Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1810-560/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-17
Bylos Nr.: 2A-1810-560/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
Ieškovas: R. J.
Atsakovas: J. J.

Kategorijos

75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1810-560/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 121.18 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei J. J. bei atsakovė J. J. priešieškinį ieškovui R. J. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. J. pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinęs, prašė pripažinti, kad nuo 2007-01-01 ieškovas su atsakove negyvena sutuoktinio gyvenimo, neveda bendro ūkio; padalinti santuokoje įgytą turtą, nukrypstant nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 43 568,52 Lt pinigines lėšas, esančias Vilniaus rajono 1 notarų biuro depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke po įmonės likvidavimo, pagal 2004-10-21 AB SEB gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtas draudimo įmokas, viso 500 Lt; kilnojamuosius daiktus: televizorių Thomson projekcinis, 127 cm, vertė – 3 000 Lt, televizorių Philips LCD 80 cm, vertė – 3 500 Lt, televizorių Philips LCD 100 cm., vertė – 5 000 Lt, odinius baldus, pietų stalą su kėdėmis, vertė – 25 000 Lt, viso turto už 660 568,52 Lt. Pripažinti ieškovo asmeniniu turtu: Finasta Rusijos fondas, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 7 219,87 Lt; Finasta Naujosios Europos fondas, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 4 843,91 Lt; Finasta Centrinės ir Rytų Europos fondas, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 5 761,57 Lt; AB „Lietuvos Telekomas“ 5 136 akcijas, įsigytas už 5 136,00 Lt, SEB akcijų fondų fondas, rinkos vertė – 49 689,63 Lt. Atsakovei asmeninės nuosavybės teisę pripažinti į pagal 2001-11-27 SEB gyvybės draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėtas draudimo įmokas, viso 11 539,62 Lt. Priteisti ieškovui iš atsakovės 1 052 928,44 Lt kompensaciją dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimo, priteisti iš atsakovės 20 000 Lt už pasisavintus ieškovo daiktus, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2010-05-05 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu santuoka tarp šalių buvo nutraukta. Nuo 2007-01-01 ieškovas su atsakove sutuoktinio gyvenimo negyveno. Gyvenant santuokoje ieškovas ir atsakovė kartu pradėjo kurti bendrą šeimos verslą, įregistravo individualią įmonę „Tomsona“, kuri vėliau buvo reorganizuota į UAB „Tomsona ir partneriai“ (pavadinimas pakeistas į UAB „Dainara“). Nuo 2004 metų iki 2008 metų ieškovas dirbo šalių įkurtoje įmonėje pardavimų direktoriumi. Per šį laikotarpį įmonės apyvarta padidėjo 1,5 karto. Atsakovė gaunamas pajamas išleisdavo tik savo reikmėms, neprisidėdama prie bendro šeimos biudžeto. Atsakovė, sužinojusi, jog ieškovas ketina nutraukti santuoką, stengėsi dar labiau sumažinti šalių bendro turto vertę. Patikslinus deklaracijas, bendrovės sąnaudos padidintos 1 005 182 Lt, o mokėtinas pelno mokestis už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2006 m. sumažintas 150 799 Lt. UAB „Laurimas“, kurio vienintelis akcininkas ir vadovas yra šalių sūnus L. J., buvo įregistruotas tikslu perkelti visą įmonės verslą bei likusį turtą. Galatex International LLC pagalba UAB „Dainara“, patariant UAB „Bilan“, neteisėtai susigrąžino iš biudžeto 150 799 Lt pelno mokesčio bei atsakovė pasisavino dalį turto (1 654 219 Lt), kurio ½ dalis priklauso ieškovui. UAB „Dainara“ 100 akcijų vertės buvo mažinamos per Eurofiels Impex LLP. Ekspertizės aktas patvirtina, kad atsakovė mažindama šalių bendro turto vertę, dalį turto pasisavino, visą verslą perkėlė į UAB „Laurimas“. Atsakovė, būdama vienintelė akcininkė, priėmė sprendimą įmonę likviduoti. Nuo 2007-01-01 iki šios dienos šalių bendras verslas išnyko, t.y. dingo viso 2 952 182 Lt vertės turtas. Iš 1 044 533,52 Lt sumos, kuriuos atsakovė gavo į savo banko sąskaitas, tik 170 000 Lt buvo panaudoti šeimos buto ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimui. Ieškovo šeima gyveno iš jo gaunamo darbo užmokesčio. Dalinant turtą, turėtų būti nukrypstama nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir sumažinama atsakovės dalis iš bendro turto šeimos negautų pajamų suma, kurią ji nuslėpė ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, bei negautų pajamų suma, kurios šeima negavo dėl atsakovės aplaidumo, kurią atsakovė be ieškovo sutikimo sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė vertę, padidindama savo asmeninę nuosavybę. Realiai turimas šiandien turtas yra tik butas ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė yra 580 000 Lt, atsakovė yra pasisavinusi asmeniniams poreikiams tenkinti 2 777 965,01 Lt, todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 1 052 928,44 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

Atsakovė J. J. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalys negyvena santuokinio gyvenimo ir neveda bendro ūkio žymiai seniau nei nurodo ieškovas. Šį faktą pripažįsta ir pats ieškovas 2007 metais pateikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydamas, kad daugiau kaip du metus su atsakove negyvena sutuoktinio gyvenimo ir neveda bendro ūkio. Ieškovo teiginiai, kad atsakovė savo veiksmais be ieškovo sutikimo, sumažino UAB „Dainara“ 100 proc. akcijų vertę, keliais būdais, t.y. perkėlė verslą iš UAB „Dainara“ į UAB „Laurimas“, sutarties su Galatex International LLC pagrindu ir per Eurofield Impex LLP, yra nepagrįsti, ieškovas remiasi ne įrodymais, o prielaidomis. UAB „Dainara“ buvo sudariusi sutartį su UAB „Bilan“ dėl buhalterinių paslaugų teikimo, veiklos analizės, konsultavimo, tinkamo sudarytų sandorių atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje. Dar dirbdamas UAB „Dainara“ 2007 m. ieškovas pradėjo kenkti bendrovei ir sąmoningai ją žlugdė. Po ieškovo pranešimų įvairioms institucijoms prasidėjo bendrovės nuolatiniai tikrinimai, kurie tęsėsi daugiau nei metus laiko. Dėl nuolatinių tikrinimų sutriko bendrovės ūkinė-komercinė veikla. Prekių tiekėjai nutraukė prekių tiekimą UAB „Dainara“, t.y. ne atsakovė perkėlė verslą, o patys tiekėjai nutraukė prekių tiekimą ir pasirinko kitą parnerį, t.y. UAB „Laurimas“. UAB „Dainara“ 1999-09-20 sudarė partnerystės sutartį su Galatex International LLC dėl prekybos ryšių prekybos srityje perdavimo, jos pagrindu buvo vykdomi atsiskaitymai. Minėta sutartis dar 2003 m. buvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai. UAB „Dainara“ privalėjo pagal galiojančią sutartį vykdyti savo įsipareigojimus. Pagrindiniams įmonės tiekėjams nutraukus distribucines sutartis bendrovėje liko vienintelė veiklos sritis – prekyba drabužiais, tačiau ši bendrovės veiklos sritis buvo nuostolinga, dėl ko bendrovę buvo nuspręsta likviduoti. Likvidavus įmonę liko 43 568,51 Lt, kurie šiuo metu yra notarų biuro depozitinėje sąskaitoje ir yra įtrauktini į bendrą dalintino turto balansą. Sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl pripažintina, kad tiek ieškovui, tiek atsakovei priklauso po 50 proc. UAB „Dainara“ akcijų. Nei akcininkų sprendimas likviduoti įmonę, nei Juridinių asmenų registro sprendimas išregistruoti įmonę nėra ginčijami ir yra galiojantys. Likęs likviduojamos bendrovės turtas padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei, todėl likusi po įmonės likvidavimo 43 568,51 Lt suma dalintina per pusę, lygiomis dalimis ieškovui ir atsakovei. Ieškovas, būdamas įmonės akcininku, niekada nereiškė pretenzijų dėl bendrovės veiklos. Pažymėjo, kad ieškovo teiginiai, jog atsakovės gautos pajamos niekada nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti yra visiškai nepagrįsti ir paneigti rašytiniais įrodymais. Ieškovas iš savo darbo užmokesčio gaunamas lėšas naudojo tik savo asmeninių poreikių tenkinimui ir lėšomis neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo. Ieškovas už santuokoje įgytas pinigines lėšas pirko vertybinius popierius, iš viso į vertybinius popierius ieškovas investavo apie 201 119,83 Lt santuokoje įgytų lėšų, kurių dalis nuvertėjo. Teigė, kad CK 3.123 str. 3 d. nuostata šiuo atveju netaikytina. Ieškovas neįrodė, kad dėl atsakovės aplaidžių veiksmų šeima negavo pajamų, kad atsakovė nuslėpė nuo šeimos pajamas ar jas naudojo savo asmeniniams tikslams. CK normos numato galimybę nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto dalinimo lygiomis dalimis principo, tačiau nenumato galimybės priteisti vienai iš šalių kompensaciją, kuri išeina už santuokoje įgyto dalintino turto vertės ribų. Atsakovė sutinka, kad ieškovui būtų priteistas televizorius Thomson projekcinis, 127 cm, vertė – 3 000,00 Lt ir odiniai baldai, pietų stalas su kėdėmis, vertė – 25 000,00 Lt. Televizorius Philips LCD 80 cm, kurio tikroji vertė yra 1 400,00 Lt yra sūnaus R. J. asmeninė nuosavybė, o televizorius Philips LCD 100 cm, vertė – 4 000,00 Lt yra sūnaus L. J. asmeninė nuosavybė, todėl šie daiktai negali būti traukiami į dalijamo turto balansą.

