Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-13).

Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo kalinamas Vilniaus PN. Į gyvenamąją patalpą, kurioje buvo laikomas, dėl ant langų uždėtų cinkuotos skardos grotų smulkiomis skylutėmis nepatekdavo dienos šviesa, todėl nuo dirbtinio apšvietimo jam skaudėdavo akis. Dėl to konsultavosi su gydytoju, kuris nurodė, jog nuo ilgo buvimo dirbtinėje šviesoje vystosi lėtinės akių ligos. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN134:2015 įpareigoja įkalinimo įstaigas saugumui užtikrinti įrengti tokias grotas, kurios neturi trukdyti patekti dienos šviesai į gyvenamąją patalpą. Teigia, kad šiuo atveju, atsakovas, netinkamai įrengdamas grotas, siekė jį kankinti ir žeminti, sudarė nežmoniškas sąlygas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad nurodytu laikotarpiu atsakovo įstaigoje buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu su kitais nuteistaisiais, kurie buvo skirtingų socialinių sluoksnių ir orientacijos. Aiškina, jog Vilniaus PN bendrojoje dušo patalpoje nebuvo įrengtos užuolaidos, nebuvo būdų prisidengti kūną. Dėl kūno ypatumų iš jo tyčiojosi nuteistieji, jis gavo pravardę, todėl jautėsi pažemintas. Pareiškėjas nurodytą teisių pažeidimą skunde grindžia Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais 2018 m. kovo 27 d. administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018 ir 2018 m. birželio 28 d. administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018.

Pareiškėjas skunde nurodo ir tai, kad jam paskirta miegamoji vieta buvo dviaukštės lovos antrame aukšte, kur patekti jam būdavo sudėtinga dėl amžiaus ir turimo antsvorio. Teigia, kad kelis kartus buvo susižalojęs koją, bandydamas nulipti nuo lovos, nes prie lovos nėra pritvirtintų kopėtėlių. Tai jam sukėlė kančią, išgyvenimus, nepatogumą. Tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, buvo pamintas jo orumas.

Pareiškėjas tvirtina, kad skunde minimu laikotarpiu Vilniaus PN buvo ir daugiau tvarkos pažeidimų: nebuvo atskiros patalpos rūbų džiovyklėms, todėl jos buvo laikomos gyvenamosiose patalpose ir užėmė didesnę dalį ploto; baldai bei kitas inventorius nebuvo pritvirtinti prie grindų, kaip to reikalauja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės; seni ir netvarkingi sanitariniai mazgai, jų stygius; perpildytos gyvenamosios patalpos; daug kur jaučiasi drėgmė, pelėsio kvapas; virtuvė netvarkinga, nešvari. Dėl to nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią aplinką, o visa tai, jo teigimu, prisidėjo prie nervingos jo psichologinės būsenos, padariusios neigiamą įtaką jo bendravimui su kitais nuteistaisiais. jis

Paaiškina, jog minimu laikotarpiu buvo apgyvendintas su lengvajai nuteistųjų grupei priskirtais asmenimis, nors pats priklauso paprastajai grupei. Dėl tokio sprendimo buvo priverstas matyti, kaip kiti naudojasi tam tikrais patogumais – galimybe naudotis kompiuteriu ar apsipirkti Vilniaus PN esančioje parduotuvėje. Teigia, kad Vilniaus PN administracija sąmoningai leido kilti slogiai, piktai atmosferai tarp nuteistųjų, propagavo hierarchiją, nuteistųjų kastas. Tokios sąlygos kėlė konfliktus, pavydą, pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad visą nurodytą laikotarpį lauko kiemas buvo atviras tuo pačiu laiku, t. y. nuo 18 val. iki 22 val., nepaisant metų laiko. Dėl to vasarą nematydavo saulės, negalėjo pasideginti, o žiemą vakarais buvo labai šalta. Kreipėsi į būrio auklėtoją dėl pasivaikščiojimo grafiko pakeitimo, tačiau pataisos įstaiga nesiėmė jokių veiksmų. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo jo savivertė, jautėsi diskriminuojamas.

