Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu bei D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į nuteistajam paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. kovo 5 d. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš D. B. priteista: nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. J. 2 200 Eur turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. J. – 1 071 Eur turtinei žalai atlyginti ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. J. – 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismo išvados dėl to, kad nuteistasis D. B. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, yra pagrįstos ir teisingos, tačiau nustatydamas faktines inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nuteistasis D. B. nukentėjusiajam K. J. sudavė ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina tik vieną nuteistojo smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį. Visas kitas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamai ir klaidų kvalifikuodamas veikas, paskirdamas nuteistajam bausmę, išskyrus sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, bei išspręsdamas byloje pateiktus civilinius ieškinius nepadarė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir jų teisinio vertinimo

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

5. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

6. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

7. Atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. B. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl K. J. nužudymo ir jo apiplėšimo, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį pagrįstai grindė ne tik gynybos ginčijamais liudytojos E. V. parodymais, tačiau ir juos patvirtinančių bei atitinkamai papildančių bylos duomenų išsamia bei nešališka analize.

8. Pirmiausia, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojos E. V., kurios namuose vyko išgertuvės bei kilo konfliktas tarp D. B. ir K. J., parodymus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios liudytojos parodymai viso baudžiamojo proceso metu išliko iš esmės nepakitę ir buvo nuoseklūs, todėl jie pagrįstai įvertinti kaip vieni iš pagrindinių duomenų, bylojančių apie tai, jog D. B. atėmė gyvybę K. J. bei jį apiplėšė.

9. Apklausta iškart po įvykio liudytoja E. V. nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d. vakare K. J. grįžo į namus nusipirkęs maisto ir alaus. Vėliau į jos namus, prisistatė dar trys vyrai ir jie visi kartu pradėjo vartoti alkoholį. Išgertuvių metu, aukščiausias iš atėjusių trijų vyrų paklausė K. J. kada jis atiduos skolą, o šis prašė palaukti, nes pinigų tuo metu neturėjo. Po šių žodžių, minėtas vyras priėjo prie K. J. ir sudavė vieną smūgį į kairįjį skruostą, po kurio K. J. nugriuvo ant fotelio ir jam iš burnos pradėjo bėgti kraujas. Po to, smūgį sudavęs vyras, liudytojai matant, paėmė kambaryje buvusias K. J. kelnes ir iš jų kišenės išėmė 10 Eur smulkiomis monetomis ir vieną 20 Eur kupiūrą. Į liudytojos klausimą ką jis daro, vyriškis atsakė, kad pasiėmė skolą. Vėliau minėtiems trims vyrams pasišalinus iš namų, E. V., matydama K. J. iš burnos vis dar bėgantį kraują, pakvietė kaimyną, kad jį apžiūrėtų. Apžiūrėjęs K. J., kaimynas nematė nieko rimto ir nusprendė, kad pagalba nereikalinga. Pasak E. V., nei ji, nei K. J. mobiliojo telefono neturėjo, todėl ji negalėjo iškviesti pagalbos. Kitos dienos rytą apie 6.00 val. ji rado K. J. šalia savo lovos kraujo klane be gyvybės ženklų. Išvaliusi namuose buvusį kraują ir sutvarkiusi kambarius, ji apie 9.00 val. nuėjo iki netoliese patruliavusių policijos pareigūnų, kuriems pranešė apie įvykį. Ji tvarkėsi kambarius, nes manė, jog nėra skubu apie tai informuoti atitinkamas tarnybas (t. 1, b l. 122–125). Papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu E. V. nurodė iš K. J. ir minėto vyro pokalbio supratusi, kad jie yra pažįstami ir kad žodinis konfliktas tarp jų kilo dėl kažkokios skolos – atrodo, buvo kalbama apie 20 Eur dydžio skolą. Ji matė, kaip minėtas vyras iš K. J. kelnių ištraukė 20 Eur kupiūrą ir dar kažkiek metalinių monetų, todėl mano, kad galėjo būti apie 25 Eur. K. J. sakė, kad atlyginimą gaudavo kiekvieną savaitę penktadieniais. Dieną iki minėto įvykio jis buvo gavęs pinigų. Ji nežino kiek K. J. uždirbdavo, bet sakydavo, jog per savaitę paprastai uždirba porą šimtų eurų (t. 1, b. l. 126–128). Minėtus parodymus E. V. patvirtino ir teisiamajame posėdyje, kuriame nurodė ir tai, kad būtent kaltinamasis sudavė smūgį K. J. ir iš jo rūbų ištraukė pinigus. Kai kaltinamasis ištraukė pinigus, ji buvo kambaryje ir žiūrėjo televizorių (t. 4, b. l. 8–9).