Atsakovė J. J. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė santuokos metu įgytą turtą ir turtines teises padalinti sekančiai: butą, esantį (duomenys neskelbtini), su žemės sklypu, vidutinė rinkos vertė 580 000 Lt, padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant atsakovei J. J., o ieškovui R. J. priteisiant iš atsakovės J. J. 50% dydžio turto vertės piniginę kompensaciją, t.y. 290 000 Lt; 43 568,51 Lt pinigines lėšas, esančias Vilniaus rajono 1 notaro biuro depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, padalinti lygiomis dalimis (po 21 784,26 Lt); SEB akcijų fondų fondo 51 871,165900 vnt. vertybinių popierių padalinti lygiomis dalimis, po 25935,58295 vnt.; Finasta Rusijos suderinto investicinio fondo 99 vnt. vertybinių popierių padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant atsakovei J. J. 45 vnt. vertybinių popierių, o ieškovui R. J. 44 vnt. vertybinių popierių, priteisiant iš atsakovės J. J. ieškovo R. J. naudai Finasta Rusijos suderinto investicinio fondo 1 vnt. vertybinių popierių rinkos kainos piniginę kompensaciją; Finasta Naujosios Europos suderinto investicinio fondo 77 vnt. akcijų padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant atsakovei J. J. 39 vnt. akcijų, o ieškovui R. J. 38 vnt. akcijų, priteisiant iš atsakovės J. J. ieškovo R. J. naudai Finasta Naujosios Europos suderinto investicinio fondo 1 vnt. akcijos rinkos kainos piniginę kompensaciją; Finasta Centrinės ir Rytų Europos investavimo į perleidžiamuosius VP investicinio fondo 49 vnt. vertybinių popierių padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant atsakovei J. J. 25 vnt. vertybinių popierių, o ieškovu R. J. 24 vnt. vertybinių popierių, priteisiant iš atsakovės J. J. ieškovo R. J. naudai Finasta Centrinės ir Ryti Europos investavimo į perleidžiamuosius VP investicinio fondo 1 vnt. vertybinių popierių rinkos kainos piniginę kompensaciją; AB „TEO“ 5 136 vnt. akcijas padalinti lygiomis dalimis, po 2 568 akcijas; televizorių Thompson, 127 cm, padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant atsakovei J. J., o ieškovui R. J. priteisiant iš atsakovė J. J. 50% dydžio televizoriaus Thompson, 127 cm, rinkos kainos piniginę kompensaciją; odinius baldus (pietų stalą su kėdėmis), padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant atsakovei J. J., o ieškovui R. J. priteisiant iš atsakovės J. J. 50% dydžio odinių baldų (pietų stalo su kėdėmis) rinkos kainos piniginę kompensaciją; pagal 2001-11-27 atsakovės J. J. ir SEB gyvybės draudime sutartį sumokėtas draudimo įmokas, viso 11.539,62 Lt, priteisti atsakovei J. J.; pagal 2004-10-21 ieškovo R. J. ir SEB gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtas draudimo įmokas, kurių vertė yra 500 Lt, priteisti ieškovui R. J.; pagal 2002-03-01 R. J. ir Swedbank Life Insurance SE Lietuvos filialo gyvybės draudimo sutartį Nr. 9100637388 sumokėtas draudimo įmokas, kurių vertė yra 19 922,40 Lt, priteisti ieškovui R. J.; pagal 2006-04-24 AB SEB Vilniaus banko su akcijomis susietų obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įgytus 1 000 vnt. obligacijų, kurių bendra nominali vertė – 100 000 Lt, padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant ieškovui R. J., o atsakovei J. J. priteisiant iš ieškovo R. J. 50% dydžio turto nominalios vertės piniginę kompensaciją, t.y. 50 000,00 Lt; televizorių Philips LCD 80 cm, kurio vertė yra 3 500 Lt, padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant ieškovui R. J., o atsakovei J. J. priteisiant iš atsakovo R. J. 50% dydžio turto vertės piniginę kompensaciją, t.y. 1 750 Lt; televizorių Philips LCD 100 cm, kurio vertė yra 5 000,00 Lt, padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant ieškovui R. J., o atsakovei J. J. priteisiant iš atsakovo R. J. 50% dydžio turto vertės piniginę kompensaciją, t.y. 2 500 Lt. Taip pat atsakovė prašė įpareigoti ieškovą R. J. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsiimti savo asmeninius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 10 708,80 Lt ekspertizės išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad vertybiniai popieriai yra įgyti santuokos metu, todėl laikytina, kad tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovo teismui yra pateiktos 5 dovanojimo sutartys yra niekinės, kadangi jos sudarytos tik dėl akių, norint priskirti 172 000 Lt sumą ieškovo asmeninei nuosavybei. Laikotarpiu nuo 2002-11-07 iki 2003-02-28, kai buvo sudarytos dovanojimo sutartys, į ieškovo sąskaitas nebuvo įnešta grynųjų pinigų, kurios sumos atitiktų dovanojimo sutartyse nurodytas pinigų sumas. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis aiškiai išreiškė valią įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Ieškovas paliko šeimą ir bute adresu (duomenys neskelbtini) negyvena nuo 2007 m. spalio mėnesio. Minėto buto padalinti taip, kad atskirose patalpose galėtų gyventi dvi šeimos, negalima. Kartu su atsakove bute gyvena ir pilnamečiai sūnūs. UAB „Dainara“ yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Po bedrovės likvidavimo liko 43 568,51 Lt piniginės lėšos, kurios yra notarų biuro depozitinėje sąskaitoje. Kadangi ieškovas, jau po bylos dėl turto pasidalinimo iškėlimo, t.y. 2009-05-05, be atsakovės sutikimo 1 000 vnt. obligacijų pardavė už 100 000,00 Lt sumą ir nuslėpė pinigines lėšas nuo atsakovės, taip sumažindamas turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę ir padidindamas savo asmeninę nuosavybę, todėl turi būti nukrypstama nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir ieškovui tenkanti turto dalis turi būti sumažinta prarasto bendro turto verte, t.y. 100 000 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas R. J. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kurį prašė atmesti. Ieškovas nesutiko su atsakovės pateiktu turto balansu bei turto padalijimo būdu. Teigia, jog atsakovė pateikė ne viso dalintino bendro sutuoktinių turto vertes. Nenurodžius turto vertės, negalima apskaičiuoti ieškovui atsakovės mokėtinos kompensacijos dydį už jai atitenkančią didesnę turto dalį. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos galimybę išmokėti ieškovui kompensaciją. Ieškovė į sutuoktinių bendro turto balansą įtraukė ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančius vertybinius popierius, kuriuos ieškovas pirko už jam asmeninę nuosavybę tėvų dovanotus pinigus. Taip pat, atsakovė į sutuoktinių bendro turto balansą įtraukė ieškovo asmeninius daiktus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti jam asmeninius daiktus, tačiau atsakovė į prašymus nereagavo ir yra tikimybė, kad pasibaigus bylos nagrinėjimui atsakovė negrąžins daiktų ieškovui, todėl atsakovė turėtų išmokėti ieškovui 20 000 Lt kompensaciją už pasisavintus ieškovo asmeninius daiktus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-11-29 sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovei J. J. butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 132/1397 dalis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovui R. J. 21 784,26 Lt sumą, esančią Vilniaus rajono 1 notaro biuro depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke; priteisė atsakovei J. J., 21 784,25 Lt sumą, esančią Vilniaus rajono 1 notaro biuro depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke; priteisė ieškovui R. J. SEB akcijų fondų fondo 25935,58295 vnt. vertybinių popierių, Finasta Rusijos