Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko ir nuteistojo A. B. (A. B.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta arešto bausmė 65 paroms.

A. B. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta arešto bausmė 65 paroms.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista solidariai iš M. B. ir A. B. (A. B.) Vilniaus teritorinei ligonių kasai 33,56 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog 2019 m. vasario 14 d., apie 2.30 val., veikdamas su bendrininku M. B., su juo būdamas iš anksto susitaręs pagrobti svetimą turtą, su M. B. atvyko į Vilniuje, Didlaukio g. 51A esančio namo kiemą, kur buvo sutaręs susitikti su T. V. dėl pastarajam priklausančio mobiliojo ryšio telefono tariamo pirkimo – pardavimo. Po to, nurodytoje vietoje su M. B. susitikęs T. V., pats apžiūrėjęs esą ketinamą įsigyti mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 6S“, davęs šį telefoną apžiūrėti ir M. B., T. V. matant jis (A. B.) įsidėjo šį telefoną į savo kelnių kišenę, o, T. V. pareikalavus grąžinti šį telefoną, to nepadarė, ir, turėdamas tikslą tyčia užvaldyti svetimą, T. V. priklausantį turtą – telefoną „iPhone 6S“, pats pradėjo šalintis iš įvykio vietos, o tuo metu M. B., turėdamas bendrą su juo (A. B.) tikslą užvaldyti svetimą, T. V. priklausantį turtą – telefoną „iPhone 6S“, vieną kartą kumščiu trenkė T. V. į veidą, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, padarydamas T. V. muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, dėl ko nežymiai sutriko nukentėjusiojo sveikata, ir su juo (A. B.) iš įvykio vietos pasišalino. Taip jis (A. B.), veikdamas su bendrininku M. B., tyčia pagrobė svetimą, nukentėjusiajam T. V. priklausantį turtą – 50 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 6S“. Šie A. B. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

2. M. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas dėl to, jog 2019 m. vasario 14 d., apie 2.30 val., veikdamas su bendrininku A. B., su juo būdamas iš anksto susitaręs pagrobti svetimą turtą, su A. B. atvyko į Vilniuje, Didlaukio g. 51A esančio namo kiemą, kur A. B. buvo sutaręs susitikti su T. V. dėl pastarajam priklausančio mobiliojo ryšio telefono tariamo pirkimo – pardavimo. Po to nurodytoje vietoje su A. B. susitikęs T. V., A. B. apžiūrėjus esą ketinamą įsigyti mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 6S“ ir davus šį telefoną apžiūrėti ir jam (M. B.), T. V. matant, A. B. įsidėjo šį telefoną į savo kelnių kišenę, o T. V. pareikalavus grąžinti šį telefoną, A. B. to nepadarė, ir, turėdamas tikslą tyčia užvaldyti svetimą, T. V. priklausantį turtą – telefoną „iPhone 6S“, A. B. pradėjo šalintis iš įvykio vietos, o tuo metu jis (M. B.) su A. B. turėdamas bendrą tikslą užvaldyti svetimą, T. V. priklausantį turtą – telefoną „iPhone 6S“, vieną kartą kumščiu trenkė T. V. į veidą, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, padarydamas T. V. muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, dėl ko nežymiai sutriko nukentėjusiojo sveikata, ir su A. B. iš įvykio vietos pasišalino. Taip jis (M. B.), veikdamas su bendrininku A. B., tyčia pagrobė svetimą, nukentėjusiajam T. V. priklausantį turtą – 50 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 6S“. Šie M. B. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo A. B. ir nuteistojo M. B. gynėjo advokato P. Jablonsko apeliaciniai skundai atmetami.

6. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacine tvarka patikrinus bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, matyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, atsižvelgė į visas nusikalstamos veikos kvalifikavimui svarbias aplinkybes, vadovavosi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nuo jos nenukrypo, tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų nuostatas.

Dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo

7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniuje, Didlaukio g. 51A esančiame namo kieme, 2019 m. vasario 14 d., apie 02.30 val., A. B., veikdamas kartu su M. B., apžiūrėjęs esą ketinamą įsigyti mobiliojo ryšio telefoną, įsidėjo jį į kelnių kišenę, o telefono savininkui T. V. pareikalavus grąžinti, to nepadarė. Po to M. B. vieną kartą kumščiu trenkė nukentėjusiajam į veidą, taip padarydamas T. V. apatinėje lūpoje muštinę žaizdą, kuri vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Po suduoto smūgio abu kaltinamieji iš įvykio vietos pasišalino automobiliu, taip pagrobdami svetimą turtą, t. y. mobiliojo ryšio telefoną.

8. Nuteistasis A. B. šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau nesutinka su teisiniu jų vertinimu – apelianto nuomone, nustatyti jo veiksmai (telefono paėmimas nukentėjusiojo akivaizdoje) turėtų būti vertinami ne kaip plėšimas, o atviroji vagystė. Neigia, kad jo tyčia apėmė plėšimą, akcentuoja su M. B. nesitaręs, kad šis smogs kumščiu nukentėjusiajam į veidą, pastarasis veikė savo iniciatyva, jo (A. B.) neprašomas ir iš anksto nesusitarus panaudoti fizinį smurtą, tai yra M. B. veiksmai turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas.

9. Plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir atvirąją vagystę (BK 178 straipsnio 2 dalis) apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas – kaip vagystė kvalifikuojamas atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas, o plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti ir naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015).

10. Esant aktualiam bendrininkų susitarimo ribų peržengimo klausimui, apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką su kitais asmenimis, kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymui nenurodant, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Savo ruožtu visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokius veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne, bei antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-895/2017).

11. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. B. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog dėl nusikalstamos veikos nesitarė ir viskas vyko spontaniškai, nenorėjo mokėti už telefoną, nes neturėjo pinigų, dėl ko ir pabėgo, o pavartotą smurtą prieš nukentėjusįjį matė tik vaizdo įraše, kadangi suduodant smūgį jau buvo pabėgęs (t. 2, b. l. 134). M. B. duodamas parodymus teisme tikino, kad smūgį sudavė, nes nukentėjusysis kažką išsitraukė iš kišenės, patvirtino savo siekį suduoti nukentėjusiajam, taip palaužiant šio valią, o kiek vėliau toje pačioje apklausoje parodė suvokęs, jog nebus mokama už telefoną tik tuomet, kai važiuojant atgal A. B. jam parodė pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną (t. 2, b. l. 135-136). Iš šių nuteistųjų parodymų matyti, kad jie menkino savo indėlį į nusikalstamą veiką, neigė susitarimo buvimą, siekdami iškraipyti jo turinį, tokiu būdu bandant paneigti tyčios bendrumą. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai atliko A. B. ir M. B. parodymų vertinimą, išdėstė juose esančius prieštaravimus, taip pat atsižvelgė į kitas šiam klausimui spręsti aktualias aplinkybes, t. y. kaltininkų atvykimą ir pasišalinimą tuo pačiu automobiliu, nukentėjusiojo asmens parodymų atitikimą nustatytai įvykio eigai, vaizdo įrašo medžiagą ir pagrįstai padarė išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymas nebuvo spontaniškas, A. B. turėjo iš anksto suplanuotą tikslą pagrobti turtą, apie tai su bendrininku M. B. buvo susitarta. Su tokiu išsamiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, todėl plačiau jau išsakytų argumentų neaptars. Pastebėtina, kad iš esmės tokios išvados neginčija ir pats apeliantas, kuris skunde nurodo, kad su M. B. buvo susitaręs atvirai pavogti telefoną iš T. V., tiksliai įvardina, jog tarpusavyje buvo susitarę pabėgti, po to, kai A. B. telefoną. Atsižvelgiant į visa tai, byloje pagrįstai ir neginčijamai nustatytas bendrininkų susitarimo buvimas

