Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) MGL dydžio, t. y. 2259 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų) baudos bausme.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, R. B. praleistas kardomajame kalinime (laikinajame sulaikyme) nuo 2017 m. birželio 11 d., 03.15 val., iki 2017 m. birželio 11 d., 16.26 val., 1 (viena) para, 1 (vieną) kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai ir galutinė bausmė R. B. nustatyta 58 (penkiasdešimt aštuonių) MGL, t. y. 2184,28 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimt keturių eurų 28 ct) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Prašymas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atmestas.

Automobilis ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktas UAB ,,m.“.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas UAB „m.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), į jai priklausantį turtą, automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintas.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 72 straipsniu, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas. Iš R. B. konfiskuota automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkanti pinigų suma – 3125 Eur (trys tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt penki eurai).

R. B. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendį, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. birželio 10 d., apie 23.35 val., vairavo transporto priemonę, automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neblaivus, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini), kur buvo sustabdytas liudytojo E. J.; patikrinus jo (R. B.) girtumą alkotesteriu, nustatytas 2,83 promilių girtumas, o specialisto išvadoje Nr. T-A 5724/2017(01) nurodoma, kad R. B. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,37 promilės etilo alkoholio, tokiu būdu pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę - automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei netaikyti transporto priemonės vertę atitinkančios sumos – 3125 Eur konfiskavimo. Skunde nurodoma, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinkama, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis nepagrįstas, todėl turėtų būti naikintinas. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas R. B. kaltę grindė liudytojo A. Z. parodymais, jog įvykio metu R. B. buvo prapuolęs tik 5 minutes, todėl suspėti grįžti į namus ir prisigerti negalėjo, tačiau teismas neįvertino liudytojo E. J. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kad, kai jis atėmė mašinos raktelius, R. B. dingo, paliko mašiną per vidurį kelio ir dingo. Policija atvažiavo už kokių 20-30 min., visą tą laiką R. B. nebuvo. Jie turėjo sulaukti policijos, kai ji atvažiavo, R. B. atėjo iki savo mašinos. Neblaivumas R. B. buvo tikrintas praėjus maždaug 15-20 min. nuo vairavimo, tai patvirtina ne tik E. J. parodymai, tačiau ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta policijos pareigūnė Ž. B. parodė, kad 2017 m. birželio 11 d. patruliavo kartu su vyriausiuoju patruliu E. S., kai apie 23.39 val. iš Kauno apskrities VPK OVS budėtojo gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), kaimynai sulaikė neblaivų asmenį, kuris vairavo automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, byloje esantys alkotesterio parodymai liudija, kad patikrinimo laikas yra 23.54 val., tai patvirtina, kad nuo to laiko, kai buvo iškviesta policija, iki tikrinimo alkotesteriu praėjo daugiau nei 15 minučių, o tai patvirtina, kad R. B. galėjo būti namuose ir ten išgerti dar brendžio, tačiau tai nepatvirtina, jog apeliantas, vairuodamas transporto priemonę, buvo tokio neblaivumo laipsnio, koks buvo nustatytas iš alkotesterio parodymų bei kraujo tyrimo. Apeliantas teisme paaiškino savo nusikalstamo elgesio motyvą. Jis išgėrė 50 gramų brendžio, būdamas kartu su kaimynais, tada nuėjo iki kito kaimyno, pas kurį buvo palikęs automobilį, kadangi jam paskambino ir pasakė, kad artėja audra, o toje vietoje, kur buvo pastatytas automobilis, yra seni medžiai ir lūžtančios šakos gali jį stipriai apgadinti, todėl, kadangi nuo tos vietos, kur stovėjo automobilis, iki