Nurodo, kad jam buvo atimta galimybė į resocializaciją ir užimtumą, kadangi teniso, bilijardo laikas nuo 8 val. iki 10 val., o tuo pat metu buvo patikrinimai ir pusryčiai.

Paaiškina, kad pataisos namuose taksofonai buvo įrengti koridoriuje. Vilniaus PN gyvena daug nuteistųjų, todėl dėl triukšmo negalėjo bendrauti su artimaisiais. Kildavo konfliktinių situacijų, suprastėjo jo santykiai su artimaisiais.

Teigia, kad pataisos namuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl laisvalaikio metu turėjo būti koridoriuje arba laiptinėje. Didžiąją dienos dalį turėjo praleisti „ant kojų“, dėl to skaudėjo kojas, kaklą, nugarą, jausdavo nuovargį.

Dėl institucijos ir jos darbuotojų neteisėtų veiksmų pareiškėjas nurodo patyręs neigiamus išgyvenimus, dėl kurių labai kentėjo. Pareiškėjas prašo teismo objektyviai įvertinti susidariusias kalinimo sąlygas, nustatyti tvarkos pažeidimus, netinkamus institucijos sprendimus bei atlyginti patirtą neturtinę žalą, kurią vertina 8 000 Eur.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN (po reorganizacijos Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas), pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19-29).

Teigia, kad pareiškėjas 2022 m. balandžio 18 d. buvo laikomas gyvenamojoje kameroje Nr. 16 (3 miegamosios vietos, plotas – 14,46 kv. m); nuo 2022 m. balandžio 27 d. – gyvenamojoje patalpoje Nr. 203 (11 miegamųjų vietų, plotas – 34,41 kv. m); nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. – gyvenamojoje patalpoje Nr. 403 (9 miegamosios vietos, plotas – 32,45 kv. m). Vilniaus PN, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85, 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, vienam nuteistajam tenka ne mažesnis nei 3,6 kv. m kamerų tipo ir 3,1 kv. m bendrabučių tipo patalpose plotas. Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Paaiškina ir tai, kad kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Tvirtina, jog ventiliacija, apšvietimas ir temperatūros reguliavimo sistema įrengtos pagal ginčijamu laikotarpiu galiojusius higienos standartus ir Taisykles. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Šaltuoju metų laiku visose gyvenamosiose patalpose veikia šildymo sistema. Patalpų šildymo sistema veikia visada, palaikydama optimalią oro temperatūrą patalpose.

Teigia, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, sanitariniams mazgams keliamų reikalavimų taip pat buvo laikytasi. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Pabrėžia, kad pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Nuteistųjų būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengti tiek pisuarai, tiek tualeto kabinos.

Atsakovės atstovo tvirtinimu, Vilniaus PN įrengti dušai atitinka higienos normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte – prausimosi vietos atskirtos pertvaromis, o kontrolę atliekančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo metu šiuo aspektu pažeidimų nustatyta nebuvo. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. Šiuo aspektu taip pat paaiškina, kad tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems buvo kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Papildomai informuoja, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

Paaiškina, kad pagal Taisyklių 5 punktą, laisvalaikio kambarys yra patalpa, skirta nuteistųjų laisvalaikiui praleisti. Vilniaus PN virtuvė ir poilsio kambarys yra ta pati patalpa, ten nuteistieji gali leisti savo laisvą laiką. Virtuvėlėje – poilsio kambaryje visada yra šiukšlių dėžė, valymo inventorius, sieninės rankšluosčio pakabos, indų džiovykla, virdulys, mikrobangų krosnelė, indai. Esant poreikiui ir galimybėms įrengiama elektrinė viryklė bei garų surinktuvas. Kitas inventorius toks kaip stalas, spintelė, suolas arba kėdė, arba taburetė, plautuvė, buitinis šaldytuvas, lentyna bei maisto gaminimo įrankiai įrengiami pagal plotą ir poreikį. Virtuvėlėse – laisvalaikio kambariuose taip pat yra televizoriai. Įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys, tačiau Taisyklių 2 punktas nurodo, kad: „Šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais“.

