Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

5. Apie 2019 m. apie vasario mėn. (tikslios datos nežino) atsitiktinai spaudoje rado skelbimą, kad yra parduodamas atsakovės namas. Skelbime buvo nurodyta, kad namas parduodamas kartu su garažo priestatu. Dėl to skubiai kreipėsi į atsakovę, kuri patvirtino, kad vėl nori parduoti namą, o už jo priestatą jam bus atlyginta, tačiau kiek ir kaip bus suskaičiuota garažo vertė, nenurodė. Pažymėjo, kad jam atlygis nėra reikalingas, jam yra reikalingas garažas, kuriame laiko jam priklausančius daiktus ir turi galimybę laikyti bei pasiremontuoti savo automobilį.

6. 2019-03-05 nerimaujant dėl galimybės netekti jam priklausančio turto, bendraujant su atsakove ir jos neverčiant pasirašyti, ji sutiko ranka parašyti patvirtinimą, kad garažas pastatytas prie namo, buvo statomas jo pastangomis ir lėšomis. Vėliau atsakovė pasikvietė ir nurodė, kad jis turi iškraustyti savo daiktus iš garažo ir atiduoti jai raktus, kadangi nekilnojamo turto agentūra surado pirkėją.

8. Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas prašė tenkinti patikslinto ieškinio reikalavimus iš esmės ieškinyje ir dublike nurodytais argumentais. Ieškovas papildė, jog teisme iškelto ginčo iš viso nebuvo, kol nenumirė jo tėvukas. Atsakovę parduoti garažą kurstė jo sesuo, nors šeimoje buvo aptarta, kad minimas garažas bus jo.

13. Ieškovas nenurodė jokio teisinio ar faktinio pagrindo, kodėl minėtas 2009-08-18 garažo pripažinimo tinkamu naudoti aktas turėtų būti pripažintas neteisėtu. Ieškovas nėra jokio nekilnojamojo daikto, esančio atsakovei priklausančiame žemės sklype, savininkas. Todėl jokio servituto į atsakovę nesikreipė, nepateikė jokių įrodymų, kad jam trukdoma patekti į ginčo garažą. Priešingai, nurodo, kad ilgą laiką nekliudomas naudojasi garažu. Ieškovas nėra pateikęs teisės aktų reikalavimus atitinkančio servituto žymėjimo plano, be to neįrodė, kad nenustačius servituto neįmanoma patekti į žemės sklypą.

14. Tripliku į ieškinį (b. l. 79 - 81) atsakovė nurodė, kad ieškovo pateikti kvitai ir skaičiavimai, patvirtinantys, kad tuo metu visi mokesčiai buvo mokami per pusę yra logiški, nes ji ir sutuoktinis nebuvo prisiėmę pareigos išlaikyti ieškovo šeimą. Teiginiai dėl kito namo statymo atsakovės dukrai yra nelogiški ir niekuo nepagrįsti. Paaiškino, kad pokalbis buvo įrašinėjamas be jos žinios, ieškovo veiksmai buvo nevienkartiniai, tačiau kitų pokalbių ieškovas teismui nepateikė. Pažymėjo, kad iš pateikto pokalbio garso įrašo (b. l. 95) akivaizdu, kad ji surašė tai, ką diktavo ieškovas. Servituto nustatymo reikalavimas yra abstraktus ir neatitinka civilinio proceso įstatymo keliamų reikalavimų, todėl negali būti nagrinėjamas teisme.

22. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nepateikė atsiliepimo į ieškovo patikslintą ieškinį.

23. Trečiųjų asmenų - valstybės įmonės Registrų centras, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovai teismo posėdžiuose nedalyvavo, jiems tinkamai pranešta apie teismo posėdžių datą, vietą ir laiką, todėl esant valstybės įmonės Registrų centras prašymui, bylą išnagrinėta trečiųjų asmenų atstovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 247 straipsnis).

