- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-411-238/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30297-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- I. P., Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Ž. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, ir paskirti įpareigojimai: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (tame tarpe ir alkoholio) ir taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. I. P. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams, o būtent: 2018 m. birželio 25 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini) prie „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje, išlipusį iš automobilio AUDI ALLROAD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir bandant jį sulaikyti dėl to, kad nepakluso policijos pareigūnų teisėtiems reikalavimams sustoti, pasipriešino valstybės tarnautojams – Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajai patrulei A. V., Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui E. D. ir Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjui A. L.: vengdamas sulaikymo, standino rankas, muistėsi, spardėsi kojomis, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų liepus jam nusiraminti, o jį sulaikant – uždedant jam antrankius, aktyviais veiksmais, siekdamas išvengti sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą, tyčia pasipriešino valstybės tarnautojams, tai yra vyriausiajai patrulei A. V. koja spyrė į kairės rankos plaštaką, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. V. poodines kraujosruvas kairės plaštakos V piršto galinės falangos srityje, kairio riešo sąnario nugariniame paviršiuje ir tuo sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. P. prašo Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Įrodymų tyrimą teismas atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nepagrįstos, neteisingos, nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis. Nuosprendyje apylinkės teismas iš esmės rėmėsi aplinkybėmis ir įrodymais, už kuriuos 2018 m. spalio 9 d. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-873-445/2018 apeliantas jau buvo nubaustas, pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 7 dalyje, ANK 424 straipsnio 4 dalyje, ANK 426 straipsnio 5 dalyje.
2.2. Dėl nurodyto byloje buvo pažeistas draudimo bausti už tą pačią veiką du kartus principas, nes dėl to paties įvykio buvo pradėtos baudžiamoji ir administracinė bylos. Tuo tarpu draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra pripažįstama, kad šio principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių. Nesant BK 286 straipsnyje numatytų apelianto kaltės įrodymų, apylinkės teismas rėmėsi išskirtinai minėtoje administracinių nusižengimų byloje esančiais įrodymais: 2018 m. birželio 26 d. Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos O. D. tarnybiniu pranešimu apie vaizdo stebėjimo kamerų įrašus Senosios Varėnos kaime; 2018 m. liepos 4 d. Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko R. P. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad tarnybiniame automobilyje VW Passat, v/n (duomenys neskelbtini), yra sumontuota vaizdo ir garso įrašymo įranga (vaizdo registratorius), tačiau dėl techninio gedimo 2018 m. birželio 25 d. dieną vaizdas ir garsas nebuvo įrašinėjami.
2.3. Teigia, kad viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai davė vienodus parodymus, juos patvirtino ir teisme, nurodydamas, kad kai jis sustojo miško laukymėje prie kapinių tarybiniams kariams, prie jo dideliu greičiu privažiavo tarnybinis automobilis ir atidarytomis priekinėmis keleivio durelėmis nubloškė jį ant žemės, ir priekiniu dešiniu ratu buvo jam užvažiuota ant kojos pėdos (bato). Įvykio metu visi trys pareigūnai neatliko tarnybinių pareigų, grįždami iš Alytaus jie pamatė, kad apeliantas vairuoja automobilį, galimai neturėdamas teisės jį vairuoti, ir nutarė apsisukę pasivyti (važiavo priešingomis kryptimis) ir patikrinti, nors jokių akivaizdžių teisės pažeidimų tuo metu jis (apeliantas) nedarė. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareigūnai buvo priešiškai nusiteikę jo (I. P.) atžvilgiu, nes paprastai neatlikdami tarnybinių pareigų, pareigūnai nepersekioja žmonių. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje numatytas principas, nes pareigūnai persekiojo dėl to, kad apeliantas jiems, galbūt, nepatiko ir kėlė kažkokių įtarimų.
