Kauno apygardos teismo sprendimas

2012-02-29 · Civilinė byla Nr. B2-1088-413/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. B2-1133-173/2012Nutartis · 2012-02-14Kauno apygardos teismas
  2. B2-1065-555/2012Nutartis · 2012-02-22Kauno apygardos teismas
  3. B2-1088-413/2012Sprendimas · 2012-02-29Kauno apygardos teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-10-01Lietuvos apeliacinis teismas
  5. B2-723-555/2015Nutartis · 2015-07-07Kauno apygardos teismas
  6. B2-723-555/2015Sprendimas · 2015-07-07Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-29
Bylos Nr.
B2-1088-413/2012
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00293-2010-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintautas Koriaginas
Atsakovas
UAB „Dagrame“
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.9.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos Nr. B2-1088-413/2012
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00293-2010-3
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos 11.9.10.8; 11.9.11; 126.5
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas,sekretoriaujant Irenai Nikolajenko,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui G. Č.,

atsakovo atstovams bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui E. P. ir advokatei G. U.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (kreditorės) V. G. ieškinį atsakovui UAB „Dagrame“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

V. G. atleista iš darbo UAB „Dagrame“ inžinierės pareigų įmonės direktoriaus D. M. 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 09-11/1 pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas). Atsakovui UAB „Dagrame“ Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Bankrutavusios UAB „Dagrame“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui prašymą patvirtinti kreditorės, buvusios UAB „Dagiame“ darbuotojos, V. G. 1844,55 Lt dydžio finansinį reikalavimą, susidedantį iš 1483,81 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 360,74 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teismo 2010 m. lapkričio 3 d. ieškovė įtraukta į BUAB „Dagrame“ kreditorių sąrašą su 1 844,55 Lt finansiniu reikalavimu. 2011 m. kovo 30 d. teismo nutartimi V. G. išbraukta iš bankrutavusios UAB „Dagrame“ kreditorių sąrašo, kadangi jos finansiniai reikalavimai yra patenkinti.