Dėl ieškovo atsisakymo nuo dalies ieškinio.

25. CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Ieškovas raštu atsisakė reikalavimo patikslinto ieškinio dalyje dėl 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti akto, kurio pagrindu garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas atsakovės asmenine nuosavybe, pripažinimo neteisėtu.

26. Ieškovo pateiktas ieškinio atsisakymas dalyje atitinka CPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas ieškinio atsisakymo sąlygas ir nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Todėl nesant atsakovės prieštaravimo, ieškovo atsisakymas nuo dalies patikslinto ieškinio reikalavimo priimamas ir civilinė byla šioje dalyje nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Ieškovui išaiškintinos atsisakymo nuo dalies patikslinto ieškinio ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės.

27. CPK 87 straipsnio 2 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Šiuo atveju civilinė byla nutraukiama ieškovui atsisakius patikslinto ieškinio dalyje CPK 140 straipsnio 1 dalies pagrindu iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Todėl teismas savo iniciatyva (CPK 87 straipsnio 5 dalis) už ieškovą sumokėjusiam asmeniui grąžina 75 procentus byloje sumokėto žyminio mokesčio – 56,25 Eur (nuo 75,00 Eur sumos, b. l. 13).

28. Iš teismo posėdžio metu nustatytų faktinių aplinkybių ir byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad atsakovei L. J. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-8). Ieškovas, atsakovės L. J. sūnus R. J., apie 1988 metus su sutuoktine atsikėlė gyventi į tėvams priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 1989 m. gruodžio 6 d. L. J. vardu buvo išduotas statybos leidimas garažo (dviem automobiliams) statybai (b. l. 129 - 130). Šiaulių apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. balandžio 6 d. potvarkiu Nr. 111 komisija 2009 m. rugpjūčio 18 d. surašė garažo pripažinimo tinkamu naudoti aktą (b. l. 127 - 128), kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2019 m. sausio 25 d. buvo įregistruotas nuosavybės teisė į pastato – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybę (b. l. 6 - 8). Mirus atsakovės sutuoktiniui ½ dalis garažo buvo įregistruota atsakovės asmenine nuosavybe pagal 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kitą ½ dalis – atsakovės asmenine nuosavybe pagal 2019-01-28 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Ieškovas teigia, kad garažo statybą, kuriuo faktiškai naudojasi iki dabar, atliko savo darbu ir iš savo lėšų, be to, ieškovas ilgą laiką (iki 1999 m.) gyveno kartu su tėvais, kartu vedė bendrą ūkį, kartu mokėjo mokesčius, kartu kūrė turtą, tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai. Ieškovas mano, kad yra pagrindas pripažinti jam nuosavybės teisę į garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė su ieškovo patikslintu ieškiniu nesutinka. Nesutinkama, kad ji kartu su ieškovo šeima vedė bendrą ūkį, kad jis savo lėšomis statė garažą.

29. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl galimai tarp bylos šalių susiklosčiusių jungtinės veiklos teisinių santykių, siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas.

30. Ieškovas iš tėvų namų išsikraustė 1999 metais, o garažas pirmą kartą įregistruotas 2009-08-27. Atsakovės nuosavybės teisės į garažą pirmą kartą įregistruotos Nekilnojamojo turto registre 2009-08-28. Atsakovė sutinka su tuo, kad ieškovas prisidėjo statant garažą, tačiau nesutinka, kad ši patalpa būtų pripažinta jo nuosavybe. Ji teigia, kad garažu ieškovui buvo leista tik naudotis, tikslo perleisti nuosavybės teise į garažą nebuvo. Šiuo metu garažas pagal Nekilnojamojo registro duomenis priklauso atsakovei. Ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovas grindė tuo, kad jo ir tėvų susitarimu, savo lėšomis ir darbu yra prisidėjęs prie garažo statybos, jo remonto bei pagerinimo darbų.