2.4. Skunde keliamos abejonės dėl tarnybiniame automobilyje įrengto vaizdo registratoriaus veikimo. Kaip teisme paaiškino ir patys pareigūnai, minėta įranga pradeda veikti vos užvedus variklį ir veikia, kol jis išjungiamas. Tačiau būtent įvykio metu registratorius „neveikė“, nors veikė dieną prieš įvykį ir po įvykio. Prietaisas neveikė dėl nesuprantamų ir prieštaringų priežasčių. Alytaus AVPK Varėnos PK vadovai skirtingai aiškino prietaiso neveikimo priežastis - Reagavimo skyriaus viršininkas nurodo, kad įranga neveikė dėl gedimo, o PK viršininkas nurodo, kad registratorius neveikė, nes nebuvo įjungtas. Jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuo atveju apelianto veiksmai turėtų būti vertinami pagal BK 286 straipsnį, išskyrus policijos pareigūnų surašytų tarnybinių pranešimų ir jų identiškų parodymų, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta ar nustatyta. Dėl to, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas turėjo pripažinti, kad jis (I. P.) nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o jo veiksmai galėtų būtį vertinami tik kaip turintys administracinių nusižengimų, numatytų ANK 505 straipsnyje, požymių. Alytaus apylinkės teisme išnagrinėti įrodymai nepatvirtina apelianto kaltės. Nuosprendis grindžiamas vien prielaidomis ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais, todėl apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas.
3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Ž. G. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. nuosprendį dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo. Teismo priimtas nuosprendis keistinas dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. P. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Pagal BK 72² straipsnio nuostatas teismas gali įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose tik tuos asmenis, kurie padarė nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad kaltinamąjį ir nukentėjusiąją būtų saistę šeiminiai ar giminystės ryšiai. Nagrinėjamu atveju, BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės - dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančiose programose – skyrimo sąlygos imperatyviai nustatytos BK 72² straipsnyje. Vadinasi, asmuo gali būti įpareigojamas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose tik tuo atveju, kai jis padarė nusikalstamą veiką artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Iš bylos duomenų matyti, jog I. P. nusikalstamą veiką padarė prieš nukentėjusiąją, kurios jis anksčiau nepažinojo. Byloje surinkti duomenys niekaip nepatvirtina, kad kaltinamąjį I. P. su nukentėjusiąją pareigūne A. V. būtų sieję šeiminiai ar giminystės ryšiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose – I. P. buvo paskirta pažeidžiant įstatymo nuostatas, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo I. P. gynėja advokatė Regina Atkočaitienė prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras Kostas Vinerskas prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o I. P. apeliacinio skundo netenkinti.
5. Nuteistojo I. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Ž. G. apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus bei įvertintus įrodymus bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pakanka I. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, nes jis panaudojęs fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams.
Dėl I. P. apeliacinio skundo
9. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nešališkai, nepažeidžiant teisės į teisingą teismą, apylinkės teismas tinkamai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl I. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.
10. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.
11. BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: įvykio metu I. P. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir pasipriešino policijos pareigūnams – vengdamas sulaikymo, standino rankas, muistėsi, spardėsi kojomis, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų liepus jam nusiraminti, o jį sulaikant – uždedant jam antrankius, aktyviais veiksmais, siekdamas išvengti sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą, tyčia pasipriešino valstybės tarnautojams, tai yra vyriausiajai patrulei A. V. koja spyrė į kairės rankos plaštaką, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.
13. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė jog I. P. panaudojęs fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams. Šios aplinkybės nustatytos iš nuoseklių nukentėjusiosios A. V. parodymų, kurie patvirtina, kad ji su policijos pareigūnais E. D. ir A. L. vyko tarnybiniu automobiliu iš mokymų ir gatvių sankryžoje pastebėjo automobilį, kurį vairavo asmuo, kuriam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones ir buvo nuspręsta sustabdyti minėtą automobilį ir patikrinti, tačiau automobilio „Audi Allroad“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams, tai yra stabdomas nestojo į šalikėlę, o atvirkščiai, padidinęs greitį bandė pabėgti nuo pareigūnų. Automobilis „Audi Allroad“ pasukęs į miško keliuką staiga sustojo prie šalia esančių karių kapinių, atsidaręs dureles staigiai šoko iš automobilio ir pradėjo bėgti, tačiau atsitrenkęs į policijos tarnybinio automobilio priekines dureles, vyriškis nukrito ant žemės ir policijos pareigūnai tikėjosi jį sulaikyti, tačiau I. P. visais įmanomais būdais stengėsi išvengti sulaikymo, standino rankas, muistėsi, spardėsi, ir policijos pareigūnams bandant uždėti antrankius, jis kaire koja spyrė ir pataikė į patrulės kairės rankos plaštaką, sužalojo. I. P. kaltę, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai patvirtina tiek nuoseklūs nukentėjusiosios A. V. parodymai, tiek kitų policijos pareigūnų, kartu dalyvavusių sulaikyme, tai yra E. D., A. L. bei į pagalbą atvykusio kito policijos ekipažo patrulių R. K. ir A. K. parodymai, kurie tarpusavyje sudaro nuoseklią visumą, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos nuomone, spyris pareigūnei į kairės rankos plaštaką, t. y. pats spyrio mechanizmas, patvirtina, kad tai yra tyčinis, o ne neatsargus veiksmas. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad I. P. suvokė savo veiksmų pobūdį ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Specialisto išvada ir kiti bylos duomenys patvirtino aplinkybę, kad A. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir jį padarė apeliantas smurtinių veiksmų pasekmėje, priešindamasis policijos pareigūnams ir siekdamas išvengti sulaikymo dėl padarytų pažeidimų. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnams sulaikant galimai administracinį nusižengimą padariusį I. P., pastarajam vengiant sulaikymo, I. P. atliko jam inkriminuotus veiksmus. Taigi, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 286 straipsnis, I. P. veiksmams pritaikytas tinkamai.
14. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas aptarė I. P. veiksmus, fizinio smurto panaudojimo eigą, intensyvumą, padarinius ir pagrįstai darė išvadą, kad I. P. veika padaryta tiesiogine tyčia. Teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo elgesys buvo sąmoningas ir kryptingas: darydamas pirmiau aptartus veiksmus, kuriais jis siekė išvengti sulaikymo, apeliantas suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, t. y. liudytojų policijos pareigūnų E. D., A. L., A. K., R. K., nukentėjusiosios A. V. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą su foto lentele, specialisto išvadas, kitus duomenis, išsamiai juos aptarė bei pateikė motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė fizinio smurto panaudojimo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, aktyviais veiksmais ir panaudojęs fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnams.
15. Nesutiktina ir su nuteistojo skundo argumentu, kad policijos pareigūnai yra nusiteikę I. P. atžvilgiu. Jokių pagrįstų argumentų, kuriais būtų grindžiamas policijos pareigūnų nusistatymas nuteistojo atžvilgiu, savo apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl šis skundo argumentas laikytinas deklaratyviu ir plačiau dėl jo nepasisakytina. Pagrindo abejoti pareigūnų, kurių tikslas yra nustatyti kaltus, pažeidimą padariusius asmenis, nešališkumu ir netikėti jų parodymais, nėra teisinio pagrindo, juo labiau, kad visi liudytojais apklausiami teisiamojo posėdžio metu asmenys, buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė policijos pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių aplinkybių, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, jokių objektyvių duomenų dėl galimo policijos pareigūnų suinteresuotumo, savo skunde nepateikia ir pats nuteistasis. Aukštesniojo teismo vertinimu, visi pareigūnai viso proceso metu davė nuoseklius, tarpusavyje neprieštaraujančius ir bylos faktines aplinkybes atitinkančius parodymus. Jų nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės atitinka rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą.
