Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-625-488/2018 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Naideka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, P. J. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo UAB „Naideka“ apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

20. Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Biuro Žalų administravimo departamento išvadą, nes jos pateikimo būtinybė kilo atsižvelgiant į apeliaciniam skunde keliamas abejones, bei prašo juos prijungti prie bylos. Atsižvelgiant į tai, kad Žalų administravimo departamento išvadoje dar kartą detalizuojami ieškovo byloje pateikti įrodymai, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui minėti įrodymai yra išsiųsti su 2018 m. rugpjūčio 18 d. pranešimu, minėti dokumentai priimtini (2 t., b.l. 130-131, CPK 314 straipsnis).

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2013 m. spalio 4 d. Jungtinėje Karalystėje 18.00 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė UAB „Naideka“ transporto priemonė „Scania R470LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei automobilis „BMW 320 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis R. A.. Įvykio metu žala buvo padaryta R. A. priklausančiam, automobiliui „BMW 320 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), - apgadinta kairės pusės galinė šoninė plokštė ir ratlankis, taip pat iš eismo įvykio deklaracijos matyti, jog UAB „Naideka“ priklausančiai transporto priemonei „Scania R470LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žala padaryta laiptams į vairuotojo kabiną (1 t., b.l. 14-23). Nustatyta, kad dėl įvykio konstatuota abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltė. Transporto priemonė „Scania R470LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. balandžio 17 d. raštu Nr. S-5092-(5.10) ieškovas informavo UAB „Naideka“, jog Biuras administruoja žalą dėl Didžiojoje Britanijoje 2013 m. spalio 4 d. įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo neapdrausta transporto priemonė „Scania R470LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei prašė pateikti vairuotojo paaiškinimą dėl minėto įvykio, užpildyti pranešimo apie eismo įvykį formą bei pateikti ją Biurui (1 t., b.l. 104). Eismo įvykio valstybės – Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į abipusę eismo įvykio dalyvių kaltę, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniais), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, 2016 m. kovo 7 d. pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 813,98 Eur (643,89 GBP) sumai. Ieškovas reikalaujamą 813,98 Eur (643,89 GBP) sumą sumokėjo 2016 m. gegužės 4 d. (1 t., b.l. 68). Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio 13 d., 2017 m. sausio 5 d. bei 2017 m. kovo 30 d. UAB „Naideka“ pateikė pretenzijas dėl 813,98 Eur (643,89 GBP) sumos sumokėjimo, tačiau nurodyta suma nebuvo sumokėta (1 t., b.l. 69-72).

22. Apeliantas tvirtina, jog, priimdamas sprendimą, teismas netinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, įrodinėtinas aplinkybes, taip pat nepagrįstai sprendė, jog ieškovo pateikti įrodymai patvirtina trečiojo asmens kaltę dėl 2013 m. spalio 4 d. eismo įvykio, o atsakovo pateiktų įrodymų, paneigiančių ieškinį, nevertino. Be to, teigia, jog ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pačios žalos mastą ir dydį.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 bei Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. priimtame prejudiciniame sprendime išdėstytas išvadas, sprendžia, kad teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

24. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijos pagrindu sukurta žaliosios kortelės sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis).

25. Už darbuotojų padarytą žalą atsako darbdavys arba pavedantis darbus atlikti asmuo (CK 6.264 straipsnis, 6.265 straipsnis).Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui.

26. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad 2013 m. spalio 4 d. eismo įvykis, kurio metu abiem eismo įvykyje dalyvavusioms transporto priemonėms buvo padaryta žala, įvyko Jungtinėje Karalystėje – žaliosios kortelės sistemos valstybėje. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Scania R470LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo UAB „Naideka“ darbuotojas – trečiasis asmuo P. J., ir kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras (MOTOR INSURER' BUREAU – UK), vadovaudamasis Vidaus nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui). Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo reikalaujamą 813,98 Eur (643,89 GBP) išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą UAB „Naideka“, transporto priemonės naudotojui.

