Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Laimai Zajankauskienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 25S219742, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, taip pat dėl 2025 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 25S219750, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2025 m. birželio 5 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, ketindamas toliau dirbti metalo apdirbimo staklių derintoju ir operatoriumi. Atsakydamas į klausimyno klausimą („Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos“), pareiškėjas nurodė, kad 1997 m., 1999–2000 m. ir 2001–2012 m. dirbo Minsko automobilių gamykloje staklių derintoju.

Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti klausimyne pateiktą informaciją, 2025 m. birželio 6 d. per MIGRIS komunikaciją paprašė pareiškėjo pateikti darbo knygelės skaitmeninę kopiją. Migracijos departamentas per MIGRIS 2025 m. birželio 6 d. gavo asmens 1997 m. liepos 17 d. Baltarusijoje išduotos darbo knygelės PK Nr. 338622 skaitmeninę kopiją. Minėtoje darbo knygelėje nurodyta, kad asmuo nuo 1997 m. liepos 7 d. iki 1997 m. lapkričio 12 d., nuo 1999 m. birželio 10 d. iki 2000 m. birželio 23 d. ir nuo 2001 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. liepos 17 d. dirbo Baltarusijos Respublikos Minsko automobilių gamykloje („MAZ“), iš darbo atleistas už pravaikštas be pateisinamos priežasties.

Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. gavo VSD raštą Nr. 18-10459, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis 1997 m., 1999–2000 m. ir 2001–2012 m. dirbo Minsko automobilių gamykloje („MAZ“), t. y. Baltarusijos Respublikai strateginę reikšmę turinčioje valstybės įmonėje, glaudžiai susijusioje su Rusijos karinės pramonės sektoriumi ir įtrauktoje į Europos Sąjungos bei Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijų sąrašus. VSD vertinimu, darbas tokio pobūdžio įmonėje sukelia kontržvalgybinių rizikų, nes Baltarusijos žvalgybos tarnybos kontroliuoja strateginių sektorių įmones, verbuoja jų darbuotojus, palaiko ar atnaujina ryšius su buvusiais darbuotojais ir išnaudoja jų ryšius bei judėjimą užsienyje veiklai, nukreiptai prieš NATO ir Europos Sąjungos valstybes, įskaitant Lietuvos Respubliką. Atsižvelgus į pareiškėjo periodinius vykimus į Baltarusiją ir esamą geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjui leidus gyventi Lietuvoje jis galėtų būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į aplinkybių visumą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, 2025 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 25S219742 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat 2025 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 25S219750 uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Dėl Migracijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 25S219742 teisėtumo

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720/2014).

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, Europos Žmogaus Teisių teismas teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

Europos Žmogaus Teisių teismas taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (Europos Žmogaus Teisių teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Pažymėtina, jog Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. redakcija, nutarimo Nr. XIV-795) (toliau – Nacionalinio saugumo strategija). Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ buvo pasmerktos šių valstybių karinės operacijos, siekiančios nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią. Seimas išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui bei paragino stiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms grėsmėms ir jų specialiųjų tarnybų veiklai.

