- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-05
- Bylos Nr.
- e2A-6-267/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04689-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė (pirm.), Lina Muchtarovienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- L. J.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas, "Registrų centras ", Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Linos Muchtarovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-168-1004/2020 pagal ieškovo R. J. patikslintą ieškinį atsakovei L. J. dėl asmeninės nuosavybės ir servituto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir L. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. J. patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kurio pagrindu garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas atsakovės asmenine nuosavybe, pripažinti neteisėtu. 2) Pripažinti ieškovo asmeninės nuosavybės teisę į garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra (duomenys neskelbtini). 3) Teismui tenkinus šio ieškinio reikalavimą dėl ieškovo nuosavybės pripažinimo į garažą, nustatyti kelio ir statinių servitutą, kaip tai nurodoma 2020-01-20 žemės sklypo servitutų nustatymo plane, numatant teisę važiuoti transporto priemonėmis per žemės sklypą, naudotis pėsčiųjų taku. 4) Priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad apie 1988 metus kartu su šeima atsikėlė gyventi į savo tėvų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. pas atsakovę L. J.. 1989 m. gavęs tėvų leidimą sutarė, kad jiems priklausančiame laisvame žemės sklype prie namo savo reikmėms pasistatys garažą dviem automobiliams su rūsiu. 1989 m. atsakovės vardu buvo gautas statybų leidimas ir pradėti statybų darbai, kuriuos jis organizavo, pirko statybines medžiagas ir atsiskaitinėjo su darbininkais, savo asmeninėmis lėšomis ir pastangomis pasistatė minimą garažą. Paaiškino, kad iki šiol jam nebuvo žinoma aplinkybė, jog 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu minimas garažas buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė. Nurodė, kad visuomet prižiūrėjo šį priestatą, rūpinosi remontu, įrengimu, apmokėdavo elektros sąskaitas ir iki šiol naudojasi juo kaip savo asmeniniu turtu. Nei gyvenant kartu su tėvais, nei vėliau išsikėlus su šeima gyventi kitur, niekada niekas nesiūlė padengti jo patirtas garažo statybos išlaidas. Apie 2019 m. apie vasario mėn. (tikslios datos nežino) atsitiktinai spaudoje rado skelbimą, kad yra parduodamas atsakovės namas. Skelbime buvo nurodyta, kad namas parduodamas kartu su garažo priestatu. Dėl to skubiai kreipėsi į atsakovę, kuri patvirtino, kad vėl nori parduoti namą, o už jo priestatą jam bus atlyginta, tačiau kiek ir kaip bus suskaičiuota garažo vertė, nenurodė. Pažymėjo, kad jam atlygis nėra reikalingas, jam yra reikalingas garažas, kuriame laiko jam priklausančius daiktus ir turi galimybę laikyti bei remontuoti savo automobilį. 2019-03-05 nerimaujant dėl galimybės netekti jam priklausančio turto, bendraujant su atsakove ir jos neverčiant pasirašyti, ji sutiko ranka parašyti patvirtinimą, kad garažas buvo statomas jo pastangomis ir lėšomis. Vėliau atsakovė pasikvietė ir nurodė, kad jis turi iškraustyti savo daiktus iš garažo ir atiduoti jai raktus, kadangi nekilnojamo turto agentūra surado pirkėją. Teismui tenkinus ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), prašo nustatyti kelio ir statinių servitutą.
3. 2020-02-17 ieškovas pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo, nurodydamas, kad atsisako patikslintame ieškinyje suformuluoto reikalavimo dėl 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti akto, kurio pagrindu garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas atsakovės asmenine nuosavybe, pripažinimo neteisėtu.