apelianto namų atstumas yra apie 100 metrų, R. B. sumąstė parsivaryti automobilį, nes jautėsi gerai, buvo išgėręs tik 50 gramų viskio. Po to, kai vairuojantį R. B. sustabdė liudytojas E. J., R. B. išėjo namo ir ten praleido apie 30 minučių, ką patvirtina ir paties E. J. parodymai. Būdamas namuose, R. B. išgėrė dar alkoholio, kadangi jautėsi blogai, o vaistų nuo širdies ritmo sutrikimo neturėjo ir, pamatęs jog į kiemą atvyko policijos pareigūnai, pats prisistatė prie savo transporto priemonės. Atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai interpretavo kaltinamojo parodymus, dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį. Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu pripažino savo kaltę, jog vairavo išgėręs ir gailėjosi, todėl teismui nuteistojo R. B. kaltės įrodyti nereikėjo. Dar ikiteisminio tyrimo metu apeliantas pateikė prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tiek prašyme dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tiek duodamas parodymus, apeliantas prisipažino ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis vėliau parodymus keitė ir kaltės nebepripažino, tačiau pažymima, kad R. B. niekada nekeitė parodymų ir nuo pat pradžios pasakojo tikras įvykio aplinkybes. Jis, duodamas parodymus, tiesiog norėjo paaiškinti tokio savo elgesio motyvą, t. y. kodėl vairavo transporto priemonę. Paaiškino, kad išgėrė su kaimynais apie 100 gramų viskio, ką patvirtina ir liudytojo E. J. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai. Be to, R. B., sakydamas paskutinį žodį, taip pat nuoširdžiai pripažino savo kaltę ir nurodė tas pačias aplinkybes, motyvą, kodėl sėdo neblaivus už vairo. Teismas nuosprendyje (pirmame lape) nurodė, kad kaltinamasis R. B. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino, vėliau nurodė, kad kaltę iš esmės pripažino, tačiau nuoširdžiai nesigaili. Jis visos bylos nagrinėjimo metu gailėjosi, kaltę pripažino, tačiau, kaip minėta aukščiau, norėjo nuoširdžiai teismui paaiškinti įvykusias aplinkybes bei savo elgesio motyvus. BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos imperatyvios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. R. B. atitinka visas šias sąlygas, t. y. yra teisiamas pirmą kartą, visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi, taip pat yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi yra pensininkas, neįgalus, nėra linkęs pažeidinėti įstatymus, todėl nors teismas ir neturi pareigos kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau šiuo atveju nebuvo pagrindo netaikyti šios įstatymo normos. Be to, R. B. prašė būti perduotas savo sūnaus J. B. atsakomybei, kuris yra vertas teismo pasitikėjimo ir galintis daryti teigiamą įtaką savo tėvui. Jokia žala nepadaryta. Todėl prašoma atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, perduodant jį pagal laidavimą J. B. atsakomybei, ir baudžiamąją byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, nutraukti. Skunde pažymima, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės. Nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, šis turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas, todėl negali būti konfiskuojamas. Šiuo atveju transporto priemonė, t. y. automobilis, yra ne nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis, kurio vairavimas, esant blaiviems ir turintiems specialią teisę juo naudotis asmenims, nėra įstatymo uždraustas. Įstatymo leidėjas kriminalizavo tik tokią veiką, kai asmuo vairuoja transporto priemonę neblaivus, esant didesniam nei 1,5 promilės girtumui. Veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas nėra įmanomas, nenaudojant transporto priemonės, o baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ne už transporto priemonės vairavimą, kas yra neuždrausta įstatymo, o už vairavimą esant neblaiviam. Nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kaip konfiskuotinas turtas, skiriasi nuo priemonės, kaip vienos iš nusikalstamos veikos sudėties požymio, kas yra nustatyta šiuo konkrečiu atveju, t. y. transporto priemonė yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis ir negali būti pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone BK 72 straipsnio prasme, todėl negali būti konfiskuojama. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio, numatančio atsakomybę dėl transporto priemonių vairavimo, kai tai daro neblaivūs vairuotojai (ne daugiau negu 1,5 promilės), sankcijoje nenumatytas transporto priemonės konfiskavimas, jį privaloma skirti tik kai šis pažeidimas padaromas pakartotinai (ANK 427 straipsnio 3 dalis). Analogiškas reglamentavimas buvo įtvirtintas ir iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK 126 straipsnio 4 dalis). Nors administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas ir nuo 2017 m. sausio 1 d. kriminalizavus atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, kai kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, baudžiamoji atsakomybė taikoma kaip kraštutinė ultima ratio priemonė, tačiau tai nėra pagrindas iš esmės keisti BK 72 straipsnio taikymo praktikos, kai nėra nusikaltimų sistemiškumo (kartotinumo) ir nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių. Be to, pažymima, kad apeliantas, nagrinėjant baudžiamąją bylą, pateikė teismui turto vertintojo E. L. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvertinta 2200 Eur, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „m.“ pateiktu automobilio kainos vertinimu, nes UAB „m.“ tiesiog įvertino tokią sumą, kurią apeliantas dar yra skolingas lizingo bendrovei, todėl teismas, nusprendęs konfiskuoti minėtą automobilį, privalėjo remtis specialisto išvada, o ne lizingo bendrovės pateiktais duomenimis.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo R. B. skundas tenkinamas iš dalies.Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad jis padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau teigia, jog yra visos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Taip pat prašoma netaikyti transporto priemonės vertę atitinkančios sumos konfiskavimo.Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės - tai valstybės atsisakymas asmenį teisti ir skirti jam bausmę. Kitaip tariant, asmuo atleidžiamas nuo pareigos atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios formalios sąlygos yra tenkintos: BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 3 dalis), o ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas įtariamojo R. B. sūnaus J. B. prašymas dėl R. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal jo laidavimą (1 t., b. l. 89-90). BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 40 straipsnį galima taikyti tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Tuo pačiu pažymėtina, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismo sprendimas turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis.BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Būtent šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenustatė, konstatuodamas, kad nors R. B. iš esmės prisipažino esąs kaltas, tačiau jo elgesys nerodo nuoširdaus gailėjimosi. Apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui nepritaria.Pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-122-699/2018 ir kt.). Taigi, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, reikia įvertinti aplinkybių visumą, kuri leistų konstatuoti esant šiai sąlygai.Ikiteisminio tyrimo metu R. B. dėl jam pareikšto įtarimo prisipažino, nurodė, kad įvykio metu norėjo pasiimti savo automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris stovėjo K. – Š. gatvių sankirtoje. Prieš tai buvo išgėręs viskio. Važiavo 100 metrų atstumą, jam stabtelėjus, kaimynas pribėgo ir ištraukė jo vairuojamo automobilio raktelius iš spynelės bei iškvietė policijos pareigūnus (1 t., b. l. 49, 51-52). Prašyme dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. B. dar kartą nurodė, jog savo kaltę pripažįsta, gailisi (1 t., b. l. 88). Todėl kaltinamajame akte prokurorė pagrįstai nurodė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis R. B. gerokai plačiau ir detaliau papasakojo 2017 m. birželio 10 d. vakaro įvykius, kai neblaivus vairavo automobilį. Jis nurodė, kad kažką švenčiantys kaimynai pasiūlė jam prisijungti, jis užėjo, pašnekėjo, išgėrė 100 gramų viskio, 40 laipsnių stiprumo. Tuomet jam paskambino kitas kaimynas, pas kurį jis