Šalies argumentai

Prieš iškeliant atsakovui bankroto bylą, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB „Dagrame“ direktoriaus D. M. 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 09-11/1 dėl atleidimo iš darbo neteisėtu ir laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, bei priteisti V. G. iš atsakovo UAB „Dagrame“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. lapkričio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2009 m. lapkričio 27 d., viso 9 000 Lt, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus. Nurodė, kad nuo 2009 m. sausio mėnesio atsakovas, motyvuodamas sunkia įmonės finansine padėtimi, nustojo mokėti ieškovei mėnesinį atlyginimą. 2009 m. rugsėjo mėnesį Valstybinė darbo inspekcija atsakovo įmonėje atliko patikrinimą, todėl UAB „Dagrame“ direktorius ieškovei liepė pasirašyti darbo užmokesčio žiniaraštyje, kad ji gavo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo mėnesio. Nežinodama tokio reikalavimo pasekmių, susijaudinusi ir jausdama psichologinį spaudimą, ieškovė pasirašė darbo užmokesčio žiniaraštyje, tačiau už šį laikotarpį atsakovas su ieškove yra atsiskaitęs tik iš dalies, t.y. 2009 m. rugpjūčio mėnesį pavedimu ieškovei sumokėjo 2 000 Lt, tačiau liko neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2009 m. lapkričio mėnesio, viso 9 000 Lt. Ieškovei primygtinai reikalaujant išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį, 2009 m. lapkričio 27 d. nuvykus į darbą, UAB „Dagrame“ direktorius D. M. žodžiu pranešė, kad ieškovė yra atleista iš darbo už drausmės pažeidimą. Tačiau atsakovas neinformavo jos už kokį darbo drausmės pažeidimą ieškovei skiriama pati griežčiausia nuobauda – atleidimas iš darbo, nepareikalavo rašytinio pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo, nesupažindino su įsakymu dėl atleidimo, todėl ieškovė negalėjo įvertinti atleidimo iš darbo pagrindo. Tik 2009 m. gruodžio 22 d., gavusi atsakovo pranešimą, ieškovė suprato, kad ji nuo 2009 m. lapkričio 27 d. yra atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (įsakyme klaidingai nurodytas DK 135 straipsnis). 2008 m. gegužės 6 d. priėmimo į darbą metu atsakovo UAB „Dagrame“ direktorius supažindino ieškovę su jos darbo sąlygomis, nurodė, kad tiesioginės jos, dirbančios inžinierės pareigose, darbo funkcijos yra žemės sklypų ribų planų sudarymas, taip pat informavo ieškovę, kad ji privalės su bendrovės klientais sudaryti bendrovės tipines geodezinių darbų atlikimo sutartis, jas užpildyti, įrašyti bendrą darbų kainą, avanso dalį ir pasirašyti sutartis, išrašyti bei pasirašyti avanso daliai kasos pajamų orderius, kurių blankai sukurti bendrovėje ir laikomi bendrovės kompiuterinėse laikmenose. Pažymėjo, kad ieškovė neturi buhalterinio išsilavinimo, o pasirašydama ant kasos pajamų orderių, ji vykdė bendrovės direktoriaus nurodymus. Akivaizdu, kad ieškovės veiksmai, kuriuos ją atlikti įpareigojo bendrovės direktorius, organizuojantis darbuotojų darbą ir jiems pavestų funkcijų atlikimą, negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės taikymo pagrindu. Atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, apibrėžiančias drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantiją, todėl ieškovės atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu pripažintinas neteisėtu. Jos grąžinimas į ankstesnį darbą negalimas, kadangi gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl taikytinas pažeistų teisių gynimo būdas, numatytas DK 297 straipsnio 4 dalyje. Ieškovei dėl neteisėto atleidimo yra padaryta ir neturtinė žala, kadangi atsakovo veiksmai, psichologinis spaudimas, grasinimai apie ieškovę paskleisti negatyvią ir žeminančią informaciją, pakenkė jos, kaip specialistės reputacijai, pažemino kitų darbuotojų akyse, sumažino galimybes susirasti kitą darbą. Darbo sutarties nutraukimas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu reiškia, kad darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo už veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių. Atleidimas tokiu pagrindu gali turėti neigiamos įtakos ir ieškovės artimiesiems, ypač jos mažamečiam sūnui. Ieškovė jai padarytą neturtinę žalą vertino 5 000 Lt.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad visą darbo sutarties laikotarpį ieškovė dirbo labai neatsakingai, jos atliktuose darbuose buvo daug klaidų, ji nesilaikė vidaus darbo tvarkos taisyklių, įmonėje nustatytų darbo valandų, ne kartą buvo perspėta, tačiau į perspėjimus nereaguodavo. Atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2009 m. lapkričio surinko dokumentus, iš kurių nustatė, kad ieškovė priiminėjo užsakymus, atliko darbus, tačiau nepasirašė su bendrovės klientais sutarčių, nepildė apskaitos dokumentų ir neįnešė į bendrovės kasą pinigų – avanso mokėjimų ir mokėjimų už jau atliktus darbus. Atsakovas nustatė ieškovės neapskaitytų, tačiau įmonėje užsakytų ir įvykdytų darbų sąrašą, iš kurio matyti, kad ieškovė padarė atsakovui 27 600 Lt žalą. Nustatęs ieškovės neteisėtus veiksmus ir šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, atsakovo direktorius 2009 m. lapkričio 27 d. pareikalavo V. G. pasiaiškinti. 2009 m. lapkričio 27 d. ieškovė buvo darbe, pokalbis su ja vyko 11 val. direktoriaus kabinete, dalyvaujant ieškovei, direktoriui D. M., įmonės akcininkei G. M.. Iš ieškovės buvo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą raštu, tačiau pasiaiškinimą pateikti ji atsisakė. Apie atsisakymą pateikti pasiaiškinimą buvo surašytas 2009 m. lapkričio 27 d. aktas. Ieškovei buvo paaiškinta, kad ji atleidžiama iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – tiesioginių savo pareigų neatlikimą, žalos padarymą, bendrovės lėšų pasisavinimą. Tokie ieškovės veiksmai sudarė darbdaviui pagrindą taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, kai darbuotojas šiukščiai nusižengia darbo pareigoms. Atsakovo nuomone, ieškovės nurodytas neturtinės žalos dydis yra pernelyg didelis, netgi darant prielaidą, kad atsakovas klydo atleisdamas ją iš pareigų už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovas niekada nedarė jokio psichologinio spaudimo ieškovei, negrasino paskleisti apie ieškovę negatyvią ir žeminančią informaciją ir jos neskleidė. Pati ieškovė susigadino reputaciją nevykdydama savo pareigų ir padarydama žalą įmonei.