suderinto investicinio fondo 44 vnt. vertybinių popierių, Finasta Naujosios Europos suderinto investicinio fondo 38 vnt. akcijų, 24 vnt. Finasta Centrinės ir Rytų Europos investavimo į perleidžiamuosius VP investicinio fondo vertybinius popierius, AB „TEO“ 2 568 vnt. akcijų, pagal 2004-10-21 ieškovo R. J. ir SEB gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtas draudimo įmokas, kurių vertė 500,00 Lt, pagal 2002-03-01 R. J. ir Swedbank Life Insurance SE Lietuvos filialo gyvybės draudimo sutartį Nr. 9100637388 sumokėtas draudimo įmokas, kurių vertė 19 922,40 Lt, televizorių Philips LCD 80 cm, Philips LCD 100 cm.; priteisė atsakovei J. J. SEB akcijų fondų fondo 25935,58295 vnt. vertybinių popierių, Finasta Rusijos suderinto investicinio fondo 45 vnt. vertybinių popierių, Finasta Naujosios Europos suderinto investicinio fondo 39 vnt. akcijų, 25 vnt. Finasta Centrinės ir Rytų Europos investavimo į perleidžiamuosius VP investicinio fondo vertybinių popierių, AB „TEO“ 2 568 vnt. akcijų, pagal 2001-11-27 atsakovės J. J. ir SEB gyvybės draudimo sutartį sumokėtas draudimo įmokas, viso 11 539,62 Lt, televizorių Thompson, 127 cm, odinius baldus (pietų stalą su kėdėmis); priteisė ieškovui R. J. iš atsakovės J. J. 290 000 Lt kompensaciją už nekilnojamąjį turtą, 14 000 Lt kompensaciją už televizorių Thompson, 127 cm ir odinius baldus (pietų stalą su kėdėmis), 436 Lt kompensaciją už Finasta Rusijos suderinto investicinio fondo 1 vnt. vertybinių popierių, Finasta Naujosios Europos suderinto investicinio fondo 1 vnt. vertybinių popierių ir Finasta Centrinės ir Rytų Europos investavimo į perleidžiamuosius VP investicinio fondo 1 vnt. vertybinių popierių; priteisė atsakovei J. J. iš ieškovo R. J. 50 000 Lt kompensaciją už pagal 2006-04-24 AB SEB Vilniaus banko su akcijomis susietų obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įgytus 1 000 vnt. obligacijų, 4 200 Lt kompensaciją už televizorius Philips LCD 80 cm ir Philips LCD 100 cm, 13 870,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Taip pat iš šalių valstybės naudai priteisė po 77,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog visas turtas įgytas santuokos metu, tačiau spręstinas klausimas dėl dalies vertybinių popierių įgijimo santuokos metu asmeninės nuosavybės teise. Bendras santuokos metu įgyto turto balansas sudaromas, vadovaujantis nepriklausomų ekspertų išvadomis, turto vertės nustatymo pažymomis bei duomenimis iš vertybiniais popieriais prekiaujančių subjektų apie visus sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančius vertybinius popierius. Teismas konstatavo, jog sutuoktinių dalintiną turtą sudaro: butas ir 132/1397 dalis žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (580 000 Lt vertės); 43 568,51 Lt piniginės lėšos, likusios po UAB „Dainara" likvidavimo ir esančios Vilniaus rajono 1 notarų biuro depozitinėje sąskaitoje; SEB akcijų fondų fondo 51871,165900 vnt. vertybinių popierių; Finasta Rusijos suderinto investicinio fondo 99 vnt. vertybinių popierių; Finasta Naujosios Europos suderinto investicinio fondo 77 vnt. vertybinių popierių; Finasta Centrinės ir Rytų Europos investavimo į perleidžiamuosius VP investicinio fondo 49 vnt. vertybinių popierių; AB „TEO" 5 136 akcijos; pagal 2001-11-27 SEB gyvybės draudimo sutartį sumokėtos draudimo įmokos, viso 11 539,62 Lt; pagal 2004-10-21 SEB gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtos draudimo įmokos, viso 500 Lt; pagal 2002-03-01 gyvybės draudimo sutartį Nr. 9100637388 Swedbank Life Insurance SE Lietuvos filialui sumokėtos draudimo įmokos, viso 19 922,40 Lt; pagal 2006-04-24 AB SEB Vilniaus banko su akcijomis susietų obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įgytos 1 000 vnt. obligacijų, kurių bendra nominali vertė – 100 000 Lt; televizorius Philips LCD 80 cm, kurio vertė yra 3 500 Lt; Televizorius Philips LCD 100 cm, kurio vertė yra 5 000 Lt; televizorius Thompson projekcinis, 127 cm ir odiniai baldai (pietų stalas su kėdėmis). Į dalintino turto balansą teismas neįtraukė ieškovo asmeninių daiktų, kuriuos jis įvertina 20 000 (CK 3.120 str.), kadangi asmeniniai daiktai nėra dalintino turto dalimi, todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovę sumokėti 20 000 Lt už pasisavintus ieškovo daiktus (LR CPK 383 str., 385 str. 1 d., LR CK 3.118 str.). Teismas, įvertinęs ieškovo vardu atidarytas sąskaitas Lietuvos bankuose, atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, jog vertybiniai popieriai priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise, nes ieškovo nurodomų dovanojimo sutarčių sudarymo laikotarpiu (nuo 1999-07-02 iki 2003-02-15) nei AB bankas „Snoras“ sąskaitos išraše, nei AB SEB bankas sąskaitos išraše nėra duomenų apie grynųjų pinigų (iš viso 172 000 Lt) įnešimą, o ieškovas bylos nagrinėjimo eigoje negalėjo paaiškinti, kokiu būdu jis už tėvų dovanotus 172 000 Lt įsigijo vertybinius popierius. Dėl šių aplinkybių teismas atmetė ieškovo prašymą nurodomus fondų vertybinius popierius bei akcijas pripažinti jo asmenine nuosavybe. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas pagal 2006-04-24 AB SEB Vilniaus banko su akcijomis susietų obligacijų pasirašymo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įgytas 1 000 vnt. obligacijų laikė bendra sutuoktinių nuosavybe, kurios įtrauktinos į dalintino turto balansą, tačiau teisminio nagrinėjimo metu ieškovui realizavus minėtus vertybinius popierius, galimybės šias obligacijas padalinti neliko, todėl teismas sprendė klausimą dėl santuokoje įgyto turto vertės sumažinimo ir kompensacijos sumokėjimo (CK 3.127 str. 3 d.). Teismas konstatavo, jog nekilnojamojo turto padalinimas natūra šioje byloje yra nepriimtinas dėl šalių tarpusavio konfliktų, peraugdavusių į fizinį smurtą, dėl ko buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimas ieškovui lankytis minimame bute, inicijuoti privataus kaltinimo procesai. Padalinus butą natūra, neabejotinai išliktų faktinio ginčo galimybė sprendžiant turto išlaikymo klausimus, nesutarimai tęstųsi ir toliau, todėl teismas nusprendė šį turtą dalinti ne natūra, o vienam iš buvusių sutuoktinių priteisiant kompensaciją. Nustatydamas šio nekilnojamojo turto vertę, teismas vadovavosi bylos nagrinėjimo metu atliktos 2009-07-10 turto vertinimo ekspertizės išvada Nr. A/SKR 625 ir šalių nurodyta nekilnojamojo turto verte. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovės pajamos yra ženkliai didesnės nei ieškovo, kad atsakovės kreditingumą patvirtina ir banko pažyma, todėl padarė išvadą, kad atsakovė laikytina turinti realias galimybes išmokėti ieškovui kompensaciją, nenukreipus išieškojimo į jai tenkantį po padalijimo turtą, ir ieškovei priteisė nekilnojamąjį turtą – butą ir žemės sklypo dalį, o atsakovui iš ieškovės kompensaciją, lygią pusei dalintino nekilnojamojo turto vertei – 290 000 Lt. Teismas, padalindamas vertybinius popierius, akcijas, atsižvelgė į šio turto specifiką bei į tai, kad iš esmės nebus reikalingi bendri buvusių sutuoktinių veiksmai valdant, naudojantis turtu ir juo disponuojant, bei pripažino, jog vertybinių popierių padalinimas natūra yra palankesnis ir palaikė atsakovės pasiūlytą padalijimo būdą, t.y. vertybinius popierius dalinant po lygiai ieškovei priteista 1 vertybiniu popieriumi daugiau, o atsakovui priteista 436 Lt kompensacija, kuri paskaičiuota vadovaujantis vertybinių popierių įsigijimo verte, kurią nurodė ieškovas.