12. Teisėjų kolegija, vertindama A. B. apeliaciniame skunde pateikiamus argumentus, pažymi, kad sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Šiuo atveju itin svarbus objektyviai pasireiškęs nuteistųjų elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu, dėl ko nagrinėjamu atveju reikšmingi vaizdo kamerų įrašuose užfiksuoti nuteistųjų veiksmai. Antai, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad A. B., apžiūrėjęs mobiliojo ryšio telefoną, jį įsideda į kišenę ir visi trys tariamai telefoną pirkti atvykę vaikinai toliau stovi ir kalbasi su nukentėjusiuoju. Kurį laiką vaikinai kalba ir aiškinasi, M. B. gestais rodo į pusę, kurioje buvo pastatytas jų automobilis. A. B. atsitraukia link tos vietos, iš kurios atėjo, tačiau netrukus vėl grįžta prie nukentėjusiojo. Netrukus, prie nukentėjusiojo esant visiems trims vaikinams, M. B. dešine ranka suduoda smūgį T. V. į veidą. Nukentėjusiajam nukritus, M. B. su nenustatytu asmeniu eina link T. V. arčiau, A. B. pradeda trauktis ir netrukus visi trys vaikinai, t. y. pirma A. B., vėliau M. B. su kitu asmeniu, pasišalina iš kiemo. Vaizdo įrašo kairės pusės viršutiniame kampe matyti vaizdo įrašymo kameros laikmatis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai A. B. įsideda mobiliojo ryšio telefoną į savo kišenę, vaizdo kameros laikmatis rodė „02.44.25“, o M. B. smūgio metu – „02.46.15“. Tai leidžia spręsti, kad vaikinų pokalbis jau turint telefoną iki fizinio smurto panaudojimo truko beveik dvi minutes. Ši aplinkybė paneigia A. B. apeliacinio skundo teiginį, kad jų su bendrininku susitarimas buvo A. B. paėmus telefoną pabėgti. Vaizdo įrašo medžiaga aiškiai parodo, kad esą perkamą telefoną nukentėjusiojo akivaizdoje į savo kišenę įsidėjęs A. B., t. y. turėdamas realią galimybę su svetimu turtu pabėgti, niekur nesitraukia, dar beveik dvi minutes stovi kartu su bendrininku, sulaukia fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu ir tik tada pasišalina iš įvykio vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, jog A. B. nusikalstamoje veikoje pats realizuodamas turto paėmimo veiksmą, esant konkrečiam ir apibrėžtam susitarimui – perėmus svetimą turtą pabėgti, būtų nelaukęs fizinio smurto panaudojimo, o šalinęsis iš įvykio vietos dar nesulaukus M. B. veiksmų. Toks elgesys galėtų rodyti, kad vėliau M. B. nukentėjusiajam suduotas smūgis buvo atliktas peržengus susitarimo ribas. Taigi nustatytos aplinkybės byloja apie bendrininkų siekį ne tik atvirai pagrobti svetimą turtą, bet ir panaudojant fizinį smurtą atimti nukentėjusiajam galimybę priešintis. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad net ir nesant tarp bendrininkų detalaus susitarimo, M. B. veiksmai A. B. buvo tikėtini, pastarasis neišreiškė nepritarimo ar nepasitenkinimo bendrininko elgesiu.

13. Įvertinus tai, kas išdėstyta, A. B. veiksmai pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti tinkamai, t. y. nustatyta, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe, bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais (t. y. pritarimu vienas kito veiksmams, šių veiksmų tęsimu, kol buvo pasiektas tikslas), tiesiogiai matydamas M. B. veiksmus, kaip pastarasis sudavė smūgį nukentėjusiajam, t. y. pavartojo fizinį smurtą, nors pats tiesiogiai fizinio smurto nevartojo, tam neprieštaravo, priešingai – pritarė ir tuo pasinaudojęs pagrobė nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Pirmosios instancijos teismas A. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes teisingai įvertino kaip plėšimą, padarytą bendrininkų grupe, kadangi abiejų nuteistųjų (A. B. ir M. B.) bendromis pastangomis, kiekvienam realizuojant dalį plėšimo sudėties objektyviųjų požymių, buvo pasiektas rezultatas – T. V. priklausančio mobiliojo ryšio telefono pagrobimas, panaudojant fizinį smurtą.

