- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-280-366-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00201-11-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
- 2.4.6Neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apskundimas (BPK 311-319 str.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-07 nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams 1 mėnesiui.
S. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas pilnai, priteisiant iš V. L. 52,46 Lt S. K., S. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš V. L. 2000 Lt S. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 26 d., apie 01.00 val., prie naktinio klubo „N. T.“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, dirbdamas klubo „N. T.“ apsaugos darbuotoju, įžūliu elgesiu, susijusiu su asmens sveikatos sutrikdymu, sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį, o būtent: papurškė cheminių dujų S. K. ir E. J. į veidą, tuo nukentėjusiajam S. K. padarydamas cheminį akių junginių bei ragenų nudegimą, tai yra nežymiai sutrikdė S. K. sveikatą bei sukėlė nukentėjusiajai E. J. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-07 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. V. L. taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą:
- išreikalauti iš Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties informaciją ir dokumentus apie tai, ar buvo gautas 2010-12-26 apie 1.00 val. telefoninis iškvietimas prie naktinio klubo "N. T.". Jeigu taip, tai išreikalauti informaciją kada, koks buvo gautas pranešimas, ką nustatė atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, taip pat išreikalauti iškvietimą patvirtinančių dokumentų (įrašų iš žurnalo (ų) ir kt.) patvirtintas kopijas. Jeigu yra kitų duomenų, reikšmingų S. K. gydymui, jo sveikatos būklei bei priežiūrai, apeliantas prašo juos papildomai išreikalauti;
- išreikalauti iš Respublikinės Panevėžio ligoninės informaciją ir dokumentus apie tai, kada (metai, mėnuo, diena, valanda) kreipėsi S. K. į ligoninę, koks gydytojas jį apžiūrėjo, kokia medicinos pagalba buvo jam suteikta, kiek laiko jis praleido ligoninėje, ar buvo jam išrašyti gydymui vaistai, jeigu taip, tai kokie (receptiniai ar ne, ir kokie jų pavadinimai);
- paskirti byloje teismo vaizdo ekspertizę, pavedant ekspertams atsakyti į šiuos klausimus: Kokia subjektų, užfiksuotų tyrimui pateiktoje medžiagoje, tapatybė? Kokie subjektų, užfiksuotų tyrimui pateiktoje medžiagoje, atliekami veiksmai ir koks atliekamų veiksmų eiliškumas? Ar pateiktas tyrimui įrašas yra ištisinis?
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad jo atžvilgiu priimtas Panevėžio miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
V. L. tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, jog ašarines dujas panaudojo būtent jis. Teigia, kad 2010 m. gruodžio 26 d. įvykių detaliai nepamena. Nurodo, kad tą dieną dirbo apsaugos darbuotoju naktiniame klube „N. T.". Naktinis klubas buvo perpildytas, todėl leisti daugiau žmonių nebuvo įmanoma. 2010 m. gruodžio 26 d. apie 01.00 val. prie klubo „N. T." pradėjo būriuotis agresyviai nusiteikę jaunuoliai, jie reikalavo įleisti juos į klubą, spardė duris, rodė nepadorius gestus. Iš vaizdo įrašo matyti, kad bent trys asmenys mėtė ledą į langus ir įėjimo zoną. Negali pasakyti ar ledą į langus mėtę asmenys yra nukentėjusieji, nes buvo tamsu, tačiau buvo matyti, kad kompanija bendrauja tarpusavyje, yra pažįstami.
Šalies argumentai
Skunde nuteistasis nurodo, kad tą vakarą su juo dirbo dar du apsaugos darbuotojai – tai V. L. ir kitas asmuo, kurio nei vardo, nei pavardės nepamena. Rūbinėje tuo metu dirbo V. B.. Esant realiai grėsmei saugomam turtui, savo ir kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, tiek jis, tiek jo kolegos, galėjo pasinaudoti ašarinių dujų balionėliais, kurie yra laikomi leistinomis specialiosiomis priemonėmis.
Kas tiksliai panaudojo cheminę medžiagą vaizdo įraše nesimato, tai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje. V. L. manymu, ši aplinkybė rodo, kad teismas rėmėsi tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Apeliantas skunde pateikia smulkią nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų analizę, kuria daro išvadą, kad nukentėjusiųjų S. K. ir E. J., liudytojų A. Š., M. M. parodymai nenuoseklūs, neatitinkantys tikrovės, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Vėliau šie parodymai, apelianto manymu, galimai buvo suderinti.