Teismas nenustatė pagrindų taikyti CK 3.123 str. 3 d. ir nukrypti nuo lygių dalių principo, ieškovui priteistino turto dalį didinant. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad UAB „Dainara“ akcijų rinkos ir balansinė vertė sumažėjo, tačiau ieškovas, turėdamas duomenų apie, jo manymu, netinkamą UAB „Dainara“ valdymą ar neteisėtai vykdomą įmonės likvidavimo procedūrą, turėjo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos su savarankiškais ieškiniais, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Teismas patenkino ieškovo ir atsakovės reikalavimus dėl pagal 2001-11-27 SEB gyvybės draudimo sutartį sumokėtų draudimo įmokų; pagal 2004-10-21 SEB gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtų draudimo įmokų; pagal 2002-03-01 gyvybės draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) Swedbank Life Insurance SE Lietuvos filialui sumokėtų draudimo įmokų, televizoriaus Philips LCD 80 cm ir televizoriaus Philips LCD 100 cm, kadangi dėl šio turto ginčo tarp šalių nėra. Kitą turtą televizorių Thompson, 127 cm, ir pietų stalą su kėdėmis priteisė atsakovei, atsižvelgiant į tai, kad ginčo stalas su kėdėmis yra bute ir jų panaudojimas kitame bute būtų ribotas bei į tai, kad ieškovui natūra priteisti kiti 2 televizoriai, o ieškovui priteisė šio turto 50% dydžio piniginę kompensaciją, kas sudaro 14 000 Lt. Teismas, paskirstydamas šalių bylinėjimosi išlaidas, konstatavo, kad patenkino 26,66 % ieškovo reikalavimų ir 97,75 % atsakovės reikalavimų. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 5 688 Lt (21 335 Lt x 26,66 %) žyminio mokesčio išlaidų, iš ieškovo atsakovės naudai priteisė 9 649,00 Lt (9 871,00 Lt x 97,75 %) žyminio mokesčio išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijas, į tai, kad ieškovo advokatės kontora yra tame pačiame mieste, kur nagrinėjama byla, kad byla neišsiskyrė nei specifiškumu, nei teisinių klausimų naujumu, įvertindamas parengtų procesinių dokumentų kiekį, pačios bylos apimtį, išlaidas ieškovo advokato pagalbai apmokėti sumažino iki 3 000 Lt ir priteisė iš atsakovės, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, 799,80 Lt (3000,00 Lt x 26,66 %). Taip pat teismas visiškai patenkino atsakovės prašymą dėl 10 708,80 Lt ekspertizės išlaidų priteisimo, kadangi minėtas išlaidas atsakovė buvo sumokėjusi už ieškovą. Užskaičius ieškovo ir atsakovės priteistas žyminio mokesčio sumas ir bylinėjimosi išlaidas, teismas atsakovei iš ieškovo priteisė 13 870 Lt.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovas R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-29 sprendimą ir ieškovo R. J. ieškinį patenkinti. Apeliantas sutinka su sprendimo dalimi, kuria jam priteistas šis turtas: pagal 2004-10-21 ieškovo R. J. ir SEB gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtas draudimo įmokas, kurių vertė 500 Lt; pagal 2002-03-01 R. J. ir Swedbank Life Insurance SE Lietuvos filialo gyvybės draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtas draudimo įmokas, kurių vertė 19 922,40 Lt; televizoriai Philips LCD 80 cm. (vertė 3500 Lt), Philips LCD 100 cm. (vertė 5000 Lt). Su likusia sprendimo dalimi apeliantas nesutinka. Pasak apelianto, teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, nes neišsprendė visų ieškinyje keliamų reikalavimų, t.y. neišsprendė reikalavimo pripažinti, kad nuo 2007 m. sausio mėn. 1 d. ieškovas su atsakove negyvena santuokinio gyvenimo, neveda bendro ūkio. Pasak apelianto, šis reikalavimas yra pagrindinis. Taip pat iš esmės neišsprendė klausimo dėl kompensacijos už asmeninių apelianto daiktų nusavinimą priteisimo. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis santuokos nutraukimą, nes šalių santuoka yra jau nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu 2010-05-05. Pažymėjo, kad, paduodamas ieškinį buvo sujungęs kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, t.y. reiškė reikalavimus dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės ir asmeninės nuosavybės sumažėjimo priteisimo, todėl reikalavimas dėl kompensacijos už pasisavintus asmeninius daiktus turėjo būti išspręstas. Šiuo atveju konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl sprendimas pripažintinas negaliojančiu. Taip pat apeliantas pažymėjo, kad neginčijo UAB „Dainara“ likvidavimo, o įrodinėjo, kad atsakovė savo veiksmais privedė šią įmonę prie likvidavimo, ko pasėkoje sumažėjo bendro sutuoktinių turto vertė. Toks reikalavimas buvo suformuluotas patikslintuose ieškiniuose, tačiau teismas šio apelianto reikalavimo neišsprendė. Apelianto įsitikinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš daugybės byloje esančių įrodymų rėmėsi tik nepriklausomų ekspertų išvadomis, turto vertės nustatymo pažymomis bei duomenimis iš vertybiniais popieriais prekiaujančių subjektų apie visus sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančius vertybinius popierius. Tačiau teismas nevertino kitų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina apelianto nuoseklią poziciją dėl atsakovės veiksmų, kuriais ji sumažino sutuoktinių bendro jungtinio turto vertę, t.y. elektroninių žinučių, UAB „APM sprendimai“ pateikto kompaktinio disko su visomis el.žinutėmis, UAB „Dainara“ patikslintų ir VMI pateiktų metinių pelno deklaracijų (už 2002, 2003, 2004, 2005, 2006 metų mokestinį laikotarpį), 2007-10-09 UAB „Dainara“ informacinių pranešimų UAB „MAXIMA LT“, UAB „Aisė“ ir t.t., krovinio važtaraščių kopijų, Vilniaus teritorinės muitinės atsakymo 2009-01-09 į advokatų kontoros paklausimą, 2008-01-28 - 02-26 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. 185-177/1, Atsakovės AB SEB banke turimų sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išrašų ir kt. Taip pat teismas neteisingai įvertino apelianto į bylą pateiktus įrodymus dėl vertybinių popierių įsigijimo ir padarė neteisingas išvadas. Pažymi, kad vertybinius popierius pirko už jam tėvų dovanotus pinigus, ką patvirtina dovanojimo sutartys, kurios yra galiojančios ir nenuginčytos. Pasak apelianto, ta aplinkybė, kad už vertybinius popierius jis atsiskaitė ne grynais pinigais, o bankiniu pavedimu nenuginčija pinigų sumokėtų už vertybinius popierius kilmės. Apeliantas nesutinka su iš jo priteistomis išlaidomis ekspertizei apmokėti. Teigia, kad ekspertizės kaina padidėjo tik dėl atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, t.y. neteikiant ekspertams laiku ir/arba visų ekspertų reikalaujamų dokumentų. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai patenkino atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovo jos naudai 10 708,80 Lt ekspertizės išlaidų, nes remiantis LR CPK 88 str. 1 d. 1 p., LR CPK 93 str. 1 ir 2 d. teismas šias išlaidas paskirsto šalims proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Be to, ekspertizės akte konstatuota, kad Įmonės vertė sumažėjo dėl apelianto įvardintų priežasčių, t.y. dėl atsakovės kryptingų savanaudiškų veiksmų, tačiau teismas nesirėmė šiuo ekspertizės aktu. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų mažinimo. Pažymi, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos remiantis teismo Sprendime minimomis 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis. Byla yra sudėtinga, byla truko ilgiau nei 4 metus, joje buvo atliktos kelios ekspertizės, pateikta daug įrodymų, tiek apeliantas, tiek atsakovė kelis kartus tikslino savo ieškinius ir priešieškinius. Todėl teismo motyvas, kad apeliantas patyrė tik 3 000 Lt advokato pagalbai išlaidų ir nuo jų apeliantui priteisiama 799,80 Lt suma, neatitinka protingumo, sąžiningumo kriterijų. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad ieškovas ne sykį byloje prašė pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, tačiau teismas nepagrįstai tokio prašymo netenkino ir tokiu būdu užkirto kelią apeliantui leistinu būdu rinkti įrodymus ir apginti savo teises. Taip pat bylos nagrinėjimo metu, apklausiant L. J., teismas nepagrįstai šalino ieškovo atstovės užduotus klausimus dėl šio liudytojo turto bei įmonės, nors aptartos aplinkybės rodo, kad šiam liudytojui priklausanti įmonė - UAB „Laurimas“ buvo įkurta siekiant perkelti sutuoktiniams priklausančios įmonės verslą. Taigi teismas pažeidė CPK 17 str., 42 str., nes neužtikrino apelianto teisių teikti įrodymus bei pasinaudoti viena iš leistinų įrodinėjimo priemonių, t.y. šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje neteisingai sudarytas sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansas. Apelianto teigimu, sutuoktinių turto balansas turėjo būti sudarytas 2007-01-01 dienai, t.y. nuo tada, kai sutuoktiniai nustotojo kartu gyventi, tačiau teismas nepagrįstai sutuoktinių turto balansą sudarė sprendimo priėmimo dienai, kas sąlygojo dalies bendro sutuoktinių turto neįtraukimą į turto balansą (įmonės arba kompensacijos). Be to, teismas, įtraukdamas į bendrą sutuoktinių balansą apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančius vertybinius popierius pažeidė CK 3.118 str. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 3.123 str. nuostatas, nepasisakė dėl šio straipsnio 4 dalies, nevertino bylos aplinkybių ir įrodymų pagal šią dalį, todėl teismas nepagrįstai atsisakė nukrypti nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, nes nepagrįstai nevertino visų byloje esančių įrodymų, rodančių, kad atsakovė pasisavino iš įmonės ir savo sąskaitų bankuose lėšas ir naudojo jas savo asmeniniams poreikiams tenkinti, visą verslą „padovanojo“ sūnaus L. J. įmonei UAB „Laurimas“. Taigi, teismas turėjo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir sumažinti atsakovės dalis iš bendro turto šeimos negautų pajamų suma bei priteisti apeliantui 1 052 928.44 Lt kompensaciją. Taip pat apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad nekilnojamojo turto padalinimas natūra šioje byloje yra nepriimtinas dėl šalių tarpusavio konfliktų ir nekilnojamojo viso turto priteisimo natūra atsakovei (LR CK 3.127 str. 3 d.). Byloje yra neteisingai sudarytas bendras sutuoktinių turto balansas, todėl teismas neteisingai parinko ir turto padalijimo būdą. Apeliantas teigia, kad atsakovė nuo pat skyrybų proceso pradžios įvairiais neteisėtais veiksmais apeliantui kenkdavo, šmeiždavo jį, kurdavo įvairias situacijas, siekiant pabloginti jo padėtį. Pažymima, kad priteisdamas atsakovei nekilnojamąjį turtą natūra, o apeliantui kompensaciją, teismas rėmėsi bylos medžiagoje esamu banko raštu kaip įrodymu, kad atsakovė turi galimybę išmokėti apeliantui kompensaciją, tačiau neatkreipė dėmesio, kad banko raštas sprendimo priėmimo metu buvo jau nebegaliojantis. Be to, banko raštas išduotas dviem subjektams: atsakovei ir sūnui L. J.. Šių aplinkybių teismas neįvertino ir taip pažeidė apelianto teises ir teisėtus interesus.

Atsiliepimas

Atsakovė J. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-29 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visus ieškovo ir atsakovės argumentus, išsamiai pasisakė dėl visų ieškovo teiginių. Pažymi, kad CPK 327 str. 2 d., 329 str. 1 d. nuostatos įtvirtina apeliacinės instancijos teismo teisę, bet ne pareigą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui neišspręstų reikalavimų dalyje ir tik tuo atveju, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliaciniame skunde visiškai nepasisakyta, kuo reikalavimas pripažinti, kad šalys kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nuo 2007-01-01, buvo esminis ir su kokiu konkrečiai sutuoktinių bendro turto balanso sudarymo momentu, apelianto manymu, jis turi būti sietinas, nei tas laiko momentas, kurį taikė pirmosios instancijos teismas. Atsakovė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas sutuoktinių dalintiną turtą į jį įtraukė turtą, įgytą tik iki 2007-01-01, kas pasak jos rodo, kad pirmosios instancijos teismas tenkino ir taikė ieškovo minimą reikalavimą, sudarydamas dalintino turto balansą. Atsiliepime pažymima, kad apelianto teiginiai dėl neišspręsto jo reikalavimo dėl kompensacijos už pasisavintus jo asmeninius daiktus priteisimo nėra pagrįsti nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. CPK 383 str. nustatyta, kad bylose, nagrinėjamose CPK IV dalies 2 skirsnyje nustatyta tvarka, šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus šio Kodekso 385 straipsnio 1 dalyje. Teismas, priimdamas apelianto pradinį ieškinį ir patikslintą ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės ir asmeninės nuosavybės sumažėjimo priteisimo, vadovavosi CK 3.118 str. 1 d. nuostata, jog dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 str. 3 d.). Minėtos nuostatos nenumato, kad teismo sprendimu vienas ar kitas sutuoktinis galėtų būti įpareigojamas prievarta pasilikti sau kito sutuoktinio asmeninius daiktus ir dar sumokėti už juos kitam sutuoktiniui piniginę kompensaciją. Priešingai, įstatymas numato, kad asmeninio pobūdžio turtas perduodamas tam sutuoktiniui, kuriam jis priklauso, neišieškant kompensacijos iš to sutuoktinio, kuriam jis tenka. Teismas, išklausęs abiejų šalių paaiškinimus, pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti iš atsakovės 20 000 Lt už jo asmeninius daiktus, esančius pas atsakovę, ir atsakovės reikalavimą įpareigoti apeliantą atsiimti apelianto asmeninius daiktus, kuriuos jis atsisako atsiimti, reikalaudamas vietoje jų piniginės kompensacijos. Teismas, vadovaudamasis CK 3.120 str. 1 d., pripažino ginčo dalyką apelianto asmeniniais daiktais, kurie netrauktini į dalintiną turtą, ir, vadovaujantis CK 3.120 str. 2 d., perduotini apeliantui, neišieškant iš jo kompensacijos atsakovės naudai. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas išnagrinėjo ir šį apelianto prašymą, jį atmesdamas. Pasak atsakovės, apeliantas nepagrįstai nesutinka su teismo išvadomis dėl tariamai netinkamo UAB „Dainara“ valdymo ar neteisėtai vykdomos įmonės likvidavimo procedūros, nurodant ieškovui dėl to kreiptis į teismą teisminės gynybos su savarankiškais ieškiniais. Pažymėjo, kad apeliantas ir atsakovė, būdami santuokoje. įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise 100% UAB „Dainara“ akcijų. Abiem sutuoktiniam priklauso po 50 proc. šių akcijų (LR CK 3.117 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl santuokoje įgyto bendro turto padalijimo. Tačiau dalijamas gali būti tik toks turtas, kuris pripažintinas civilinių teisių objektu. Taigi, sprendžiant klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas ir dėl santuokoje įgytų vertybinių popierių - UAB „Dainara“ akcijų, padalijimo. Šiuo momentu UAB „Dainara“ yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Nei akcininkų sprendimas likviduoti UAB „Dainara“, nei Juridinių asmenų registro sprendimas išregistruoti UAB „Dainara“ nėra ginčijami ir yra galiojantys. Baigus likvidavimo procedūras ir atsiskaičius su visais kreditoriais liko 43 568,51 Lt dydžio piniginė suma, kuri skundžiamu sprendimu buvo padalinta tarp ginčo šalių. Pasak atsakovės, ieškovo prašymas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti jam 1 052 928,44 Lt dydžio piniginę kompensaciją už UAB „Dainara“ turto sumažėjimą nėra teisiškai pagrįstas, pareikštas netinkamai kvalifikuojant savo ir atsakovės teisinius santykius. Kadangi šalys, būdami santuokoje, įgijo UAB „Dainara“ akcijas, tai dalintinas turtas šioje ieškinio dalyje yra tai, kas buvo įgyta - UAB „Dainara“ akcijos, o ne jų kaina. Apelianto prašymas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo šioje dalyje reiškia apelianto prašymą padalinti UAB „Dainara“ akcijas nesilaikant CK 3.117 str. 1 d. nustatytos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos. Apeliantas, prašydamas kompensacijos dėl sumažėjusios UAB „Dainara“ akcijų rinkos vertės, tai sieja su likviduotos ir iš Juridinių asmenų registro išregistruotos UAB „Dainara“ vykdyta ūkine ir komercine veikla, sudarytomis sutartimis, pirkimais, pardavimais, darbuotojų samdymu, finansine atskaitomybe ir kt. Šioje reikalavimų dalyje apeliantas perėjo nuo ginčo, kylančio iš šeimos teisinių santykių, prie ginčo, kylančio iš uždarosios akcinės bendrovės akcininko ir tos bendrovės teisinių santykių. Likviduoto juridinio asmens ūkinė ir komercinė veikla nėra ir negali būti teisminio ginčo dalyku. Apeliantas, būdamas UAB „Dainara“ akcininku, niekada nereiškė pretenzijų dėl bendrovės veiklos, o likvidavus UAB „Dainara“, neliko tam ir teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantas, būdamas 50% UAB „Dainara“ akcijų savininku ir turėdamas duomenų apie, jo manymu, netinkamą UAB „Dainara“ valdymą ar neteisėtai vykdomą įmonės likvidavimo procedūrą, turėjo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos su savarankiškais ieškiniais. Atsakovė taip pat nesutinka su apelianto aiškinimais, kad jis vertybinius popierius įgijo iš asmeninių (jam dovanotų) lėšų. Pasak atsakovės, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto gauta iš tėvų dovana - 172 000,00 Lt grynais pinigais, nebuvo panaudota ginčo vertybinių popierių įsigijimui, taigi, ginčo vertybiniai popieriai pripažintini bendrąja jungtine nuosavybe ir turi būti įtraukti į dalintiną turtą. Taip pat atsiliepime pažymima, kad nors apeliantas nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jo atsakovės naudai 10 708,80 Lt už ekspertizę, tačiau kaip turėtų būti paskirstytos ekspertizės išlaidos apeliantas nenurodo. Atsakovės teigimu, teismas priteisė atsakovei 10 708.80 Lt ekspertizės išlaidų, kai pagal įstatymą turėjo būti priteista 11 565,26 Lt, tačiau atsakovė teismo sprendimo neskundė, todėl keisti šioje dalyje teismo sprendimą nėra pagrindo. Taip pat atsakovė nesutinka su apelianto teiginiais dėl tariamai nepagrįsto jo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo. Pažymėjo, kad bylos trukmė ir jos dydis priklausė iš esmės dėl ieškovo veiksmų, kuriais jis siekė ne pasidalinti turtą, o kuo ilgiau užtęsti procesą, tuo pačiu nepagrįstai didinant ir bylinėjimosi išlaidas. Kadangi byla neišsiskyrė nei specifiškumu, nei teisinių klausimų naujumu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino apelianto išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Taip pat atsakovė nesutinka su apelianto teiginiais, jog teismas, nepripažindamas atsakovės dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinu, šalindamas su byla nesusijusius ieškovo atstovės klausimus, suvaržė jo teises, pažeidė CPK nuostatas. Pažymėjo, kad atsakovė daugiau kaip tris metus dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, apeliantas turėjo galimybę užduoti jai įvairiausio pobūdžio klausimus. Be to, jis norėjo užduoti atsakovei klausimus, susijusius su likviduotos UAB „Dainara“ veikla, kas susiję su juridinio asmens veikla, o ne su asmeninio pobūdžio aplinkybėmis. Atsakovė pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo nustatytu dalintino turto balansu, nepateikia jokių argumentų, kodėl, jo manymu, sutuoktinių turto balansas sudarytas ne 2007-01-01 dienai, bet sprendimo dienai. Apeliaciniame skunde nėra nurodomas nei koks pagal apeliantą turėtų būti dalintino turto sąrašas, nei, atitinkamai, koks konkrečiai turtas turėtų būti įtrauktas papildomai arba išbrauktas iš dalintino turto sąrašo. Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė LR CK 3.118 str., į dalintino turto balansą įtraukdamas jam nuosavybės teise priklausančius vertybinius popierius. Be to, apeliantas nepagrįstai nesutinka su sprendimo dalimi dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-24 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011, nes nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, todėl remtis šioje byloje apelianto pateikta kasacinio teismo nutartimi nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo R. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme; apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (LR CPK 306 str. 2 d., 311 str.)