laikė savo automobilį, ir perspėjo dėl kilsiančios audros, todėl jis nusprendė mašiną pasiimti. Palikęs švenčiančius kaimynus, jis nuėjo iki savo automobilio, sėdo į jį ir pradėjo važiuoti. Pavažiavęs 100 metrų, stabtelėjo prie kaimynų atsisveikinti, bet kažkas prišoko prie jo ir atėmė mašinos raktelius. Jis likusius metrus iki namų nuėjo pėsčiomis. Kadangi turi problemų su širdimi, išgėrė 100 gramų viskio, tuomet prisiminė, kad visi dokumentai yra palikti mašinoje, todėl grįžo prie jos, kur jau buvo iškviesta policija (1 t., b. l. 203). Taigi, lyginant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, R. B. savo parodymus papildė tuo, jog iš įvykio vietos buvo pasišalinęs, t. y. grįžo į namus, kur ir toliau vartojo alkoholį. Vis dėlto, ši aplinkybė naujai nepaaiškėjo teisminio bylos nagrinėjimo metu, kadangi apie pasišalinimo faktą pranešė įvykio liudytojai atvykusiems pareigūnams tą pačią įvykio dieną. Todėl teigti, kad R. B. pakeitė savo pirminius parodymus, nėra objektyvu. Esmines inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes jis atskleidė, pripažino, jog vairavo būdamas neblaivus, be to, po incidento apeliantas kreipėsi į priklausomybės ligų centrą, prašė jį koduoti, taip pat šiuo metu lanko anoniminių alkoholikų susirinkimus. Tėvo pasiryžimą kovoti su turima priklausomybe alkoholiui pripažino ir sūnus J. B. (2 t., b. l. 130). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis suvokia savo poelgio neteisėtumą, jį vertina kritiškai, kas leidžia teigti, jog R. B. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.Vis dėlto, net ir nustačius aukščiau aptartą aplinkybę, atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra tikslinga, nes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visų liudytojų parodymus bei kitą byloje esančią nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą. Nėra jokio pagrindo nesutikti su nuteistajam nustatytu neblaivumo laipsniu ar daryti išvadą, kad jis 1,5 promilių ribą viršijantį neblaivumą pasiekė tik po to, kai papildomai namuose išgėrė viskio. R. B. įvykio metu buvo nustatytas 2,83 promilių girtumas, specialisto išvada Nr. T-A 5724/2017(01) (1 t., b. l. 17) nustatyta, kad R. B. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,37 promilių etilo alkoholio. Tarnybiniame pranešime dėl sulaikyto asmens (1 t., b. l. 33) vyriausioji patrulė Ž. B. nurodė, kad 2017 m. birželio 11 d. (laikytina rašymo klaida, nes incidentas įvyko birželio 10 d.), apie 23.29 val., gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini), kaimynai sulaikė neblaivų asmenį, kuris šiuo metu pasišalino į savo namus, pranešėjas žino, kur šis asmuo gyvena. Automobilis liko viduryje kelio, rakteliai pas pranešėją. Šis pranešėjas tai liudytojas E. J., kuris paliudijo, jog matė, kaip R. B. su kaimynais gėrė viskį, nes pats buvo toje kompanijoje. Apie 23.10 val. R. B., kuris, jam pasirodė, buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, pasakęs, kad eina namo, nuo jų kompanijos atsiskyrė ir išėjo iš kiemo. Po kurio laiko jis pamatė (duomenys neskelbtini) gatve atvažiuojantį tamsios spalvos automobilį, kuris gatve pavažiavo apie 100 metrų ir atbuline eiga grįžo atgal. Šis automobilis pirmyn – atgal važinėjo maždaug tris kartus. Automobiliui sustojus prie (duomenys neskelbtini) namo, jis pamatė, kad automobilį vairavo kaimynas R. B.. Išlipęs iš automobilio, R. B. jį paliko užvestą. Tuomet jis priėjęs ištraukė iš užvedimo spynelės raktelius, atėjo kitas kaimynas A. Z. (1 t., b. l. 37-38). Teisme E. J. nurodė, kad kai atėmė raktelius iš R. B., šis paliko mašiną viduryje kelio ir dingo. Jis iškvietė policiją, kuri važiavo apie 20-30 min., visą tą laiką nuteistojo nebuvo. Kai atvyko policija, R. B. prisistatė į įvykio vietą. Liudytojas patvirtino, kad nuteistasis grįžo toks pats, kaip ir išėjo, t. y. neatrodė dar labiau apsvaigęs (2 t., b. l. 76). Tai, kad nuteistojo stovis jam sugrįžus po pasišalinimo iš įvykio vietos nepasikeitė, paliudijo ir A. Z. (2 t., b. l. 52), kuris nurodė ir tai, kad nuteistasis grįžo su antrais raktais, vis bandė užsivesti automobilį, tačiau jis šiam neleido. Nors A. Z. teigė, jog iš pažiūros R. B. buvo blaivus, orientavosi aplinkoje, tačiau tai laikytina subjektyviu liudytojo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad A. Z. iš karto po įvykio savo tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 34) nurodė, jog R. B. nesuprato, ko iš jo norima, todėl jis paaiškino, kad bus iškviesta policija. Nepaisant to, nuteistasis po kurio laiko su kitais raktais bandė užvesti automobilį, t. y. pasišalinti. Todėl jis dar kartą išaiškino, kad reikia sulaukti policijos ekipažo ir viską išsiaiškinti. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. Z. suvokė, jog R. B. yra neblaivus, o liudydamas teisme galimai nenorėjo pabloginti santykių su kaimynu, todėl abstrakčiai teigė, kad šis neatrodė labai neblaivus. Vis dėlto, sunkų girtumo laipsnį patvirtino alkotesterio rodmenys, o didesnę nei 1,5 promilių alkoholio koncentraciją kraujyje - kraujo mėginio rezultatas, taip pat paties nuteistojo neadekvatūs veiksmai – važinėjimas kelis kartus pirmyn atgal tuo pačiu keliu, automobilio palikimas viduryje kelio neužgesinus variklio, grįžimas namo ir kitų mašinos raktų pasiėmimas, o sugrįžus – bandymas užvesti automobilį ir pasišalinti iš įvykio vietos visų liudytojų akivaizdoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto aiškinimas, jog sunkus girtumo laipsnis buvo pasiektas, kai jis grįžęs į namus nuo širdies ritmo sutrikimo dėl patirto streso išgėrė 100 gramų viskio, yra jo pasirinkta gynybinė versija. Nors liudytojų parodymai, kiek laiko R. B. nebuvo įvykio vietoje, išsiskyrė (A. Z. teigė, kad nuteistojo nebuvo vos penkias minutes, o E. J. nurodė 20-30 min. laikotarpį), tačiau abu liudytojai vieningai pripažino, kad nuteistojo stovis jam sugrįžus nepasikeitė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Ž. B. tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, t. y. iškvietimas gautas 23.39 val., o 23.54 val. R. B. jau buvo patikrintas alkotesteriu, vadinasi, į įvykio vietą policija vyko ne ilgiau 10-15 min. Net jei namuose nuteistasis iš tiesų išgėrė 100 gramų viskio, sunkaus girtumo laipsnio tai negalėjo sukelti. Todėl aukštesnysis teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo padaryta išvada, kad sunkus girtumo laipsnis buvo pasiektas dar iki automobilio vairavimo. Pažymėtina, kad alkoholio butelis buvo rastas ir automobilio apžiūros metu automobilio salone (1 t., b. l. 5-11). Tai, kad apeliantas, kaip pats teigia, jautėsi gerai, todėl sprendė, jog gali parvairuoti savo automobilį iš kaimyno, nešalina jo atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Teisėjų kolegija nepritaria R. B. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors šis teistumas apeliantui yra pirmasis (1 t., b. l. 151), tačiau administracine tvarka dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų jis baustas ne kartą, daugiausia už greičio viršijimą (1 t., b. l. 152-154). Paskutinis administracinis nusižengimas padarytas 2017 m. balandžio 13 d., t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu R. B. turėjo galiojančių nuobaudų. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo nelaiko drausmingu vairuotoju, gerbiančiu kitus eismo dalyvius. Todėl teismo pasitikėjimo jis nėra vertas. Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis yra pensininkas, turintis sveikatos problemų, 2013 m. birželio 6 d. jam buvo nustatytas 60 procentų netektas darbingumas, po pensijos nustatyti vidutiniai specialieji poreikiai (1 t., b. l. 114-115). Sveikatos problemos nesutrukdė R. B. sėsti už automobilio vairo, būnant stipriai apsvaigus nuo alkoholio, todėl tai neturėtų lemti ir jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.Pažymėtina ir tai, jog vertinant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo galimybę, teismas privalo atsižvelgti ir į laiduotojo tinkamumą (BK 40 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 3 dalimi, laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Paprastai asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Pripažindamas asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charakteristiką, nustatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Taigi, iš šio straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-221-693/2017, 2K-116-1073/2018).