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos duomenimis, ieškovė priimta į darbą UAB „Dagrame“ inžinierės pareigoms pagal 2008 m. gegužės 6 d. darbo sutartį Nr. 22 (b.l. 9-11). Atsakovo direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 09-11/1 V. G. atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (įsakyme klaidingai nurodytas DK 135 straipsnis) dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, vadovavosi darbdavio 2006 m. gruodžio 15 d. patvirtintos UAB „Dagrame“ inžinieriaus geodezininko (-ės) pareiginės instrukcijos nuostatų, numatančių darbuotojo pareigą sudaryti su užsakovais sutartis, apskaičiuoti atliekamų darbų kainą, išrašyti kasos pajamų orderius ir PVM sąskaitas faktūras, pažeidimu, dėl ko įmonei buvo padaryta 27 600 Lt turtinė žala (b.l. 26-30, 31-32, 33-34).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą teisėtumo ir ieškovės prašomų priteisti sumų pagrįstumo.

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 str. 1 d., 136 str. 3 d. 2 p., 4 d., 237 str. 1 d. 3 p.). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 str.). Pagal DK 235 straipsnio 1 dalį, šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Faktą, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 str. 1 d.).

DK 235 straipsnyje, apibūdinant šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą, pateiktas pavyzdinis tokių pažeidimų sąrašas. Vienas iš šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejų - kai darbuotojas padaro veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (DK 235 str. 2 d. 7 p.). Iš atsakovo 2009 m. lapkričio 27 d. protokolo Nr. 53 turinio galima spėti, kad ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas yra atsakovo lėšų pasisavinimas, kurias ieškovė gavo bendraudama su atsakovo klientais (b.l. 33-34). Taigi, šios bylos atveju yra svarbios vagystės ir sukčiavimo sąvokos. BK 178 straipsnyje vagystė apibrėžiama kaip svetimo turto pagrobimas; pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas apibrėžiamas kaip apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, išvengimas turtinės prievolės arba jos panaikinimas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką veika, turinti vagystės, sukčiavimo požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą. Darbuotojo neteisėtų veiksmų nustatymui patvirtinti nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo aktas dėl tokio darbuotojo; jo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-513/2004; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2007; kt.).