Nagrinėjamu atveju, teismas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl sprendimų neteisėtumo. Pažymėtina, kad priimant ginčijamus sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, šiuo atveju – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal UTPĮ 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu, teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat ir UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Be kita ko, teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė griežtai jam įstatymu suteiktos kompetencijos ribose ir laikydamasis teisės aktuose nustatytos sprendimų priėmimo procedūros. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas UTPĮ nuostatas, sąmoningai atskyrė administracinį leidimų gyventi išdavimo (keitimo) sprendimų priėmimą nuo specializuoto grėsmės valstybės saugumui vertinimo, pastarąją funkciją priskirdamas kompetentingai nacionalinio saugumo institucijai, t. y. VSD. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas tuo, kad valstybės saugumo grėsmių identifikavimas, analizė ir prognozavimas reikalauja specialių žvalgybinių, analitinių ir kontržvalgybinių pajėgumų, kurių nei Migracijos departamentas, nei teismas neturi ir negali turėti. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas neturi nei teisinio pagrindo, nei faktinių galimybių savarankiškai pervertinti ar paneigti VSD pateiktų išvadų turinio, jų pagrįstumo ar metodologijos, o institucijos pareiga apsiriboja tuo, kad, gavusi kompetentingos institucijos išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, privalo ją įvertinti kaip esminę ir lemiamą sprendimo priėmimo prielaidą. Priešinga praktika reikštų, kad institucija perimtų žvalgybos subjektui įstatymu pavestas funkcijas, taip pažeisdama kompetencijų atribojimo ir teisinio aiškumo principus. Teismas taip pat pažymi, kad VSD išvada šiuo atveju nėra abstrakti ar deklaratyvi, kadangi ji grindžiama konkrečiomis pareiškėjo biografijos, profesinės veiklos, ryšių, judėjimo už Lietuvos Respublikos ribų bei esamos geopolitinės situacijos aplinkybėmis. Tai atitinka teismų praktikoje suformuotą reikalavimą, kad sprendimai dėl galimos grėsmės valstybės saugumui būtų paremti faktinių duomenų visuma ir perspektyviniu, tačiau racionaliu vertinimu, o ne vien hipotetinėmis prielaidomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja įrodyti jau įvykusio valstybės saugumo pažeidimo ar pareiškėjo neteisėtų veiksmų – pakanka nustatyti pakankamai realią ir pagrįstą grėsmės tikimybę. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl VSD išvados apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę nepagrįstumo, kuriais iš esmės siekiama kvestionuoti VSD kompetenciją, vertintini kaip nepagrįsti ir nesuderinami su galiojančiu teisiniu reguliavimu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į Baltarusijos Respublikos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu.

Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad VSD atliktas pareiškėjo vertinimas atitinka objektyvaus ir racionalaus grėsmės valstybės saugumui nustatymo kriterijus. VSD išvada grindžiama ne pavienėmis ar izoliuotomis aplinkybėmis, tačiau visapusišku kontržvalgybiniu vertinimu, apimančiu pareiškėjo profesinės veiklos pobūdį, jos trukmę, sąsajas su Baltarusijos Respublikos strateginę reikšmę turinčiu ekonomikos sektoriumi, taip pat bendrą geopolitinį kontekstą, kuriame tokia veikla yra vertinama. Tokia vertinimo apimtis leidžia daryti išvadą, kad grėsmės nustatymas šiuo atveju nėra formalus ar spekuliatyvus. Teismas pažymi, kad pareiškėjo ilgalaikis darbas valstybės kontroliuojamoje, strateginę reikšmę turinčioje įmonėje, kuri yra glaudžiai susijusi su autoritarinio režimo ekonominiais ir kariniais interesais, savaime sukuria padidintą kontržvalgybinę riziką. Minėta rizika kyla ne tik dėl konkrečių pareigų ar atliekamų funkcijų, bet ir dėl sisteminio tokių įmonių vaidmens nacionalinio saugumo architektūroje autoritarinėse valstybėse, kuriose strateginių sektorių kontrolė yra neatsiejama nuo žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklos. Todėl aplinkybė, jog pareiškėjas nedalyvavo sprendimų priėmime ar nebuvo vadovaujančias pareigas einantis asmuo, savaime nepaneigia galimos grėsmės egzistavimo. Kaip jau minėta, VSD vertinimas yra nukreiptas į galimų grėsmių ateityje identifikavimą, o ne į jau įvykusių pažeidimų konstatavimą. Toks perspektyvinis vertinimas yra būdingas valstybės saugumo sričiai ir atitinka teismų praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl užsieniečio buvimo šalyje galimos grėsmės, pakanka pagrįstai konstatuoti realią ir ne hipotetinę grėsmės tikimybę. Atsižvelgiant į pareiškėjo profesinius ryšius, jo ilgalaikę integraciją į Baltarusijos strateginį sektorių bei nuolatinį ryšių palaikymą su šia valstybe, VSD padaryta išvada dėl galimos grėsmės laikytina logiška, nuoseklia ir pagrįsta.