Dėl atskiros patalpos džiovyklėms atsakovės atstovas paaiškina, kad Vilniaus PN gyvenamosios kameros aprūpinamos inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Tačiau minimose normose nėra numatytas reikalavimas gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose įrengti džiovyklę, todėl teisės aktų reikalavimai nėra pažeisti. Šiuo aspektu taip pat nurodo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų, laikomų Vilniaus PN, asmeninių viršutinių ir apatinių drabužių bei patalynės švarą, nuteistųjų ūkinio aptarnavimo būryje buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino nuteistųjų asmeninius drabužius ir patalynę.

Atsakydamas į pareiškėjo nusiskundimus dėl dviaukštės lovos, atsakovės atstovas tvirtina, kad, vadovaujantis Taisyklėmis, visos Vilniaus PN dviaukštės lovos turi įrengtas kopėtėles ir pabrėžia, kad Vilniaus PN patalpų būklė visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Dažnai nuteistieji netausoja Vilniaus PN turto, gadina inventorių. Nors pataisos namų administracija siekia užkirsti tam kelią, tačiau dėl objektyvių priežasčių negalinti užtikrinti, kad inventorius nuolatos būtų tinkamos būklės. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas galėjo kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus ir Resocializacijos skyriaus specialistą, jeigu paskirta miegamoji vieta dėl objektyvių priežasčių jo netenkino, tačiau to nepadarė.

Dėl skunde minimų teiginių apie nuteistųjų skirstymą į būrius atsakovo atstovas remiasi teismų praktika ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) ir jį įgyvendinantys teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigos režimo reikalavimams. Nuteistojo nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą nesukelia pareigos spręsti klausimo dėl vieno ar kito nuteistojo pasirinkimo būti paskirtam pagal eilinį pageidavimą į tam tikrą būrį, gyvenamąją patalpą ar būti vedamam į atskirąjį pasivaikščiojimo kiemelį ir kt. Tai reiškia, kad įstaigos administracija, nesant objektyviam teisiniam pagrindui, negali būti tiesiogiai įpareigota skirti nuteistąjį į tą būrį ir/ar gyvenamąją patalpą, kur nuteistasis pageidauja.

Dėl teiginių apie pataisos įstaigoje vyraujančią subkultūrą atsakovo atstovas paaiškina, kad nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūros grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Vilniaus PN administracija nuteistųjų subkultūros apraiškų ar bet kokių įkalintų asmenų skirstymų, kurių nenumato teisės aktai netoleruoja. Vykdydama savo funkcijas Vilniaus PN administracija vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje gyvuojančiais nerašytais įstatymais, aktyviai imasi visų įmanomų priemonių, siekdama užkirsti kelią nuteistųjų subkultūros tradicijoms egzistuoti.

Nesutikdamas su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jo būrio užimtumas žaisti tenisą bei biliardą buvo laiku nuo 8.00 val. iki 10.00 val. ir sutapo su pusryčiais ir rytiniu patikrinimu, atsakovės atstovas paaiškina, vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2020 m. liepos 22 d įsakymu Nr. 3-149 patvirtinta nuteistųjų dienotvarke, rytinis kėlimasis, mankšta, tualetas, miegamosios vietos tvarkymas nustatytas laiku nuo 7.00 val. iki 8.00 val., rytinis patikrinimas (skaičiuotė) nuo 8.00 val. iki 8.20 val., pusryčiai nuo 8.20 val. iki 9.00 val. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir individualiuose konsultacijose, mokymasis nustatytas laiku nuo 9.00 val. iki 11.45 val. bei nuo 12.45 val. iki 17.00 val. Taigi, teigia, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Atsakovės atstovas taip pat pabrėžia, kad Vilniaus PN pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo, etikos, teisėtumo ir teisingumo principų, išklauso ir pagal savo kompetenciją bei turimus įgaliojimus, suteikia asmenims informaciją, būtiną jų teisėms įgyvendinti, pareigoms atlikti ar priimti teisingą sprendimą, o sudėtingesniais atvejais su suimtaisiais ir nuteistaisiais pravedami individualūs pokalbiai, siekiant geriau įsigilinti ir efektyviau spręsti kylančias problemas bei siekiant analitiškai įvertinti problemų pakartotinumą, imtis prevencinių priemonių, kad būtų šių problemų išvengta ilgalaikėje perspektyvoje.