Bylos duomenimis, ieškovės V. G. ir atsakovo UAB „Dagrame“ 2008 m. gegužės 6 d. sudarytoje darbo sutartyje sulygta, kad ieškovė priimama dirbti inžiniere. Darbo sutarties 10 punkte nurodyta, kad ieškovei taikytina visiška materialinė atsakomybė už jai patikėtas darbo priemones, įmonės techniką bei atliekamus darbus (b.l. 9-11). Atsakovas pateikė į bylą 2006 m. gruodžio 15 d. atsakovo vadovo įsakymu patvirtintą UAB „Dagrame“ inžinieriaus geodezininko pareiginę instrukciją (b.l. 31-32), iš kurios matyti, kad į inžinieriaus darbo funkcijas patenka tiesioginis bendravimas su užsakovais, jų užsakomų darbų kainų apskaičiavimas, pirminių užsakymo dokumentų tvarkymas (darbų atlikimo sutarčių su fiziniais asmenimis pasirašymas, kasos pajamų orderių avansiniam apmokėjimui bei PVM sąskaitų faktūrų išrašymas), dokumentų rengimas žemėtvarkos skyriams, atsakovo vadovo parengtų sutarčių su užsakovais pildymas bei jų registravimas, reikalingų duomenų klientų užsakymams vykdyti parengimas, žemės sklypų matavimo organizavimas ir koordinavimas ir pan. (Instrukcijos 2 punktas). Taigi iš pareiginių instrukcijų turinio negalima daryti išvados apie tai, kad ieškovė, dirbusi UAB „Dagrame“ inžiniere, turėjo teisę iš klientų (darbų užsakovų) imti pinigus (avansą) už darbų atsakovo vardu atlikimą. Nustačius, kad ieškovė tokius veiksmus atliko arba priėmė iš klientų užsakymus ne atsakovo vardu, atliko darbus nesudarydama sutarties ir gavo iš klientų lėšas neišrašant įmonės buhalterinių dokumentų – PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderio, - būtų neabejotinas pagrindas tokius veiksmus kvalifikuoti kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Pareiga įrodyti tokius ieškovės neteisėtus veiksmus tenka darbdaviui (ieškovui) CPK 178 str.). Savo teiginiams dėl ieškovės neteisėtai vykdomų darbų pagrįsti atsakovas pateikė teismui duomenis iš ieškovės darbinio kompiuterio, taip pat 2009 m. lapkričio 27 d. padarytą garso įrašą. Teismo įsitikinimu, pateikti duomenys nepatvirtina būtinų drausminės atsakomybės sąlygų nei faktiniu, nei teisiniu požiūriu. Visų pirma, atsakovų atstovų G. M. ir D. M. iniciatyva padaryto įrašo turinys leidžia manyti, kad atsakovai sistemingai siekė išprovokuoti ieškovę prisipažinti atlikus neteisėtus veiksmus, tačiau ieškovė nepripažino atlikusi tokius veiksmus ir atvirkščiai, nuolat neigė jai mestus kaltinimus („nepasisavinau“, b.l. 181; „ne, aš nieko nepasisavinau“, b.l. 182). Antra, sutinkamai su Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 ir 21 straipsniais, už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą atsako atsakovo įmonės direktorius D. M., o už buhalterinių įrašų teisingumą – vyr. finansininkė A. Z., dirbusi bendrovėje iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Pagal LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, visos kasos operacijos (pinigų priėmimas ir išmokėjimas) turi būti įrašytos į kasos knygą. Kasos knygoje kasininkas (nagrinėjamu atveju įmonės direktorius D. M.) privalo įrašyti kiekvieną orderį kasdien, o baigiantis darbo dienai – susumuoti dienos operacijas ir įrašyti kasos likutį (taisyklių 11, 16, 17 punktai). Taigi ieškovės pareiginės instrukcijos dalis, susijusi su kasos pajamų orderių avansiniam apmokėjimui bei PVM sąskaitų faktūrų išrašymu (2 punkto 3 dalis), prieštarauja paminėtų Taisyklių nuostatoms. Pažymėtina, kad atsakovas, nustatydamas ieškovei pareigą išrašyti įmonės klientams buhalterinės apskaitos dokumentus ir kaltindamas ieškovę galimai neteisėtu užsakovų įmonei sumokėtų pinigų pasisavinimu, nenustatė kokia tvarka remiantis įmonės inžinieriai turėjo apskaityti gautus iš klientų pinigus bei įnešti juos į kasą. Taigi akivaizdu, kad tinkamos įmonės buhalterinės apskaitos neužtikrino pats įmonės vadovas. Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gruodžio 6 d. įmonės patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad dėl neteisėtų už įmonės buhalterinę apskaitą atsakingų asmenų veiksmų valstybei papildomai priskaičiuota 105 106 Lt nesumokėtų mokesčių (t.2, b.l. 35-45). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė pažeidė pareiginės instrukcijos reikalavimus. Trečia, atsakovo įrodinėjama pinigų pasisavinimo aplinkybė prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Pažymėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 2 d. nutarimu ieškovės atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas pagal nusikaltimo požymius, numatytus BK 183 straipsnio 1 dalyje (dėl svetimo turto pasisavinimo), nustačius, kad nepadaryta veika, turinti šio ar kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime konstatuota, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes negauta įrodymų, kad V. G. slėpė daromus darbus ir už juos gautas pajamas nuo įmonės vadovų (t.2, b.l. 24-30). Priešingai nei nurodo atsakovas savo 2009 m. lapkričio 27 d. protokole Nr. 53 ir tos pačios dienos akte (t.1, b.l. 33-34, 35), ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti atsakovo klientai I. J., Z. K., J. G., M. J., O. M., S. P. ne tik nepatvirtino atsakovo įrodinėjamų aplinkybių apie ieškovės nesąžiningumą ir įmonės lėšų pasisavinimą, bet atvirkščiai, iš minėtų liudytojų parodymų akivaizdu, kad pinigai už atsakovo atliktus darbus buvo mokami ne ieškovei bet kitiems asmenims (t.2, b.l. 24-29).