10. Iš esmės analogiški E. V. parodymai yra užfiksuoti ir kitų tyrimo veiksmų protokoluose bei vaizdo medžiagoje. Policijos pareigūnų pateiktuose „Body“ kamerų darytuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip E. V. 2020 m. rugpjūčio 2 d. pasakoja policijos pareigūnams apie K. J. sužalojimo aplinkybes. E. V., kaip K. trenkusį vyrą, įvardija smulkaus sudėjimo aukštą vyrą, kurį vadina „ilgšiu“; kalba apie tai, kad ginčas kilo dėl skolos, jog „ilgšis“ savavališkai pasiėmė 20 ar 30 Eur, įvardindamas kaip skolą (detaliau žr. 2020 m. lapkričio 5 d. apžiūros protokolą (t. 2, b. l. 62–67) ir kompaktinį diską Nr. 2, esantį 3-iajame bylos tome).

11. Liudytojos E. V. parodymus apie D. B. smurtą prieš K. J. ir jo apiplėšimą atitinka, juos papildo bei į loginę ir nuoseklią įrodymų grandinę apjungia bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų Š. V. ir A. Š. parodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiriant įrodymus apeliacinės instancijos teisme duoti Š. V. ir A. Š. parodymai patvirtina E. V. parodymus apie įvykio dieną K. J. turėtus pinigus ir jo sužalojimo dėl skolos faktines aplinkybes.

12. Liudytojas A. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d. vakare kaimynės E. V. prašymu atėjo į jos namus, kur virtuvėje ant fotelio sėdėjo vyriškis, kaip vėliau sužinojo, vardu K., kuriam stipriai kraujavo iš burnos. Liudytojas atšaldė žaizdą ir sustabdė kraujavimą, ir jam atrodė, kad situacija nėra pavojinga, todėl pasakė K., kad jis nueitų atsigulti ir pailsėtų. Kai E. V. paklausė, kodėl K. buvo sužalotas, ji pasakė, kad dėl kažkokios skolos. Pasak jo, E. neturėjo mobiliojo telefono (t. 1, b. l. 166–168). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Š. patvirtino tyrimo metu duotų parodymų teisingumą bei nurodė, kad kitą dieną po K. J. mirties E. V. papasakojo, jog konfliktas kilo dėl skolos (žr. 2021 m. birželio 29 d. teisiamojo posėdžio garso įrašą ir protokolą).

14. Taigi minėtų liudytojų parodymai esminių šiai bylai faktinių aplinkybių kontekste apjungia E. V. parodymus į logišką ir nuoseklią bylos duomenų visumą. Šie parodymai visumoje leidžia daryti išvadą, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d. vakare K. J. turėjo pinigų ir kad buvo sužalotas dėl skolos. Minėtų liudytojų parodymai patvirtina visiškai nuoseklių liudytojos E. V. parodymų patikimumą ir neleidžia abejoti tuo, jog įvykio dieną D. B., prieš tai panaudojęs fizinį smurtą prieš K. J. (byloje neginčijama vieno smūgio sudavimo aplinkybė), iš jo kelnių pagrobė apie 25 Eur. Pagrobtos piniginės sumos dydį patvirtina E. V. parodymai apie matytą iš K. J. kišenės ištrauktą 20 Eur kupiūrą ir kelias eurų monetas.