27. Tais atvejais, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

28. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose yra konstatavęs, jog atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, įskaitant ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, šalių poziciją ginčo klausimu ir teismo sprendimo turinį, laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingai paskirstytos įrodinėjimo naštos tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su teismo išvada, jog ieškovo pateikti įrodymai pagrindžia tiek eismo įvykio aplinkybės, tiek padarytą žalą. Trečiasis asmuo P. J. 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu neneigė eismo įvykio fakto, tik nurodė, jog savęs kaltu dėl eismo įvykio nelaiko, nes į jo vairuojamo automobilio dešinės pusės slenkstį galiniu automobilio BMW ratu, pavojingai manevruodamas, nesilaikydamas KET reikalavimų atsitrenkė kitas vairuotojas. Tuo tarpu eismo įvykio deklaracijoje nurodoma automobilio „BMW 320 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo versija, tai yra, jog sunkvežimio („Scania R470LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojas norėjo įvažiuoti į eismo juostą, kurioje buvo automobilis „BMW 320 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pravažiuodamas kliudė automobilio galą/šoną (1 t., b.l. 17-23). Iš bylos duomenų matyti, jog transporto priemonių vairuotojai pažeidė Jungtinės Karalystės Kelių kodekso 133 ir 134 taisykles bei dėl eismo įvykio buvo konstatuota abipusė, tame tarpe ir trečiojo asmens P. J., kaltė (50/50). Atkreiptinas dėmesys, jog elektroninio susirašinėjimo tarp draudikų biurų turinys rodo, jog Anglijos teisė yra paremta paprotinės teisės principais, susiklosčiusiais remiantis įstatymais ir teisminiu precedentu, ir į kai kuriuos klausimus ji negali atsakyti, pateikdama konkrečią teisės normą, nes ji neegzistuoja, todėl apeliacinio skundo teiginiai apie Jungtinės Karalystės norminių teisės aktų dėl eismo įvykio įforminimo, vairuotojo kaltės nustatymo mechanizmą, t.t. nebuvimo, atmestini.

30. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi eismo įvykio deklaracijoje nurodytais duomenimis apie eismo įvykio aplinkybes, nes trečiasis asmuo nemoka anglų kalbos bei įvykio aplinkybės buvo užfiksuotos atsižvelgiant tik į automobilio BMW vairuotojo išdėstytus faktus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta minėtus teiginius, nes, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, taip pat ir trečiojo asmens P. J. paaiškinimų, po eismo įvykio buvo iškviesti Greitkelių agentūros (Highways Agency) atstovai, kurie pasirūpino vertėjo paslaugomis fiksuojant eismo įvykį, todėl, trečiasis asmuo turėjo visas galimybes išdėstyti savo įvykių versiją. Pažymėtina ir tai, jog vertimo paslaugos taip pat yra įtrauktos ir į ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju, esant skirtingoms eismo įvykio versijoms bei nesant įvykio liudytojų, buvo konstatuota abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltė. Šios aplinkybės, kaip matyti iš P. J. parodymų, trečiajam asmeniui buvo paaiškintos iš karto po eismo įvykio. Taip pat, būtent įvertinęs nustatytą abipusę kaltę (50/50) Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras nukentėjusiam trečiajam asmeniui bei jo draudimo bendrovei atlyginimo tik pusę patirtos žalos – R. A. buvo išmokėta 150 GBP (50 proc. frančizės), „Esure Insurance LTD“ išmokėta 291,39 GBP (50 proc. transporto priemonės remonto kainos). Likusią 202,5 GBP sumą, reikalaujamą priteisti iš atsakovės, sudaro išlaidos vertėjo paslaugoms (48 GBP) bei 154,50 GBP administravimo mokestis. Dėl paminėto, teiginiai dėl nepagrįstai didelio žalos dydžio atmestini, nes, kaip matyti, iš atsakovo prašoma priteisti suma susideda ne vien iš automobilio remonto išlaidų, o ir toje dalyje reikalavimas yra pagrįstas įrodymais (1 t., b.l. 36-51). Tuo tarp UAB „Naideka“ kokių nors konkrečių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, susijusių su nepagrįstai dideliu žalos dydžiu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Byloje pateiktos nuotraukos, darytos trečiojo asmens, taip pat leidžia spręsti, jog žala automobiliui BMW buvo padaryta, nors dėl prastos nuotraukų kokybės yra sudėtinga ją tiksliai identifikuoti (2 t., b.l. 72-73). Be to, P. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat neneigė, jog automobiliui „BMW 320 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pažeistas galinis sparnas ir ratlankis. Pažymėtina, jog šie automobilio pažeidimai iš esmės sutampa su nurodytais atliktais remonto darbais (1 t., b.l. 50-51). Dėl paminėto, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia tiek trečiojo asmens dalinę kaltę, tiek nustatytos turtinės žalos ir administravimo mokesčių dydžius, todėl keisti jų nėra pagrindo.

