Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š. ir O. B., bei prokuroro B. Leišio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 44 MGL (1 672 Eur) dydžio bauda, ir G. Š. paskirta galutinė devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei 44 MGL (1 672 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas G. Š. laikiname sulaikyme nuo 2019 m. sausio 7 d., 17 val., iki 2019 m. sausio 8 d., 15.55 val., išbūtas laikas (viena diena);

O. B. pripažinta kalta ir nuteista: pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – trejų metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, BK 260 straipsnio 1 dalį – ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinės medžiagos neteisėto laikymo ir platinimo P. V.), subendrintos O. B. paskiriant ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinės medžiagos platinimo G. Š.), ir O. B. paskirta galutinė ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas O. B. laikiname sulaikyme nuo 2019 m. vasario 6 d., 22.25 val., iki 2019 m. vasario 7 d., 16 val., išbūtas laikas (viena diena).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokuroro ir nuteistojo G. Š. apeliaciniai skundai atmestini, nuteistosios O. B. skundas tenkintinas iš dalies

11. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, dėl prokuroro ir nuteistojo G. Š. skundų sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, gi nuteistosios O. B. skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuteistajai O. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas psichotropinės medžiagos laikymas ir platinimas P. V.) paskirtos per griežtos bausmės.

Dėl nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo

13. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys).

14. Tai, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimą, nes tai iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi pagal BPK normų sistemos nustatytas ribas. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes ir kaltinamojo kaltę, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje esantį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Taigi BPK normos nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020, 21 punktas).

15. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

16. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir jais pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

17. Priešingai negu bandoma pateikti apeliaciniame skunde, nuteistojo G. Š. kaltė neteisėtai įgijus ir laikius psichotropinę medžiagą, neturint tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, pagrįsta ne vien tik liudytojų policijos pareigūnų A. S. ir N. A., kurie dalyvavo nuteistojo G. Š. sulaikyme, teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais apie metamfetamino radimą nuteistojo G. Š. drabužiuose – striukės išorinėje kišenėje laikytame cigarečių pakelyje (kurį jis pats ir ištraukė) buvusiuose dviejuose bespalviuose plastikiniuose uždaromuose maišeliuose, bet ir kitais įrodymais: nuteistosios O. B. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais apie metamfetamino perdavimą nuteistajam G. Š., liudytojų policijos pareigūnų V. L. ir A. S., kurie taip pat dalyvavo nuteistojo G. Š. sulaikyme, E. S., su kuriuo jis vyko pas nuteistąją O. B., teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, asmens apžiūros protokolu, specialisto išvadomis, tarnybiniu pranešimu ir kitais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais teisiniais argumentais dėl išnagrinėtų įrodymų vertinimo ir jų nekartoja, tuo labiau, kad apeliantas nenurodo konkrečių nesutikimo su jais argumentų.

18. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai sureikšminami cigarečių pakelio ir dviejų bespalvių plastikinių uždaromų maišelių tyrimo rezultatai, nes jie neturi pranašumo prieš kitus byloje surinktus įrodymus, kurie visi yra lygiaverčiai įrodinėjimo proceso elementai. Atkreiptinas dėmesys, kad specialistai nustatė ne tai, kad rasti pirštų ir biologiniai pėdsakai nepriklauso nuteistajam G. Š., o iš jų sugebėjo nustatyti tik moters biologinius pėdsakus, kurie yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR ir sutampa su nuteistosios O. B. genotipu. Tai savaime nepaneigia kitų nuteistojo G. Š. kaltę pagrindžiančių įrodymų, atskleidžiančių, kaip du bespalviai plastikiniai uždaromi maišeliai su metamfetaminu atsidūrė jo striukės kišenėje buvusiame cigarečių pakelyje (kurį jis pats ir ištraukė). Šiame kontekste nuteistojo G. Š. gynėjo akcentuojamas įvykio vietos, automobilio apžiūros protokolų nebuvimas neturi reikšmės, tuo labiau, kad iš liudytojų policijos pareigūnų V. L., A. S. duotų parodymų matyti, jog automobilis buvo patikrintas ir jame nieko neaptikta.

19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nuteistąjį G. Š. pripažino kaltu neteisėtai įgijus ir laikius psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, neturint tikslo jos parduoti ar kitaip platinti.