Atsakovės atstovas pareiškėjo skundo teiginius dėl patirtos žalos vertina kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Teigia, kad jie yra nepagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio tarp skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Vilniaus PN nuomone, įstaigos darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, visada buvo reaguota į jo prašymus. Tvirtina, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Atsakovės atstovas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos buvo patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, jis turi įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Mano, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė esant civilinės atsakomybės kilimo pagrindų.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą prašė tenkinti remdamasis jame nurodytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista dėl to, kad teisę pasivaikščioti jis turėjo tik tamsiu paros metu, nebuvo atskiro laisvalaikio kambario, buvo laikomas kartu su lengvajai grupei priskirtais nuteistaisiais, kurie turėjo daugiau teisių, nei jis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl pažeidimų, padarytų laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas skunde teigia, kad ginčo laikotarpiu patalpoje, kurioje jis gyveno atlikdamas bausmę, ant langų buvo uždėtos smulkių skylučių cinkuotos skardos grotos, dėl ko buvo blogas dieninis apšvietimas. Nuolat esant dirbtinėje šviesoje jam skaudėjo akis, kilo rizika susirgti lėtinėmis akių ligomis.

Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų įrengimą reglamentuoja Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – ir Taisyklės), įsigaliojusios nuo 2020 m. gruodžio 22 d. Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) (aktuali redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d.).

Taisyklių 11.5. punkte nustatyta, kad: „Nuteistųjų laikymo patalpose turi būti užtikrintas natūralios dienos šviesos patekimas. Langai iš lauko pusės turi būti apsaugomi grotomis (šis reikalavimas netaikomas pusiaukelės namams). Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai“. Įrengtos apsauginės grotos leidžia langus valyti, taip pat juos atidaryti tiek, kad būtų galima vėdinti patalpas. Taisyklių 11.6. punktas nustato, kad: „Nuteistųjų laikymo patalpose įrengiamas dirbtinis apšvietimas, o naujai statomuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose, atnaujinamuose (modernizuojamuose) gyvenamuosiuose korpusuose ir naktinis (budintis) apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad atitiktų Lietuvos Respublikos higienos normas“.

Pagal HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visos Vilniaus PN patalpos buvo įrengtos vadovaujantis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Taip pat nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, grotų įrengimą ant langų reglamentuoja teisės aktai. Byloje nėra įrodymų, kad apšvietimas pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje neatitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimų.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad būtent dėl cinkuotų grotų ant langų jis jautė diskomfortą, jam skaudėjo akis, jokiais objektyviais įrodymais byloje nepatvirtinti ir yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad dėl netinkamo apšvietimo jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar į visuomenės sveikatos priežiūros kontrolę vykdančia instituciją dėl jo nurodomo higienos normos pažeidimo. Taip pat jokiais įrodymais nepatvirtinti ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl konsultacijos su gydytoju dėl regėjimo sutrikimo, kurį galimai sąlygojo netinkamas apšvietimas. Todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis dėl apšvietimo pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde reiškia nepasitenkinimą ir tuo, kad jam teko miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, lovoje nebuvo įrengtų kopėtėlių. Tai jam sukėlė nepatogumų, nes turi sveikatos problemų, antsvorio. Taip pat teigė, kad gyvenamojoje patalpoje baldai nepritvirtinti prie grindų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Vilniaus PN gyvenamųjų bei kitų su kalinimu susijusių patalpų aprūpinamą inventoriumi reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 10.1. punkte nustatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui.