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad apelianto sūnus J. B. sutiko būti jo laiduotoju. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad tėvui gali daryti tiesioginę įtaką, jie dažnai matosi, šventes kartu sutinka, būna prie ūkio. Jis gyvena (duomenys neskelbtini), bet darbo reikalais dažnai būna (duomenys neskelbtini), tėvas taip pat pas jį į (duomenys neskelbtini) atvažiuoja. Tėvo už rankos jis nelaikys, net ir gyvendamas (duomenys neskelbtini) nesutrukdys tėvui sėsti už vairo išgėrusiam. Jei tėvas susidurs su šia problema, tikisi, kad šis jam apie tai praneš. Jei praneš, tuomet jis padės. Jo pajamos vidutiniškai per mėnesį siekia 2500 Eur, turi bendro turto su žmona. Po įvykio kalbėjosi su tėvu, šis ėmėsi veiksmų, gydosi. Jis dažniau bendrauja ir su tėvo drauge, domisi, kaip sekasi tėvui kovoti su priklausomybe alkoholiui (2 t., b. l. 130). Prašyme dėl laidavimo už įtariamąjį R. B. (1 t., b. l. 89-90) J. B. pažymėjo, kad puikiai pažįsta tėvo charakterį, R. B. yra geras žmogus, mylintis savo šeimą ir vaikus. AB „U.“ personalo vadovė J. B., minėtoje įmonėje užimantį pardavimų skyriaus vadovo pareigas, charakterizuoja kaip pareigingą, atkaklų, darbštų, pasižymintį puikiais organizaciniais gebėjimais asmenį, operatyviai vykdantį užduotis, savarankiškai priimantį sprendimus, nestokojantį pasiūlymų veiklos tobulinimui (1 t., b. l. 110). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad J. B. nėra teistas (1 t., b. l. 111), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 112).Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad J. B. yra pareigingas bei rūpestingas pilietis, vedantis atsakingą gyvenimo būdą, todėl jis galėtų atitikti tinkamo laiduotojo požymius, tačiau šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių J. B. autoritetą nuteistajam R. B.. Vien tai, kad J. B. matosi su tėvu švenčių proga ar vienam pas kitą atvykus į svečius, pasiskambina paklausti, kaip sekasi, neįrodo, kad nuteistajam jis gali daryti teigiamą įtaką. Vadovaujantis teismų praktika dėl BK 40 straipsnio taikymo, laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Nagrinėjamu atveju J. B. nėra nurodęs, kaip konkrečiai planuoja padėti tėvui. Priešingai, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, jog tėvo už rankos nelaikys, padės tik tuo atveju, jei tėvas į jį kreipsis pagalbos, kaip vertina tėvo padarytą nusikaltimą, J. B. iš viso neminėjo. Todėl nuteistojo sūnus nelaikytinas tokiu laiduotoju, kuris galėtų daryti realią, akivaizdžią, teigiamą įtaką nuteistajam. Daroma išvada, kad apylinkės teismas BK 40 straipsnio nuostatas aiškino ir taikė tinkamai, t. y. baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.Apeliaciniame skunde taip pat prašoma netaikyti transporto priemonės vertę atitinkančios sumos – 3125 Eur konfiskavimo, nes R. B. vairuotas automobilis nebuvo specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti. Šiuo atveju transporto priemonė buvo ne nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis, kurio vairavimas, esant blaiviems ir turintiems specialią teisę juo naudotis asmenims, nėra įstatymo uždraustas. Šiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria, nes ji neatitinka suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136-699/2018, 2K-134-1073/2018 ir kt.). Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 straipsnis, kurio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui. Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką. Taigi, nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai pastarųjų neveikia, nekeičia, nežaloja, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą.Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją atsakomybę; už šią veiką gali būti skiriama bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Šioje byloje nuteistojo R. B. nusikalstamos veikos padarymo metu vairuotas automobilis „Mercedes Benz“ atitinka pirmiau šiame nuosprendyje nurodytus konfiskuotino turto požymius (BK 72 straipsnio 2 dalis), o kadangi jis nuosavybės teise priklauso ne pačiam kaltininkui, o lizingo bendrovei UAB „m.