14. Be kita ko, apelianto argumentai dėl jo veikos kvalifikavimo pagal ANK 108 straipsnį pagrobus mažesnės nei 3 MGL vertės turtą yra nepagrįsti. Net ir tuo atveju, jei A. B. veika atitiktų BK 178 straipsnio 2 dalies atvirosios vagystės požymius, pažymėtina, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl esant bent vienam minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintam alternatyviam požymiui, pagrobus net ir mažesnės nei 3 MGL vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-699/2016).

Dėl nuteistojo M. B. gynėjo advokato apeliacinio skundo

15. Nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu nėra ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, sutinkama su veiksmų kvalifikavimu, skundas paduotas dėl bausmės. Prieš analizuodama skundo argumentus, susijusius su prašymu pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis ir vadovautis gynėjo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015. Iš šios kasacinės instancijos nutarties matyti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo spręstas švelnesnės nei nustatyta įstatyme bausmės skyrimo klausimas, analizuotas bausmės paskyrimo prieštaravimo teisingumo principui klausimas, savo ruožtu kasacinės instancijos teismas tik išvardino aplinkybes, kurias nustatė žemesnių instancijų teismai skirdami bausmę, vertindamas, ar buvo atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Pastebėtina, kad kasacinis skundas nebuvo paduotas nuteistojo atsakomybę sunkinančiais pagrindais, taigi nutartyje tik įvardinta, jog tokia lengvinanti aplinkybė buvo nustatyta, tačiau baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės klausimas iš esmės nebuvo spręstas ar nagrinėtas. Dėl šių priežasčių apelianto pateikta trumpa Lietuvos Aukščiausiojo Teismo citata neatspindi šioje nagrinėjamoje byloje keliamų klausimų konteksto.

16. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).

17. Bylos duomenys patvirtina, kad M. B. prisipažino pirmosios instancijos teisme, tačiau šis prisipažinimas teismo pagrįstai nebuvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaip matyti, nuteistasis nors ir išreiškė kaltės pripažinimą, tačiau viso baudžiamojo proceso metu tvirtino sudavęs nukentėjusiajam tik dėl to, kad šis išsitraukė dujų balionėlį, taip pat pagrobtą telefoną automobilyje matė tik tada, kai jau važiavo iš įvykio vietos, taigi nors iš dalies ir pripažino kaltę, tačiau stengėsi sumenkinti savo vaidmenį bei perkelti atsakomybę bendrininkui. Aptariamu atveju M. B. išreikštas gailėjimasis labiau pagrįstas savęs teisinimu, o ne nuoširdžia atgaila už padarytą neteisėtą veiką. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada nesant pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip nepagrįsti atmestini ir M. B. gynėjo argumentai dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo galimybės. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 75 straipsnio 1 dalyje (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija) nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia esant pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

19. Apeliaciniame skunde išreiškiama pozicija, kad arešto bausmė skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta pirmą kartą, nėra pagrįsta. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu M. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams. Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 12 d. nutartimi, kurios teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, pakeitė nuteistajam M. B. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą laisvės apribojimo aštuoniems mėnesiams bausmę kita bausme – areštu devyniasdešimčiai parų. Įvertinus tai, darytina išvada, kad M. B. jau yra nuteistas arešto bausme, todėl neatitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos – būti nuteistam arešto bausme pirmą kartą.