Atsiliepimas
4. Atsakovė L. J., nesutikdama su ieškovo reikalavimais, nurodė, kad apie 1988 metus ieškovas su šeima persikėlė į jai ir sutuoktiniui priklausiusį namą. Po kiek laiko ji ir sutuoktinis nusprendė pastatyti dar vieną garažą (vienas garažas prie namo jau buvo). Nurodė, kad garažas buvo statomas jos ir sutuoktinio pinigais. Kadangi garažu buvo pažadėta leisti naudotis ieškovui, dalimis statybos darbų rūpinosi jis pats ir apmokėjo nedidelę dalį statybinių medžiagų įsigijimo. Tėvai kelis kartus buvo paskolinę sūnui (ieškovui) pinigų, o ieškovas grąžino tik dalį jų. Todėl ji ir sutuoktinis laikė, kad garažo statybai išleisti sūnaus pinigai – tai paskolintų pinigų grąžinimas. Ieškovo tėvų vardu buvo sutvarkyti ir leidimo statybai dokumentai bei įregistruotos jau pastatyto garažo nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad ieškovas visada žinojo, kad tiek statybos leidimas garažui buvo išduotas jos ir sutuoktinio vardu, taip pat žinojo, kad nuosavybės teisė įregistruota jo tėvų vardu. Mano, kad ieškovas neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo tikėtis, kad garažas bus įregistruotas jo vardu. Nuo ieškovo niekada nebuvo slepiama, kad pardavinės gyvenamąjį namą. Sužinojęs, kad pardavinės namą, ieškovas ėmė reikalauti dalies pinigų. Su ieškiniu nepateikta duomenų, kad ieškovas išleido nors kiek savo lėšų garažo statybai. Atskirai pažymėjo, kad įgijo nuosavybę į ½ ginčo garažo pagal 2019-01-28 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nėra ginčijamas, o ne pagal ieškovo nurodytą 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Ieškovas nėra jokio nekilnojamojo daikto, esančio atsakovei priklausančiame žemės sklype, savininkas. Todėl dėl jokio servituto į atsakovę nesikreipė, nepateikė jokių įrodymų, kad jam trukdoma patekti į ginčo garažą.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Registrų centras prašė civilinę bylą nutraukti ieškovui nesutikslinus reikalavimų. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Ieškovas šioje byloje neginčija 2019-01-21 nuosavybės teisės liudijimo dalių, kuriomis buvo paveldėta ½ dalis garažo. Jei ieškovas siekia ir įrodinėja, kad aktu neteisėtai buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre garažas ir nuosavybės teisės į jį, tuomet turėtų būti ginčijami visi nuosavybės teisių į garažą įgijimo pagrindai.
6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, nurodė, kad statytoja L. J., užbaigusi garažo statybą, kreipėsi dėl garažo pripažinimo tinkamu naudoti procedūrų vykdymo ir yra tinkamai pagal Statybos įstatymo reikalavimus įvykdyti statinio projekto sprendiniai. 2009-08-18 pripažino statytojos L. J. garažą (duomenys neskelbtini) tinkamu naudoti ir išdavė aktą, kuriame nurodyta, kad garažas buvo statomas ūkio būdu ir turint 1990-12-06 išduotą statybos leidimą Nr. 335R, nurodytos statybinės medžiagos, naudotos pagrindinėms statinio konstrukcijos, statinio pagrindiniai techniniai rodikliai bei faktiška statybos kaina. Garažas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2009-08-27. Mano, kad ieškovas yra praleidęs įstatymų nustatytus terminus ginčyti aktą ir tuo pagrindu prašo atmesti pirmąjį ieškovo reikalavimą. Teigia, kad ieškovas 1989 metais neturėjo statytojo teisės, nes pirmiausia nevaldė žemės sklypo, ieškovas neturėjo nustatyta tvarka parengto statybos projekto. Taip pat ieškovas neturėjo ir statybos leidimo, todėl negalėjo būti statytojas.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. J. prašė ieškovo reikalavimus tenkinti. Nurodė, kad šalių susitarimu ieškovo šeima įsikūrė tėvams priklausančio namo pusrūsyje, o tėvai gyveno namo viršutiniame aukšte. 1989 m. ieškovas, gavęs tėvų leidimą, sutarė, kad savo reikmėms pasistatys garažą dviem automobiliams laisvame žemės sklypo plote. 1989 m. atsakovės vardu, kadangi taip buvo paprasčiau, buvo gautas statybos leidimas ir pradėti statybų darbai, kuriuos organizavo, pirko statybines medžiagas ir atsiskaitinėjo su darbininkais, ieškovas. Pažymėjo, kad ieškovas savo asmeninėmis lėšomis pastatė garažą, tačiau aplinkybė, kad 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu garažas buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė, ieškovui nebuvo žinoma iki šiol. Ieškovas visuomet prižiūrėjo šį priestatą, rūpinosi remontu, įrengimu, apmokėdavo elektros sąskaitas ir iki šiol naudojosi juo kaip savo asmeniniu turtu. Po ieškovo tėčio mirties atsakovė ėmė pardavinėti namą. 2019 m. atsitiktinai pamatė skelbimą, kuriame buvo nurodyta, kad namas pardavinėjamas su garažo priestatu. Paaiškino, kad atsakovė patvirtino, jog už priestatą jam bus atlyginta, tačiau ieškovui reikalingas garažas – laikyti jam priklausančius daiktus ir remontuoti savo automobilį. Ieškovas siūlė pirkti namą, tačiau konkretaus pasiūlymo nesulaukė. Ieškovui nerimaujant, 2019-03-05 ieškovė sutiko parašyti patvirtinimą, kad garažas yra pastatytas ieškovo pastangomis ir lėšomis. Ieškovui buvo nustatytas terminas išsikraustyti, nes rastas pirkėjas, kuris sumokėjo rankpinigius. Pažymi, kad ieškovas matė testamentą, kuriuo jam liks garažas, o likęs turtas bus dalijamas lygiomis dalimis.