15. Liudytojos E. V. parodymų patikimumo nepaneigia ir gynybos argumentai, kad E. V. įvykių metu buvo neblaivi. Iš jos parodymų ir paaiškinimų matyti, kad jos neblaivumas nebuvo toks, dėl kurio ji neprisimintų įvykio aplinkybių, be to, jos parodymus esminėse dalyse patvirtino nagrinėjamos bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai (pažymėtina, ir tai, jog 2020 m. rugpjūčio 2 d. rytą liudytojos neblaivumas tesiekė 0,06 promilės (t. 2, b. l. 26)). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, E. V. išreikštas gailestis dėl to, jog ji anksčiau neiškvietė pagalbos, taipogi negali būti vertinamas kaip kaltės prisiėmimas ar kaip siekis nuslėpti tam tikras įvykio aplinkybes. 2020 m. rugpjūčio 1 d. vakare K. J. nenustojant kraujuoti būtent liudytoja E. V. ieškojo pagalbos. Vadovaujantis liudytojų parodymais, nei ji, nei K. J. neturėjo telefono ir negalėjo iškviesti kitos pagalbos, todėl E. V. pasikvietė į pagalbą kaimyną A. Š.. Iš jos ir liudytojo A. Š. parodymų aiškiai matyti, kad pastarieji svarstė apie medikų pagalbą, bet kartu nutarė, jog pagalbos kreiptis nereikia. Be to, būtent liudytoja E. V. 2020 m. rugpjūčio 2 d. rytą kreipėsi į pareigūnus dėl K. J. mirties. Taigi apelianto teiginiai apie galimą E. V. kaltę dėl kilusių padarinių, vertintini kritiškai bei kaip siekis išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegija nesutinka ir su gynybos teiginiu, kad aplinkybę, jog konfliktas įvyko dėl skolos, E. V. nurodė tik kaip prielaidą. Būtina pabrėžti, jog tokią poziciją gynyba grindžia ne pačios E. V., bet kito liudytojo – A. Š. parodymais apie tai, kad E. V. jam pasakojo, jog konfliktas įvyko „lygtais dėl skolos“. Teisėjų kolegija pažymi, jog pati E. V. viso proceso metu nuosekliai ir neabejodama teigė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis susiginčijo dėl skolos bei tai buvo smurto prieš nukentėjusįjį priežastis.

16. Visiškai kitaip nei liudytojos E. V. parodymus teismas vertina nuteistojo akcentuojamų liudytojų J. G. ir E. B. parodymus, kurie kartu su nuteistuoju taip pat dalyvavo 2020 m. rugpjūčio 1 d. išgertuvėse, tačiau nenurodė matę, kad nuteistasis iš K. J. rūbų būtų ėmęs pinigus. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. G. ir E. B. parodymai nėra patikimi, nes pastarieji netrukus po konflikto kartu su nuteistuoju tarėsi, kaip nuslėpti įvykio aplinkybės ir sunaikinti galimus nusikaltimo pėdsakus. Antai, J. G. tyrimo metu nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 2 d., t. y. po to, kai sužinojo, jog K. J. negyvas, buvo susitikęs su E. B. ir D. B.. Susitikimo metu D. B. liepė sulaužyti telefonus, kad jų nesusektų policija. Jo akivaizdoje E. B. ir D. B. sulaužė telefonus, o jis savojo nelaužė, nes galėjo išimti telefono bateriją (t. 1, b. l. 150–151). Šių parodymų teisingumą J. G. patvirtino ir teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 9–10). Apie nuteistojo D. B. prašymą sulaužyti telefonus, apie jo ir D. B. sulaužytus telefonus ir iš J. G. telefono išimtą bateriją tyrimo metu parodė ir E. B. (t. 1, b. l. 138–140). Be to, teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog minėti liudytojai negalėjo nurodyti tikslios tarp D. B. ir K. J. kilusio konflikto priežasties; jie nei patvirtino, nei paneigė pinigų pagrobimo iš K. J. aplinkybės (E. B. teisiamajame posėdyje apskritai nurodė negalintis pasakyti, kodėl D. B. konfliktavo su K. J. ir teigė, kad minėtą vakarą išgėrė 8 litrus 7,5 laipsnio stiprumo alaus (t. 3, b. l. 186–187); J. G. teisiamajame posėdyje tiksliai negalėjo nurodyti, kodėl kilo konfliktas ir tik kėlė galimas įvykio versijas (t. 4, b. l. 8–9, t. 1, b. l. 150–151)).

17. Atsižvelgiant į tai, kas minėta, akivaizdu, jog gynybos versijos dėl netinkamo liudytojų parodymų vertinimo nepasitvirtino – pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kuriais parodymais vadovautis, o kuriais ne, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Todėl, turint omenyje ir byloje neginčijamą faktą apie D. B. suduotą smūgį K. J. į veidą, šiame sprendime jau aptarti bylos duomenys – liudytojų E. V., A. Š., Š. V. parodymai, tyrimo veiksmų protokolai ir kiti duomenys – sudaro pagrindą konstatuoti, kad nuteistasis įvykių dieną, panaudodamas smurtą prieš nukentėjusįjį K. J., iš jo rūbų pagrobė apie 25 Eur.

