- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-06
- Bylos Nr.
- e2S-639-513/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00815-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Čuchraj
- Ieškovas
- D. U.
- Atsakovas
- A. U.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. U. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. U. ieškinį atsakovui A. U. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. U. ieškiniu prašo išreikalauti iš atsakovo A. U. neteisėto valdymo jai priklausantį turtą – Jorkšyro terjero veislės šuniuką, vardu (duomenys neskelbtini), su guoliuku ir įpareigoti atsakovą jai nedelsiant grąžinti šunį po galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones –įpareigoti atsakovą nedelsiant perduoti jai Jorkšyro terjero veislės šuniuką, vardu (duomenys neskelbtini), su guoliuku, įpareigojant ieškovę rūpintis augintiniu iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutartimi ieškovės D. U. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas.
4. Teismas nurodė, jog pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė bei nepateikė teismui pakankamų įrodymų, pagrindžiančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog atsakovas, šiuo metu prižiūrintis šuniuką, ar kiti asmenys su juo elgiasi netinkamai, turi tikslų jį parduoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, ar kad atsakovo elgesys su gyvūnu būtų pripažintas netinkamu. Teismas nurodė, jog ieškovės subjektyvus vertinimas, kad atsakovas nesugebės pasirūpinti augintiniu, negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas išreikalauti gyvūną iš neteisėto valdymo pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo galbūt ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė šios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
6. Atskiruoju skundu D. U. (apeliantė) prašo Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Apeliantė nurodo, kad 2017 m. sausio 2 d. ji, kaip pirkėja, sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį ir už 200 Eur įsigijo šuniuką nuosavybės teise, turėjo ir tebeturi nuosavybės teisę į šuniuką ieškinio pareiškimo momentu. Tai, kad atsakovas galbūt apgaule laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 8 iki 12 d. buvo įregistravęs šuniuką savo vardu Gyvūnų augintinių registre, nepaneigia jos nuosavybės teisės į šuniuką, juo labiau, kad augintinis buvo klaidingai įregistruotas pažeidžiant registravimo tvarką (nepateikus jokių nuosavybės dokumentų). Šuniuko valdymą prarado prieš savo valią po to, kai jai buvo pritaikytas 2024 m. balandžio 12 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Šuniuką neteisėtai valdo atsakovas, su kuriuo jos jokie prievoliniai santykiai dėl šio augintinio nesieja.
8. Argumentuoja, kad ieškinio reikalavimą grindžia faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais apie augintinio įsigijimo nuosavybėn ir jo priežiūros visą jo laikymo laiką aplinkybes. Ieškinyje pakankamai aiškiai išdėstė savo reikalavimo faktinį pagrindą, nurodė ir šio reikalavimo teisinį pagrindą - CK 4.95 straipsnį, taip pat kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kuriais grindžia ieškinyje dėstomas faktines aplinkybes. Mano, kad pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje iš esmės pakanka duomenų nuspręsti dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo CPK 144 straipsnio taikymo tikslais, o galimybė, kad jai palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas, nėra paneigta.
9. Vertinant, ar yra antroji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pažymi, jog šiuo atveju ginčas susijęs su konkretaus augintinio nuosavybės teise, o jai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju ginčo turtas turėtų būti perduotas jai natūra. Todėl, siekiant užtikrinti status quo išsaugojimą, tikslinga ginčo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriklausomai nuo galimo atsakovo nesąžiningumo. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Šiuo atveju grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas labiau siejamas su poreikiu apsaugoti patį ginčo objektą, nes tai yra gyvūnėlis, kuriam dėl jautrios sveikatos reikalinga ypač gera speciali priežiūra.
10. Teigia, kad šuniuku labai rūpinosi nuo pat įsigijimo, jį kasdien po keletą kartų per dieną vedžiojo, rūpinosi jo sveikatos priežiūra, specialiu maitinimu, net kiekvieną naktį keldavosi po 6 kartus, kad išleistų į balkoną palakti vandens, kadangi laka vandenį tik balkone. Nei atsakovas, nei dukra jos šuniuku tinkamai nepasirūpina, nesugebės pasirūpinti augintiniui tinkama mityba, pakankamu išvedžiojimu, sveikatos priežiūra, dėl to augintinis jų net vengdavo, atsakovas atvirai šuniuko nekentė.