Šalies argumentai
V. L. nesutinka su teismo išvada, kad jo veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Apeliantas tvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nevertino visų būtinųjų BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo ar nebuvimo jo veiksmuose, susiklosčiusią situaciją vertino šališkai, remdamasis vien nukentėjusiųjų subjektyviais išgyvenimais ir nepagrįstu, neobjektyviu manymu.
Apeliantas nesutinka su nuosprendžio argumentais, kuriais jo veiksmai įvertinti kaip įžūlus elgesys, susijęs su asmens sveikatos sutrikdymu. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas darbinių pareigų vykdymą, turto ir sveikatos saugojimą, esant grėsmingai situacijai, laikė moralės požiūriu nepriimtiną veikimą. Skunde nurodoma, kad naktinio klubo apsaugininkai, papurkšdami ašarines dujas, atrėmė kėsinimąsi ir veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes prie klubo besibūriavę jaunuoliai pažeidinėjo viešąją tvarką (BK 28 str.). Būtinoji gintis gali būti įgyvendinta neatsižvelgiant į tai, ar galima buvo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (Nr. 2K-7-313/2012).
Teismas nekonstatavo ir nusikaltimo objektyviojo požymio – padarinių buvimą. BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra materiali, tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo, kokiu būdu buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir visuomenės rimtis. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, nebuvo padaryta žymi materialinė žala, nebuvo sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, nebuvo žmonėms sukeltas didelis išgąstis, nekilo sumaištis, nebuvo nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan., todėl nei visuomenės rimtis, nei tvarka nebuvo sutrikdyti.
Apeliantas neigia savo veiksmuose ir subjektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., požymio - kaltės buvimą. Nurodo, kad viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia (kasacinės nutartys Nr. 2K-216/2007, 2K-122/2008, 2K-248/2008, 2K-426/2008, 2K-159/2009). Kaltininkas turi suprasti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir šių padarinių nori. Tačiau šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neanalizavo tyčios turinio, kaltės faktas buvo tiesiog preziumuotas. Apeliantas V. L. skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-15 nutartį baudžiamojoje byloje Nr.2K-402/2013, kuria jis buvo išteisintas ne dėl to, kad neįrodyta kaltė, bet dėl to, kad nėra nusikaltimo sudėties. Apeliantas mano, kad skundžiamame 2014-02-07 nuosprendyje teismas šiuos teisinius klausimus supainiojo, todėl pažeidė specialųjį nulla poena sine lege principą (nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės). Vaizdo įrašai, apelianto manymu, negali būti tyčios ar neatsargumo įrodymas, nes jie susiję tik su fakto klausimais.
Skunde nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nepagrįstai nesvarstė kitokios nei baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybės, nevertino galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. V. L. manymu, dujų papurškimas, siekiant apsaugoti turtą ir klientus, nėra pasiekęs tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostata, būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių taikymas tokį veiksmą padariusiam asmeniui. Šiems argumentams pagrįsti apeliantas remiasi Konstitucinio teismo nutarimais (2006 m. sausio 16 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimais). Šiuo atveju V. L. mano, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip administracinės teisės pažeidimas pagal ATPK 174 str., kuris numato atsakomybę už nedidelį chuliganizmą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-12 nutartis byloje Nr. A2.9.-4983-897/2012).
Apeliantas pažymi ir tai, kad jis inkriminuotus veiksmus padarė vykdydamas savo darbines pareigas, todėl jam lieka neaišku, kodėl Panevėžio miesto apylinkės teismas nesvarstė jo veiksmų Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų, darbo sutarties ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų kontekste. Jo ar jo kolegų veiksmai galėjo būti vertinti ir kaip darbo drausmės pažeidimas. Teismas nesvarstė jo buvusio darbdavio atsakomybės už savo darbuotojų padarytą žalą darbo metu.
Skunde plačiai dėstomi įrodymų vertinimo teoriniai aspektai bei nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas neišsamiai ir paviršutiniškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, nevertino įrodymų visumos, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Priimant nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai duoti teisme, skyrėsi nuo pirminės apklausos metu duotų parodymų. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaravimai yra esminiai. Nukentėjusiųjų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymai iš esmės prieštaravo nuteistojo parodymams ir vaizdo įrašui. Be to, nukentėjusieji skirtingai aiškino įvykių eigą buvusią prieš konfliktą bei po jo, todėl ir esminius įvykius jie galėjo aiškinti sau tinkama linkme, pateikti faktinių aplinkybių neatitinkančius duomenis.