Nuteistieji pataisos įstaigoje į būrius, gyvenamąsias patalpas bei miegamąsias vietas skirstomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮ VTT) 65 punktu, kuriame nustatyta, kad pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

Visų pirmą pažymėtina, teisės aktai nedraudžia nuteistiesiems patalpose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, taip pat neįpareigoja pritaisyti kopėtėles prie lovų. Be to, nei Taisyklės, nei Aprūpinimo normos, įsigaliojusios nuo 2017 m. birželio 8 d. ir galiojančios šiai dienai nenumato, kad baldai turi būti pritvirtinti prie grindų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visos Vilniaus PN dviaukštės lovos turi įrengtas kopėtėles. Akcentavo, jog patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, taip pat nuolatos gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, laužo lovas, gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Vilniaus PN atsiliepime taip pat akcentavo, kad, jei pareiškėjo netenkino jam paskirta miegamoji vieta dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl sveikatos būklės ar, kaip jis teigia, dėl didelės psichologinės baimės, jis galėjo ir turėjo savo gerove pasirūpinti pats, t. y. kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus su prašymu išrašyti pažymą, kuri patvirtintų, jog dėl tam tikros būklės jam tinkamesnė miegamoji vieta yra pirmame lovos aukšte, vėliau su minėta gauta pažyma pareiškėjas galėjo kreiptis į savo būrio Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris būtų ėmęsis veiksmų pakeičiant miegamąją vietą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistą dėl sveikatos problemų, susijusių su netinkama miegamąja vieta. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl miegojimo vietos pakeitimo ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ir pastaroji būtų atsisakiusi tenkinti tokį jo prašymą. Todėl šiais aspektais atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiamuoju laikotarpiu buvo laikomas kartu su nuteistaisiais, paskirtais lengvajai grupei, o jis buvo paskirtas paprastajai grupei.

BVK (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Taip pat to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, taip pat skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji ir teisę be sargybos arba palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų turintys nuteistieji. Vadovaujantis BVK 72 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes.

Atsakovės atstovas atsiliepime rėmėsi Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 13 punktu, kuriame įtvirtinta, kad skirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas atsižvelgti „<...> į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų“ ir tvirtino, kad Vilniaus PN administracija, skirstydama nuteistuosius į būrius ir/ar gyvenamąsias patalpas, laikosi bausmių vykdymo teisės normų bei vadovaudamasi įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise priima sprendimus dėl nuteistųjų perkėlimo į kitus būrius ir/ar gyvenamąsias patalpas.

Byloje neginčijama aplinkybė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei. Atsakovas nepaneigė, kad paprastajai ir lengvajai grupei priskirti nuteistieji buvo laikomi kartu, kaip ir teigia pareiškėjas jo atveju. Kaip matyti, teisės aktai nustato, kad skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji turi būti laikomi atskirai. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl to, jog matė, kad lengvajai nuteistųjų grupei priskirti nuteistieji gali naudotis daugiau teisių ir galimybių, galėjo įtakoti jo psichologinę būseną, dėl ko jis galėjo jausti neigiamas emocijas, diskriminaciją.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN administracija propaguoja hierarchiją, nuteistųjų kastas, pataisos namuose sudaryta bloga kriminogeninė padėtis.

Šie pareiškėjo skundo teiginiai neparemti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais, yra abstraktaus pobūdžio. Atsakovės atstovas atsiliepime tvirtino, kad netoleruoja nuteistųjų susiskirstymo į kastas, vykdydama savo funkcijas Vilniaus PN administracija vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, patys nuteistieji tarpusavyje susiskirsto į subkultūros grupes, Vilniaus PN administracija aktyviai imasi visų įmanomų priemonių, siekiant užkirsti kelią nuteistųjų subkultūros tradicijoms egzistuoti. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjas nurodė, kad jo netenkina pasivaikščiojimo kieme grafikas, kuris buvo nuo 18 val. iki 22 val., nepaisant metų laiko. Todėl vasarą nematydavo saulės, o žiemą buvo labai šalta. Kreipėsi į būrio auklėtoją dėl grafiko, tačiau pataisos įstaiga nesiėmė jokių veiksmų.