11. Nurodo, kad atsakovo iniciatyva policija jai paskyrė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, dėl to ji negalėjo artintis prie adreso, kur gyvena dukra ir buvo laikomas šuniukas. Todėl akivaizdu, kad dėl taikytų ribojimų neturėjo jokių galimybių patikrinti kaip augintinis jaučiasi, ar jis gerai prižiūrimas, ar nėra grėsmės jo sveikatai dėl nepriežiūros. Po to, kai Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas 2024 m. balandžio 18 d. nutartimi panaikino paskirtą apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, sužinojo, kad atsakovo bute šuniuko nebėra ir niekas iš kaimynų nebematė, kad kas nors augintinį vedžiotų lauke. Kur šiuo metu yra augintinis, niekas jai nepasako. Ar atsakovas jį išvežė, ar pardavė, galbūt užmigdė, ji neturi galimybės sužinoti, nes informacija slepiama. Ji negali patekti į svetimą nuosavybę ir patikrinti augintinio būklę, kad galėtų pateikti teismui tokius įrodymus. Dukra baigs mokyklą ir pradės studijuoti kitame mieste, todėl jai nuosavybės teise priklausantis augintinis savaime atitektų atsakovui, nors jis jo nei pirko, nei išlaikė, nei juo rūpinosi. Pažymi, kad jeigu reikalinga, ji sutinka įsipareigoti augintiniu visapusiškai pasirūpinti ir jį prižiūrėti kontroliuojant veterinarijos klinikos specialistams, iki pat galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo.
Atsiliepimas
12. Atsakovas A. U. atsiliepimu apeliantės atskirąjį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
13. Pažymi, kad yra inicijuotas mediacijos procesas dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos pakeitimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo (išlaikymo, bendravimo tvarkos), nes dukra šiuo metu gyvena tik su juo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2524-164/2011 buvo nutraukta jo ir ieškovės santuoka, dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama, tačiau dėl dukters gerovės ir dėl ieškovės būdo negalėjo palikti dukters vienos su jos mama, pasirinko gyventi kartu abiem buvusiems sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančiame bute iki 2019 metų antros pusės. Nuo tada jis su dukterimi gyvena jam priklausančiame bute, o manydamas, kad dukrai reikia abiejų tėvų, leido kartu gyventi ir ieškovei.
14. Nurodo, kad paskutinius keletą metų duktė nesutarė su mama, vėliau paaiškėjo, kad dėl motinos draugo, kuris dukterį įžeidinėja, skaudina, užgaulioja, mama jos neužstoja, negina, priešingai, liepia būti dėkingai, nes draugas vežasi jas į keliones. Kai jo nebūdavo namuose, tarp dukters ir motinos kildavo konfliktai, dukra net bėgdavo iš namų pati arba būdavo išvejama. Paskutiniu metu pasitaikydavo, kad ieškovė dukrai nebeleisdavo pasiimti į lauką pasivaikščioti šuns, buvo mažiausiai vienas atvejis, kai net iš dukters rankų šunį tiesiog išplėšė, o pastaruoju metu vis kartoja, kad šuo ne dukters, nors dukra sakė, kad davė savo sutaupytus 500 Eur šuniukui pirkti. Nurodo, kad dėl kilusio konflikto tarp ieškovės su dukterimi 2023 m. rugsėjo 16 d. jis pats pagalbos telefonu pranešė apie galimą smurtą. Konfliktai kartojasi, dukra bijo ne tik motinos, bet ir jos draugo. 2024 m. balandžio 12 d. vakare dukra išsikraustė pas močiutę pasiėmusi šunį, o ieškovė pareikalavo šunį grąžinti, tačiau jis atsisakė, nes šuo yra dukters. Ieškovė nuvyko pas savo motiną, sukėlė triukšmą, trankė duris, ieškovės motina iškvietė policiją ir buvo pritaikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, ieškovei uždrausta artintis prie dukters. Duktė pasirinko gyventi su juo, dėl to jie grįžo į namus, o vakare išvedus šunį juos vėl užpuolė ieškovė su draugu, bandė jėga atimti šunį, tačiau konflikto vietoje sustojus pravažiuojančiam automobiliui, atsiradus pašaliniam asmeniui, šuns atimti nesugebėjo. Apie įvykį jis pranešė policijai.
15. Pažymi, kad ieškovė pradėjo teikti nepagrįstus skundus teismui, policijai, prokuratūrai kaltindama jį įvairiais dalykais, siekia pakenkti jo reputacijai, siekia, kad jis prarastų darbą. Skundai prasidėjo po to, kai ieškovė prarado galimybę nemokamai naudotis ir gyventi jam priklausančiame bute, o su dukra santykių pagerinti nesistengia.