Šalies argumentai
Apeliantas pažymi, kad gynėjas pateikė prašymus Respublikinei Panevėžio ligoninei ir Panevėžio miesto greitosios pagalbos stočiai dėl informacijos ir dokumentų pateikimo, tačiau informacijos negavus, 2013-11-27 teismo posėdžio metu buvo pateiktas prašymas teismui - išreikalauti susijusius dokumentus iš minėtųjų įstaigų, taip pat iškviesti specialistą, kuris po įvykio apžiūrėjo nukentėjusįjį S. K.. Tačiau teismas nepagrįstai nusprendė prašymus dėl dokumentų išreikalavimo ir specialisto iškvietimo atmesti. Toks teismo sprendimas prieštarauja bylos išsamaus ir nuodugnaus tyrimo principui. 2011-05-02 specialisto išvada Nr. G 278/11 (05) yra vertintina, kaip kelianti rimtų abejonių, nes surašyta praėjus 5 mėnesiams po įvykio. Abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliantas teigia, kad, teismas nepagrįstai atmetė ir jo prašymą dėl ekspertizės paskyrimo, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą.
Taip pat, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis ir jo gynėjas 2013-04-03 teismo posėdyje nedalyvavo dėl svarbių priežasčių, todėl M. M. apklausa be jų dalyvavimo yra ne kas kita, kaip gynybos teisių pažeidimas.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Jo manymu, Panevėžio miesto apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam klausimą, nesivadovavo CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis nepateikė duomenų dėl padaryto akių sužalojimo pasveikimo galimybių, liekamųjų reiškinių. Teismo nurodytas motyvas, kad, jam nustatyti fiziniai sužalojimai sunkesnių pasekmių nesukėlė, bet ilgą laikotarpį negalėjo normaliai matyti" ir dėl to jam reikia priteisti 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, visiškai nepagrįstas ir prasilenkia su protingumo kriterijais. Teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Padarytas sužalojimas nesukėlė nukentėjusiojo fizinei ir psichinei sveikatai ilgalaikių ir negrįžtamų pakitimų, nepakenkė jo reputacijai, nesumažino karjeros galimybių, jis gali gyventi įprastą gyvenimą, dirbti tą patį darbą, kurį dirbo iki įvykio. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti padariniai „ilgą laiką negalėjo normaliai matyti" yra subjektyvus ir deklaratyvus teiginys, neįrodytas jokiais papildomais duomenimis, pvz. okulisto pažyma, kad nukentėjusiajam yra sutrikęs regėjimas.
Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo pilnai ir objektyviai, todėl prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. S. K. atsikirtime nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, yra niekuo nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio. Kategoriškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad jis įvykio metu elgėsi agresyviai, parodymus davė melagingus, suderintus su kitais liudytojais parodymus.
Nukentėjusysis teigia, kad kaltinamojo kaltė yra įrodyta ne tik nuosekliais jo, liudytojų A. Š., E. J. ir M. M. parodymais, kurie neturėjo jokio išankstinio nusistatymo prieš kaltinamąjį, bet ir kaltinamojo pageidavimu apklausto jo kolegos V. L. bei naktinio klubo savininko D. D. teismo posėdžio metu duotais parodymais. Liudytojas V. L., duodamas parodymus apie to vakaro įvykį, puikiai prisiminė, kad nukentėjusysis sveikinosi su kažkokiais asmenimis, kaltinamasis minimą vakarą purškė ašarines dujas, o tai patvirtina kaltinimo dalyką, t.y., kaltinamajam pareikštus kaltinimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojas D. D. taip pat parodė, kad jis, kaip klubo savininkas, nurodė apsaugos darbuotojams konfliktus spręsti taikiai, be bereikalingo jėgos naudojimo, esant reikalui iškviesti policijos pareigūnus. Tačiau V. L. nesilaikė ne tik darbdavio nurodymų, bet ir jo darbines funkcijas reglamentuojančių teisės aktų. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo (2004-07-08, Nr. IX-2327) 8 str. 6 d. numatyta, kad „apsaugos darbuotojas privalo nedelsdamas pranešti atitinkamai teritorinei policijos įstaigai apie tai, kad buvo panaudotas šaunamasis ginklas ar specialiosios priemonės ir dėl to žuvo žmogus arba jam buvo sutrikdyta sveikata ar padaryta akivaizdi turtinė žala". To paties įstatymo 15 str. 3 d. numatyta, kad: „atsiradus pagrindui panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, apsaugos darbuotojas privalo įspėti įtariamą teisės pažeidėją apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, jei šis nevykdys apsaugos darbuotojo nurodymų, duodamų įgyvendinant šio įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę apsaugos darbuotojo ar saugomo subjekto, ar saugomame objekte esančių asmenų gyvybei ar sveikatai arba įspėti yra neįmanoma". S. K. tvirtina, kad nuteistojo elgesys yra neteisėtas ir atitinka viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį (Nr. 2K-282/2010).