Dėl prokuroro B. Leišio apeliacinio skundo

20. Prokuroras B. Leišys nesutinka su nuteistosios O. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimu teisme, teigia, kad ji neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, turėdama tikslą jį parduoti ar kitaip platinti.

21. BK 259 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, o BK 260 straipsnyje – už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Būtent tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas yra esminis šių straipsnių atribojimo kriterijus. Pažymėtina ir tai, jog kaltininkas, neteisėtai disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali turėti du tikslus – jas vartoti ir parduoti ar kitaip platinti. Tokiu atveju jo veiksmai kvalifikuojami kaip idealioji BK 259 ir 260 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-195/2009).

24. BK 269 straipsnio 2 dalies pagrindu, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintas rekomendacijas. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų 105 punktą nedidelis metamfetamino kiekis sudaro ne daugiau kaip 0,2 g, didelis kiekis – daugiau kaip 20 g, labai didelis kiekis – daugiau kaip 100 g.

27. Apeliaciniame skunde nepagrįstai vertinamas metamfetamino neteisėto įgijimo tikslas – pirmosios instancijos teismas iš nuteistajai O. B. pareikšto kaltinimo pašalino su tuo susijusias aplinkybes, kaip neįrodytas, o apeliaciniame skunde tai nėra ginčijama. Tuo tarpu iš kitų apeliacinio skundo argumentų apie nuteistosios O. B. tikslą daugiau kaip 20 g (t. y. didelį kiekį) neteisėtai laikyto metamfetamino parduoti ar kitaip platinti matyti, kad jis preziumuojamas, ignoruojant nuteistosios asmeniniam vartojimui skirtą šios medžiagos kiekį. Pažymėtina tai, kad byloje nėra ginčo dėl vieno iš nuteistosios O. B. tikslų platinti metamfetaminą, tačiau byloje nėra galimybės nustatyti, kokį kiekį šios medžiagos ji neteisėtai laikė tokiam tikslui. Apeliaciniame skunde taip pat nėra atsakoma, kaip (pagal ką) tai būtų galima nustatyti.

28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas, kuris įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl nuteistosios O. B. apeliacinio skundo

31. Pažymėtina tai, kad teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalimi, skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktus teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia į asmens teistumą. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-303/2020, 30 punktas). BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

32. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, 14 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, 8 punktą).

Dėl bausmės, O. B. paskirtos už neteisėtą psichotropinės medžiagos laikymą bei platinimą P. V., dydžio

33. Apeliantė skunde nesutinka su laisvės atėmimo bausmės, kurią pirmosios instancijos teismas skyrė už antrojo BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, jos padaryto idealiąja sutaptimi su BK 259 straipsnio 1 dalimi, dydžiu. Jos nuomone, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jai turėtų būti paskirta mažesnė, t. y. ne ketverių, o trejų metų, laisvės atėmimo bausmė, kurią apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais subendrinus su kitomis pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis, skirtina subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą, vadovaujantis 75 straipsnio 1 dalimi, (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.), atidedant 3 metams.

34. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmes pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad O. B. neteisėtai laikė ne mažiau kaip 21,197 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, turėdama du tikslus – ją vartoti ir platinti, taip pat platino šią medžiagą P. V., atsižvelgė į tai, kad O. B. padarė tyčinius baigtus nesunkų ir sunkų nusikaltimus, susijusius su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys). Parinkdamas bausmes pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas analizavo ir nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis: O. B. praeityje teista pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (teistumas išnykęs), kartą bausta administracine tvarka (už netinkamą šuns priežiūrą), registruota užimtumo tarnyboje, turi nepilnametę dukterį, negydyta psichiatrinėse ligoninėse ir neįrašyta į priklausomybės ligų įskaitą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad O. B. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, padarytų idealiąja sutaptimi, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl pagrįstai konstatavo ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą lengvinančią atsakomybę aplinkybę. Teisėjų kolegijos vertinimu (to apeliaciniu skundu neneigia ir pati O. B.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai jai skyrė vienintelę BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant bausmės dydį, artimesnį sankcijoje numatytam vidurkiui, buvo pernelyg akcentuotas jau išnykęs O. B. teistumas už praeityje padarytą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, be to, konstatuota ir tai, jog O. B. pragyvenimui užsidirbdavo iš disponavimo narkotinėmis medžiagomis, nors nuteistoji praeityje buvo teista už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti; iki nusikaltimų padarymo dirbo, o po jo – registravosi darbo biržoje; nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta, jog už narkotinių medžiagų perdavimą G. Š. ar P. V. nuteistoji būtų gavusi piniginį atlygį. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentu, kad narkotinių medžiagų vartojimas, neigiamai apibūdina O. B. asmenybę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad O. B. teistumas nusikaltimų padarymo metu buvo seniai išnykęs (pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti buvo teista 2008 m., sumokėjo jai skirtą baudą). O. B. augina nepilnametę dukterį (iš byloje pateiktų medicinos dokumentų matyti, kad dukra serga (duomenys neskelbtini) liga). Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nepilnamete O. B. dukra galės rūpintis nuteistosios motina, tačiau, kaip matyti iš 2021 m. sausio 27 d. mirties liudijimo, S. B. numirė (duomenys neskelbtini). Įvertinus aptartų O. B. nusikalstamą veiką ir jos asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą (tarp jų ir tai, kad O. B., išnykus ankstesniam teistumui, laikoma teisiama pirmą kartą, kad ji savo kaltę dėl šio epizodo pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o taip pat ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra galimybės nustatyti, kokį kiekį O. B. ketino platinti, kokiu ketino disponuoti savo reikmėms, o išplatino P. V. už telefono pataisymą nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos), darytina išvada, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jai skirtina šio straipsnio sankcijos ribose numatyta laisvės atėmimo bausmė, artimesnė baudžiamojo įstatymo leidėjo numatytai minimaliai ribai – treji metai laisvės atėmimo, kurią apėmimo būdu subendrinus su pirmosios instancijos teismo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausme bei dalinio bausmių sudėjimo būdu – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, nuteistajai skirtina trejų metų šešių mėnesių galutinė subendrinta bausmė. Švelnesnės bausmės dalis (6 mėnesiai laisvės atėmimo bausmės) pridedama prie griežtesnės bausmės atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistosios O. B. izoliavimas nuo šeimos ir visuomenės trumpesniam laikui iš dalies apsaugos jos dukters prigimtinius ir svarbiausius pačios nuteistosios socialinius interesus, todėl ši O. B. apeliacinio skundo dalis tenkintina ir skundžiamas nuosprendis keistinas dėl nuteistajai O. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas psichotropinės medžiagos laikymas ir platinimas P. V.) paskirtos per griežtos bausmės.

Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajai O. B.

35. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistosios skundo argumentu, kad jos atsakomybę dėl nesunkaus ir dviejų sunkių nusikaltimų padarymo papildomai lengvina tai, jog ji padėjo išaiškinti baudžiamojo įstatymo numatytas veikas. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina nustačius dvi aplinkybes: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir bent vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-719/2019, 8.7 papunktis). Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, prisipažinęs padaręs baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką, ne tik nuoširdžiai gailisi, bet ir padeda išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis, tačiau BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti neturi reikšmės, ar yra nustatoma viena ar kelios iš alternatyvių sąlygų. Tiek vienu, tiek kitu atveju tai laikoma viena baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kurios pagrindinė sąlyga (kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką) gali būti siejama tiek su viena iš alternatyvių sąlygų, tiek su šių sąlygų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-895/2020, 11 punktas).

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistosios O. B. atsakomybę lengvina tik psichotropinės medžiagos neteisėto laikymo turint du tikslus – platinti ir vartoti, ir platinimo P. V. pripažinimas bei nuoširdus gailėjimasis, nes dėl metamfetamino platinimo G. Š. ji teisme prisipažino dėl byloje surinktų įrodymų – jos biologinių pėdsakų ant bespalvio plastikinio uždaromo maišelio, rasto ir paimto pas G. Š., nustatymo, ikiteisminio tyrimo metu neigė padariusi šį nusikaltimą. Vadinasi, pagrindinė sąlyga BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką, egzistuoja tik dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, kuri teismo ir taip konstatuota, papildomai nustačius nuteistosios O. B. nuoširdų gailėjimąsi.