18. Teismo išvadą apie D. B. panaudoto fizinio smurto nulemtą K. J. mirtį patvirtina ne tik šiame teismo sprendime jau aptarti įrodymai, tačiau ir byloje esančios specialistų išvados bei vieno iš specialistų pateikti paaiškinimai.

19. Antai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 410/2020 (03) konstatuota, kad K. J. mirė nuo komplikacijų, kurias sukėlė sužalojimai viršutiniame žandikaulyje ir viršutinėje lūpoje. K. J. padaryta muštinė kiaurinė viršutinės lūpos žaizda, viršutinio žandikaulio 21, 22, 23 dantų dantenų vientisumo pažeidimas – plėštinė žaizda su dantenų atkėlimu, pogleivinė kraujosruva viršutinėje lūpoje. Tai komplikavosi kraujavimu į virškinamąjį traktą, uždusimu užpildžius kvėpavimo takus skrandžio turiniu (t. 2, b. l. 84–86). Be to, byloje yra Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvada Nr. G 1255/2020 (03), kurioje konstatuota, kad D. B. nustatytas odos nubrozdinimas dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje II dešinio sąnario projekcijoje, kuris kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo padarytas nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu ar pagrindu, maždaug 3–4 paros iki apžiūros (t. 2, b. l. 98).

20. Kaip jau minėta, byloje neginčijama, jog D. B. sudavė smūgį ranka K. J. į veidą, po kurio nukentėjusiajam prasidėjo kraujavimas burnos srityje. Vien jau tai, kad esminiai sužalojimai, kurie vėliau sukėlė komplikacijas pasibaigusias mirtimi, K. J. nustatyti būtent veido srityje, leidžia spręsti, kad juos nulėmė būtent D. B. smūgis. Tai netiesiogiai patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 1255/2020 (03), kurioje konstatuota, kad prieš 3–4 paras iki 2020 m. rugpjūčio 4 d. atliktos apžiūros, D. B. susižalojo dešinę ranką. Taigi nagrinėjamoje byloje aktualių įvykių metu D. B. ranka kontaktavo su kietu buku daiktu ar pagrindu, o šis kontaktas buvo stiprus, nes pats nuteistasis dėl to patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.

21. Nuteistojo gynėjas pažymi, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 410/2020 (03) konstatuota, kad K. J. nustatyti veido srities sužalojimai buvo padaryti keliais trauminiais poveikiais. Todėl, gynėjo teigimu, turint omenyje, kad D. B. K. J. į veidą sudavė tik kartą, kyla abejonių ar būtent D. B. smurtas, o ne kiti faktoriai (pvz., stiprus nukentėjusiojo neblaivumas, jo griuvimas ir pan.) nulėmė K. J. mirtį, t. y. gynyba ginčija priežastinį ryšį tarp D. B. smurto ir K. J. mirties.

22. Minėtų gynybos argumentų ir reiškiamų abejonių kontekste teisėjų kolegija sutinka, kad bylos duomenys dėl K. J. nustatytų sužalojimų nėra vienareikšmiai. Specialistas R. P. pirminėje išvadoje iš tiesų nurodė, kad K. J. konstatuoti pažeidimai buvo padaryti ne mažiau kaip 4 trauminiais poveikiais (visgi pastarasis šiame kontekste įvertino ir ant nukentėjusiojo dilbio nustatytą sužalojimą (t. 2, b. l. 84–86)). Vėliau, atlikęs papildomą tyrimą, minėtas specialistas 2020 m. spalio 19 d. išvadoje Nr. pM10/2020(03) konstatavo ir tai, jog K. J. nustatyti sužalojimai veido kairėje pusėje, viršutinėje lūpoje bei viršutinio žandikaulio dantenų srityje negalėjo susidaryti nuo vieno trauminio smūginio poveikio (t. 2, b. l. 91–93). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios specialisto R. P. išvados ir tapo gynybos keliamų abejonių pagrindu. Visgi pažymėtina, jog siekiant išsiaiškinti aptariamas aplinkybes ir pašalinti galimus neaiškumus (pvz., ar nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu smūgiu, ar minėti sužalojimai galėjo būti jo mirties priežastimi ir pan.), specialistas R. P. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, kuriame apygardos teismo teisėjų kolegija ir proceso dalyviai galėjo jam užduoti atitinkamus klausimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, būtent pirmosios instancijos teismo posėdyje duoti specialisto paaiškinimai, juos vertinant kitų bylos duomenų kontekste, paneigia gynybos keliamas abejones dėl K. J. mirties priežasties.

23. Apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas R. P. nurodė, kad K. J. nustatytus sužalojimus lūpoje ir viršutiniame žandikaulyje galima išmodeliuoti ir vienu smūgiu (poveikiu), nors labiau tikėtina, kad tai galima padaryti dviem smūgiais. Pasak specialisto, minėti sužalojimai galėjo būti padaryti krumpliais arba asmeniui rankose turint tam tikrą daiktą, o tam, kad būtų atkeltos dantenos, reikalingas iš tiesų stiprus smūgis. Kadangi nukentėjusiajam lūpa buvo nukirsta per pirštą ir viršutinio žandikaulio dantenos atkeltos nuo dantų, kraujavimas turėjo būti masyvus. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, specialistas nurodė, kad nors kraujo praradimas ir asmens neblaivumas blogina bendrą organizmo būklę, nesužalojus audinių ir nesant kraujavimo, asmens mirtis neištiktų. Be to, specialistas įžvelgė tiesioginį ryšį tarp nukentėjusiojo sužalojimo, prasidėjusio kraujavimo ir paspringimo krauju. Taip pat, R. P. įsitikinimu, nukentėjusysis dantenų negalėjo susižaloti krisdamas, nes nesužalotos labiausiai atsikišusios jo veido dalys – nosis ir skruostas. Krentant, pirmiausia kliūva nosis, o dantenos dar yra saugomos ir lūpų (t. 4, b. l. 10–11).

24. Taigi posėdyje apklaustas specialistas ne tik neatmetė galimybės, jog K. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu ar dviem smūgiais, tačiau nurodė, kad juos galėjo sukelti ir smūgis kumščiu į veidą pataikant krumpliais. Specialistas pabrėžė ir tai, kad pats smūgis turėjo būti stiprus, nes buvo atkeltos nukentėjusiojo dantenos. Gynybos keliamų abejonių kontekste itin svarbu ir tai, kad R. P. atmetė teiginius apie galimą K. J. konstatuotų sužalojimų susidarymą nukentėjusiajam griūvant. Be to, specialistas taip pat įžvelgė tiesioginį ryšį tarp K. J. patirto sužalojimo, šio sužalojimo nulemto kraujavimo ir paspringimo krauju, atmesdamas esminę kitų gynybos įvardijimų faktorių įtaką tokiai įvykių eigai (pvz., nukentėjusiojo neblaivumo).

25. Minėti specialisto paaiškinimai, turint omenyje ir po 3 dienų nuo įvykio ant D. B. dešinės plaštakos užpakalinio paviršaus užfiksuotą odos nubrozdinimą, paties nuteistojo bei liudytojų parodymus apie vieną D. B. smūgį K. J. į veidą, skirtingų liudytojų parodymus apie stiprų kraujavimą K. J. iš burnos įvykio dieną, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog būtent D. B. suduotas stiprus smūgis ranka K. J. į veidą ir buvo tolesnių įvykių priežastis. Kitaip tariant, dėl minėto smūgio K. J. pradėjo gausiai kraujuoti, o dideliam kraujo kiekiui pateikus į skrandį ir kvėpavimo takus, nukentėjusysis juo užspringo ir mirė. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai rodo, kad byloje nustatytas būtinas ir akivaizdus priežastinis ryšys tarp D. B. panaudoto fizinio smurto prieš K. J. ir jo mirties.