Remiantis išdėstytu ir byloje surinktų įrodymų visetu, yra pagrindas išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos drausminės atsakomybės sąlygos (konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė), reikalingos drausminei atsakomybei pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą atsirasti. Be to, tokia darbdavio išvada buvo grindžiama ne leistinais konkrečiais įrodymais, bet spėjimais ir prielaidomis. Pažymėtina, kad prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų gali būti priskirti ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Tačiau darbdavys, priimdamas sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, turi aiškiai įvardyti, kuo konkrečiai pasireiškė darbuotojo galimai neteisėti veiksmai ar neveikimas. Be to, neužtenka nustatyti darbo drausmės pažeidimo faktą, bet būtina, kad šis pažeidimas būtų toks žymus, kad jį būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų. Be galimai neteisėto bendrovės lėšų pasisavinimo, atsakovas kaltino ieškovę ir netinkamu elgesiu su klientais bei neatvykimu į darbą be pateisinamos priežasties (t.1, b.l. 33-34). Taigi, atsakovas įvardijo ieškovės veiksmus, kurie galimai atitiktų DK 235 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktų dispoziciją. Tačiau nurodomoms aplinkybėms pagrįsti darbdavys nepateikė j, t.y. nenurodė, kada ieškovė neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, nesurašė akto dėl ieškovės atsisakymo pasiaiškinti raštu, nenurodė kada ir su kuriais klientais ieškovė buvo nemandagi, ar įmonė yra gavusi iš klientų skundus dėl ieškovės netinkamo elgesio. Todėl tokie atsakovo kaltinimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.). Remiantis išdėstytu, laikytina, kad ieškovė atleista iš darbo neteisėtai.