20. Aplinkybė, jog arešto bausmė pagal probacijos tarnybos teikimą buvo pakeista nuosprendžio vykdymo metu, neturi esminės reikšmės ir, sprendžiant BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę, asmens ankstesnis nuteisimas ir nurodytos bausmės paskyrimas neabejotinai yra vertintini. Tuo tarpu skunde gynėjo dėstomas arešto bausmės paskyrimo vertinimas yra pernelyg formalus ir aptariamos BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos aspektu neatspindi nuteistojo asmenybės ir jo galimybės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmei bei jos paskirčiai keliamų tikslų, pritaikius bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

21. Tai, kad įstatymo leidėjo numatyta sąlyga negali būti vertinama tik formaliai, parodo ir šioje byloje susiklosčiusios aplinkybės. Iš minėtų Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 12 d. ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarčių matyti, jog M. B., būdamas supažindintas su bausmės atlikimo tvarka, sistemingai nesilaikė jam paskirto įpareigojimo būti namuose, tokį įpareigojimą pastarasis pažeidė net aštuonis kartus, taip pat nevykdė pareigos atvykti į probacijos tarnybą, sistemingai darė administracinius nusižengimus, kas leido teismams padaryti išvadą, jog M. B. sąmoningai vengė atlikti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę. M. B. žinojo ir suprato, kad jo elgesį kontroliuoja Lietuvos probacijos tarnybos ir, nesilaikant bausmės atlikimo tvarkos bei sąlygų, paskirta bausmė gali būti pakeista į griežtesnę. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad arešto bausmės skyrimas bausmės vykdymo metu, t. y. bausmės pakeitimas, yra toks pats reikšmingas BK 75 straipsnio 1 dalies prasme, kaip ir arešto bausmės skyrimas išnagrinėjus bylą teisme.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustačius BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, nėra pagrindo spręsti dėl galimybės bausmės tikslus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, t. y. svarstyti klausimą dėl arešto vykdymo atidėjimo ir intensyvios priežiūros skyrimo.

23. Apeliaciniu skundu su nuosprendžiu paskirta arešto bausme nesutinkama ir dėl to, kad ji, gynėjo įsitikinimu, prieštarauja BK 49 straipsnio 6 dalies nuostatoms, nes nuteistasis M. B. augina du mažamečius vaikus, kuriems nėra suėję treji metai.

24. Pagal BK 49 straipsnio 6 dalį areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ši norma neįpareigoja teismo neskirti arešto ar būtinai atskirai motyvuoti arešto skyrimą, kai kaltininkas augina mažametį vaiką. Taigi nėra pagrindo teigti, kad paskyrus M. B. areštą netinkamai pritaikytos ar pažeistos BK 49 straipsnio 6 dalies nuostatos.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais – teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės neliko neįvertintos – teismas paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį. Juolab, iš byloje esančių vaikų gimimo įrašų matyti, kad M. B. nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis jau augino dukrą, tačiau tai bei noras rūpintis vaiku neatgrasė jo nuo nusikaltimo padarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kilę neigiami padariniai šiuo atveju yra paties baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens neteisėto elgesio rezultatas. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad 65 parų arešto bausmė turėtų išskirtinį poveikį vaikų interesams, kadangi byloje nėra duomenų, kad jų negalėtų išlaikyti, rūpintis ir prižiūrėti vaikų motina. M. B. už apysunkio nusikaltimo padarymą, nesant šio kaltininko atgailos, kitų lengvinančių aplinkybių, anksčiau esant teistam, arešto bausmė ir jo trukmė negali būti laikomi aiškiai per griežta. Apibendrinant konstatuotina, kad negalima išvada, jog nuteistajam M. B. paskirta bausmė neatitinka padaryto nusikaltimo pobūdžio, pavojingumo laipsnio, nuteistojo asmenybės.

26. Atsižvelgdama į išdėstytų argumentų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo A. B. ir M. B. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. (A. B.) ir nuteistojo M. B. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinius skundus atmesti.