Nukentėjusysis atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Mano, kad V. L. sveikatą jam sutrikdė tik tiesiogine tyčia ir viešoje vietoje (Nr. 2K-122/2008).
Nukentėjusysis nesutinka su apeliacinio skundo prašymu išreikalauti iš gydymo įstaigos medicininius dokumentus. Nurodo, kad byloje yra pateikti visi reikalingi dokumentai dėl jo sužalojimo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis V. L. tvirtina, kad jis nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., nepadarė ir prašo jį išteisinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai V. L. pripažino kaltu pažeidus viešą tvarką. Sprendžiant V. L. kaltės klausimą, nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nuteistasis skunde neigia šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, kad ašarines dujas purškė būtent jis - spec. priemonę galėjo panaudoti kiti du tą naktį klube dirbę apsaugos darbuotojai. Nuteistasis taip pat neigia kaltės ir padarinių buvimą.
Su apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka. V. L. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais: V. L., nukentėjusiųjų S. K. ir E. J., liudytojų V. L., V. B., A. Š., D. D., M. M. duotais parodymais, rašytine bylos medžiaga. Minėti įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
Iš nukentėjusiųjų S. K. ir E. J. bei jų draugų M. M. ir A. Š. parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad jie 2010-12-26, apie 01 val. susirinko prie naktinio klubo „N. T.“, tačiau apsauginis V. L. pasakė, kad vietų nėra. Niekas iš šios kompanijos nesikeikė ir netriukšmavo. S. K. paskambino klube esantiems draugams ir kalbėdamas artėjo prie klubo durų. Būnant nuo jų 1,5 metro, prie sienos, V. L. pravėrė klubo duris, iškišo ranką ir papurškė dujas į žmones. S. K. užsidengė veidą ir suklupo, jam skaudėjo akys, sunku buvo kvėpuoti. Dujos buvo užpurkštos ir šalia stovėjusiai jo draugei E. J. ant veido ir drabužių. M. M. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, tačiau jos nesulaukę, S. K. patys nuvežė į ligoninę taksi.
Kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis, rašydamas pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, neįvardino jį sužalojusio asmens, prašė jį nustatyti (1 t., b.l. 86), jo neįvardino ir tyrėjui rašę paaiškinimus nukentėjusioji E. J. bei liudytojai M. M. ir A. Š. (1 t., b.l. 88, 89, 90). Tačiau byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, jog būtent nuteistasis V. L., o ne kitas apsaugos darbuotojas tyčia įžūliu elgesiu, susijusiu su asmens sveikatos sutrikdymu, sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį. Tokie duomenys yra paties V. L. 2010-12-30 duotame paaiškinimas tyrėjui, kuriame jis nurodo, kad 2010-12-26, apie 01 val. dirbdamas klube „N. T.“, neįleido į vidų lankytojų, nes klube buvo daug žmonių. Prie klubo laukę asmenys buvo nepatenkinti, jie daužė duris, rodė nepadorius gestus, mėtė sniegą į klubo duris. Jo žodžiais tariant: „kai kažkas iš laukusių prie durų jaunuolių stipriai sudavė į durų stiklą, aš buvau priverstas panaudoti spec. priemonę – ašarines dujas tikslu atitraukti netinkamai besielgiančius asmenis nuo klubo, kad nesugadintų turto, nes prieš du mėnesius buvo taip išdaužę klubo lango stiklą“ (1 t., b.l. 91). Drauge su V. L. dirbęs apsaugos darbuotojas V. L. teisiamojo posėdžio metu patvirtino tyrėjui duotus parodymus (1 t., b.l. 104), kad laikotarpyje nuo 24 iki 01 val. jis dirbo klubo antrame aukšte. Būdamas netoli laiptų, iš kur jam gerai matyti kas vyksta pirmame aukšte prie durų, matė kaip V. L. staigiai atidaro duris ir, papurškęs dujomis, staigiai jas uždaro. Nulipo į pirmą aukštą padėti V. L.. Lipdamas žemyn, vėl pamatė, kaip V. L. atidaro duris ir papurškia dujomis antrą kartą. Rūbinės darbuotoja V. B. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b.l. 105). Nors V. B. iš savo darbo vietos tiesiogiai nematė, kaip V. L. į lauke stovinčius asmenis purškė dujas, tačiau ji patvirtino, kad 2010-12-26, apie 24 val., tuo metu, kai lauke ties įėjimu į klubą būriavosi grupė žmonių, kurių tarpe buvo ir agresyviai nusiteikusių, pirmame aukšte prie įėjimo durų dirbo būtent V. L.. Ji girdėjo kaip V. L. drausmino žmones, juto dujų kvapą. Teisiamojo posėdžio metu apklaustam klubo „N. T.“ savininkui taip pat nekilo abejonių dėl dujas į žmones papurškusio apsaugos darbuotojo identifikavimo (2 t., b.l. 151). Jis paaiškino, kad su V. L. po įvykio aptarė šią situaciją, V. L. jam papasakojo apie panaudotas dujas. Minėti įrodymai pirmosios instancijos teismui leido padaryti kategorišką išvadą, kad būtent V. L., o ne kitas tuo metu dirbęs apsaugos darbuotojas papurškė dujas į nukentėjusiuosius S. K. ir E. J..