31. Įvertinus ieškovo argumentus ir nurodomas faktines aplinkybes, sprendžiant dėl nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo, darytina išvada, kad ieškovui reikalavimą grindžiant tuo, kad nekilnojamasis turtas buvo sukurtas jo darbu bei lėšomis, o atsakovei su tuo nesutinkant, ginčui spręsti turi būti vadovaujamasi jungtinę veiklą reglamentavusiomis normomis.

32. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas nuo 1989 metų prie garažo statybos prisidėjo tiek darbu, tiek piniginėmis lėšomis. Kadangi jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškovui įrodinėjant buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos nuo 1989 m., ginčui taikytinos 1964 m. CK nuostatos, t. y. asmenų santykiai kvalifikuotini pagal jų atsiradimo metu galiojusias teisės normas. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.74 straipsnio 1, 2 dalys).

33. Šį įstatymo norma reiškė, kad turėjo būti šalių susitarimas sukurti bendrą objektą ir tik tokiu atveju galėjo atsirasti bendroji nuosavybė. Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 100 rublių išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 100 rublių sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Šiuo atveju jungtinės veiklos sutarties tikslo (garažo pastatymo) vertė viršijo 100 rublių, todėl sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Nagrinėjamu atveju rašytinė jungtinės veiklos sutartis sudaryta nebuvo. Tuo metu galiojusiame CK nebuvo numatyta, kad sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, sandoriui patvirtinti remtis liudytojų parodymais. Tačiau toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje išvadinti atvejai kada teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais. Įvertinus tai, kad ginčas kilo tarp šeimos narių (tarp sūnaus ir tėvų), t. y. tarp asmenų kuriuos paprastai sieja didesnis pasitikėjimas vienas kitu ir neretai susitarimai nėra įforminami raštu, todėl ieškovas jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą įrodinėja ir liudytojų parodymais ir kitais netiesioginiais rašytiniais įrodymais.

34. Liudytojai teismo posėdžio metu nurodė tas pačias faktines aplinkybes, kaip išdėstyta ieškovo ir atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Liudytojai I. M., A. Č., V. E. patvirtino, kad prie garažo statybos prisidėjo tėvai, jis buvo statomas jų lėšomis, o sūnus R. tik padėdavo. Liudytoja G. R. paliudijo, kad garažas buvo reikalingas ieškovo tėčiui, jis jį ir statė. L. G. paliudijo, kad garažą statė ieškovas R. J.. Kiti liudytojai T. L. ir R. V. K. patvirtino, kad atliko garažo elektros instaliacijos ar garažo duobės rėmo virinimo darbus. Šie liudytojai mano, ieškovas prisidėjo prie ginčo garažo statybos. Tačiau visi liudytojai nepateikė detalesnių aplinkybių, koks buvo susitarimas ar sąlygos dėl garažo nuosavybės tarp ieškovo ir atsakovės bei jos mirusio sutuoktinio. Tik liudytoja J. J. paliudijo, kad tarp jos brolio ir tėvų nebuvo jokio susitarimo dėl garažo statybos, o jį pastatė tėvai.

35. Aplinkybės dėl asmens santykių su bylos dalyviais, dėl jų prigimties ir pobūdžio yra išsiaiškinamos liudytojo apklausos metu (CPK 192 straipsnio 5 dalis), jos yra svarbios vertinant įrodymus – asmens pateiktus faktinius duomenis. Šios aplinkybės nėra pagrindas vertinti apklausiamą kaip liudytoją asmenį kaip dalyvaujančio byloje asmens atstovą ir dėl to atsisakyti jį apklausti ar jo parodymų neįvertinti teismo procesiniame dokumente. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota. Teismas neturi pagrindo nesiremti byloje apklaustų liudytojų, kurie gali būti suinteresuoti duoti šaliai palankius parodymus parodymais, kurie, visų bylos įrodymų kontekste, nelaikytini prieštaringais, melagingais, kuriais negali būti grindžiamas teismo priimamas procesinis sprendimas. Tokių liudytojų parodymai nėra vieninteliai nagrinėjamos bylos įrodymai, jie įvertinti visų byloje surinktų duomenų, juos pagrindžiančių įrodymų, kontekste.