Teismas taip pat pažymi, kad valstybės saugumo vertinime esminę reikšmę turi ne subjektyvus paties pareiškėjo politinių pažiūrų deklaravimas ar jo pateikti paaiškinimai, bet objektyviai nustatytų aplinkybių visuma ir jų keliama rizika valstybės interesams. Net ir tuo atveju, jei pareiškėjas pats nelaiko savęs lojaliu autoritariniam režimui ar nurodo kritišką požiūrį į jį, tai savaime nepanaikina kontržvalgybinių rizikų, kurios kyla dėl jo ankstesnės veiklos, profesinių ryšių ir galimų sąsajų, galinčių būti išnaudotų priešiškų žvalgybos tarnybų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad VSD, atlikęs pareiškėjo kontržvalgybinį vertinimą, pagrįstai ir objektyviai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Kadangi Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, rėmėsi kompetentingos institucijos pateikta išvada ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog sprendimai buvo priimti nepagrįstai ar neteisėtai.

Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, kuriais siekiama paneigti nustatytą grėsmę valstybės saugumui, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo atlikto darbo techninio pobūdžio ir fakto, jog darbo santykiai strateginę reikšmę turinčioje Baltarusijos Respublikos įmonėje pasibaigė prieš daugiau nei dešimtmetį, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokia grėsmė neegzistuoja arba yra praradusi aktualumą. Priešingai, teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vertinant galimą grėsmę valstybės saugumui lemiamą reikšmę turi ne vien formalus pareigų pavadinimas ar jų techninis pobūdis, bet asmens ilgalaikis įsitraukimas į strateginės reikšmės valstybės sektoriaus veiklą ir dėl to susiformavę struktūriniai ryšiai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog autoritarinėse valstybėse strateginių sektorių įmonės veikia ne tik kaip ekonominiai vienetai, bet ir kaip integrali valstybės saugumo ir žvalgybos sistemos dalis, kurioje darbuotojai, nepriklausomai nuo jų atliekamų funkcijų, patenka į padidintos kontrolės ir potencialaus poveikio zoną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2724-629/2025). Tokiomis aplinkybėmis techninių pareigų atlikimas ar žemesnė kvalifikacija nepaneigia lojalumo reikalavimo taikymo ir nesumažina galimų kontržvalgybinių rizikų, nes žvalgybos tarnybų interesas apima visą strateginės įmonės personalą kaip galimų ryšių, informacijos šaltinių ar įtakos kanalų visumą. Pareiškėjo ilgametė darbo patirtis strateginę reikšmę turinčioje įmonėje sudarė objektyvias prielaidas susiformuoti profesiniams, socialiniams ir instituciniams ryšiams, kurių pobūdis ir intensyvumas negali būti vertinami vien tik formaliai, atsižvelgiant į laikotarpį, praėjusį nuo darbo santykių pabaigos. Kaip ne kartą konstatuota teismų praktikoje, žvalgybos ir kontržvalgybos veikloje ryšiai nėra nutraukiami automatiškai pasibaigus darbo santykiams; priešingai, tokie ryšiai gali būti palaikomi, atnaujinami po ilgesnio laiko, atsižvelgiant į pasikeitusias geopolitines aplinkybes ir iškilusius operacinius poreikius. Šiame kontekste ypač svarbu pažymėti, kad valstybės saugumo vertinimas yra orientuotas į ateitį ir galimų rizikų prevenciją, o ne vien į praeities faktų formalų konstatavimą. Todėl aplinkybė, jog pareiškėjas nurodo praėjusį laiko tarpą nuo darbo strateginėje įmonėje pabaigos, savaime nepaneigia galimybės, kad jo anksčiau įgyti ryšiai, profesinė patirtis ar žinios galėtų būti išnaudotos priešiškų valstybių žvalgybos tarnybų interesams ateityje. Tokia išvada ypač pagrįsta atsižvelgiant į pasikeitusią ir iš esmės pablogėjusią regiono saugumo situaciją, kuri lemia aktyvesnį žvalgybos tarnybų veikimą ir platesnį jų interesų spektrą.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo argumentai dėl techninio darbo pobūdžio iš esmės remiasi prielaida, jog tik vadovaujančias ar sprendimų priėmimo funkcijas vykdę asmenys gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tačiau tokia pozicija neatitinka nei nacionalinės, nei tarptautinės teismų praktikos, nei valstybės saugumo institucijų veiklos logikos. Priešingai, žvalgybos praktikoje ypatingas dėmesys skiriamas būtent plačiam darbuotojų ratui, nes per kasdienius profesinius ir socialinius kontaktus galima rinkti, perduoti ar skleisti informaciją, daryti poveikį ar vykdyti kitas veiklas, kurios nebūtinai reikalauja aukšto pareiginio statuso ar prieigos prie įslaptintos informacijos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo darbo techninio pobūdžio ir darbo santykių pasibaigimo prieš daugiau nei trylika metų nepaneigia nustatytos grėsmės valstybės saugumui. Priešingai, šios aplinkybės, vertinamos kartu su kitais byloje nustatytais duomenimis, neeliminuoja realios ir objektyviai pagrįstos rizikos, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje galėtų būti išnaudotas priešiškų valstybių interesams.

