Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rinvest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. R. ir M. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rinvest“ dėl avanso grąžinimo ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Pagal Preliminarios sutarties 3.1 punktą, šalių susitarimu turto (Daikto Nr. 1, Daikto Nr. 2 ir Daikto Nr. 3) kaina buvo 86 000 Eur (Preliminarios sutarties 5.3 punktas). 2021 m. kovo 31 d. ieškovai pervedė atsakovei 10 000 Eur avansą. Šalys susitarė, kad Pagrindinė sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 1 d.

4. 2022 m. sausio 21 d., suėjus Pagrindinės sutarties sudarymo terminui, atsakovė atsiuntė ieškovams pranešimą dėl Pagrindinės sutarties pasirašymo termino nukėlimo. Nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – Inspekcija) teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo panaikinti statybos leidimą, todėl atsakovė negali įregistruoti namo užbaigimo Nekilnojamojo turto registre ir, atitinkamai, sudaryti Pagrindinės sutarties. Ieškovai sutiko pratęsti Pagrindinės sutarties sudarymo terminą iki 2022 m. gruodžio 31 d., pasirašydami su atsakove atitinkamą susitarimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

18. Apeliantė apeliacinį skundą padavė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas ieškovams priteisė nuostolių atlyginimą iš atsakovės šiai neteisėtai nutraukus Preliminarią sutartį, kuria šalys susitarė sudaryti Pagrindinę sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas ikisutartinę atsakomybę taikė nepagrįstai; atsakovė dėl Preliminarios sutarties nutraukimo nekalta, šią nutraukė pagrįstai, nustačiusi, kad Pagrindinės sutarties negalės sudaryti objektyviai. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

19. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016, 14 punktas).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktų duomenų turinį, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai turėjo galimybę susipažinti su atsakovės pateiktais duomenimis, pateikti savo nuomonę dėl jų, taip pat į tai, kad toks poreikis atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei nenustačiusi apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nutaria priimti pateiktus naujus įrodymus ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl ginčo esmės

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovų patirtų nuostolių ikisutartiniuose santykiuose atlyginimo, atsakovei nutraukus Preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo Pagrindinės sutarties sudarymo.

24. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

25. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

26. Kasacinis teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, išaiškino, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

27. Jeigu ikisutartiniai santykiai buvo pasiekę aukščiausią derybų pažangos laipsnį ir dėl to tarp šalių yra atsiradęs pagrįstas šalių tarpusavio pasitikėjimas, kuris iš esmės yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį, o nesąžininga šalis sužlugdė šį pagrįstą tarpusavio pasitikėjimą, taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 42 punktas).

28. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti būtinos pirmosios, t. y. preliminarios sutarties šalies atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, sąlygos. Nustatyta, kad nesuėjus terminui Pagrindinei sutarčiai sudaryti, atsakovė ieškovams atsiuntė pranešimą dėl Preliminariosios sutarties nutraukimo. Nors nagrinėjamu atveju terminas Pagrindinei sutarčiai sudaryti dar nebuvo pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį apeliantės veiksmą kvalifikavo kaip atsisakymą sudaryti Pagrindinę sutartį.

29. Apeliantė apeliaciniu skundu iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl antrosios preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos (žr. šios nutarties 25 punktą). Atsakovė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės galimybę sudaryti Pagrindinę sutartį ir (ar) pratęsti jos sudarymo terminą vykstant ginčui su Inspekcija, be to, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė atsisakė sudaryti Pagrindinę sutartį dėl ekonominio nenaudingumo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

30. Pirma, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Preliminari sutartis sudaryta jau vykstant civiliniam ginčui su Inspekcija. Šalys Preliminarią sutartį sudarė 2021 m. kovo 31 d., jau po to, kai Inspekcija, nustačiusi atsakovės projekto nukrypimus nuo esminių su Vilniaus miesto savivaldybe suderintų projekto sprendimų, 2020 m. spalio 2 d. padavė ieškinį dėl atsakovės statybos leidimų panaikinimo. Nors statybos užbaigimo aktas, būtinas Pagrindinės sutarties sudarymui, neišduodamas, jeigu dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo vyksta teisminis ginčas (Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 5 punktas), tačiau atsakovė, nepaisydama šios rizikos, Preliminaria sutartimi įsipareigojo registre įregistruoti buto baigtumą ir sudaryti Pagrindinę sutartį ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 1 d. (Preliminarios sutarties 5.3 ir 6.1.1 punktai). Taigi, atsakovė, sudarydama Preliminarią sutartį, prisiėmė riziką, o pirkėjas turėjo pagrįstą lūkestį, kad atsakovė sudarys Pagrindinę sutartį sutartu laiku.