26. Visgi aptarti specialisto paaiškinimai kartu su kitais bylos duomenimis rodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis nukentėjusiajam K. J. ranka sudavė ne mažiau kaip du smūgius į kairiąją veido pusę yra neteisinga ir iš esmės pagrįsta tik specialisto vertinimu, kuris dėl minėtos aplinkybės nebuvo tvirtas ir kategoriškas. Įvertindamas specialisto R. P. paaiškinimą, jog K. J. konstatuoti sužalojimai galėjo būti išmodeliuoti ir vienu smūgiu, paties nuteistojo nurodytą ir kitų įvykio liudytojų matytą tik vieną nuteistojo smūgį ranka K. J. į veidą bei valstybinio kaltintojo baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme išsakytą poziciją dėl D. B. suduoto ne mažiau vieno smūgio K. J. į veidą (t. 4, b. l. 13) bei vadovaudamasis principu, jog visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai (lot. in dubio pro reo), apeliacinės instancijos teismas iš pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių pašalina vieną iš dviejų nuteistajam inkriminuotų smūgių, nes ne mažiau dviejų smūgių sudavimas nėra pagrįstas abejonių nekeliančiais ir BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

27. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad nuteistasis D. B. veikė neatsargiai ir todėl jo veika kvalifikuotina ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o pagal atitinkamą BK 132 straipsnio dalį. Tokią savo poziciją gynėjas grindė prieš daugiau nei dešimtmetį vieno iš LAT teisėjų pateikta atskirąja nuomone dėl LAT BBS plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009. Pasak gynėjo, byloje kyla rimtų abejonių ar jo ginamasis galėjo suvokti, kad vienas jo smūgis lems nukentėjusiojo mirtį: D. B., smūgiuodamas nukentėjusiajam į veidą, rėmėsi savo ir kitų asmenų savybėmis ir turima patirtimi, kad gavus kumščiu į nosį, iš jos gali bėgti kraujas ir nuo to nemirštama. Teisėjų kolegija tokius gynybos argumentus atmeta ir remdamasi aktualia LAT praktika nužudymo bylose konstatuoja, jog D. B. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

28. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia ir kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-46-895/2015, 2K-322-511/2016, 2K-20-648/2021).

29. LAT yra pažymėjęs ir tai, kad net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, 2K-20-648/2021). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą didele jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali patirti traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-648/2021).

30. Byloje nustatyta, jog D. B. nukentėjusiajam sudavė vieną stiprų smūgį ranka į gyvybiškai svarbią kūno sritį, t. y. į galvą. Gynėjo išsakytų teiginių kontekste pabrėžtina ir tai, kad šiuo smūgiu K. J. buvo sužeista ne nosis, o nukirsta dalis lūpos, nuo dantų buvo atkeltos viršutinio žandikaulio dantenos, o tai rodo apie itin stiprų smūgį. Svarbu pažymėti, kad pats D. B. tvirtino, jog po jo smūgio, nukentėjusiajam iškart pradėjo stipriai bėgti kraujas. D. B. taip pat nurodė, jog suduodamas smūgį dar buvo blaivus, taigi, galėjo valdyti savo veiksmus ir suvokė suduodamo smūgio jėgą. Jau minėta ir tai, kad D. B. ranka po šio smūgio buvo sužalota, kas taip pat objektyviai byloja apie K. J. suduoto smūgio stiprumą. Po suduoto smūgio D. B. nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam, ir neatliko veiksmų, kurie vertinant ir kitas bylos aplinkybes kartais teismų praktikoje vertinami kaip taip pat rodantys jo veiksmų neatsargumą (pvz., LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019), o dar ir apiplėšė nukentėjusįjį, pasišalino iš E. V. namų, o vėliau, susitikęs su kitais įvykio vietoje buvusiais asmenimis, siekė bei tarėsi kaip nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, sunaikinti telefonus ir pan.

31. Kaip jau minėta, nuteistojo D. B. smurtą lėmė menkavertė priežastis – konfliktas dėl skolos. Jam buvo visiškai nesvarbu, kokias pasekmes sukels jo veiksmai. Dėl to, akivaizdu, jog D. B., smūgiuodamas nukentėjusiajam į veidą, nesirėmė savo ir kitų asmenų savybėmis ir turima patirtimi, kad sudavus smūgį į veidą ar nosį, iš jos tik gali bėgti kraujas ir nuo to nemirštama. Jis buvo visiškai abejingas dėl to, kokie padariniai ištiks nukentėjusįjį ir sąmoningai leido jiems kilti, nes nepaisydamas akivaizdžiai matomų sunkių jo suduoto smūgio padarinių, jis ir toliau nuosekliai vykdė savo nusikalstamą sumanymą neteisėtai įgyti svetimą nukentėjusiajam priklausiusį turtą.

32. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. B., suduodamas K. J. smūgį į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvos sritį, nors ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, suprato savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad egzistuoja aiški ir reali tikimybė pavojingoms, taip pat ir mirtinoms pasekmėms kilti, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. K. J. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kaip suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, įvykių metu blaivaus proto žmogus, D. B., vieną kartą didele jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbią vietą, negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali patirti traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį.

33. Minėtos aplinkybės teisėjų kolegijai neleidžia abejoti ir tuo, kad D. B. pagrįstai inkriminuotas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas. Akivaizdu, jog jis nužudymą padarė iš savanaudiškų paskatų, nes jo veikimas buvo susijęs su siekiu įgyti turtinės naudos, ką patvirtino ir po smūgio sudavimo jo atlikti veiksmai apiplėšiant nukentėjusįjį.

Dėl D. B. paskirtos bausmės

34. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

35. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintos tik dvi bausmės rūšys – laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Savo ruožtu BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje įstatymų leidėjas taipogi įtvirtino dvi bausmės rūšis – laisvės atėmimą iki 6 metų arba areštą. Sprendžiant dėl D. B. paskirtos bausmės individualizavimo teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y., pirmiausia, kad D. B. veikdamas netiesiogine tyčia iš savanaudiškų paskatų padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, o taip pat nukentėjusįjį apiplėšė bei taip padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, kad nenustatyta D. B. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Taip pat teisėjų kolegija įvertina baudžiamojoje byloje pateiktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, t. y. jog D. B. anksčiau teistas net 10 kartų: daugiausia už vagystes ir turto sugadinimą, tačiau taip pat jis teistas ir už išties pavojingas smurtinio pobūdžio veikas – už nepilnamečio išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, plėšimą, tyčinį nesunkų bei nežymų sveikatos sutrikdymą ir pan., taip pat, jog už minėtas nusikalstamas veikas D. B. iš esmės visais atvejais buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės (griežčiausia bausmė – 4 metai laisvės atėmimo (t. 2, b. l. 158–170)). Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad D. B. 9 kartus baustas administracine tvarka – tarp padarytų pažeidimų dominuoja nusižengimai, susiję su smulkiomis vagystėmis iš parduotuvių ir važiavimu be bilieto keleivinėmis transporto priemonėmis, tačiau nustatyti ir narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo, pataisos įstaigos tarnautojų įžeidimo necenzūriniais žodžiais ir jų reikalavimų nevykdymo atvejai. Už šių nusižengimų padarymą nuteistajam buvo paskirtos baudos, tačiau informacijos, kad jos būtų sumokėtos, nėra (t. 2, b. l. 149–157).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai leidžia daryti išvadą, jog D. B. asmenybės ir jo daromų veikų pavojingumas, nepaisant jo atžvilgiu taikomų poveikio priemonių (tarp jų ir ne kartą jau taikytos laisvės atėmimo bausmės), nemažėja – šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos yra net pavojingesnės už anksčiau D. B. padarytas nusikalstamas veikas. Įvertinusi anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra 1 metais didesnė už šios normos sankcijoje nustatytą terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, tiek už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra nežymiai didesnė už šios normos sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, tiek paskirta galutinė subendrinta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, nėra nei aiškiai per griežtos, nei aiškiai per švelnios – yra teisingos ir atitinka tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek jo asmenybę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas D. B. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamai individualizavo, teisingai parinko bausmės rūšį ir jos dydį, o ne, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tik vadovavosi ankstesniais nuteistojo teistumais ir faktu, jog padarydamas nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas šioje byloje, jis buvo neseniai paleistas iš įkalinimo įstaigos.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir faktas, kad šiuo teismo sprendimu susiaurinta D. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtis, t. y. eliminuotas D. B. inkriminuotas vienas iš smūgių K. J., nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Duomenys apie D. B. asmenybės pavojingumą, jam būdingą nesikeičiantį smurtinį elgesį, jo atžvilgiu taikytų poveikio priemonių neefektyvumą, o ypač byloje nustatyti nuteistojo atsainūs ir savanaudiški veiksmai po smūgio sudavimo K. J., rodo akivaizdžią griežtų poveikio priemonių skyrimo būtinybę.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

38. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas teigė, kad tuo atveju, jei jo ginamojo veika būtų perkvalifikuota iš tyčinio nužudymo į neatsargų gyvybės atėmimą, nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos sumos turėtų būti atitinkamai sumažintos. Visgi pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo D. B. padarytas veikas, taigi gynėjo nurodyta aplinkybė neturi įtakos sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

39. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

40. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

41. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, K. J. tėvams priteisdamas po 15 000 Eur, o jo seseriai – 10 000 Eur, kaip padarytos neturtinės žalos ekvivalentą (bendroje sumoje – 40 000 Eur), laikėsi teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų ir neviršijo tokio pobūdžio bylose priteisiamų sumų dydžių. Antai, už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo padarymą, nužudytojo motinai (tėvui) priteisiama nuo 14 481 iki 29 000 Eur neturtinės žalos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-693/2016, 2K-330-507/2016, 2K-233-788/2016), o nužudytojo seseriai (broliui) – nuo 5 792 iki 29 000 Eur (LAT nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-482-139/2015, 2K-233-788/2016, 2K-330-507/2016). Taigi jau vien iš pateiktų praktikos pavyzdžių matyti, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė tiek nužudytojo tėvams, tiek seseriai priteisiamų neturtinės žalos sumų. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžių, pirmosios instancijos teismas ne tik detaliai išanalizavo K. J. ir jo giminaičių santykių pobūdį bei juos siejantį ryšį (pvz., jog jie pastaruoju metu susitikdavo retai, tačiau jų bendravimas ir socialiniai ryšiai galutinai visgi nebuvo nutrūkę ir pan.), tačiau įvertino ir nuteistojo turtinę padėtį bei kitas neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas veikė ne formaliai ir atsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes bei K. J. artimųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos tenkindamas tik iš dalies (kiekvienas iš nukentėjusiųjų prašė priteisti 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą), priteisė proporcingą bei teisingą šios žalos rūšies atlyginimą.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

42. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma Nr. (12.32Mr) PT–3152 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-1020/2021. Šioje pažymoje nurodoma, kad, teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam D. B., buvo patirtos 198,46 Eur dydžio išlaidos, kurios iš nuteistojo priteistinos valstybės naudai.

43. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Minėtų BPK nuostatų kontekste pažymėtina, kad apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistojo D. B., pastarajam ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jis nuteistas dėl jau minėtų nusikaltimo padarymo. Taigi apeliacinis procesas vyko nuteistojo iniciatyva, o jo apeliacinio skundo argumentai (išskyrus, argumentus dėl jo nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus) pripažinti nepagrįstais. Visgi pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. B. teigė, jog jam apskritai nereikalingas valstybės paskirtas gynėjas, jei jis už jį turi mokėti (t. 4, b. l. 64). Svarbu ir tai, jog baigiamosiose kalbose tiek VGTPT parinktas bei nuteistąjį gynęs advokatas R. Vanagas, tiek prokurorė antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų atstovaujant D. B. apeliacinės instancijos teisme, esant tokiai situacijai, prašė nepriteisti (žr. 2021 m. birželio 30 d. teisiamojo posėdžio garso įrašą ir protokolą).

44. Atsižvelgdama į tai, taip pat įvertindama duomenis apie nuteistojo turtinę padėtį (nedirbantis, neregistruotas Užimtumo tarnyboje, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos) bei skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo priteistą 40 000 Eur neturtinę žalą, teisėjų kolegija laiko, kad valstybės patirtų išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą D. B. priteisimas iš nuteistojo, kuris nepageidavo gynėjo ir kuriam jis buvo paskirtas valstybės iniciatyva, prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams bei nepagrįstai apsunkintų šioje byloje nukentėjusiųjų asmenų teisėtų lūkesčių užtikrinimą. Taigi VGTPT prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. nuosprendį pakeisti:

Pakeisti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas aplinkybes dėl nuteistojo D. B. suduotų smūgių skaičiaus nukentėjusiajam K. J. ir pripažinti įrodytomis aplinkybes, kad nuteistasis D. B. sudavė ranka K. J. vieną smūgį į kairiąją veido pusę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.