Vertinant pareiškėjo pažeidžiamumo aspektą valstybės saugumo požiūriu, atkreiptinas dėmesys, kad vienas iš esminių kontržvalgybinio vertinimo kriterijų yra asmens objektyvus pažeidžiamumas galimam neteisėtam poveikiui. Šis vertinimas apima ne tik jau egzistuojančius ryšius ar nustatytus kontaktus su užsienio valstybės institucijomis, bet ir realias prielaidas tokiems ryšiams atsirasti ar būti išnaudotiems ateityje. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo situacija pasižymi aplinkybių visuma, kuri, vertinama kompleksiškai, pagrįstai leidžia daryti išvadą apie išlikusią ir potencialią jo pažeidžiamumo riziką. Atkreipiamas dėmesys, jog pareiškėjo dažni ir reguliarūs vykimai į Baltarusijos Respubliką nėra vien epizodinio ar atsitiktinio pobūdžio, bet rodo nuolat palaikomus ryšius su šia valstybe. Tokie ryšiai, ypač esant autoritariniam politiniam režimui, kuriam būdingas sistemingas represinių priemonių taikymas ir saugumo struktūrų dominavimas visuomenėje, savaime sukuria asmeniui padidintą spaudimo, kontrolės ir poveikio riziką. Asmens fizinis buvimas tokios valstybės teritorijoje reiškia jo faktinį patekimą į šios valstybės jurisdikciją ir saugumo institucijų veikimo lauką, kuriame taikomos priemonės neatitinka demokratinių valstybių teisės viršenybės ir žmogaus teisių apsaugos standartų.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo palaikomi šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis yra reikšminga aplinkybė, vertinant jo galimą pažeidžiamumą. Autoritariniuose režimuose šeimos nariai ir artimi asmens ryšiai neretai tampa netiesioginio spaudimo ar šantažo priemone, siekiant daryti įtaką asmens elgesiui, sprendimams ar lojalumui. Tokios poveikio formos nėra grindžiamos formaliais teisiniais veiksmais, tačiau praktikoje yra plačiai taikomos ir ypač veiksmingos, kadangi veikia per asmens artimiausius socialinius ryšius, kurių apsauga tampa prioritetu net ir asmeniui, deklaruojančiam kritišką požiūrį į režimą. Pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas, jog jis gali kontroliuoti savo situaciją ar išvengti poveikio, nėra lemiamas valstybės saugumo vertinimo kriterijus. Kontržvalgybinėje praktikoje svarbus yra ne asmens ketinimas ar valia, bet objektyvios aplinkybės, sudarančios sąlygas priešiškoms tarnyboms daryti poveikį. Net ir tuo atveju, kai asmuo pats laiko save nepriklausomu ar kritišku režimo atžvilgiu, autoritarinės valstybės saugumo struktūros gali pasinaudoti jo pažeidžiamumu, pasitelkdamos grasinimus, spaudimą ar netiesiogines sankcijas jo artimiesiems. Pareiškėjo elgesys, susijęs su atsargumo priemonėmis vykstant į Baltarusiją, pats savaime patvirtina jo suvokimą apie galimas grėsmes ir kontrolės riziką šioje valstybėje. Nors toks elgesys vertintinas kaip bandymas sumažinti asmeninę riziką, tačiau jis nepaneigia pačios pažeidžiamumo prielaidos egzistavimo, o tik patvirtina, kad pareiškėjas realiai suvokia autoritarinio režimo taikomas kontrolės ir poveikio priemones. Valstybės saugumo požiūriu tokia situacija reiškia, kad pareiškėjas jau veikia aplinkoje, kurioje potencialus poveikis nėra hipotetinis, o realiai galimas. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo dažni vykimai į Baltarusiją, taip pat jo palaikomi ryšiai su šioje valstybėje gyvenančiais artimaisiais ir autoritarinio režimo taikomos poveikio priemonės sudaro objektyvias ir realias prielaidas pareiškėjo pažeidžiamumui, kuris gali būti išnaudotas Baltarusijos specialiųjų tarnybų interesams. Tokia pažeidžiamumo rizika, vertinama kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai leidžia konstatuoti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teismas, vertindamas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika reikšmę ginčo sprendimui, pažymi, kad šių ryšių pobūdis ir intensyvumas turi esminę reikšmę sprendžiant, ar pareiškėjo interesai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti laikomi pakankamai svariais, jog atsvertų nustatytą grėsmę valstybės saugumui. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien ekonominio pobūdžio ryšiai, tokie kaip darbinė veikla ar mokami mokesčiai, patys savaime nepatvirtina asmens ilgalaikės ir tvarios integracijos į priimančiosios valstybės visuomenę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika iš esmės apsiriboja jo profesine veikla ir darbo santykiais, kurie, nors ir gali būti vertinami kaip teisėti ir formalūs, neįrodo gilesnio socialinio ar šeiminio įsitvirtinimo valstybėje. Pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, jo artimiausi asmeniniai ir šeimos interesai yra susiję su kita valstybe, o tai rodo, kad jo gyvenimo centras nėra perkeltas į Lietuvą. Tokia situacija leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra labiau funkcinio, o ne nuolatinio ir integracinio pobūdžio.