“ (ginčo dėl to nėra), todėl pagrįstai taikytos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apeliaciniame skunde nepagrįstai cituojamos ANK nuostatos, numatančios skirti transporto priemonės konfiskavimą tik pakartotinai padarius šį pažeidimą. Įstatymų leidėjas, numatydamas konkrečią ribą (konkretų neblaivumo laipsnį), aiškiai atskyrė baudžiamąją ir administracinę atsakomybę. Šiuo metu transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau nei 0,4 promilės, bet ne daugiau nei 1,5 promilės)) vairuotojai, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį. Transporto priemonės konfiskavimas šio straipsnio sankcijoje nėra numatytas, tai padaryta ANK 427 straipsnio 3 dalyje, t. y. kai asmuo pakartotinai neblaivus vairuoja transporto priemonę, jei nepraėjo vieneri metai nuo paskirtos nuobaudos įvykdymo, arba kuris turi nepanaikintą ar neišnykusį teistumą už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas transporto priemonę. Analogišką praktiką formuoti kilus baudžiamajai atsakomybei, t. y. transporto priemonę konfiskuoti tik asmeniui pakartotinai vairavus esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilės girtumas, nėra teisinio pagrindo. Baudžiamoji atsakomybė, nustačius minėtą neblaivumo laipsnį, kyla be jokių išimčių, t. y. baudžiamoji atsakomybė taikoma ne kaip ultima ratio (kraštutinė) priemonė, o kaip aiškiai įstatymiškai reglamentuota įstatymų leidėjo valia. Kitų teisės šakų pagalba, įstatymų leidėjo vertinimu, nėra galimybės pasiekti norimo rezultato – saugaus eismo didinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskavo automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią pinigų sumą, vis dėlto, neaišku, pagal ką teismas nustatė šios transporto priemonės vertę – 3125 Eur. Nagrinėjamoje byloje yra dvi tos pačios transporto priemonės rinkos vertės vertinimo ataskaitos. Pirmąją pateikė apeliantas, ją atliko turto vertintojas E. L., kuris nustatė, kad automobilio „Mercedes Benz“ rinkos vertė su PVM yra 2200 Eur (2 t., b. l. 19), antrąją ataskaitą (2 t., b. l. 92-107) pateikė UAB „m.“, kurią atliko įmonės „Capital“ kilnojamojo turto vertintojas M. Ž.. Pastarasis nustatė, kad automobilio „Mercedes Benz“ rinkos vertė su PVM yra 2600 Eur. Duomenų, kad transporto priemonės rinkos vertė galėtų būti 3125 Eur, bylos medžiagoje nėra, todėl teisėjų kolegija konfiskuotinos sumos vertę mažina iki 2600 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad apeliantas yra suinteresuotas kuo mažesniu automobilio vertės nustatymu, o UAB „m.“ ši vertė nėra aktuali, kadangi automobilis „Mercedes Benz“ yra paliktas jos nuosavybėje. Teigti, jog UAB „m.“ įvertino tokią sumą, kurią apeliantas dar yra skolingas lizingo bendrovei, nėra jokio pagrindo, kadangi į bylą yra pateikta išsami vertinimo ataskaita, kurioje detaliai aprašyta vertės skaičiavimo metodika. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertina, jog apylinkės teismas netiksliai nustatė R. B. laikino sulaikymo pradžią, dėl ko jam buvo neteisingai paskirta galutinė bausmė. Iš bylos medžiagoje esančio laikino sulaikymo protokolo (1 t., b. l. 143) matyti, kad R. B. faktiškai buvo sulaikytas 2017 m. birželio 10 d., 23.54 val., o šio protokolo surašymo data yra 2017 m. birželio 11 d., 3.15 val. (būtent šią datą klaidingai nurodė apylinkės teismas). Iš laikino sulaikymo apeliantas buvo paleistas 2017 m. birželio 11 d., 16.26 val. (1 t., b. l. 145), vadinasi, į paskirtą bausmę jam turėjo būti įskaityta ne viena para, tačiau dvi paros kardomojo kalinimo, jas prilyginant keturių MGL dydžio baudai.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, R. B. praleistas kardomajame kalinime (laikinajame sulaikyme) nuo 2017 m. birželio 11 d., 03.15 val., iki 2017 m. birželio 11 d., 16.26 val., 1 (viena) para, 1 (vieną) kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai ir galutinė bausmė R. B. nustatyta 58 (penkiasdešimt aštuonių) MGL, t. y. 2184,28 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimt keturių eurų 28 ct) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, R. B. išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2017 m. birželio 10 d., 23.54 val., iki 2017 m. birželio 11 d., 16.26 val., 2 (dvi) paras, 1 (vieną) kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai ir galutinę bausmę R. B. nustatyti 56 (penkiasdešimt šešių) MGL, t. y. 2108,96 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto aštuonių eurų 96 ct) baudą.

Iš R. B. konfiskuotą automobilio „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią pinigų sumą – 3125 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) sumažinti iki 2600 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų eurų).

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.