Tiek nukentėjusieji S. K. ir E. J., tiek įvykio vietoje buvę jų draugai M. M. ir A. Š. iki įvykio V. L. nepažinojo, susipykę nebuvo, todėl apeliaciniame skunde išreikštos abejonės, kad jie, suderinę savo parodymus, galėjo V. L. apkalbėti, yra nepagrįstos, juolab, kad šių asmenų parodymus patvirtina nuteistojo kolegų V. L. ir V. B. bei klubo savininko D. D. parodymai.
Skunde nurodoma, kad ašarinės dujos buvo papurkštos, esant būtinosios ginties situacijai, nes prie klubo besibūriavę jaunuoliai pažeidinėjo viešąją tvarką (BK 28 str.). Šis skundo argumentas atmetamas. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus.
Byloje nustatyta, kad V. L. purškiama dujų čiurkšlė pataikė nukentėjusiajam S. K. į akis, o nukentėjusiajai E. J. - ant veido bei drabužių, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtent šie du asmenys buvo agresyviai nusiteikę, mėtė į klubo pusę sniego gniūžtes ar ledo gabalus ir kad nuo jų reikėjo ginti klubo turtą bei kitų žmonių sveikatą. To negalėjo patvirtinti ir V. L.. Priešingai, byloje nustatyta, kad šie asmenys į klubą atvyko blaivūs, o neįleisti į vidų, telefonu susiskambino su klube buvusiais draugais ir laukė jų išeinančių netoli durų. Nukentėjusieji ir liudytojai M. M. bei A. Š. tvirtino, kad tuo metu prie klubo iš viso nebuvo tokios situacijos, kuriai atremti reikėtų naudoti specialias priemones. Pradėto ar tiesiogiai gręsiančio akivaizdaus kėsinimosi nebuvimą patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog kiti asmenys (ne nukentėjusieji) metė į durų pusę nenustatytus daiktus ir pasišalino. Po daiktų metimo praėjus beveik vienai minutei, kurios metu tvarka prie klubo savaime normalizavosi ir nieko ginti nebereikėjo, nukentėjusieji buvo apipurkšti. Šios aplinkybės paneigia skundo argumentą, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Liudytojas D. D. teismui paaiškino, kad jis, kaip klubo savininkas, nurodė apsaugos darbuotojams konfliktus spręsti taikiai, be bereikalingo jėgos naudojimo, esant reikalui iškviesti policijos pareigūnus. Tačiau V. L. nesilaikė ne tik darbdavio nurodymų, bet ir jo darbines funkcijas reglamentuojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo (2004-07-08, Nr. IX-2327). Nuteistasis per stiklines duris lauke esančią situaciją puikiai matė ir suprato, kad viešoji tvarka ten buvusių asmenų nėra pažeidinėjama ir poreikio purkšti dujas nėra, tačiau, neįspėjęs apie ketinimą panaudoti specialiąliąją priemonę, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 15 str. 3 d., nukreipė dujų balionėlį į ramiai stovinčius žmones ir jį panaudojo. Tokius veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip tyčinius ir įžūlius.