8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimo į ieškovo patikslintą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. liepos 2 d. sprendimu tenkino ieškovo R. J. prašymą dėl dalies patikslinto ieškinio reikalavimų atsisakymo – dėl 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti akto, kurio pagrindu garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas atsakovės L. J. asmenine nuosavybe ir šią civilinės bylos dalį nutraukė. Likusią patikslinto ieškinio dalį atmetė.
10. Ieškovo pateiktas ieškinio dalies atsisakymas atitinka CPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas ieškinio atsisakymo sąlygas ir nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Todėl nesant atsakovės prieštaravimo, ieškovo atsisakymą nuo dalies patikslinto ieškinio reikalavimų teismas priėmė ir šią civilinės bylos dalį nutraukė.
11. Sprendžiant dėl nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo, teismas pripažino, kad ieškovui reikalavimą grindžiant tuo, kad nekilnojamasis turtas buvo sukurtas jo darbu bei lėšomis, o atsakovei su tuo nesutinkant, ginčui spręsti turi būti vadovaujamasi jungtinę veiklą reglamentavusiomis normomis. Ieškovui įrodinėjant buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos nuo 1989 m., ginčui teismas taikė 1964 m. CK nuostatas.
12. Vadovaudamasis 1964 m. CK 43 straipsniu teismas vertino, kad šiuo atveju jungtinės veiklos sutarties tikslo (garažo pastatymo) vertė viršijo 100 rublių, todėl sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Nagrinėjamu atveju rašytinė jungtinės veiklos sutartis sudaryta nebuvo. Įvertinęs tai, kad ginčas kilo tarp šeimos narių (tarp sūnaus ir tėvų), t. y. tarp asmenų, kuriuos paprastai sieja didesnis pasitikėjimas vienas kitu ir neretai susitarimai nėra įforminami raštu, teismas ieškovo įrodinėjamą jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą vertino liudytojų parodymais ir kitais netiesioginiais rašytiniais įrodymais.
13. Teismas nustatė, kad prie garažo statybos lėšomis, pastangomis ir darbu prisidėjo tiek ieškovas, tiek atsakovė su jos sutuoktinis. Teismas pripažino, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendros veiklos pastatant garažo pastatą, nes atsakovė ne tik finansavo statybą, bet ir rūpinosi statybą leidžiančių dokumentų gavimu ir statinio įteisinimu, ieškovas – darbų organizavimu, statyba, daliniu finansavimu.
14. Teismas vertino, kad ieškovo ir trečiojo asmens L. J. verčiama 2019-03-05 atsakovė parašė sutikimo raštelį ir pripažino, kad tai neįrodo, jog garažas pastatytas sūnaus lėšomis ir pastangomis. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė tarp ieškovo ir jo tėvų buvus konkretų ir aiškų susitarimą dėl nekilnojamojo turto, kaip jungtinės veiklos rezultato sukūrimo. Tarpusavio ginčo šalių santykius teismas pripažino bendrame name gyvenančių vaikų ir tėvų savitarpio pagalba namų ūkyje.