Pagal BVK 103 straipsnį, nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2020 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-25, 104 punktą, pasivaikščioti nuteistiesiems leidžiama jų dienotvarkėje nurodytu laisvalaikio metu, o suimtiesiems – jų dienotvarkėje nurodytu buvimo gryname ore laiku. Pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje (kameroje) esantys nuteistieji (suimtieji).

Atsakovės atstovo pateiktoje Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-149 patvirtintoje Nuteistųjų dienotvarkėje nurodyta, kad pasivaikščiojimas gryname ore vyksta pagal patvirtintą grafiką (b. l. 32-34). Atsakovės atstovas pastarojo grafiko teismui nepateikė, taigi nepaneigė įrodymais pareiškėjo skundo teiginių, kad pasivaikščioti gryname ore jis turėjo galimybė tik nuo 18.00 val. iki 22.00 val. kasdien. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, kuomet pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti kiemelyje dienos metu.

Pareiškėjas skunde teigia, kad naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas.

Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama, kiek asmenų vienu metu gali būti dušo patalpose arba persirengimo patalpose bei koks turi būti šių patalpų plotas. Aprūpinimo normų 13.1 punkte nustatyta, kad vienam besiprausiančiam asmeniui turi būti suteikiamas vienas dušo ragelis. HN 134:2015 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms: 28.1. daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami; 28.2. dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad maudymosi vietos dušo patalpose yra atskirtos pertvaromis ir pateikė tai patvirtinančias foto nuotraukas (b. l. 36-39). Pareiškėjas šios aplinkybės skunde neneigė, tačiau nurodė, jog dušo patalpose nebuvo užuolaidų, todėl jį besimaudantį matė kiti nuteistieji, kurie dėl jo fizinių ypatumų tyčiojosi iš jo.

Pažymėtina, kad nors teisės aktuose nenustatyta, kad nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje, tačiau LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Pareiškėjo teiginiai, jog būnant duše jis buvo matomas kitų asmenų, turi būti vertinami neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu Vilniaus PN buvo užtikrinta, kad dušo patalpa buvo įrengta taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti ja ir nepatirti nepatogumų dėl privatumo stokos. Iš pateiktų į bylą fotonuotraukų akivaizdu, kad dušuose yra tik pertvaros, nėra užuolaidų, dėl ko asmuo besimaudantis matomas kitų asmenų. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl pažeisto jo privatumo naudojantis dušu ginčo laikotarpiu, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kiek kartų tokia jo teisė buvo pažeista. Todėl apibendrinant nurodytas aplinkybes, LVAT suformuotą praktiką dėl privatumo naudojantis dušu ir tai, kad pagal teisinį reguliavimą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu per visą ginčo laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d., įvertinus tai, kad pareiškėjas turėjo teisę dušu naudotis vieną kartą per savaitę, buvo pažeistas iš viso 20 kartų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo būrio užimtumas žaisti tenisą bei biliardą buvo laiku nuo 8.00 val. iki 10.00 val. ir sutapo su pusryčiais ir rytiniu patikrinimu, tuo ribojant jo teisę į užimtumą.

Iš byloje pateikto 2020 m. liepos 22 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymo Nr. 3-149, kuriuo patvirtinta Nuteistųjų dienotvarkė, matyti, kad rytinis kėlimasis, mankšta, tualetas, miegamosios vietos tvarkymas nustatytas laiku nuo 7.00 val. iki 8.00 val., rytinis patikrinimas (skaičiuotė) nuo 8.00 val. iki 8.20 val., pusryčiai nuo 8.20 val. iki 9.00 val. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir individualiuose konsultacijose, mokymasis nustatytas laiku nuo 9.00 val. iki 11.45 val. bei nuo 12.45 val. iki 17.00 val. Taigi, teigti, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nėra pagrindo.

Pareiškėjas, reikšdamas nepasitenkinimą dėl netinkamo taksofonų įrengimo pataisos namuose, nurodė, kad jie įrengti koridoriuje, dėl triukšmo negalėjo jais tinkamai naudotis. Tai sąlygojo santykių su artimaisiais pablogėjimą.