42. Buvus žodinį susitarimą ieškovas įrodinėjo savo paaiškinimais, sąskaitomis – faktūromis, važtaraščiu, plastikinių langų pirkimo kvitu. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad tėvai žadėjo, kad garažas atiteks jam, tokią valią matė ir parašytame testamente. Teigė, kad jis organizavo, pirko statybines medžiagas, atsiskaitinėjo su darbininkais, savo asmeninėmis lėšomis ir pastangomis pastatė garažą. Taip pat nurodė, kad remonto darbai buvo tęsiami ir jam išsikrausčius, nes sumokėjo už garažui pirktus langus 2008 m. iš įmonės sąskaitos, pateikė prekių gabenimo važtaraštį, kad pirko plytas (b. l. 139-146). Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teisme kategoriškai neigė buvus bet kokį susitarimą su ieškovu dėl jo nuosavybės dalies statomame garaže. Atsakovė paaiškino, jog ji su vyru patys nemažai uždirbdavo. Sutinka, kad sūnus prisidėjo prie garažo statybos, pirkdavo medžiagas, tačiau nurodė, kad kelis kartus skolino sūnui pinigų, kurių jis negrąžino, tad jo įnašus į garažo statybą laikė paskolų grąžinimu.

43. Iš byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad ginčo garažo statyba prasidėjo 1989 metais. Laikytina, kad ieškovas ir atsakovė su sutuoktiniu (sūnus ir tėvai) susitarė dėl tėvams priklausančiame laisvame žemės sklypo esančio papildomo garažo pastatymo. Atsakovė pripažįsta tokį susitarimą, tačiau byloje keliamas klausimas dėl šios jungtinės veiklos sutarties apimties. Atsakovė nurodo, kad nebuvo susitarimo dėl nuosavybės perdavimo ieškovo nuosavybėn. Atsakovės teiginį, kad nebuvo šalių susitarimo dėl garažo perdavimo po statybos užbaigimo ieškovo nuosavybėn, patvirtina, kad net išsikrausčius ieškovui su šeima, jam buvo suteikta naudotis galimybė panaudos pagrindais naudotis garažu. Tačiau daugiau nei per 10 metų nebuvo suforminti nuosavybės dokumentai (dovanojimo, pirkimo – pardavimo ar kitu būdu). Teismas laiko, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendros veiklos pastatant garažo pastatą (atsakovė rūpinosi statybą leidžiančių dokumentų gavimo ir statybos įteisinimu, piniginėmis lėšomis, ieškovas – darbų organizavimu, statyba, daliniu finansavimu), tačiau kyla ginčas dėl jungtinės veiklos sutarties taikymo apimties – ar buvo nutarta perleisti turtą asmeninėn nuosavybėn, ar tik leisti sūnui naudotis ginčo garažu.