32. Pažymėtina, kad vadovaujantis Vidaus nuostatais, eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti tiek sumas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, tiek su administravimo procesu, tiek teisminio ar neteisminio proceso metu patirtas išlaidas, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras turi pareigą šias sumas atlyginti. Net ir atlyginus žalą taikaus proceso atveju, eismo įvykio vietos draudikų biuras išlaiko visas garantijas dėl nukentėjusiesiems išmokėtų sumų susigrąžinimo, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras išlaiko pareigas, susijusias su išmokėtų sumų atlyginimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

33. Be to, iš bylos duomenų nustatyta, jog UAB „Naideka“ 2014 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo informuota apie tai, kad Biuras administruoja žalą dėl Didžiojoje Britanijoje 2013 m. spalio 4 d. įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo neapdrausta transporto priemonė „Scania R470LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo prašoma pateikti vairuotojo paaiškinimą dėl minėto įvykio (t. 1, b.l. 104). Minėtos aplinkybės leidžia spręsti, jog nuo minėto rašto įteikimo dienos atsakovas turėjo ir galėjo aktyviai domėtis bei dalyvauti (teikti paaiškinimus, prieštaravimus ir pan.) Jungtinėje Karalystėje vykusiame žalos administravimo procese, kuris iš esmės buvo baigtas tik 2016 metais, tačiau to nepadarė. Duomenų, jog apeliantui būtų buvę kaip nors apribotos jo teisės dalyvauti vykusiame žalos administravimo procese, byloje nėra pateikta.

34. UAB „Naideka“ tvirtina, jog ginčo šalis sieja subrogacijos, bet ne regreso teisiniai santykiai, o pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikuodamas teisinius santykius tarp šalių, nenustatė esminės faktinės aplinkybės byloje, tai yra neatskleidė bylos esmė, kas laikytina esminiu procesiniu pažeidimu (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apelianto nuomone, ieškinio senaties terminas nagrinėjamame ginče yra vieneri metai (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais neturi pagrindo sutikti, nes priešingai apelianto teiginiams, tarp šalių yra susiklostę regreso, o ne subrogacijos teisiniai santykiai. Toks vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei pažymima apeliaciniame skunde, sprendime šiuo klausimu išsamiai pasisakė bei pateikė motyvuotas išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo ir su šiais motyvais sutiktina. Apelianto cituojama CK 1.128 straipsnio norma nėra aktuali ginčui, nes Biuro reikalavimo teisė į atsakovą atsirado ne dėl prievolės asmenų pasikeitimo. Šiuo atveju reikšminga tai, kad ieškovas Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą sumokėjo 2016 m. gegužės 4 d., o ieškinį teismui Biuras pateikė 2017 m. rugsėjo 14 d., tai yra nepraleidęs sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis).

35. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

36. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.