37. Teisėjų kolegija taip pat nemano, kad nuteistoji O. B. padėjo išaiškinti BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, nes aktyvus padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017, 8 punktas). Apeliaciniame skunde nuteistosios O. B. padėjimas išaiškinti nurodytas nusikalstamas veikas siejamas su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į jos duotų parodymų nuoseklumą, dėl jos padarytų nusikalstamų veikų nekvietė liudytojų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo nuteistoji O. B. nepadėjo išaiškinti jokių esminių nusikaltimų padarymo aplinkybių. Tokios aplinkybės nenurodytos ir apeliaciniame skunde. Priešingai nei bandoma pateikti apeliaciniame skunde, tai negali būti tapatinama su BK 64¹ straipsnyje reglamentuojamu bausmės skyrimu bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju byla išnagrinėta įprasta tvarka. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai padėjimo išaiškinti baudžiamojo įstatymo numatytas veikas nepripažino aptariamos nuteistosios O. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės alternatyvia sąlyga.

38. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su tuo, kad byloje yra švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagal BK 62 straipsnio 2 dalį galimybė, nes švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019, 11 punktas). Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatyta tik viena nuteistosios O. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl nėra formalių BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindų.

39. Iš nuteistosios O. B. skundo turinio galima suprasti, kad ji švelnesnės nei baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimą sieja su laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymu, nurodydama, kad bausmės paskirtis jos atžvilgiu gali būti įgyvendinta, neskiriant jai realios laisvės atėmimo bausmės, nes reali bausmė prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija, spręsdama šį klausimą, atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumas ir jų baigtumas, t. y. tai, kad ji veikdama tiesiogine tyčia padarė tris baigtus nusikaltimus, susijusius su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, priskiriamus nesunkių (BK 259 straipsnio 1 dalis) ir sunkių (BK 260 straipsnio 1 dalis – dvi nusikalstamos veikos) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys), psichotropinės medžiagos kiekiai, kuriais neteisėtai disponavo nuteistoji O. B.: pirmu atveju (BK 260 straipsnio 1 dalis) – 2,906 g metamfetamino, antru atveju (BK 260 straipsnio 1 dalis, 259 straipsnio 1 dalis) – 21,197 g metamfetamino, ta aplinkybė, kad nusikaltimų padarymo metu ji ne tik pati vartojo psichotropines medžiagas, bet ir du kartus jas platino (praėjus mėnesiui nuo psichotropinės medžiagos platinimo G. Š., O. B. vėl ją platino P. V.), neleidžia daryti išvados apie jos nusikalstamų veikų atsitiktinį pobūdį, o trys tyčiniai nusikaltimai, iš kurių du sunkūs, buvo nuoseklus tokio gyvenimo būdo padarinys. Apeliaciniame skunde nuteistoji O. B. akcentuoja, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės skyrimo, nes ji, kaip vieniša mama, auginanti nepilnametę dukrą V. B., turinčią sveikatos problemų (t. 5, b. l. 56-73); šiuo metu yra visai pagijusi nuo nusikalstamą elgesį sąlygojusios priklausomybės psichotropinėms medžiagoms. Tai, anot apeliantės, patvirtina teismo posėdžio metu pateikta 2021 m. kovo 12 d. daryto narkotinių medžiagų ir alkoholio testo neigiama išvada (t. 5, b. l. 153). Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutarties pagrindu Vilniaus apygardos probacijos tarnybos specialisto J. R. atlikto O. B. socialinio tyrimo išvados matyti, jog nuteistosios nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė (57 balai); nustatyta galima žema didelės žalos rizika nuteistosios dukrai dėl nepriežiūros, kuri kiltų, jei O. B. piktnaudžiautų narkotinėmis medžiagomis; konstatuota, kad ji antrą kartą teisiama už veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turi tokių medžiagų vartojimo patirties, todėl išlieka grįžimo prie jų vartojimo rizika. Pastebėta ir aplinkybė, kad asmuo dėl vaiko teisių pažeidimų yra stebimas Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojų (t. 4, b. l. 134-137). Minėta Socialinio tyrimo išvada, Išrašu iš policijos naršyklės Polis, nustatyta, kad nuteistosios šeima žinoma Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai dėl alkoholio ir kitų draudžiamų priemonių vartojimo. Į O. B. namus, kuriuose auga jos mažametė dukra, nuolat kviečiami policijos pareigūnai dėl neblaivių šeimos narių konfliktų, namuose esant mažametei dukrai (t. 5, b. l. 154-157). Nuo 2020 m. gegužės 14 d. šeimai taikyta atvejo vadyba dėl vaiko teisių pažeidimų, skirta socialinė darbuotoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jau po nuteistosios apeliacinio skundo padavimo O. B. namuose rasta neblaivi, patikrinimą atlikusiai darbuotojai ji sukėlė įtarimą dėl apsvaigimo nuo kitų psichiką veikiančių medžiagų, todėl nuo 2020 m. lapkričio 25 d. O. B. motinai suteikta laikina vaiko priežiūra, kuri nutrūko dėl motinos mirties. Darytina išvada, kad nuteistosios O. B. nuo ilgą laiką trukusio psichiką veikiančių medžiagų vartojimo bei su disponavimu tokiomis medžiagomis susijusių nusikalstamų veikų darymo, nesustabdė skunde akcentuojamas rūpinimasis dukterimi (kuria, teisėjų kolegijos vertinimu, turi galimybę pasirūpinti ir jos tėvas, su juo, anot O. B., yra palaikomi kontaktai, gaunama finansinė parama (t. 5, b. l. 135). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicininių dokumentų matyti ne tik tai, kad V. B. nustatyta įgimta (duomenys neskelbtini) liga ((duomenys neskelbtini)), tačiau ir tai, kad 2017 m. kovo 10 d. mažametė V. B. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties siuntimu hospitalizuota dėl (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 65), 2019 m. liepos 25 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad mergaitė atvyko į gydymo įstaigą po dviejų metų, nors būklės dėl atliktos (duomenys neskelbtini) aptarimui gydytojų konsiliume turėjo atvykti po vieno mėnesio (t. 5, b. l. 71). Pastebėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog didelis kiekis psichotropinės medžiagos (metamfetamino), buvo laikomas ir rastas sniege, prie namo, kuriame gyvena O. B. ir jos mažametė dukra, t. y. vaikui prieinamoje vietoje. Aptartos aplinkybės taip pat nesuteikia teisėjų kolegijai pagrindo O. B. taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų, leidžiančių skirti švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta, bausmę, nes nenustatyta, kad straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