16. Nurodo, kad neginčija augintinio pirkimo fakto ir sandorio šalių, tačiau augintinis yra dovana dukrai 10–ojo gimtadienio proga, dėl to dukra vienintelė teisėta augintinio savininkė. Tik dėl to, kad dukra nepilnametė, augintinis yra registruotas jo vardu tikrajai savininkei paprašius. Pažymi, kad dukra labai myli savo augintinį, juo rūpinasi, žaidžia su juo, augintinio buvimas šalia, laiko leidimas su juo, yra labai svarbus dukters emocinei būklei. Taigi jis nėra neteisėtai užvaldęs augintinį. Pažymi ir tai, kad pati ieškovė vengdavo šunį vedžioti, per prievartą liepdavo dukrai nepaisydama, ar dukra laisva, nuolat rašydavo jam žinutės prašydama išvesti šunį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Atskirasis skundas netenkintinas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
18. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
19. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.
20. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik nustačius dvi privalomas sąlygas: ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie (preliminaraus vertinimo) doktriną ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, jeigu šis būtų palankus tokių priemonių taikymo prašančiam asmeniui, buvimą. Nenustačius kurios nors iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
21. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Duomenų, kad ieškinys būtų aiškiai nepagrįstas ar kad savo teises ieškovė gintų netinkamu būdu, šioje proceso stadijoje nėra.
22. Dėl antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. pagrindo manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, tačiau laikinosiomis apsaugos priemonėmis neturi būti išsprendžiamas kilęs ginčas iš esmės nepriėmus galutinio teismo sprendimo, jų paskirtis yra kitokia, tačiau laikinosios apsaugos priemonės, kurios iš esmės sutampa su pareikštais reikalavimais, tam tikrais atvejais (kai pareiškiami prevencinio pobūdžio reikalavimai) gali būti taikomos, bet jų taikymas turi būti pakankamai pagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1610-943/2020). Tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009). Teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).
23. Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, šiuo atveju ginčas susijęs su konkretaus augintinio (šuns) nuosavybės teise, tačiau vien aplinkybė, kad jeigu ieškinys būtų patenkintas, šuo turėtų jai būti grąžintas, pati savaime nesudaro pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir šiuo metu ją įpareigoti rūpintis augintinio priežiūra iki galutinio teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo. Atsakovas ginčija ieškovės nuosavybės teisę į šunį, argumentuoja, kad šuo priklauso nepilnametei dukteriai, kurios interesams jis atstovauja. Taigi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į šunį, o šuns perdavimas ieškovei iš esmės reikštų jos ieškinio patenkinimą iki ginčo išsprendimo. Šis ieškovės reikalavimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o ne laikinųjų apsaugos priemonių klausimas. Ieškovė neturėtų siekti patenkinti savo reiškiamą reikalavimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo teismas nesprendžia šalių ginčo ir bylos nenagrinėja iš esmės. Dėl to visus įrodymus, jų įrodomąją reikšmę, ryšį su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas detaliai tirs ir vertins nagrinėdamas bylą iš esmės.
24. Priešingai nei teigia ieškovė, nenustatyta, kad augintiniui yra kilusi grėsmė dėl netinkamos priežiūros. Šių savo teiginių ieškovė nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, kurie sudarytų teisinį pagrindą taikyti jos prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad šuo gali būti parduotas, kitokiu būdu perleistas tretiesiems asmenims ar užmigdytas. Iš šalių procesiniuose dokumentuose dėstomų aplinkybių akivaizdu, kad šalių santykiai konfliktiški, jie vienas kitą kaltina netinkamu elgesiu, kreipiasi su skundais į įvairias institucijas ir šalys inicijuodamos įvairius procesus, iš esmės tokiu būdu sprendžia tarpusavio konfliktus.
25. Įvertinęs ieškovės prašymo turinį ir bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių pagristų prielaidų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybei ir kad, jų nesiėmus, realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė ar kad yra kilusi grėsmė augintinio sveikatai ar gyvybei. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, sureguliuoti ginčo situaciją. Šioje proceso stadijoje tokio poreikio nenustatyta, ieškovė jo neįrodė (CPK 178 straipsnis). Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi ieškovės keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nevertina šalių argumentų, susijusių su šuns įsigijimo aplinkybėmis, priežiūra, pagrįstumo, šalių pateiktų su šiomis aplinkybėmis susijusių įrodymų, nes nurodyti argumentai ir įrodymai bus išsamiai išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje. Priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti kategorišką išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, darytų neigiamą įtaką augintiniui ar šalių interesams.
27. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336−339 straipsniais, teismas
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.