atsakovės sąskaitos numerį, į kurią ieškovas ir pervedė pinigus. K. M. paaiškinimas patvirtina, kad jis iš tikrosios paskolos šalies – L. A. K. ne kartą reikalavo paskolą grąžinti. O ieškovas neįrodė, kad reikalavo paskolą grąžinti atsakovės. Jis neįrodė, kad 2010 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimą – pretenziją ir 2011 m. birželio 23 d. pretenziją atsakovei išsiuntė ir jos buvo jai įteiktos. Šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos, nes nesant rašytinės paskolos sutarties, ieškovas turėjo ne tik nurodyti, bet ir įrodyti, kad pareikalavo paskolą grąžinti (CK 6.873 straipsnio 2 dalis). L. A. K. paaiškino, kad sulaukė grasinimų iš K. M., kad negrąžinus paskolos, jos bus reikalaujama iš jo sesers, nes pinigai buvo pervesti į jos sąskaitą. Tuomet jis perdavė atsakovei, jo manymu, dar likusius negrąžintus 1150 JAV dolerių, kaip paskutinę paskolos sumą, kurios nebuvo grąžinęs K. M., kad pervestų ieškovui į tą pačią sąskaitą, per kurią paskola buvo pervesta. Todėl šiuos atsakovės veiksmus, vertinant nustatytų byloje aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti kaip atsakovės patvirtinimą dėl paskolos teisinių santykių su ieškovu buvimo.

Dėl bylos baigties

28. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aušra BaubienėDalė BurdulienėRaimondas Buzelis