Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2017-04-19 · Civilinė byla Nr. e2-2501-960/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-04-19Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-06-07Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-19
Bylos Nr.
e2-2501-960/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-38806-2016-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dariuš Lučinski
Ieškovas
J. B. Vaitekūnienės, J. B. V.
Atsakovas
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Trečiasis asmuo
BAB bankas „Snoras“
Advokatai
Jolita Mikalkevičiūtė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-2501-960/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38806-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.13. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 19 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Dariuš Lučinski,sekretoriaujant Deimantei Mikelėnaitei,

dalyvaujant ieškovės J. B. Vaitekūnienės atstovei advokatei Jolitai Mikalkevičiūtei, atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei Eglei Toliūnaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės J. B. V. ieškinį atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui BAB bankas „Snoras“ dėl draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 3 644,95 eurų draudimo išmoką, 6 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, jog 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas AB bankas „Snoras“ iškėlė bankroto bylą. Ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagal Lietuvos Respublikos indelių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, bet jai išmoka nebuvo sumokėta. Įvykus draudžiamajam įvykiui ieškovės banko sąskaitoje buvo 3 644,95 eurų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartyje Nr. e3K-3-49-916/2016 yra nurodęs, jog indėlių garantijų sistema yra nustatyta 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB, kurios nuostatos yra perkeltos į įstatymą. Teisingumo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje nurodyta, jos nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinius teisės aktus, kuriais įgyvendintos direktyvų nuostatos, nacionalinę teisė turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, todėl įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į direktyvos tikslus, joje numatytas išimtis ir jų taikymą. Direktyvoje numatyta, jog kai indėliai negrąžinami, tai kiekvienam indėlininkui tūri būti nustatyta iki 100 000 eurų kompensaciją ir išvardintos išimtys, kai garantijos netaikomos. Teisingumo Teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime yra nurodęs, jog direktyvoje nurodytų išimčių sąrašas yra išsamus ir baigtinis ir negali būti taikomas kitiems asmenims ir išimčių sąrašas turi būti aiškinamas siaurai. Indėlininkų kategorijos, kuriems netaikomos garantijos turi būti apibrėžtos vadovaujantis funkciniu požiūriu. Direktyva buvo rengta siekiant apsaugoti indėlininkus, kurie turi per mažai finansinių žinių, kad atskirtų patikimas finansines įstaigas nuo nepatikimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. e3K-3-49-916/2016 konstatavo, jog siekiant įvertinti ar direktyvos išimtys galėtų būti taikomos atsakovui, turėtų būti vertinama ar dėl savo funkcijų jis galėjo turėti informacijos ir gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti banko „Snoras“ realią finansinę padėtį, reikėtų įvertinti ne tik tai, kaip buvo įvardinta pareigybė ir kokia ji buvo organizacinėje banko „Snoras“ struktūroje, bet ir visas susijusias aplinkybes, kurios galėtų atskleisti ar atsakovas, dėl savo vykdytų funkcijų banko „Snoras“ Klaipėdos filiale arba dėl savo ryšių su kredito įstaiga, turėjo informacijos ar gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką. Tokia teismų praktika reiškia, jog negalima formaliai vadovautis įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovas atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką neįrodė, jog ieškovė veikė savo sutuoktinio vardu, būdama teisiniuose santykiuose su banku.

Atsiliepimas

Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nesitikimą su ieškiniu grindė tuo, jog pagal įstatymo 10 straipsnio 3 dalį draudiminę išmoką apskaičiuoja ir išmoka atsakovas remdamasis BAB bankas „Snoras“ draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis apie indėlininkus. BAB „Snoras“ nepateikė duomenų atsakovui, kuriais remiantis būtų pagrindas mokėti draudiminę išmoką. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog draudiminė išmoka nemokama banko valdybos nariams ir jų sutuoktiniams. Ieškovės sutuoktinis R. V. draudžiamojo įvykio dieną buvo paskirtas banko valdybos nariu, todėl jai draudiminė išmoka nepriklauso. Ieškovės nurodyta teismų praktika byloje e3K-3-49-916/2016 negali būti taikoma, nes skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo ginčo. Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškino filialo vadovo sąvoką. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas ir priteisti 6 proc. procesines palūkanas, nes atsakovas nepraleido prievolės įvykdymo termino ir nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų. Įstatymas taip pat nenumato palūkanų mokėjimo. Be to, 6 proc. palūkanos yra numatytos tik tarp abiejų privačių juridinių asmenų ar verslininkų.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė Jolita Mikalkevičiūtė palaikė ieškinį. Papildomai paaiškino, jog ieškinyje įsivėlė techninė klaida ir prašoma priteisti 5 proc. procesines palūkanas, vietoje nurodytų 6 proc.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nesutiko su ieškiniu. Papildomai paaiškino, jog byloje nėra ginčo dėl nurodytos išmokos dydžio, ieškovės sutuoktinio statuso.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje esančiais įrodymais nustatytos bylos nagrinėjimui reikšmingos ir šalių neginčijamos faktinės aplinkybės, jog ieškovės sutuoktinis R. V. 2011 m. birželio 3 d. AB bankas „Snoras“ Stebėtojų tarybos sprendimu buvo paskirtas AB bankas „Snoras“ valdybos nariu. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu AB bankas „Snoras“ buvo pripažintas nemokiu ir jam buvo atšaukta licencija. Šią dieną ieškovės AB bankas „Snoras“ sąskaitoje buvo 12 585,30 Lt (3 644,95 eurų).