15. Teismas sprendė, kad šalių santykiai ginčui aktualiu laiku neturi jungtinei veiklai būdingų požymių. Teismas vertino, kad garažas buvo statomas ir įrengiamas ne siekiant sukurti du atskirus nekilnojamojo turto vienetus (du atskirus garažus dviem šeimoms), nes statybos leidimas 1989 metais buvo išduotas vienam garažui, pastatas 2009 metais buvo įregistruotas kaip vienas objektas, o ne kaip du atskiri. Taigi, tokiu būdu atsakovė su sutuoktiniu siekė pagerinti gyvenimo sąlygas sūnaus šeimai tėvų gyvenamajame būste. Atsakovė nebuvo su ieškovu sudariusi jungtinės veiklos sutarties būtent dėl ginčo garažo perdavimo ieškovo nuosavybėn. Priešingai, 2009 metais įteisinant ūkio statybos būdu pastatytą garažą ir vėliau registruojant nuosavybės teises, atsakovė nelaikė ieškovo savininku – garažas buvo įteisintas ir įregistruotas atsakovės ir jos sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi, teismas pripažino, kad atsakovė jau daugiau nei prie 10 metų laikė save viso ginčo turto savininke.
16. Teismas sprendė, kad atsakovės galimai ieškovo naudai surašyto testamento turinys, dėl po atsakovės mirties garažo palikimo ieškovui, pats savaime nepatvirtina šalių susitarimo dėl garažo pripažinimo ieškovo nuosavybe.
17. Remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, teismas padarė išvadą, kad ieškovas apie išduotą Statybos leidimą garažo statyboms sužinojo dar 1989 metais, statybos pabaigos data pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą – 1990 metai. Nuo to laiko ieškovas, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, besirūpinantis savo nuosavybės teisių apsauga, nesikreipė dėl garažo įteisinimo, kas prieštarautų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standarto reikalavimui, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Tarp šalių nesant susitarimo, kuris yra pagrindas nuosavybės teisės atsiradimui, nei garažo pastatymas, nei jo įrengimas ieškovui negali sukurti nuosavybės teisės į garažą. Taigi, teismas sprendė, kad šalys nebuvo sutarusios pastatytą garažą, esantį (duomenys neskelbtini), perleisti ieškovui.
18. Atmetus ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo jo asmeninės nuosavybės teisės į garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra (duomenys neskelbtini), teismas atmetė ir reikalavimą nustatyti kelio ir statinių servitutą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
19. Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apelianto nuomone, rašytinės sutarties nesudarymas nėra pagrindas pripažinti, kad tarp apelianto ir atsakovės nebuvo sudaryta jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis. Ieškovas įrodinėjo, kad garažą, adresu: (duomenys neskelbtini), statė savo lėšomis ir darbu, tačiau teismui nustačius, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė su sutuoktiniu statė ginčo garažą bei įvertinus, kad nėra galima nustatyti kokį kiekį medžiagų, reikiamų garažo statybai, įsigijo bei apytikslės įsigytų medžiagų vertės, apelianto manymu, turėjo būti taikoma CK 6.970 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodoma, kad preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Ieškovo sutikimas ar nesutikimas dėl kompensacijos dydžio neturi visiškai jokios įtakos nustatant nuosavybės teisę į ginčo garažą. Apeliantas įsitikinęs, kad nustačius abiejų šalių prisidėjimą prie ginčo garažo statybos, turėjo būti nustatytos jų dalys bendrojoje nuosavybėje CK 4.73 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
19.2. Atsakovė, nurodydama, kad neaiškiais laikotarpiais skolino ieškovui 10, 13 bei 10 tūkstančių litų, nepateikė tokį savo argumentą pagrindžiančių dokumentų. Todėl, nesant byloje jokių kitų įrodymų, dėl to, kad atsakovė prisidėjo prie garažo statymo pinigais, teismas tokią išvadą padarė tinkamai neįvertinęs byloje esančius įrodymus ir pažeidęs įrodymų vertinimo bei įrodymų naštos paskirstymo taisyklę. Atsakovei nepateikus dokumentų, patvirtinančių jos teiginį apie suteiktų paskolų egzistavimą, o kartu ir kitų duomenų apie garažo statybai išleistas lėšas, teismas be pagrindo sprendė, kad atsakovė kartu su sūnumi prisidėjo prie garažo piniginėmis lėšomis.