BVK 102 straipsnio 1 dalyje (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 37 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas nuteistiesiems (suimtiesiems) skambinti telefonu. Skambinimui telefonu prilyginamas ir skambinimas internetine telefonija.

Nors atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų apie taksofonų įrengimą Vilniaus PN, tačiau iš pareiškėjo paaiškinimų skunde matyti, kad jo teisė skambinti telefonu buvo užtikrinta. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad telefonų pokalbių vietos įrengtos tose patalpose, kuriose nuteistieji praleidžia daugiausia laiko. Kaip nurodė pareiškėjas, taksofonai įrengti koridoriuose, todėl įvertinus atsakovo atstovo paaiškinimą, kad nuteistieji gali judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti užimtumo programas ir užsiimti kita leistina veikla, todėl maža tikimybė, kad vietoje galimybės užsiimti leistina veikla, nuteistieji leistų laiką koridoriuose, kuriuose įrengti taksofonai.

Taigi, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu ir kad jam šiuo aspektu buvo trukdoma palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl teisės skambinti telefonu įgyvendinimo sąlygų neužtikrinimo būtų reiškęs pretenzijas pataisos įstaigos administracijai. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas vertina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, todėl didžiąją dalį laiko praleisdavo koridoriuje ,,ant kojų". Taip pat nebuvo patalpos džiovyklėms.

Taisyklių 2 punktas nustato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Pagal Taisyklių 5 punktą laisvalaikio kambarys – patalpa, skirta nuteistųjų laisvalaikiui praleisti. Pagal Taisyklių 6.8 punktą įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui).

Aprūpinimo normų nuostatos atskirai nustato virtuvėlės (2 punktas) ir užimtumo kambario (3 punktas) aprūpinamą inventoriumi.

Vilniaus PN nurodė, kad Vilniaus PN kiekviename aukšte yra įrengti laisvalaikio kambariai (po vieną dviem būriams), kurie taip pat yra naudojami maistui gaminti. Atsakovės atstovas taip pat tvirtino, kad Vilniaus PN bendrabučio gyvenamųjų patalpų virtuvėlės – poilsio kambariai aprūpinami inventoriumi vadovaujantis Aprūpinimo normomis, vadovaujantis kuriomis virtuvėlė – poilsio kambarys aprūpinamas šiuo inventoriumi: šiukšlių dėže (1 vnt.), valymo inventoriumi (1 komplektas), sienine rankšluosčio pakaba (2 vnt.), indų džiovykla (1 vnt.), virduliu (1 vnt.), mikrobangų krosnele (1 vnt.), indais. Esant poreikiui ir techninėms galimybėms įrengiama elektrinė viryklė bei garų surinktuvas. Kitas inventorius (stalas, spintelė, suolas arba kėdė, arba taburetė, plautuvė, buitinis šaldytuvas, lentyna bei maisto gaminimo įrankiai) įrengiami pagal plotą ir poreikį. Virtuvėlėse – laisvalaikio kambariuose yra televizoriai.

Taigi, nors atsakovės atstovas pripažino, kad Vilniaus PN nėra įrengto atskiro laisvalaikio kambario, kaip nustato Taisyklių 5 ir 6.8 punktai, tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į Taisyklių 2 punkto nuostatas, šiuo atveju įrengta virtuvės patalpa visiškai gali būti pritaikyta ir naudojama kaip laisvalaikio praleidimo kambarys.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepaaiškino, kaip būtent pasireiškė jo teisių pažeidimas dėl neįrengto atskiro laisvalaikio kambario Vilniaus PN. Pareiškėjas nepaneigė, kad jam nebuvo apribota teisė naudotis virtuvėlės patalpa. Pareiškėjo nurodyti teiginiai, kad laisvalaikio metu jis turėjo būti koridoriuje arba laiptinėje, didžiąją dienos dalį turėjo praleisti „ant kojų“, įvertinus ir tai, kad jis galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, vertintini kaip neįtikinami. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismo vertinimu, nenustatyta atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pažymėtina ir tai, kad Taisyklių 6.12 punktas nustato, kad gali būti įrengiamos ir kitos paskirties patalpos. Remiantis Aprūpinimo normų 8.1 punktu, turi būti įrengta Drabužių ir avalynės džiovykla, kurioje turi būti džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys.

HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas iš esmės neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pataisos įstaigoje nėra atskiros patalpos džiovyklei, tačiau nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų, laikomų Vilniaus PN, asmeninių viršutinių ir apatinių drabužių bei patalynės švarą, nuteistųjų ūkinio aptarnavimo būryje buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino nuteistųjų asmeninius drabužius ir patalynę.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nurodydamas aptariamą jo teisių pažeidimą, jo iš esmės nedetalizavo, nenurodė, kaip būtent buvo pažeistos jo teisės dėl tokios patalpos nebuvimo įstaigoje. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad nuteistieji nešėsi džiovinti rūbus į gyvenamąsias patalpas, buvo užstatytas gyvenamasis plotas ir dėl to jose buvo drėgna. Duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų reiškęs nusiskundimus pataisos įstaigos administracijai, nėra. Taigi, teismo vertinimu, šios pareiškėjo aplinkybės nepatvirtina jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjo teigimu, jis bausmę atliko perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius žymiai viršijo nustatytą maksimalų skaičių. Galėjo naudotis tik 5 tualetais, dažnai susidarydavo eilės. Be to, tualetai nebuvo tinkamai įrengti, nebuvo klozetų.

Iki 2020 m. sausio 21 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m. vienam žmogui, o pagal 11¹.2 punktą, kamerų tipo patalpose - 3,6 kv. m. Analogiškos nuostatos numatytos ir nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1-2.2 punktuose.

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotą ir asmenų, laikomų šiose patalpose skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Be to, pažymėtina, kad dienos metu pareiškėjas, būdamas paprastojoje nuteistųjų grupėje, galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo lankyti užimtumo programas, turėjo savo miegamą vietą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo ribojama ar pažeista pareiškėjo teisė į vienam asmeniui privalomą užtikrinti gyvenamąjį plotą.

Pagal Taisyklių 6.7 punktą įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Aprūpinimo normų 7 punktas nustato prausyklos ir tualeto aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas.

HN 134:2015 normų 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių, visi I-o gyvenamojo korpuso sanitariniai mazgai identiški, juose siekiant gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas 2020 m. buvo pradėti remonto darbai. Nuteistųjų būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengti tiek pisuarai, tiek tualeto kabinos.

Pagal į bylą pateiktas atsakovės atstovo fotonuotraukas matyti, kad sanitariniai mazgai, tiek tualeto patalpa, tiek praustuvai, tiek dušai įrengti tinkamai, tvarkingi. Todėl nesant pateiktiems į bylą pareiškėjo įrodymams, kurie paneigtų sanitarinių mazgų įrengimo tinkamumą, pareiškėjo argumentai, be to, deklaratyvūs, vertintini kritiškai. Pareiškėjas patvirtino, kad galėjo naudotis net 5 tualetais.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su unitazo neįrengimu, teismas pažymi, kad LVAT naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-662/2020). Byloje nenustatyta, kad dėl sveikatos būklės sėdimo unitazo įrengimas buvo būtinas pareiškėjui.

Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiais aspektais.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, jautė pažeminimą, patyrė stresą, kančią.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Taip pat pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Teismo vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį dėl nustatytų pažeidimų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN pažeidimų mąstą (teismas nustatė atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo privatumo duše neužtikrinimo 20 kartų, kad pareiškėjas 136 paras buvo laikomas kartu su lengvosios grupės nuteistaisiais, bei kad buvo pažeista teisė į pasivaikščiojimą dienos metu), intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 400 Eur. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 8 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra žymiai per didelė, neprotinga, neproporcinga ir neteisinga, neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų dėl nustatytų pažeidimų.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 400 Eur suma.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 dalimi, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 400 (keturis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.