Teismas taip pat pažymi, kad ilgalaikė ir tvari integracija apima ne tik ekonominį savarankiškumą, bet ir socialinius ryšius, kultūrinį bei visuomeninį įsitraukimą, nuolatinio gyvenimo planus, taip pat realų interesą ir pastangas kurti gyvenimą priimančioje valstybėje. Pareiškėjas byloje nepateikė duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog jis būtų pasiekęs tokį integracijos lygį – nėra nustatyta jo dalyvavimo vietos bendruomenės veikloje, ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų aplinkybių, patvirtinančių stabilų ir neatsitiktinį ryšį su Lietuvos Respublika. Šiame kontekste pabrėžiama, kad integracijos vertinimas turi būti atliekamas ne formaliai, o kompleksiškai, atsižvelgiant į tai, ar asmens ryšiai su valstybe yra tokie stiprūs, jog nutraukus jo buvimą šioje valstybėje būtų pažeista teisinga pusiausvyra tarp asmens interesų ir viešojo intereso. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo ryšiai su Lietuva nėra tokio intensyvumo, kad galėtų būti laikomi viršesniais už valstybės interesą užtikrinti nacionalinį saugumą. Valstybės saugumo interesas, ypač esant nustatytai ir objektyviai pagrįstai grėsmei, pagal teismų praktiką turi prioritetą prieš individualius ekonominius interesus gyventi ar dirbti valstybės teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2533-1188/2025). Todėl net ir pripažinus, kad pareiškėjas tam tikrą laiką teisėtai gyveno ir dirbo Lietuvoje, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jo integracija pasiekė tokį lygį, kuris galėtų paneigti ar sumažinti nustatytą grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra riboti ir iš esmės ekonominio pobūdžio, be to, jis nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos į Lietuvos visuomenę, todėl šios aplinkybės, vertinamos tiek atskirai, tiek kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis, neatsveria nustatytos grėsmės valstybės saugumui.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodomi asmeniniai ar ekonominiai interesai, tokie kaip galimybė dirbti, gauti pajamas ar planuoti gyvenimą Lietuvos Respublikoje, pagal savo pobūdį yra individualūs ir negali būti prilyginami ar iškelti aukščiau už visuomenės ir valstybės interesą užtikrinti nacionalinį saugumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonominiai ar socialiniai motyvai savaime nesukuria valstybei pareigos toleruoti asmens buvimą jos teritorijoje, jeigu toks buvimas neatitinka valstybės saugumo interesų. Šiuo aspektu teismas pabrėžia, jog proporcingumo principas nereiškia, kad individualūs interesai bet kuriuo atveju turi būti apsaugoti, o reikalauja įvertinti, ar valstybės taikomos priemonės nėra akivaizdžiai perteklinės siekiamo teisėto tikslo atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad skundžiamu sprendimu siekta konstituciškai svarbaus tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos ir kad šis tikslas, atsižvelgiant į jo reikšmę valstybės egzistencijai ir visuomenės saugumui, turi akivaizdžią viršenybę prieš pareiškėjo individualius interesus. Todėl vien tai, kad pareiškėjui dėl priimto sprendimo kyla neigiamų asmeninių ar ekonominių pasekmių, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl Migracijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 25S219750 teisėtumo

Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 yra patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis, tai būtų protinga ir proporcinga. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nurodomi kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tarp jų į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 3.1) jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 3.2) užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, atsižvelgė ne tik į priežastį, dėl kurios jam buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir į kitus reikšmingus individualius aspektus – pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius bei kitokio pobūdžio ryšius su Lietuvos Respublika. Kaip jau buvo pažymėta, šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas, nors ir deklaruoja tam tikrus ryšius su Lietuvos Respublika, iš esmės yra sukūręs tik ribotus ir funkcinius ryšius, kurie daugiausia siejami su jo profesine veikla ir laikinu buvimu šalyje. Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, jo artimiausi šeimos nariai gyvena užsienio valstybėje, su kuria pareiškėjas palaiko nuolatinius ir aktyvius ryšius. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo socialinių ryšių centras nėra susiformavęs Lietuvos Respublikoje, o jo integracija į Lietuvos visuomenę nėra pasiekusi tokio lygmens, kuris galėtų būti vertinamas kaip ilgalaikė, tvari ir stabiliai įsišaknijusi. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien darbo santykiai ar ekonominis aktyvumas savaime nesukuria gilių socialinių ar šeiminių ryšių, galinčių lemti kitokį sprendimą nacionalinio saugumo kontekste. Be to, nustatyta, kad pareiškėjo gyvenimo organizavimas ir asmeniniai ryšiai yra iš esmės orientuoti ne į Lietuvos Respubliką, o į kitą valstybę, su kuria jis palaiko nuolatinį kontaktą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra labiau laikini ir priklausomi nuo ekonominių aplinkybių, o ne grindžiami realiu ketinimu ilgam laikui integruotis į Lietuvos visuomenę. Toks ryšių pobūdis, atsižvelgiant į nustatytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nepaneigia rizikos, susijusios su pareiškėjo atvykimu ir buvimu Lietuvos Respublikoje, o priešingai – leidžia daryti išvadą, kad ši rizika gali išlikti ir ateityje. Teismas pažymi, kad Kriterijų vertinimo tvarkoje šeiminiai ir socialiniai ryšiai vertinami ne formaliai, o pagal jų realų turinį, intensyvumą ir reikšmę asmens gyvenimo kontekste. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog pareiškėjo šeiminiai ar socialiniai ryšiai Lietuvos Respublikoje būtų tokio pobūdžio, kad galėtų reikšmingai sumažinti ar eliminuoti kompetentingų institucijų nustatytą grėsmę valstybės saugumui. Todėl nėra pagrindo taikyti trumpesnį draudimo atvykti laikotarpį ar spręsti, jog toks draudimas būtų neproporcingas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjui 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, laikėsi Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo šeiminiai bei socialiniai ryšiai nėra pakankami eliminuoti nustatytą riziką.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, rėmėsi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – motyvuota išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje vertintinas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, taip pat šios institucijos siūlymu nustatyti konkretų draudimo atvykti laikotarpį. Atsakovas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją, sprendimą priėmė vadovaudamasis teisės aktuose nustatytais kriterijais ir principais, įvertinęs visų reikšmingų aplinkybių visumą. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju draudimo atvykti laikotarpis nustatytas laikantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintų protingumo ir proporcingumo reikalavimų, o sprendimo motyvai atitinka UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį pagrindą. Aplinkybė, jog pareiškėjas neturi tokių ryšių su Lietuvos Respublika, kurie galėtų lemti kitokį sprendimą nacionalinio saugumo kontekste, leidžia daryti išvadą, kad nustatytas draudimo laikotarpis nėra perteklinis ar neadekvatus siekiamam tikslui. Teismo vertinimu, sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikotarpiui užtikrina pagrįstą pusiausvyrą tarp konstituciškai saugomo bendrojo intereso – nacionalinio saugumo apsaugos – ir pareiškėjo teisės atvykti į valstybės teritoriją ribojimo apimties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2597-552/2024). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Migracijos departamento 2025 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 25S219750 būtų priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar viršijant institucijai suteiktos diskrecijos ribas.