31. Be to, atsakovė, nespėjusi iki 2021 m. gruodžio 1 d. įregistruoti pastato baigtumo, būtino Pagrindinės sutarties sudarymui, 2022 m. sausio 21 d. paprašė pratęsti sutarties terminą (1 t., b. l. 26), jame nurodydama, kad ji deda visas pastangas ginčą išsispręstų kuo greičiau ir yra įsitikinusi, kad Inspekcijos nurodyti formalūs projekto neatitikimai nesudaro pagrindo panaikinti statybos leidimą. Taip pat nurodė, kad situacija turėtų išsispręsti iki vasaros pabaigos (1 t., b. l. 27). Ieškovai, pasitikėdami atsakove, sutiko pratęsti Pagrindinės sutarties sudarymo terminą iki 2022 m. gruodžio 31 d. Tačiau nepaisant atsakovei palankaus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2A-2615-854/2022, atsakovė 2022 m. liepos 26 d. Preliminarią sutartį nutraukė, motyvuodama tuo, kad Inspekcija šį sprendimą apskundė apeliacinės instancijos teisme ir iki 2022 m. gruodžio 31 d., t. y. Pagrindinės sutarties sudarymo dienos, atsakovė nespės įregistruoti pastato baigtumo, būtino Pagrindinės sutarties sudarymui.

32. Taigi, apibendrindama tai, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovė buvo prisiėmusi riziką, jog nepaisant ginčijamo statybos leidimo, ji spės laiku įregistruoti pastato, kuriame yra butas, baigtumą ir sudarys Pagrindinę sutartį su ieškovais. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų aptarusios atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį galimybę dėl vykstančio teisminio proceso, todėl šios neaptartos rizikos perkėlimas ieškovams neatitiktų sąžiningumo reikalavimų bei būtų sudarytos prielaidos nesąžiningiems pardavėjams piktnaudžiauti teise. Todėl apeliantės teiginiai, kad ji nėra atsakinga už atsisakymą sudaryti Pagrindinę sutartį dėl vykusio teisminio ginčo su Inspekcija, atmestini kaip nepagrįsti.

33. Antra, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė Preliminarią sutartį faktiškai nutraukė dėl Pagrindinės sutarties sudarymo ekonominio nenaudingumo. Šias teismo išvadas pagrindžia byloje esantys duomenys. Atsakovė 2022 m. liepos 26 d. pranešime dėl Preliminarios sutarties nutraukimo nurodė, kad atsakovė nebegali užtikrinti buto pardavimo Preliminarioje sutartyje nurodytomis sąlygomis, kadangi dėl bylinėjimosi patiria ženklius nuostolius, susijusius sustabdytu pardavimo procesu, kreditų dengimu, teisininkų išlaidomis (1 t., b. l. 26). Gavusi ieškovų 2022 m. rugpjūčio 19 d. pretenziją dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo (1 t., b. l. 34–36), atsakovė 2022 m. rugsėjo 20 d. pasiūlė sudaryti naują preliminarią sutartį ir butą įsigyti už didesnę kainą. Šiame pasiūlyme atsakove nurodė, kad kainos pakeitimas grindžiamas ne pasikeitusia rinkos dėl būtų kainos augimo situacija, tačiau išskirtinai dėl užsitęsusio teisminio ginčo su Inspekcija (1 t., b. l. 38–39). Teisėjų kolegijos vertinimu, išaugusios sąnaudos dėl vykusio teisminio ginčo nėra tos aplinkybės, kurios pašalintų atsakovės civilinę atsakomybę CK 6.253 straipsnio 1 dalies prasme, juolab kad šią riziką atsakovė turėjo įvertinti sudarydama preliminariąją sutartį, o ekonominis nenaudingumas savaime neatleidžia atsakovės nuo prisiimtų įsipareigojimų pagal Preliminariąją sutartį įvykdymo ir, atitinkamai, nuostolių dėl atsisakymo sudaryti Pagrindinę sutartį, atlyginimo.

34. Kita vertus, byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė ieškovams pasiūlė įsigyti tą patį butą, tik didesne kaina, papildomai įrodo, kad atsakovė, nepaisant vykstančio teisminio ginčo ir kitų priežasčių, galėjo vykdyti Preliminarią sutartį ir toliau, tačiau jos nevykdė dėl ekonominio nenaudingumo.