Dėl neišmokėto darbo užmokesčio.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-335/2009). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 13 d. nutartyje šioje byloje pažymėjo, jog tai, kad ieškovės neturtinio ir turtinio pobūdžio (kreditoriniai) reikalavimai nagrinėjami atsakovo bankroto byloje nelemia kitokių nei įprasta įrodinėjimo taisyklių taikymo. Šalys pareikštus reikalavimus gali grįsti visomis CPK įtvirtintomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2 d.). Dėl garso įrašo, kaip leistinos įrodinėjimo priemonės, naudojimo procese teismų praktikoje išaiškinta, jog pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį garso įrašai gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jie padaryti nepažeidžiant įstatymų. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1406/2002; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-271/2006). Ieškovė savo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. lapkričio mėnesio (t.1, b.l. 36-47) grindė tuo, kad realiai su ja buvo atsiskaityta tik iš dalies (sumokant mokėjimo pavedimu į asmeninę sąskaitą 2000 Lt) ir darbdavys liko skolingas 9000 Lt. Darbo žiniaraščiuose ieškovė pasirašė darbdavio psichologinio spaudimo įtakoje, jam reikalaujant ir nežinant tokio reikalavimo pasekmių. Byloje surinkti įrodymai iš esmės pagrindžia tokius ieškovės argumentus. Iš atsakovo atstovų pateiktos garso įrašo (stenogramos), daryto ieškovės atleidimo iš darbo dieną, akivaizdu, kad atsakovų atstovai pokalbio metu patys pripažino, kad tinkamai nevykdo savo pareigų ir nemoka ieškovei sutarto atlyginimo („...kada turėsime pinigų, mes jums tikrai sumokėsime, mes to neneigiame“, t. 1, b.l. 183; „Mes neneigiame to, kad neatsiskaitinėjame“ „...vėluojama nuo šių metų pradžios“, t. 1, b.l. 184). Iš šalių pokalbio matyti, kad tuomet, kai V. G. bei pokalbio metu dalyvavęs kitas atsakovo darbuotojas R. P. pateikdavo atsakovo atstovams tam tikrus kaltinimus dėl užmokesčio nesumokėjimo, pastarieji nukreipdavo kalbą apie kitus dalykus (b.l. 181-186). Iš ieškovės ir liudytojų V. B., I. J., A. B., N. Š., R. P., A. V., A. Z. (įmonės buhalterės) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad oficialus darbo užmokestis jiems buvo pervedamas į atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose (t.2, b.l. 19-22). Ieškovės pateikta SEB banko pažyma patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. atsakovas atsiskaitė su ieškove tik vieną kartą, pervesdamas jai 2009 m. rugpjūčio 20 d. į asmeninę sąskaitą banke tik 2000 Lt (t.1, b.l. 17). Aptartų aplinkybių pagrindu daugiau tikėtinomis pripažintinos ieškovės nurodytos aplinkybės apie įmonėje egzistavusią darbo užmokesčio išmokėjimo tvarką, atsakovas leistinais įrodymais šių aplinkybių nepaneigė ir papildomų įrodymų, kad be 2000 Lt ieškovei buvo išmokėta ir kita jai priklausanti darbo užmokesčio suma, nepateikė. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad darbo užmokestis, už kurį ieškovės pasirašė darbo žiniaraščiuose, realiai jai buvo išmokėtas (CPK 185 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė 2009 m. vasario mėn. buvo nemokamose atostogose (t.1, b.l .46), o 2009 m. rugsėjo mėn. jai buvo priskaičiuota 594 Lt darbo užmokesčio. Šių įrašų teisingumo ieškovė neginčijo, todėl prašoma priteisti 9000 Lt suma mažintina 1406 Lt dydžiu (1000 Lt už vasario mėn. ir 406 Lt už 2009 m. rugsėjo mėn.), priteisiant ieškovei 7594 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (DK 141 str.).

Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, pagrįstu pripažintinas jos reikalavimas priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (2000 Lt) ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (DK 297 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui 2010 m. kovo 10 d. nutartimi iškelta bankroto byla, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą laikas skaičiuotinas nuo 2009 m. lapkričio 27 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki 2010 m. kovo 10 d. (bankroto bylos iškėlimo teisme dienos) Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.)).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Kasacinis teismas pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad darbdavys darbo sutartį su ieškove nutraukė neteisėtai, objektyviai ir nešališkai neišsiaiškinęs visų aplinkybių, be to, ieškovė atleista iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, kuris objektyviai apsunkino jos galimybę konkuruoti darbo rinkoje. Neturtinei žalai rastis byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti darbdavio veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Pažymėtina, kad neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimas jau yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas, be to, ieškovei priteista 2000 Lt išeitinė išmoka ir 7594 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką taip pat yra satisfakcija už neteisėtą atleidimą. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas ieškovės prašomą priteisti 5000 Lt sumą sumažinti iki 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas nuo bylinėjimosi išlaidų atleistas įstatymu (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), duomenų apie atstovavimo išlaidos nepateikta, todėl šios išlaido iš atsakovo nepriteistinos.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, bankroto administratoriui yra pagrindas ieškovės patenkintus piniginius reikalavimus laikyti jos finansiniais reikalavimais bankroto byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-270 straipsniais, teisėjas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti UAB „Dagrame“ direktoriaus D. M. 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 09-11/1 dėl atleidimo iš darbo neteisėtu ir laikyti, kad darbo sutartis su ieškove V. G., a.k. (duomenys neskelbtini) nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Priteisti ieškovei V. G., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo BUAB „Dagrame“, įm.k. 300520192, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. lapkričio 27 d.) iki UAB „Dagrame“ bankroto bylos iškėlimo dienos (2010 m. kovo 10 d.), dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (2000 Lt), neišmokėtą darbo užmokestį 7594 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt keturis litus) ir 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Gintautas Koriaginas