- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-07
- Bylos Nr.
- e2A-513-603/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38806-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Vidas Stankevičius, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- J. B. V.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.39.2.13Kitos draudimo rūšys
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus ir Jūros Marijos Strumskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. B. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. V. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 3 644,95 Eur draudimo išmoką, 6 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, jog 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas akcinei bendrovei (toliau – AB) bankas „Snoras“ iškėlė bankroto bylą. Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagal Lietuvos Respublikos indelių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), bet jai išmoka nebuvo sumokėta. Įvykus draudžiamajam įvykiui ieškovės banko sąskaitoje buvo 3 644,95 Eur. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartyje Nr. e3K-3-49-916/2016 yra nurodęs, jog indėlių garantijų sistema yra nustatyta 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB (toliau – Direktyva), kurios nuostatos yra perkeltos į įstatymą. Teisingumo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje nurodyta, jos nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinius teisės aktus, kuriais įgyvendintos direktyvų nuostatos, nacionalinę teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, todėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į direktyvos tikslus, joje numatytas išimtis ir jų taikymą. Direktyvoje numatyta, jog kai indėliai negrąžinami, tai kiekvienam indėlininkui tūri būti nustatyta iki 100 000 Eur kompensacija ir išvardintos išimtys, kai garantijos netaikomos. Teisingumo Teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime yra nurodęs, jog direktyvoje nurodytų išimčių sąrašas yra išsamus ir baigtinis ir negali būti taikomas kitiems asmenims ir išimčių sąrašas turi būti aiškinamas siaurai. Indėlininkų kategorijos, kuriems netaikomos garantijos, turi būti apibrėžtos vadovaujantis funkciniu požiūriu. Direktyva buvo rengta siekiant apsaugoti indėlininkus, kurie turi per mažai finansinių žinių, kad atskirtų patikimas finansines įstaigas nuo nepatikimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. e3K-3-49-916/2016 konstatavo, jog siekiant įvertinti ar direktyvos išimtys galėtų būti taikomos atsakovui, turėtų būti vertinama ar dėl savo funkcijų jis galėjo turėti informacijos ir gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti banko „Snoras“ realią finansinę padėtį, reikėtų įvertinti ne tik tai, kaip buvo įvardinta pareigybė ir kokia ji buvo organizacinėje banko „Snoras“ struktūroje, bet ir visas susijusias aplinkybes, kurios galėtų atskleisti ar atsakovas, dėl savo vykdytų funkcijų banko „Snoras“ Klaipėdos filiale arba dėl savo ryšių su kredito įstaiga, turėjo informacijos ar gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką. Tokia teismų praktika reiškia, jog negalima formaliai vadovautis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovė atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką neįrodė, jog ieškovė veikė savo sutuoktinio vardu, būdama teisiniuose santykiuose su banku.Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, jog pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudiminę išmoką apskaičiuoja ir išmoka atsakovas remdamasis BAB bankas „Snoras“ draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis apie indėlininkus. BAB „Snoras“ nepateikė duomenų atsakovei, kuriais remiantis būtų pagrindas mokėti draudiminę išmoką. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog draudiminė išmoka nemokama banko valdybos nariams ir jų sutuoktiniams. Ieškovės sutuoktinis R. V. draudžiamojo įvykio dieną buvo paskirtas banko valdybos nariu, todėl jai draudiminė išmoka nepriklauso. Ieškovės nurodyta teismų praktika byloje e3K-3-49-916/2016 negali būti taikoma, nes cituojamos civilinės bylos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo ginčo. Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškino filialo vadovo sąvoką. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti 6 proc. procesines palūkanas, nes atsakovė nepraleido prievolės įvykdymo termino ir nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų. Įstatymas taip pat nenumato palūkanų mokėjimo. Be to, 6 proc. palūkanos yra numatytos tik tarp abiejų privačių juridinių asmenų ar verslininkų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovės sutuoktinis R. V. 2011 m. birželio 3 d. AB bankas „Snoras“ Stebėtojų tarybos sprendimu buvo paskirtas AB bankas „Snoras“ valdybos nariu. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu AB bankas „Snoras“ buvo pripažintas nemokiu ir jam buvo atšaukta licencija. Šią dieną ieškovės AB bankas „Snoras“ sąskaitoje buvo 12 585,30 Lt (3 644,95 Eur).Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimui reikšmingas draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos banko valdybos nutarimu AB bankas „Snoras“ buvo pripažintas nemokiu ir jam buvo atšaukta licencija.Teismas įvertinęs IĮIDĮ 12 straipsnyje nurodytą baigtinį draudimo išmokų nemokėjimo atvejų sąrašą, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nustatytus atvejus, kai tam tikriems indėlininkams netaikomos garantijos, sprendė, jog ieškovės sutuoktinio einamos banko valdybos nario pareigos atitinka Direktyvoje įvardintą sąvoką kredito įstaigos direktorių ir vadovų, o ieškovės sutuoktinės statusas atitinka Direktyvoje įvardintą artimųjų giminaičių sąvoką. Teismas padarė išvadą, jog tiek Direktyvoje, tiek IĮIDĮ nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia nemokėti draudimo išmokos banko valdybos nario sutuoktinei. Todėl ieškovei draudimo išmoka neturi būti mokama ir jos ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo laikytinas nepagrįstu ir teismo netenkinamas. Netenkinus ieškovės pagrindinio reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (ieškovė) J. B. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės 3 644,95 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 3 644,95 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teisingumo Teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime nurodė, kad iš Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatų nematyti, jog Direktyvos I priede nurodytas sąrašas būtų orientacinio pobūdžio, ar, kad valstybės narės galėtų išplėsti I priede numatytas indėlių ir indėlininkų kategorijas. Direktyvos I priede pateiktas garantijų sistemos išimčių sąrašas yra baigtinis, ir valstybės narės gali netaikyti garantijų tik jame nurodytoms įstaigoms ir asmenims, todėl netaikant garantijų kitoms įstaigoms ar asmenims būtų pažeista Direktyva. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartyje Nr. e3K-3-49-916/2016 konstatavo, jog IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata (galiojo iki 2016 m. sausio 1 d.) atsakovu toje byloje buvusiam asmeniui galėtų būti taikoma tuo atveju, jei asmuo pagal savo vykdytų funkcijų pobūdį patektų į Direktyvos I priedo 7 punkte nurodytas asmenų kategorijas. Taip pat nurodė, kad siekiant įvertinti ar Direktyvos išimtis galėtų būti taikoma atsakovui, turėtų būti vertinama ar dėl savo vykdytų funkcijų jis galėjo turėti informacijos ir gebėjimų dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti banko „Snoras“ realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką, reikėtų įvertinti ne tik tai, kaip buvo įvardinta atsakovo pareigybė ir kokia ji buvo organizacinėje banko „Snoras“ struktūroje, bet ir visas reikšmingas su tuo susijusias aplinkybes, kurios galėtų atskleisti ar atsakovas dėl savo vykdytų funkcijų banko „Snoras“ Klaipėdos filiale arba dėl savo ryšių su šia kredito įstaiga, turėjo tokios informacijos ar gebėjimų dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką. Apeliantės nuomone negalima formaliai vadovautis tuo, kad asmuo atitinka IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto bent vieną iš kriterijų. Atsakovė, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką apeliantei, neįrodė, jog apeliantė veikė savo sutuoktinio vardu, būdama teisiniuose santykiuose su banku „Snoras“.Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliantės nuomone, pagal Direktyvos I priedą galima nemokėti draudimo išmokos artimiems giminaičiams, veikiantiems Direktyvos 7 punkte nurodytų indėlininkų vardu. Apeliantė nurodo, jog neveikė jokių asmenų (tame tarpe ir sutuoktinio) vardu, sudarydama sutartis su banku „Snoras“ ir laikydama lėšas banke „Snoras“ atidarytose sąskaitose, o atsakovė neįrodė, kad būtų kitaip. Todėl teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog apeliantė atitinka indėlių Direktyvos I priede nurodytą asmenį negalinti gauti draudimo išmokos dėl veikimo tam tikro asmens vardu. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Atsakovė nepažeidė draudimo išmokų mokėjimo tvarkos. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė (atsakovė), remdamasi draudėjo (BAB bankas „Snoras“) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas (IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis). Valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 patvirtintos Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 13 punkte nustatyta, kad draudėjas (bankas ar kita kredito įstaiga), kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei (atsakovei) draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, atsakovė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Duomenų, pagal kuriuos būtų pagrindas mokėti ieškovei draudimo išmoką, bankas atsakovei nėra perdavęs. Atsakovės nuomone, mokėti ieškovei jos prašomą draudimo išmoką nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pažymi, jog teisę gauti draudimo išmoką turi ne kiekvienas indėlį banke turintis (ar banko sąskaitos sutartį pasirašęs) asmuo, o tik visas IĮIDĮ įtvirtintas sąlygas atitinkantis ir į IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje ir 12 straipsnyje nustatytus apribojimus bei išimtis nepatenkantis subjektas. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas baigtinis ir objektyviais požymiais (tam tikro statuso turėjimas) apibūdintas su banku susijusių asmenų sąrašas, kuriems nenustatant jokių papildomų sąlygų ar vertinamųjų kriterijų, draudimo išmokos negali būti mokamos. Nurodo, jog banko draudžiamojo įvykio dieną R. V. buvo banko valdybos narys. Ieškovė draudžiamojo įvykio dieną buvo banko valdybos nario sutuoktinė, todėl vadovaujantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, indėlių draudimo išmoka jai nepriklauso. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, nes teismas nacionalinius teisės aktus taikė analizuodamas Direktyvos tikslus ir konkrečias jos nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Direktyvos nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės sutuoktinio einamos banko valdybos nario pareigos atitinka Direktyvoje įvardintą kredito įstaigos direktorių ir vadovų sąvoką, o ieškovės, kaip sutuoktinės, statusas atitinka Direktyvoje įvardintą artimųjų giminaičių sąvoką. Tokia teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiek Direktyvoje, tiek IĮIDĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nemokėti draudimo išmokos banko valdybos nario sutuoktinei. Apeliantės argumentas, jog šiuo metu galiojanti IĮIDĮ redakcija nebenumato draudimo išmokos mokėjimo apribojimo taikymo kategorijai, kuriai priklauso ieškovė, nepaneigia draudimo išmokų apribojimo taikymo ieškovei. IĮIDĮ numato, kad teisiniams santykiams atsiradusiems iš draudžiamųjų įvykių, įvykusių iki šio įstatymo įsigaliojimo taikomos teisės normos, galiojusios iki šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl draudžiamojo įvykio dieną galiojusi IĮIDĮ nuostata pagrįstai taikyta ieškovei.Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės cituojamos civilinės bylos aplinkybės skiriasi nuo šios nagrinėjamos civilinės bylos.Nesutinka su apeliantės argumentu, jog atsakovė privalo įrodyti aplinkybes, jog ieškovė veikė kokių nors asmenų vardu, būdama teisiniuose santykiuose su BAB banku „Snoras“ dėl sąskaitų už kuriuose laikomas lėšas ieškovė siekia gauti draudimo išmoką, nes IĮIDĮ neįtvirtina įrodinėjimo pareigų atsakovei dėl draudimo išmokų mokėjimo ar nemokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos numato, kad draudimo išmokos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomą banko, kredito unijos ar įmonės auditą; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams, ir kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, įstatymas įtvirtina baigtinį ir objektyviais požymiais (tam tikro statuso turėjimas) apibūdintą su banku susijusių asmenų sąrašą, kuriems nenustatant jokių papildomų sąlygų ar vertinamųjų kriterijų, draudimo išmokos negali būti mokamos. Pagal Bankų įstatymo 30 straipsnio 2 dalies bei 32 straipsnio nuostatas, banko valdyba yra kolegialus banko valdymo organas ir pagal šio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, valdyba, be kitų atliekamų funkcijų, kontroliuoja, kad banko kapitalas būtų ne mažesnis už minimalų ir pagal Finansų įstaigų įstatymo 21 straipsnį atsako už tai, kad finansų įstaigos (banko) veikla atitiktų teisės aktų nuostatas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė banko draudžiamojo įvykio dieną buvo AB ,,Snoras“ valdybos nario – R. V. sutuoktinė.Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti draudimo išmokų apribojimai įtvirtinti įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, be to, pažymėta, kad minėtos direktyvos 7 straipsnis įtvirtina valstybių narių pareigą užtikrinti, kad būtų sukurta indėlių garantijų sistema, kuri kompensuotų indėlininkui negrąžinamus indėlius ir numatant valstybėms narėms galimybę nustatyti, jog garantijos gali būti netaikomos tam tikriems indėlininkams ir būtent tokios išimtys yra nustatytos direktyvos I priede: 1) kredito įstaigų direktorių, vadovų, asmeniškai atsakingų narių, asmenų, kuriems priklauso mažiausiai 5 proc. kredito įstaigos kapitalo, asmenų, atsakingų už įstatymuose numatyto kredito įstaigos apskaitos dokumentų audito atlikimą, bei asmenų, turinčių panašų statusą kitose tai pačiai grupei priklausančiose bendrovėse indėliai (7 punktas); 2) artimų giminaičių ir trečiųjų šalių, veikiančių šio priedo 7 punkte nurodytų indėlininkų vardu, indėliai (8 punktas). Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad direktyvoje vartojamos sąvokos, kredito įstaigų direktoriai, vadovai“ atitinka IĮIDĮ vartojamą sąvoką ,,banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovai, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovai, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariai“, kaip pagal minėtas bankų įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Finansų įstaigų įstatymo 21 straipsnio nuostatas valdyba kontroliuoja, jog banko kapitalas būtų ne mažesnis už minimalų; taip pat kolegijos vertinimu, direktyvoje vartojama sąvoka ,,artimieji giminaičiai ir trečios šalys, veikiantys 7 punkto nurodytų indėlininkų vardu“ atitinka IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytus ,,šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams“. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės sutuoktinio einamos banko valdybos nario pareigos atitinka 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nurodytą kredito įstaigos direktorių ir vadovų sąvoką, o ieškovės, kaip valdybos nario sutuoktinės teisinis statusas, patenka į direktyvoje nurodytą artimųjų giminaičių sąvoką. Atsižvelgiant į išdėstyta, bei vadovaujantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis (draudžiamojo įvykio – 2011 m. lapkričio 24 d. galiojusi įstatymo redakcija), laikytina, kad banko valdybos narių sutuoktiniai neturi teisės gauti draudimo išmokų, todėl ieškovės ieškinio tenkinti nėra teisinio pagrindo. Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.