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių bendro turto padalijimą, nutraukus santuoką. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą teismui tik iš dalies patenkinti pareikštą ieškinį bei priešieškinį. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad tarp ieškovo R. J. ir atsakovės J. J. 1984-05-25 buvo sudaryta santuoka. 2007-11-19 ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jam priteisimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-08 nutartimi buvo išskirti ginčo šalių reikalavimai dėl santuokoje įgyto turto padalijimo į atskirą bylą, paliekant jai Nr. 2-280-430/2010, o civilinei bylai dėl santuokos nutraukimo buvo suteiktas naujas numeris – 2-9173-430/2010. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-05 sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-11-29 sprendimu ieškinį bei priešieškinį dėl turto padalijimo patenkino iš dalies. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinti jo patikslinto ieškinio reikalavimai, apeliaciniame skunde pagrinde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų jo pareikštų reikalavimų (pripažinti, kad šalys bendrai negyvena ir neveda ūkio nuo 2007-01-01, reikalavimo dėl kompensacijos už asmeninius daiktus priteisimo, dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir pan.), netinkamai įvertino įrodymus dėl atsakovės veiksmų sumažinant bendro turto vertę, dėl dovanojimo sutarčių, obligacijų (akcijų) įgijimo asmeninėn ieškovo nuosavybėn, neteisingai sudarė dalintino turto balansą, neteisingai padalino šalių turimą nekilnojamąjį turtą, suvaržė ieškovo teises leistinais būdais surinkti byloje reikšmingus įrodymus, neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutiktu su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais bei panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo pareikštų reikalavimų ir kad teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas aiškiai nurodė, kad ieškinį bei priešieškinį patenkina iš dalies, nurodė, kaip yra padalinamas bendras sutuoktinių turtas, kam ir kokio dydžio yra priteisiamos kompensacijos ir pan., bei nurodė, kad kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas neišdėstė aiškių motyvų, kodėl atmeta ieškovo reikalavimą pripažinti, kad sutuoktiniai kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nuo 2007-01-01, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti tai absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu bei sprendimą panaikinti, nes toks sprendimo neišsamumas nesutrukdė teismui iš esmės teisingai išnagrinėti bylą. Pažymėtina, kad šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai yra reglamentuoti LR CPK IV dalyje XIX skyriuje, kur nurodyta, kad priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo (LR CPK 385 str.). Tik ypatingais (išskirtiniais) atvejais reikalavimai dėl santuokoje įgyto turto padalijimo gali būti išskirti į atskirą bylą. Tačiau net ir tokiu atveju (atskirtoje byloje nagrinėjant reikalavimus dėl sutuoktinių turto padalijimo, kompensacijos priteisimo ir pan.) teismas bei ginčo šalys turi vadovautis minimo CPK skyriaus nuostatomis, kur nurodyta, kad šios kategorijos bylose šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus CPK 385 str. 1 d. Nors apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad minimas jo reikalavimas yra esminis, tačiau nepateikė jokių aiškių motyvų, kokias teisines pasekmes sukelia tokio reikalavimo patenkinimas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas į dalintino bendro turto balansą įtraukė tik turtą bendrai įgytą iki 2007-01-01. Be to, apeliantas šioje dalyje remiasi LR CK 3.127 str. 2 d. nuostata, kur teigiama, jog vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Pažymėtina, kad šios CK nuostatos neatsiejamai yra taikomos kartu su CK 3.67 str. 2 d., pagal kurią tokį reikalavimą negali reikšti sutuoktinis, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis bei šalių paaiškinimus, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-05-05 sprendimu santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės (civilinė byla Nr. 2-9173-430/2010), todėl ieškovas, teismo sprendimu taip pat pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, neturėjo teisinio pagrindo reikšti minimo reikalavimo, o teismas pagrįstai netenkino šio ieškovo reikalavimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo reikalavimo dėl 20 000 Lt kompensacijos už asmeninių daiktų pasisavinimą priteisimo. Kaip minėta, šioje byloje teismas pagrįstai taikė LR CPK IV dalies XIX skyriaus nuostatas. Priešingi apelianto išvedžiojimai nėra pagrįsti. LR CK 3.118 str. 1 d. nustatyta, kad dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (LR CK 3.118 str. 3 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą dėl 20 000 Lt kompensacijos priteisimo išnagrinėjo šios bylos kontekste, įvertindamas, ar asmeniniai ieškovo daiktai gali būti įtraukti į dalintino turto balansą bei ar ieškovui gali būti priteista jo prašoma kompensacija. Teismo sprendimas šį ieškovo reikalavimą atmesti atitinka LR CK 3.120 str. nuostatas. Daryti kitas išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Įvertinus bylos įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal LR CK 3.118 str. nuostatas sudarė teisingą dalintino turto balansą, pagal kurį teisingai padalino šalių bendrai įgytą turtą bei priteisė atitinkamas kompensacijas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo dalintino turto balansą nustatyti 2007-01-01 dienai, o ne sprendimo priėmimo dienai. Tuo labiau, kad, kaip pažymėjo ir atsakovė, į turto balansą buvo įtrauktas šalių tik iki 2007-01-01 bendrai įgytas turtas, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad buvo neteisingai sudarytas turto balansas. Pagal bendrą prezumpciją turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (LR CK 3.88 str. 1 d 1 p., 2 d.). Asmeniui, siekiančiam paneigti šią prezumpciją, tenka pareiga įrodyti, kad konkretų turtą jis įgijo asmeninėn nuosavybėn. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria vertybiniai popieriai (obligacijos, akcijos) buvo pripažinti bendru sutuoktinių turtu. Pasak apelianto, šiuos vertybinius popierius jis įgijo iš asmeninių, jam tėvų padovanotų lėšų, ką patvirtina byloje esančios dovanojimo sutartys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog vertybinius popierius jis įgijo iš tėvų padovanotų lėšų. Vien tas faktas, kad byloje yra pateiktos dovanojimo sutartys (kurios nėra nuginčytos), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad vertybiniai popieriai buvo įgyti būtent iš šiose sutartyse nurodytų lėšų. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad šie pinigai realiai buvo perduoti ieškovui ar įnešti į ieškovo banko sąskaitą. Be to, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, apeliantas bylos nagrinėjimo eigoje negalėjo paaiškinti, kokias pinigų sumas jam dovanojo tėvai ir kokiu būdu už dovanotus pinigus buvo įsigyti vertybiniai popieriai. Pagal bylos duomenis, vertybiniai popieriai buvo įsigyti už ieškovo vardu atidarytose sąskaitose esančias pinigines lėšas. Kaip jau minėta, jokios lėšos pagal minimas dovanojimo sutartis į šias banko sąskaitas nebuvo įneštos. Taigi, pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs bylos įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovas neįrodė, kad vertybinius popierius jis įgijo iš asmeninių lėšų, t.y. asmeninėn nuosavybėn, bei pagrįstai vertybinius popierius įtraukė į dalintino turto balansą. Priešingi apelianto teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl atsakovės veiksmų sumažinant bendro turto vertę, privedant įmonę prie likvidavimo, neišsprendė ieškovo reikalavimo dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (LR CK 123 str. 3 d., 4 d. pagrindu). Byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir sumažinti atsakovės dalis iš bendro šeimos turto negautų pajamų suma bei priteisti apeliantui 1 052 928,44 kompensaciją, teigiant, kad atsakovė savo veiksmais sumažino UAB „Dainara“ turtą, verslą perkėlė į kitą įmonę, o UAB „Dainara“ privedė prie likvidavimo. Įvertinus bylos medžiagą sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra įstatyminių pagrindų nukrypti nuo šalių bendro turto lygių dalių principo (numatytų, numatytų LR CK 123 str. 1 d., 3 d., 4 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad šalys santuokos metu įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise 100 proc. UAB „Dainara“ akcijų. Kaip teisingai atsiliepime pažymėjo atsakovė, nagrinėjamoje byloje gali būti dalijamas tik toks turtas, kuris pripažintinas civilinių teisių objektu. Pagal LR CK 1.102 str. 1 d. akcija - tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 40 str. 1 d., nustatant, kad akcijos - tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Pagal LR ABĮ 2 str. bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių (akcininkų) turto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nors byloje esančios ekspertizės išvadoje nurodyta, kad UAB „Dainara“ akcijų rinkos balansinė vertė sumažėjo, tačiau ieškovas, būdamas įmonės akcininku, turėdamas duomenų apie, jo manymu, netinkamą UAB „Dainara“ valdymą ar neteisėtai vykdomą įmonės likvidavimo procedūrą, turėjo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos su savarankiškais reikalavimais, ką numato ir ABĮ 18 str. 1 d. Byloje nustatyta, kad šiuo metu UAB „Dainara“ yra likviduota. Akcininkų sprendimas likviduoti įmonę bei Juridinių asmenų registro sprendimas išregistruoti įmonę nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Pagal LR CK 3.117 str. 1 d. sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, taigi šalims priklauso po 50 proc. UAB „Dainara“ akcijų. Kadangi po šios įmonės likvidavimo procedūrų įvykdymo liko 43 568,51 Lt suma, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą lygiomis dalimis padalino tarp ginčo šalių. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nenustačius įstatyminio pagrindo. Sutiktina su atsakovės pateiktais paaiškinimais, kad ieškovas, prašydamas kompensacijos dėl sumažėjusios UAB „Dainara“ akcijų rinkos vertės, tai siejo su likviduotos ir išregistruotos UAB „Dainara“ vykdyta ūkine ir komercine veikla, sudarytomis sutartimis, pirkimais, pardavimais, darbuotojų samdymu, finansine atskaitomybe ir pan., t.y. šioje reikalavimų dalyje ieškovas perėjo nuo ginčo kylančio iš šeimos teisinių santykių, prie ginčo, kylančio iš uždarosios akcinės bendrovės akcininko ir tos bendrovės teisinių santykių. Taigi, remiantis išdėstytu, apelianto teiginiai, kad teismas nevertino ieškovo argumentų dėl atsakovės veiksmų, įmonės turto sumažėjimo, dėl galimybės nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo nėra pagrįsti, todėl atmetami. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus. Tai, kad sprendime teismas nepaminėjo apelianto nurodomų byloje esančių rašytinių įrodymų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ar neišsamus. Apelianto nurodomi bylos rašytiniai įrodymai yra pagrinde susiję su ieškovo teiginiais dėl atsakovės neteisėtų veiksmų sumažinant įmonės vertę, perkeliant veiklą ir pan., kurie, kaip minėta, yra atmesti kaip neturintys sąsajumo su nagrinėjamos bylos ieškinio dalyku.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, šalindamas liudytojui užduodamus klausimus, suvaržė jo teises leistinais būdais surinkti reikšmingus bylos įrodymus, pažeidė LR CPK 17 str., 42 str. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimas trunka jau ilgą laiko tarpą; bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė nedalyvavo tik paskutiniuose dviejuose teismo posėdžiuose; bylos eigoje ieškovas bei jo atstovė turėjo pakankamai galimybių gauti reikiamus duomenis, užduoti ieškovei įvairiausio pobūdžio klausimus ir pan. Be to, iš apelianto paaiškinimų seka, kad ieškovas, prašydamas pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdžiuose privalomu, siekė atsakovei užduoti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, o ne su asmeninio pobūdžio aplinkybėmis, todėl, remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl pripažinimo atsakovės dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai šalino ieškovo atstovės liudytojui užduodamus klausimus dėl įmonių veiklos kaip nesusijusius su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Konstatuoti, jog teismas suvaržė ieškovo procesines teises ir tai įtakojo neteisingų išvadų padarymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl priešingi apelianto teiginiai yra atmetami.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl nekilnojamojo turto padalijimo, t.y. dėl nekilnojamojo turto priteisimo atsakovei bei kompensacijos priteisimo ieškovui. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas padarė pagrįstas išvadas, kad dėl šalių tarpusavio sudėtingų santykių, nuolatinių konfliktų, peraugdavusių į smurtinius veiksmus, yra negalimas ginčo šalių nekilnojamojo turto padalijimas natūra, nes toks turto padalijimas ir toliau sąlygotų tarp šalių besitęsiančius nuolatinius konfliktus, gyvenimas kartu ginčo šalims šiame bute būtų neįmanomas, sąlygotų šalių ginčus dėl turto išlaikymo klausimų ir pan. Tai, kad vienoje iš inicijuotų bylų ieškovo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas, t.y. kad tarp šalių nėra susiklostę konfliktiški santykiai ir kad nekilnojamojo turto padalinimas natūra toliau neįtakos šalių ginčų, konfliktų ir pan. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą turtą dalinti ne natūra, o vienam iš sutuoktinių priteisiant visą nekilnojamąjį turtą, kitam – kompensaciją. Aukščiau išdėstytais argumentais buvo atmesti apelianto teiginiai, kad buvo netinkamai sudarytas dalintino turto balansas. Apeliantas, teigdamas, kad jo ir atsakovės turtinė padėtis vienoda, kad jis turi tas pačias galimybes išmokėti priteistą kompensaciją, nepateikė jokių tą patvirtinančių įrodymų. Priešingai, bylos duomenys leidžia teigti, kad ieškovės finansinė padėtis yra geresnė, ji gauna ženkliai didesnes nuolatines pajamas. Tai, kad atsakovės finansinė padėtis yra gera patvirtina ir tai, kad būtent atsakovė už ieškovą bylos nagrinėjimo metu padengė dalį išlaidų už paskirtos ekspertizės atlikimą. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į byloje esančią banko pažymą. Tai, kad ši pažyma galiojo tik 3 mėnesius, kad sprendimo priėmimo metu šis terminas jau buvo pasibaigęs, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovės kreditingumas yra sumažėjęs ir kad ji negalės išmokėti ieškovui kompensaciją, nenukreipus išieškojimo į jai tenkantį po padalijimo turtą. Tą paneigiančių įrodymų ieškovas nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teismo sprendimas priteisti visą nekilnojamąjį turtą atsakovei, o ieškovui – kompensaciją, yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priimdamas šį sprendimą, teismas atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes, tinkamai taikė LR CK 3. 127 str. nuostatas bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priešingi apelianto teiginiai atmetami.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisė ekspertizės išlaidas iš atsakovo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo prašymu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-12-02 nutartimi buvo paskirta įmonės apskaitos atskaitomybės bei turto vertinimo teismo ekspertizė. Atlikus ekspertizę buvo pateikta sąskaita 18 278,40 Lt sumai. Ieškovas įmokėjo 2 000 Lt, o atsakovė 500 Lt užstatą už ekspertizės atlikimą. 2009-06-08 teismas nutartimi įpareigojo ieškovą papildomai padengti 11 708,80 Lt, o atsakovę – 4 069,60 Lt. Tačiau ieškovas sumokėjo tik 1 000 Lt, o likusią sumą (10 708,80 Lt) padengė atsakovė. Taigi viso už ekspertizės atlikimą šalys patyrė tokias išlaidas: ieškovas 3 000 Lt, atsakovė – 15 278 Lt. Teismas teisingai nustatė, kad buvo patenkinti 26,66 proc. ieškinio reikalavimų bei 97,75 proc. priešieškinio reikalavimų, todėl pagrįstai iš ieškovo atsakovei priteisė 10 708,80 Lt ekspertizės išlaidų. Nėra pagrindo sutikti, kad ekspertizės išlaidų padidėjimą sąlygojo atsakovės veiksmai. Nors byloje yra duomenų, kad atsakovei buvo paskirta bauda už dokumentų nepateikimą, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad ekspertizės išlaidos padidėjo būtent dėl atsakovės veiksmų. Pažymėtina, kad ir pats ieškovas vengė apmokėti jam tenkančią dalį ekspertizės išlaidų, todėl ieškovė, siekdama, kad nebūtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, šias išlaidas padengė už ieškovą. Įvertinus šias aplinkybes, patenkintų reikalavimų proporcingumą, šalių elgesį, konstatuotina, kad teismas pagrįstai, nepažeisdamas LR CPK 88 str. 1 d., 93 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, iš atsakovo ieškovei priteisė 10 708,80 Lt ekspertizės išlaidų. Apeliaciniame skunde išdėstyti kiti teiginiai nepaneigia šios išvados pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, į bylos pobūdį, bylos aplinkybes, procesinių dokumentų kiekį, bylos dydį, kitas svarbias aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad ieškovo nurodomos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 3 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta tik 26,66 proc. ieškinio reikalavimų, teismas pagrįstai iš atsakovės ieškovui priteisė 799,80 Lt jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nors apeliantas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, tačiau nepateikia jokių aiškių teisinių ir faktinių argumentų, kodėl toks teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, šalių elgesį bylos nagrinėjimo eigoje, atliktų procesinių veiksmų kiekį, jų reikšmę teisingam ir greitam bylos išnagrinėjimui, neturi pagrindo kitaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, todėl priešingi apelianto teiginiai atmetami.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo prašymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-03 nutartimi buvo atidėtas R. J. žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki galutinio procesinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad buvo visiškai atmestas ieškovo R. J. apeliacinis skundas, iš ieškovo valstybės naudai priteistinas 20 546 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. J. valstybės naudai 20 546 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai Romualda JanovičienėDalia KačinskienėKolegijos pirmininkas Dainius Rinkevičius