35. Aptartų aplinkybių (žr. šios nutarties 33–34 punktus) visuma įrodo, kad atsakovė nusprendė nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, siekiant parduoti turtą už didesnę kainą, tačiau toks atsakovės atsisakymas yra nesąžiningas ieškovų, turėjusių teisėtą lūkestį įsigyti butą, atžvilgiu.

36. Trečia, atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad 2022 m. liepos 26 d., t. y. Preliminarios sutarties nutraukimo dieną, atsakovė negalėjo žinoti, kad Pagrindinės sutarties sudarymas iki 2022 m. gruodžio 31 d. bus neįmanomas. Civilinė byla Nr. e2A-2615-854/2022 buvo išnagrinėta 2022 m. gruodžio 13 d., t. y. dar iki 2022 m. gruodžio 31 d., kai turėjo būti sudaryta Pagrindinė sutartis. Be to, atsakovės nurodytos aplinkybės, kad sutarties nutraukimą lėmė nežinojimas, kiek truks teisminis procesas su Inspekcija, neturi objektyvaus pagrindimo, todėl nurodytas atsakovės subjektyvus situacijos vertinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama priežastis pateisinti atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį (CPK 185 straipsnis).

37. Apeliantės samprotavimai, kad pasibaigus bylai su Inspekcija, apeliantė nebūtų spėjusi atlikti visų Pagrindinei sutarčiai sudaryti reikalingų veiksmų: parengti kadastrinių matavimų bylą, gauti eksperto patvirtinimą, gauti pažymą dėl statybos be nukrypimų nuo esminio projekto sprendinių ir eksperto patvirtinimą, registruoti pastatą Nekilnojamojo turto registre, suteikti adresus patalpoms ir butams, parengti kadastrinių matavimų bylą bei ją registruoti registre, – nepagrįsti objektyviais duomenimis, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, kad atsakovė ėmėsi visų protingų priemonių ir aktyvių veiksmų nurodytoms procedūroms atlikti. Kita vertus, nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad atsakovė prisiėmė neigiamų pasekmių kilimo riziką (žr. šios nutarties 32 punktą). Todėl net ir tuo atveju, jeigu dėl tam tikrų priežasčių apeliantė nebūtų spėjusi laiku atlikti minėtų veiksmų, savaime nebūtų pagrindo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį pripažinti pagrįstu.

38. Apeliantės argumentai, kad net ir nenutraukus Preliminariosios sutarties, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį būtų pasibaigusi, kadangi ji negalėjo būti sudaryta dėl Inspekcijos inicijuoto teisminio ginčo, nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti. Viena vertus, kaip jau minėta, atsakovė buvo prisiėmusi riziką, kad nepaisant ginčijamo statybos leidimo, ji spės laiku atlikti reikiamus veiksmus ir sudaryti pagrindinę sutartį (žr. šios nutarties 32 punktą). Kita vertus, preliminarios sutarties nutraukimas, manant, kad apeliantė laiku negalės sudaryti Pagrindinės sutarties, savaime nereiškia, kad jos atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodė, kad pagrindinės sutarties nesudarymą lėmė atsakovės nepagrįsti ir nesąžiningi veiksmai (žr. šios nutarties 30–37 punktus).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą CK 6.165 straipsnio 4 dalies kontekste, daro išvadą, kad atsakovės argumentai, kuriais ji remiasi įrodinėdama atsisakymo sudaryti Pagrindines sutartis pagrįstumą, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog ji buvo sąžininga ikisutartinių teisinių santykių, susiformavusių pagal Preliminarią sutartį, dalyvė ir kad jos atsisakymas sudaryti Pagrindinę sutartį yra objektyviai pagrįstas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovė Preliminarią sutartį nutraukė nesąžiningai, pažeisdama ieškovams sukurtus teisėtus lūkesčius, bandant nepagrįstai perkelti ginčo tarp Inspekcijos ir atsakovės pasekmes galutiniams pirkėjams – ieškovams. Atsakovei nenurodant argumentų dėl nuostolių dydžio, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

41. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Netenkinus atsakovės UAB „Rinvest“ apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

42. Ieškovai B. R. ir M. R. pateikė prašymą priteisti jų patirtas 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės UAB „Rinvest“.

43. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

44. Ieškovai B. R. ir M. R. už teisinę pagalbą sumokėjo 2023 m. balandžio 4 d. bankiniu pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro 2 470,39 Eur (1,3 × 1 900,3 Eur). Kadangi prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą (1 815 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, todėl iš atsakovės ieškovų naudai priteistina 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rinvest“, juridinio asmens kodas 302842911, ieškovų B. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.