Šalies argumentai
16. Skunde apeliantas nurodo, kad jis nubaustas du kartus, nes nuosprendžiu jis nuteistas už tuos pačius veiksmus dėl kurių buvo nubaustas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018 m. spalio 9 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-873-445/2018.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvas dėl baudimo antrą kartą už tą pačią veiką yra visiškai nepagrįstas, kadangi Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018 m. spalio 9 d. nutarimu I. P. buvo nubaustas pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį (vengė pasitikrinti neblaivumą ar apsvaigimą nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), ANK 424 straipsnio 4 dalį (transporto priemonę vairavo neturint teisės vairuoti), ANK 426 straipsnio 5 dalį (nepakluso reikalavimams sustabdyti transporto priemonę). Pažymėtina, jog nusikalstama veika (pasipriešinimas valstybės tarnautojui), kuri buvo inkriminuota ir už kurią nuteistas I. P., nėra tapati veikoms, už kurių padarymą jis nubaustas administracine tvarka. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad jis nubaustas du kartus už tuos pačius veiksmus. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.
18. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
19. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas I. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl I. P. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 286 straipsnį.
20. Nepagrįstas skundo argumentas, kad apelianto veiksmai turi būti vertinami kaip administracinis nusižengimas ir jo atžvilgiu galėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.
21. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymiai.
22. BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Taigi įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja ne su bet kokiu nepaklusimu šių asmenų reikalavimams, o su pasipriešinimu panaudojant ar grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Teismų praktikoje pasipriešinimas įvardijamas kaip valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimas, smaugimas, pargriovimas, intensyvus stumdymas, dūrimas peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimas prieš jį, grasinimai nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Smurtas prieš valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį subjektą gali pasireikšti tyčiniu smūgių sudavimu, kankinimu, surišimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Kasacinio teismo nutartyse, kuriose, be kitų, buvo sprendžiamas ir klausimas dėl nusikaltimo bei administracinio teisės pažeidimo atribojimo, fizinis smurtas yra nuosekliai aiškinamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Tuo tarpu Administracinių nusižengimų kodekse numatyti pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas nepaklūsta policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti.
23. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad po apelianto padarytų pažeidimų, policijos pareigūnams teisėtai bandant sulaikyti I. P., jis, siekdamas išvengti sulaikymo, aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams, tyčia panaudojo fizinį smurtą, padarė sužalojimą, ir taip pasipriešino valstybės tarnautojams – policijos pareigūnams. Todėl apylinkės teismas pagrįstai apelianto veiksmus kvalifikavo kaip nusikalstamus ir užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo I. P. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Ž. G. apeliacinio skundo
24. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Ž. G. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. nuosprendį dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. P. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Motyvuojamoji dalis
25. Kolegija konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nuteistajam I. P. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams ir vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas jam atidėtas 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, paskiriant įpareigojimus: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (tame tarpe ir alkoholio) ir baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 6 (šešių) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
26. Kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atidėdamas bausmės vykdymą, paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, numatytas šio straipsnio 2 dalies 1 – 11 punktuose.
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, I. P. faktiškai paskyrė įpareigojimą, numatytą BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punkte, o būtent: įpareigojimą per 6 (šešių) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
28. Tačiau nuosprendžiu teismas neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančiose programose, kaip teigiama prokurorės apeliaciniame skunde.
29. Ta aplinkybė, kad teismas įpareigojimą įvardijo baudžiamojo poveikio priemone ir nuosprendyje vadovavosi BK 67 straipsnio 1 dalimi, BK 72² straipsniu, laikytina rašymo apsirikimo klaida. Esant šioms aplinkybėms, prokurorės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o apsirikimas gali būti ištaisytas pašalinant neteisingai nurodytas nuorodas.
30. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. kovo 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo I. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Ž. G. apeliaciniai skundai atmetami, o nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo I. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Ž. G. apeliacinius skundus atmesti.
Pašalinti iš nuosprendžio nuorodą, kuria vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, ir patikslinti, kad paskirtas įpareigojimas - dalyvauti elgesio pataisos programoje.