19.3. Atsakovei priklausantis gyvenamasis namas, adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas su garažu, esančiu po namu. Tuo tarpu ginčo garažas, yra atskiras statinys, turintis statiniui priskirtą unikalų numerį. Nekilnojamojo turto kadastre ir registre yra padaryta techninio pobūdžio klaida, todėl teismas, priimdamas sprendimą neįsigilino į bylos faktines aplinkybes ir netinkamai įvertino tai, kad ginčo garažas buvo statomas iš naujo, o ne kaip nurodė teismas pertvarkytas.
Šalies argumentai
19.4. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė verčiama 2019 m. kovo 5 d. parašė sutikimo raštelį ir tai neįrodo, jog garažas pastatytas sūnaus lėšomis ir pastangomis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertino pateikto garso įrašo įrašymo aplinkybių bei jo įrodomosios galios.
19.5. Teismas sprendime pripažino, kad liudytojai, atlikę garažo statymo darbus, patvirtino ieškovo poziciją, kad jis buvo asmuo, statęs garažą, tačiau nepagrįstai sprendė, kad jie nepateikė detalesnių aplinkybių dėl buvusio susitarimo tarp R. J. ir atsakovės bei jos sutuoktinio. Liudytojai paliudijo aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovė nebuvo asmuo, kuris organizavo, rūpinosi bei mokėjo už garažo statybos darbus. Be to, teismui nustačius, kad garažas buvo statomas tiek apelianto, tiek atsakovės lėšomis ir darbu, tai tik parodo, apelianto dalies dydį statant ginčo garažą.
19.6. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes, visiškai neatsižvelgė į ieškovo teiktus įrodymus, apeliantas prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant apelianto R. J. teisę būti išklausytam. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu galės detaliai ir išsamiai paaiškinti ginčo garažo statymo aplinkybes, nurodyti pateiktų įrodymų sąsajumą bei detalizuoti faktines aplinkybes kilusio ginčo ribose.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė L. J. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teisme ieškovas raštu atsisakė patikslinto ieškinio reikalavimo dalies dėl 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti akto, kurio pagrindu garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas atsakovės asmenine nuosavybe, pripažinimo neteisėtu. Nenuginčijus šio 2009-08-18 akto išlieka pagrindas pagrįstai laikyti, kad atsakovė yra vienintelė ginčo garažo savininkė.
20.2. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčo garažas buvo statomas atsakovės ir jos sutuoktinio pinigais. Kadangi garažu buvo pažadėta leisti naudotis ieškovui, dalimi statybos darbų rūpinosi jis pats, apmokėdamas nedidelę dalį statybinių medžiagų įsigijimo išlaidų. Jokio atsakovės ir (ar) jos sutuoktinio susitarimo su ieškovu apie tai, kad ieškovas pats statysis sau ginčo garažą ar statys kartu su savo tėvais niekada nebuvo. Atsakovė ir jos sutuoktinis (ieškovo tėvai) per kelis kartus buvo paskolinę savo sūnui (ieškovui) 13 000 litų, 10 000 litų ir dar 10 000 litų. Ieškovas R. J. grąžino tik 6 000 litų, kitų pinigų negrąžino, todėl atsakovė ir jos sutuoktinis laikė, kad ieškovo garažo statybai išleisti pinigai yra ne kas kita, bet paskolintų pinigų sugrąžinimas.
20.3. Ieškovas net neįrodinėjo, kad tarėsi su atsakove dėl jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties sudarymo ir neįrodė, kad ginčo garažas buvo pastatytas jo lėšomis ir pastangomis.
20.4. Ieškovas neįrodė, kad tarp jo ir atsakovės bei atsakovės sutuoktinio (ieškovo tėvo) egzistavo susitarimas dėl ginčo garažo perdavimo ieškovo nuosavybėn. Pats paskolų suteikimo ieškovui faktas tik patvirtina ieškovo finansinę padėti ginčo garažo statybos laikotarpiu, t. y., kad apelianto finansinė padėtis nebuvo tokia, kad jis būtų finansiškai pajėgus venas statyti ginčo garažą. Tai, kad ginčo garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra atskiras statinys, nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi jokios teisinės reikšmės, nes šis faktas nuosavybės nesukuria.