40. Nuteistosios O. B. prašymas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu (2019 m. sausio-vasario mėnesiai) galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymas Nr. XIII-653) taip pat negali būti tenkinamas, nes ši redakcija numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju O. B. nuteista laisvės atėmimu ir už dviejų sunkių (BK 260 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų padarymą (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), todėl nurodytos BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymas jai negali būti atidėtas. Nors šiuo metu galiojančioje BK 75 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatyta galimybė asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, tačiau, – išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nuteistosios O. B. padaryti sunkūs nusikaltimai reglamentuojami BK XXXVII skyriuje, todėl dalinis bausmės vykdymo atidėjimas jai taip pat negali būti taikomas.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroro ir nuteistojo G. Š. apeliaciniai skundai atmetami, nes ši nuosprendžio dalis yra pagrįsta ir teisėta. Nuteistosios O. B. skundas tenkinamas iš dalies, sumažinant jai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (antras epizodas) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį iki trejų metų. Minėtą bausmę, apėmimo būdu subendrinus su pirmosios instancijos teismo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausme bei dalinio bausmių sudėjimo būdu – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausme (neteisėtas psichotropinės medžiagos platinimas G. Š.), nuteistajai skirtina trejų metų šešių mėnesių galutinė subendrinta bausmė.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

42. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 322 straipsnio 1 dalimi, nuteistajam G. Š. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimą organizuojančios institucijos koordinatoriaus parinktas gynėjas. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, pagrindžianti 160,56 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo G. Š. išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti gynėją nuteistajam G. Š., kuris šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant tokioms aplinkybėms, šios išlaidos iš nuteistojo G. Š. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 dalimi, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti nuteistojo G. Š. ir prokuroro Benedikto Leišio apeliacinius skundus.

Nuteistosios O. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio dalį, kuria O. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinės medžiagos neteisėto laikymo ir platinimo P. V.) buvo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, buvo subendrinta su pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, bei, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis – su pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, O. B. paskiriant galutinę ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

O. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas psichotropinės medžiagos laikymas ir platinimas P. V.) paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ją subendrinti su pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas psichotropinės medžiagos platinimas G. Š.), ir O. B. paskirti galutinę trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo G. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.