47. Ieškovas teigia, kad atsakovė (tėvai) visada sakė, kad garažas teks jam. Nors iš atsakovės atsiliepime išdėstytų faktų aišku, kad ieškovas, tik atsakovei ėmus pardavinėti namą, ėmė reikalauti pinigų dalies už parduotą namą, o ne už garažą ar jo dalį. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog ieškovas neįrodė tarp ieškovo ir jo tėvų buvus konkretų ir aiškų susitarimą dėl nekilnojamojo turto, kaip jungtinės veiklos rezultato sukūrimo. Ieškovas procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad tėvai sakė, jog likęs turtas bus dalinamas per pusę, o garažas teks jam. Teismas pažymi, kad toks argumentas net negali būti vertinamas kaip jungtinės veiklos santykius patvirtinantis teiginys. Jungtinės veiklos sutarties esmė yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas bendru darbu, pinigais ar žiniomis pasiekti jungtinės veiklos rezultatą t.y. sukurti objektą, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausys visiems jungtinės veiklos dalyviams. Ieškovo tėvų pažadas, jei toks buvo, turtą ateityje perleisti vaikams, negali būti prilyginamas susitarimui dėl jungtinės veiklos. Negalima spręsti, kada ir kokio sandorio pagrindu garažas turėtų atitekti ieškovui – dovanojimo, paveldėjimo, ar kitais pagrindais. Pats ieškovas negalėjo tinkamai paaiškinti, kokiu pagrindu jis tikėjosi įgyti nuosavybę, nes iš atsakovės reikalavo tai dalies pinigų už gyvenamojo namo kartu su garažu pardavimą, tai paties garažo, nes jis jam reikalingas daiktų laikymui, automobilio remontui.

48. Įvertinus šalis siejančius santykius bei kilusio ginčo kontekstą, neatmestina galimybė, kad tarp šalių esant geriems santykiams tėvai buvo išreiškę poziciją, kad ateityje garažas atiteks ieškovui, o ieškovas, pasikliaudamas tėvų pažadu, atitinkamai veikė. Tačiau, visų pirma, pažadas ateityje perleisti turtą nelaikytinas sandoriu dėl turto perleidimo, antra, toks pažadas negali būti prilyginamas abiejų šalių susitarimui savo esme atitinkančiam jungtinės veiklos sutartį. Iš pacituotų liudytojų parodymų turinio nustatyta, kad visi jie davė parodymus apie tai, kad ieškovas prisidėjo tiek darbu, tiek piniginėmis lėšomis prie ginčo nekilnojamojo turto įrengimo. Tuo tarpu nei vienas iš liudytojų nenurodė tiesiogiai girdėjęs ieškovą ir jo tėvus (atsakovę) susitariant dėl jungtinės veiklos rezultato sukūrimo. Vien byloje nurodytos aplinkybės apie ieškovo indėlį piniginėmis lėšomis bei darbu, kitų byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų kontekste, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovą ir atsakovę siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, tai labiau laikytina bendrame name gyvenančių vaikų ir tėvų savitarpio pagalba namų ūkyje.

49. Nagrinėjamu atveju byloje ieškovas neįrodė ne tik konkretus šalių susitarimo dėl garažo, kaip jungtinės veiklos rezultato sukūrimo, tačiau ir patys šalių santykiai ginčui aktualiam laikotarpiui neturi jungtinei veiklai būdingų požymių. Ieškovo ir atsakovės šeimos atskiros, sūnaus (ieškovo) šeima 1999 m. išsikraustė į atskirą būstą, tėvai niekada su jais nevedė bendro ūkio (pripažino, kad mokesčius mokėjo per pusę, nes bendri skaitikliai, už garaže esančią telefono liniją mokėjo atsakovas, triplike ieškovė pripažino, kad nenuostabu, jog dalis mokėjimo kvitų liko pas ieškovą), ieškovo ir atsakovės šeimos gyveno skirtinguose namo aukštuose (namo pusrūsyje ir viršutiniame namo aukšte), jų piniginės lėšos taip pat buvo tvarkomos atskirai (tai patvirtina atsakovės pateikti duomenys apie paskolintus pinigus, pinigų apmokėjimai už statybų metu atsakovės naudotas lėšas, atsakovės rūpinimasis turtu).

50. Atsakovė atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodė, kad vienas garažas jau buvo. Bylos rašytiniai duomenys patvirtina, jog atsakovė įgijo nuosavybę į ½ ginčo garažo pagal 2019-01-28 Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. 1-821, kuris nėra ginčijamas, o ne pagal ieškovo nurodytą 2009-08-18 pripažinimo tinkamu naudoti aktą.