Apeliantas skunde neigia padarinių buvimą, nes, jo manymu, nebuvo sutrikdyta nei visuomenės rimtis, nei tvarka. Šis skundo argumentas taip pat atmetamas. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda, kai kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kai dėl jų kilo įstatymo dispozicijoje nurodyti neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai viešoje vietoje, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, dėl kaltininko elgesio aplinkiniai pasijuto šokiruoti, jiems sukeltas išgąstis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009). Akivaizdu, kad žmonės, susirinkę prie naktinio klubo, tikėjosi smagiai praleisti laisvalaikį. Jie laukė, tikėdamiesi, kad atsiras vietų ir jie pateks į klubą. Tačiau, kaip nurodė nukentėjusieji S. K. ir E. J., o taip pat liudytojai M. M. bei A. Š., po to, kai buvo papurkštos dujos, jie bei kiti šalia klubo stovėję žmonės, buvo šokiruoti. Anot. M. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų (2 t., b.l. 107-108), visi išsigandę atsitraukė ir klausinėjo vienas kito kodėl buvo papurkštos dujos. Taigi, nėra abejonių, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo pažeista asmenų teisė į ramybę, poilsį, netrukdomą buvimą, t.y. pažeista visuomenės tvarka ir rimtis.
Nuteistasis išreiškė abejonę dėl padaryto nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo, tvirtina, jog byloje nėra įrodymų, jog jis tuoj pat po įvykio kreipėsi į ligoninę. Tačiau bylos duomenimis sveikatos sutrikdymas S. K. yra įrodytas. Pagal nukentėjusiųjų bei liudytojų M. M. ir A. Š. parodymus S. K. po dujų papurškimo „degė“ akys, jam buvo reikalinga skubi medicinos pagalba. M. M. paskambino pagalbos telefonu, tačiau, nesulaukę greitosios medicinos pagalbos, S. K. nuvežė į ligoninę taksi. Ligoninėje buvo plaunamos akys, lašinami vaistai. Nuteistojo gynėjo prašymu apeliacinės instancijos teismas išreikalavo pažymą iš VšĮ Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties, kurioje patvirtinti minėtų asmenų parodymai. Pažymoje nurodyta, kad 2010-12-26, 01.19 val. buvo gautas skambutis vykti adresu (duomenys neskelbtini), prie naktinio klubo „N. T.“, kvietimo priežastis – pripurkšta į akis. Pažymoje taip pat nurodyta, kad nuvykus pagal iškvietimą 01.24 val., ligonio nerado. Tai, kad S. K. dėl abiejų akių junginių ir ragenų chemimio nudegimo teko lankytis pas gydytojus, patvirtina kita apeliacinės instancijos teismo išreikalauta VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės pažyma (3 t., 52-55). Specialisto išvadoje S. K. konstatuotas cheminis akių junginių bei ragenų nudegimas, padarytas galimai cheminių medžiagų poveikyje, galimai purškiant iš dujų balionėlio. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 31).
Aptarti įrodymai leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad V. L. viešoje vietoje, dirbdamas klubo „N. T.“ apsaugos darbuotoju, įžūliu elgesiu, susijusiu su asmens sveikatos sutrikdymu, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliantas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Jo manymu, Panevėžio miesto apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam klausimą, nesivadovavo CK 6.250 straipsnio nuostatomis.
Šie skundo argumentai taip pat atmetami. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. K. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš V. L. priteisti 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į neturtinės žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes, t.y. į kūno sužalojimo sunkumo laipsnį (nežymus sveikatos sutrikdymas), patirtą fizinį skausmą, nepatogumus ir išgyvenimą, atsižvelgė ir į nuteistojo turtinę padėtį, nedideles jo pajamas, o taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo prašomą priteisti 30 000 Lt dydžio neturtinę žalą sumažino iki 2000 Lt, kuri negali būti laikoma per didele. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas laikėsi CK 6.250 straipsnyje numatytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų.
Nuteistasis skunde nurodo, jog padarytas sužalojimas nesukėlė nukentėjusiojo fizinei ir psichinei sveikatai ilgalaikių ir negrįžtamų pakitimų, nepakenkė jo reputacijai, nesumažino karjeros galimybių ir kt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esant byloje duomenų apie nuteistojo skunde minimus neturtinės žalos kriterijus, neturtinės žalos dydis būtų ženkliai didesnis už priteistą 2000 Lt sumą. Šiuo atveju priteista neturtinė žala nukentėjusiajam atitinka būtent šioje byloje nustatytus kriterijus.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-07 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.