20.5. Raštelio sudarymo metu, nežinant atsakovei, buvo daromas garso įrašas, diktuojamas tekstas, o ir atsakovė neigė laisva valia rašiusi tokį raštelį. Teismas pagrįstai sprendė, kad sutikimo raštelis ir jo tekstas nelaikytinas patikimu ir neginčijamu ieškovo ginčo įrodymu. Minimas raštelis, įvertinus jo surašymo aplinkybes, atsakovės amžių, teisėtai ir pagrįstai pirmos instancijos teismo nebuvo pripažintas tinkamu įrodymu.
20.6. Teismas neribojo ieškovo teisės teikti įrodymus, duoti paaiškinimus, pateikti klausimus kitoms proceso šalims. Ieškovui byloje atstovavo kvalifikuotas teisininkas, todėl apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys žodiniam procesui.
21. Byloje dalyvaujantys tretieji asmenys įstatymo nustatyta tvarka atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
23. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl ieškovo asmeninės nuosavybės teisės į garažą pripažinimo ir servituto nustatymo.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
24. Kadangi teismas neatsižvelgė į ieškovo teiktus įrodymus, apeliantas prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jo teisę būti išklausytam, nurodo, kad žodinio teismo posėdžio metu galės detaliai ir išsamiai paaiškinti ginčo garažo statymo aplinkybes, nurodyti pateiktų įrodymų sąsajumą bei detalizuoti faktines aplinkybes kilusio ginčo ribose.
25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
26. Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, atsiliepimas į apeliacinį skundą yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų papildomų nepagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Byloje nustatyta, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios surinktos medžiagos, o teisėjų kolegijos posėdyje išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis ir jų atstovus nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra, todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų prie bylos pridėjimo
27. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą, kuriuo prašo pridėti prie bylos Statinio projekto (individualaus blokuoto garažo dviem automašinoms) kopiją; mokesčių apmokėjimą patvirtinančio dokumento kopiją; Lietuvos taupomojo banko Taupomųjų knygelių kopiją. Apeliantas neteigia, kad prašomų pridėti naujų įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau, atsižvelgdamas į atsiliepime naujai dėstomas aplinkybes, kurios nebuvo vertintos pirmosios instancijos teisme, juos prašo pridėti prie bylos ir vertinti.
28. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
29. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.
30. Trečiasis asmuo L. J. 2020-09-07 apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus paaiškinimus (11 lapų), dokumentų ir nuotraukų kopijas (24 lapai), kviesti liudytoją V. B.. Atsakovė L. J. apeliacinės instancijos teismo prašo pridėti prie bylos atsakymą ir paaiškinimą į trečiojo asmens L. J. 2020-09-07 paaiškinimus.
31. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teikiamais prašymais, pažymi, kad dalis L. J. teikiamų dokumentų analogiški apelianto teiktam prašymui dėl naujų įrodymų prie bylos pridėjimo, kuris išspręstas nutarties 28 punkte, be to, įstatymų leidėjas nėra numatęs galimybės apeliacinės instancijos teismui teikti papildomus paaiškinimus, ar atsakymus į pateiktus papildomus paaiškinimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako juos priimti.
32. Šalių teikiamus įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, teismas priima ir juos vertins spręsdamas jų atlyginimo klausimą.
Dėl ginčo esmės
33. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
34. Visų pirma, apeliantas neskundžia sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovo R. J. prašymas dėl dalies patikslinto ieškinio reikalavimų atsisakymo – dėl 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti akto, kurio pagrindu garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas atsakovės L. J. asmenine nuosavybe ir civilinė byla dėl šios dalies nutraukta. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės pozicijai, kad nenuginčijus šio 2009-08-18 akto išlieka pagrindas pagrįstai laikyti, kad atsakovė yra vienintelė ginčo garažo savininkė.
35. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad rašytinės sutarties nesudarymas nėra pagrindas pripažinti, kad tarp apelianto ir atsakovės nebuvo sudaryta jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis. Apeliantas tvirtina, kad garažą, adresu: (duomenys neskelbtini), statė savo lėšomis ir darbu, tačiau teismui nustačius, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė su sutuoktiniu statė ginčo garažą bei įvertinus, kad nėra galima nustatyti kokį kiekį medžiagų, reikiamų garažo statybai, įsigijo bei apytikslės įsigytų medžiagų vertės, apelianto manymu, taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalis, nustačius abiejų šalių prisidėjimą prie ginčo garažo statymo, turėjo būti nustatytos jų dalys bendrojoje nuosavybėje CK 4.73 straipsnio pagrindu. Su tokia apelianto dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
36. 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas. 2000 m. CK šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, CK 6.971 straipsnio 1 dalis).