2011 m. lapkričio 24 d. galiojusios Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo redakcijos (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog draudžiamuoju įvykiu laikytinas bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina išvada, jog bylos nagrinėjimui reikšmingas draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos banko valdybos nutarimu AB bankas „Snoras“ buvo pripažintas nemokiu ir jam buvo atšaukta licencija.

Įstatymo 12 straipsnis išvardino baigtinį draudimo išmokų nemokėjimo atvejų sąrašą, tarp kurių numatyta, jog draudimo išmokos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomą banko, kredito unijos ar įmonės auditą; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šiuo įstatymu yra įgyvendinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau - Direktyva), todėl taikant nacionalinius teisės aktus, kuriais įgyvendintos direktyvų nuostatos, nacionalinė teisė turi aiškinama kuo labiau atsižvelgiant į direktyvos tikslus. Direktyvos 7 straipsnis įtvirtina valstybės narių pareigą užtikrinti, jog būtų sukurta indėlių garantijų sistema, kurį kompensuotų indėlininkui negrąžinamus indėlius ir numatant valstybės narėms galimybę nustatyti, jog garantijos gali būti netaikomos tam tikriems indėlininkams. Tokios išimtys numatytos Direktyvos I Priede. Atitinkamai Direktyvos I priede, be kitų išimčių yra numatyta: 7 punkte - kredito įstaigų direktorių, vadovų, asmeniškai atsakingų narių, asmenų, kuriems priklauso mažiausiai 5 % kredito įstaigos kapitalo, asmenų, atsakingų už įstatymuose numatyto kredito įstaigos apskaitos dokumentų audito atlikimą, bei asmenų, turinčių panašų statusą kitose tai pačiai grupei priklausančiose bendrovėse, indėliai; 8 punkte - artimų giminaičių ir trečiųjų šalių, veikiančių šio priedo 7 punkte nurodytų indėlininkų vardu, indėliai.

Vertinant Direktyvoje ir Įstatyme išvardintus taikomų išimčių atvejus matyti, jog Direktyvoje naudojama sąvoka „kredito įstaigų direktoriai, vadovai“ Įstatyme buvo įvardinta „banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovai, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovai, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariai“, Direktyvoje naudojama sąvoka „artimieji giminaičiai ir trečios šalys, veikiančio 7 punkte nurodytų indėlininkų vardu“ buvo Įstatyme įvardinta kaip „šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams“. Šios bylos nagrinėjimo kontekste matyti, jog ieškovės sutuoktinio einamos banko valdybos nario pareigos atitinka Direktyvoje įvardintą sąvoką kredito įstaigos direktorių ir vadovų, o ieškovės sutuoktinės statusas atitinka Direktyvoje įvardintą artimųjų giminaičių sąvokai. Šių teisės aktų analizė leidžia teigti, jog tiek Direktyvoje, tiek Įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia nemokėti draudimo išmokos banko valdybos nario sutuoktinei.

Ieškovės paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. e3K-3-49-916/2016 byloje buvo nagrinėjamos kitokio pobūdžio ginčas su kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. buvo nagrinėjamas ginčas dėl Įstatyme nurodytos banko filialų vadovo sąvokos aiškinimo, kuri nėra įvardinta Direktyvoje, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas anksčiau paminėtoje nutartyje nenurodė, jog analogiškos faktinės aplinkybės turi būti nustatinėjamos ir sprendžiant klausimą dėl kitiems Įstatyme išvardintiems asmenims išmokų nemokėjimo, tarp jų ir dėl banko valdybos narių sutuoktinių. Bylą nagrinėjančio teismo manymu ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvardinta filialo direktoriaus sąvokos aiškinimo taisyklė negali būti taikoma šioje byloje aiškinant sutuoktinio sąvoką, nes tai visai skirtingos sąvokos, kurios ir turi būti aiškinamos skirtingai.

Anksčiau nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog draudžiamojo įvykio metu ieškovė buvo banko valdybos nario sutuoktinė, todėl vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jai draudimo išmoka neturi būti mokama ir todėl jos ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo laikytinas nepagrįstu ir teismo netenkinamas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Teismui netenkinus ieškovės pagrindinio reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo, netenkinamas ir iš pagrindinio reikalavimo grindžiamas išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Ieškovė pateikdama ieškinį sumokėjo 82 eurų dydžio žyminį mokestį.

Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį neprašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl netenkinamas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Dariuš Lučinski