Pažymėtina, kad sprendimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra glaudžiai susijęs su valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad tokio pobūdžio sprendimuose svarbiausias prioritetas tenka viešajam interesui, o individualūs užsieniečio interesai (pavyzdžiui, gyvenimo Lietuvoje tęstinumas, profesinė veikla ar asmeniniai ryšiai) negali paneigti nustatytos rizikos, jei kompetentingos institucijos pateiktoje informacijoje nurodomos aplinkybės, leidžiančios pagrįstai manyti apie potencialias grėsmes valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Tokiu atveju Migracijos departamentas nėra įpareigotas pateikti išsamios įrodymų visumos ar viešai pagrįsti kiekvieną rizikos elementą, nes šio pobūdžio informacija dažnai grindžiama žvalgybiniais duomenimis, kurių paviešinimas prieštarautų valstybės interesams. Todėl pareiškėjui taikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra ne tik teisinio reglamentavimo, bet ir nacionalinio saugumo apsaugos rezultatas, užkertantis kelią potencialiai kenksmingiems veiksmams dar prieš jiems realiai pasireiškiant.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ nuostatas ir priėmė teisėtus sprendimus atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijami sprendimai buvo priimti teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi atsisakymo pakeisti pagrindams. Sprendimai yra priimti išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremti galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįsti ir teisėti. Pažymėtina ir tai, jog ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jie atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, juose nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Iš sprendimų turinio matyti, kad, nors ginčijamų sprendimų pagrindą sudaro VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą, t. y., įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius su Lietuva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos departamento sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl minėtų sprendimų naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nepatenkinus pagrindinių pareiškėjo skundų reikalavimų, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo I. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.