37. Taigi, pagal 1964 m. CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje.
38. Jeigu jungtinės veiklos (partnerystės) tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, t. y. kai sutartis sudaroma tik tam tikram baigtiniam tikslui pasiekti, pavyzdžiui pastatyti tam tikrą pastatą, įrengti kelią ir pan., tokia jungtinės veiklos sutartis (paprastoji partnerystė) vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Taigi jungtinės veiklos sutartis ne pelno tikslais laikoma savanoriška asociacija, kuri, kaip minėta, pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Jungtinės veiklos (partnerystės) kaip asociacijos sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma.
39. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ginčas šiuo atveju kilo tarp šeimos narių – sūnaus ir tėvų, t. y. tarp asmenų, kuriuos paprastai sieja didesnis pasitikėjimas vienas kitu ir neretai susitarimai nėra įforminami raštu. Taip pat teismas nurodė, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė, kad ją reikia sudaryti rašytine, o įstatymo įtvirtintais atvejais – notarine forma ir, kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai pagal CK 6.969 straipsnio 3 dalį.
40. Šiuo atveju išvados apie šalių jungtinės veiklos sutarties egzistavimą vertinimą komplikuoja tai, jog iš esmės nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie kiekvienos šalies indėlį statant ginčo turtą ir esminės sąlygos – perleisti turtą ieškovo nuosavybėn buvimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas iš tėvų namų išsikraustė 1999 metais, o garažas pirmą kartą įregistruotas 2009-08-27. Atsakovės nuosavybės teisės į garažą pirmą kartą įregistruotos Nekilnojamojo turto registre 2009-08-28. Ieškovas tvirtina, kad nuo 1989 metų prie garažo statybos prisidėjo tiek darbu, tiek piniginėmis lėšomis. Apeliantas teisingai nurodo, kad jungtinės veiklos (partnerystės) kaip asociacijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendros veiklos pastatant garažo pastatą – atsakovė rūpinosi statybą leidžiančių dokumentų gavimo ir statybos įteisinimu, piniginėmis lėšomis, ieškovas – darbų organizavimu, statyba, daliniu finansavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšminga tai, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų pripažinti, kad atsakovė su ieškovu susitarė dėl esminių sąlygų, priešingai nei teigia apeliantas, jo tėvai nesitarė su ieškovu dėl tokių sąlygų, išskyrus tai, kad leis ieškovui naudotis garažu.
41. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad naudojimosi garažu faktas po statybos užbaigimo turėtų būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti. Minėta, kad sandoris gali būti laikomas sudarytu nuo to momento, kai sandorio šalys susitarė dėl esminių sandorio sąlygų. Ieškovas viso teisminio proceso metu, įrodinėjo, kad garažą adresu (duomenys neskelbtini) statė savo lėšomis ir darbu, savo prisidėjimą prie garažo statymo įrodinėjo paaiškinimais, sąskaitomis faktūromis, važtaraščių, plastikinių langų pirkimo kvitu, tačiau neįrodinėjo, kad tarėsi su atsakove dėl esminės sandorio sąlygos – susitarimo dėl garažo apelianto nuosavybėn perdavimo. Nesant susitarimo, kuris būtų pagrindas nuosavybės teisės įgijimui, nei garažo pastatymas, nei jo įrengimas ieškovui negali sukurti nuosavybės teisės į garažą (CK 4.47 straipsnis).
42. Nagrinėjamu atveju, atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčo garažas buvo statomas jos ir jos sutuoktinio pinigais, kad garažu buvo pažadėta leisti naudotis ieškovui, dalimi statybos darbų rūpinosi ieškovas, jis apmokėjo nedidelę dalį statybinių medžiagų įsigijimo išlaidų, tačiau jokio tėvų susitarimo su ieškovu, kad jis sau statysis ginčo garažą tėvams priklausančiame žemės sklype ar statys kartu su savo tėvais niekada nebuvo, garažu ieškovui buvo leista tik naudotis, susitarimo perduoti nuosavybės teisę į garažą nebuvo.
43. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų apie savo finansines galimybes statyti ginčo garažą. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, nei ieškovas ir trečiasis asmuo L. J. neįrodė, o apklausti liudytojai nepatvirtino, kokias būtent medžiagas ir jų kiekius apeliantas pirko garažo statybai, ir kiek apytiksliai tai galėjo kainuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė su sutuoktiniu statė ginčo garažą ir nėra galima nustatyti kokį kiekį medžiagų, reikiamų garažo statybai, įsigijo bei panaudojo kiekviena iš ginčo šalių. Iš tiesų pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita, tačiau šioje byloje ieškovas neįrodė, jog šalys buvo sutarusios dėl bendros jungtinės veiklos rezultato perdavimo. Be to, ieškovas nereiškė reikalavimo nustatyti jo indėlio į garažo statybą dalį, priešingai, įrodinėjo, kad garažą, adresu: (duomenys neskelbtini), statė tik savo lėšomis ir darbu.
44. Tarp šalių nesant susitarimo dėl garažo nuosavybės teisių perdavimo, kuris yra pagrindas nuosavybės teisės atsiradimui, nei garažo pastatymas, nei jo įrengimas ieškovui negali sukurti nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą. Ieškovas, pateikęs leistinus įrodymus, gali pretenduoti tik į patirtų išlaidų atlyginimą.
45. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad garažo statybos pabaigos data – 1990 metai, o ieškovas, būdamas įsitikinęs, kad garažas priklauso jam, beveik 20 metų nesikreipė dėl garažo nuosavybės dokumentų sutvarkymo, nors tėvų name nebegyveno nuo 1999 metų, automobilio garaže nebelaikė, nes gyveno kitur.
46. Apeliantas tvirtina, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino tai, kad ginčo garažas buvo statomas iš naujo, o ne pertvarkytas. Tai, kad ginčo garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra naujas priestatas, nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi jokios teisinės reikšmės, nes šis faktas nuosavybės nesukuria.
47. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė verčiama 2019 m. kovo 5 d. parašė sutikimo raštelį, ir tai neįrodo, jog garažas pastatytas sūnaus lėšomis ir pastangomis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertino šio įrodymo. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
48. Teisėta ir pagrįsta teismo išvada, kad atsakovė 2019 m. kovo 5 d. parašė sutikimo raštelį ieškovo verčiama ir tai nėra tinkamas ir leistinas įrodymas, jog garažas pastatytas sūnaus lėšomis ir pastangomis. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis aplinkybe, kad raštelio surašymo metu, atsakovei nežinant, buvo daromas garso įrašas, diktuojamas tekstas, o ir atsakovė neigė laisva valia rašiusi tokį raštelį. Iš paties garso įrašo girdėti, kad atsakovė rašo minimą raštelį diktuojant ieškovui, o ne savo pačios valia. Atsakovė teisme paaiškino, kad 2019-03-05 ieškovas su savo sutuoktine atvyko į jos namus ir grasindamas teismais padiktavo tekstą. Įvertinus garso įrašo turinį teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovei buvo daromas spaudimas.
49. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; kt.).
50. Atsižvelgiant į tai, kad skunde keliamas šalių įrodinėjimo pareigos tinkamo paskirstymo klausimas, pažymėtina, jog bylos dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai, kuriai tenka atitinkamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, jų neįrodžius, teismas turi teisę konstatuoti, kad tos faktinės aplinkybės neegzistuoja. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė, kad šalys buvo sutarusios perduoti ieškovui nuosavybės teisę į jo tėvų žemės sklype pastatytą garažą.
51. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi tinkamai, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, pareiškė savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir siekia, kad ja remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai išsamiai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes.
52. Apelianto argumentai dėl to, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo paskolos ieškovui suteikimo fakto, šioje byloje nėra reikšmingi, nes pats paskolų suteikimo ieškovui faktas tik patvirtina ieškovo finansinę padėti ginčo garažo statybos laikotarpiu, t. y. kad finansinė padėtis nebuvo tokia, kad jis vienas būtų finansiškai pajėgus statyti ginčo garažą.
Dėl bylos procesinės baigties
53. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
54. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
52. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 1815,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu pateikė kasos pajamų orderius. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkintas, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 1815,00 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.