Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui „Swedbank“ AB, ir tretiesiems asmenims antstoliui R. V., A. V. R. dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, įpareigojimo vykdyti kredito sutartį, sutarties sąlygų panaikinimo ir pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. R. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovo „Swedbank“ AB kredito sutarties Nr.05-035711-FA (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vienašališką nutraukimą neteisėtu ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį, panaikinti kredito sutarties 11.2.1 punktą, reglamentuojantį vienašališką sutarties nutraukimą, kaip nesąžiningą ir neteisėtą bei pakeisti ieškovės ir atsakovo sudarytos kredito sutarties Nr.05-035711-FA (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) punktą, reglamentuojantį delspinigių dydį ir sumažinti delspinigius nuo 0,08 procento iki 0,01 procento. Ieškinyje nurodė, jog kredito sutartis atsakovo yra nutraukta neteisėtai, nes ieškovė nebuvo informuota apie Kredito sutarties nutraukimą sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė nėra gavusi iš atsakovo nei pranešimo dėl pradelstų įsipareigojimų padengimo, nei pranešimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir apie tai sužinojo tik iš antstolio. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė yra vartotoja, o atsakovas yra verslininkas, sutartyje nustatyti terminai negali būti pripažinti sąžiningais ieškovės atžvilgiu. Sutartyje nustatytos baudinės palūkanos turi būti panaikintos, nes akivaizdžiai neatitinka civilinės atsakomybės kaip patirtų nuostolių kompensavimo prasmės.

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog ji nežinojo apie netinkamą kredito sutarties vykdymą ir sutarties nutraukimą, kadangi atsakovas ėmėsi visų priemonių tinkamai pranešti apie sutarties nevykdymą ir nutraukimą. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog su ja buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, nes jos dalis buvo nukreipta su ieškove susijusio juridinio asmens įsipareigojimų refinansavimui. Sutartis buvo nutraukta esant sistemingam prievolės pažeidimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad visa ieškovei ir trečiajam asmeniui skirta korespondencija buvo siųsta kredito sutartyje nurodytu adresu, todėl yra nepagrįstas ieškovės argumentas, jog jai nebuvo žinoma apie įspėjimą sumokėti įsiskolinimą ir kredito sutarties nutraukimą. Aplinkybė, jog paskolos gavėjai buvo žinoma apie kredito sutarties nutraukimą, taip pat nustatyta iš ieškovės 2014 m. rugsėjo 15 d. prašymo ir 2015 m. sausio 7 d. rašto antstoliui R. V.. Korespondencijos įteikimas sutuoktiniui taip pat patvirtina, jog ieškovei buvo tinkamai pranešta apie reikalavimą įvykdyti sutartį, grąžinti skolą ir įspėjimą, jog to neįvykdžius, kredito sutartis bus nutraukta, suėjus pranešime nurodytam terminui. Teismas akcentavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog sutartiniai įsipareigojimai buvo pažeidinėjami, įmokos nebuvo mokamos daugiau nei šešis mėnesius, pradelsti mokėjimai tęsėsi ilgą laiką ir atsakovas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog kreditas nebus grąžintas ir nebus sumokėtos palūkanos bei nesitikėti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje, kad ir ateityje bus mokamos palūkanos ir kiti mokėjimai. Pasak teismo, kreditorius (bankas) turėjo pagrįstą pagrindą pripažinti, jog sutarties pažeidimas yra esminis, kad kredito davėjas negaus iš paskolos sutarties to, ko tikėjosi ją pasirašydamas ir nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, todėl turėjo pagrindą nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti kredito gavėją ir laiduotoją grąžinti paskolos sumą bei sumokėti palūkanas ir netesybas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog bankas visiškai įvykdė kredito sutartį, papildomais susitarimais padidino kredito sumą, atsižvelgdamas į ieškovės galimybes vykdyti įsipareigojimus pakeitė mokėjimo grafiką, tuo suteikdamas galimybę ieškovei grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti kreditorių (atsakovą) vykdyti kredito sutartį, kai kreditorius ją įvykdė, tačiau įsipareigojimų neįvykdė pati ieškovė, yra nepagrįstas. Teismo nuomone, nelaikytina, jog kredito sutartyje nustatytas delspinigių dydis galėtų būti vertinamas baudinėmis netesybomis, be to, pretenzijos dėl nepriimtinos sutarties sąlygos yra pareikštos jau po to, kai kredito sutartis buvo nutraukta kreditoriaus reikalavimu ieškovei nevykdant įsipareigojimų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (T. II, b. l. 1-4). Nurodė šiuos apeliacinio skundo argumentus:

Ieškovė buvo pateikusi prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, tačiau teismas ieškinį vis tiek nagrinėjo ieškovei nedalyvaujant. Teismas nesprendė, ar ieškovės prašyme pateiktos aplinkybės yra pripažintinos svarbiomis nedalyvauti teismo posėdyje, sprendime tik nurodė, jog atsakovas reikalavo netenkinti tokio ieškovės prašymo;Ieškovė nebuvo informuota apie atsakovo ketinimą nutraukti kredito sutartį kaip taip buvo numatyta pačioje sutartyje. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą buvo įteiktas ieškovės sutuoktiniui, todėl ieškovė laikytina atsakovo informuota tinkamai. Teismo nurodyto pranešimo ieškovė nėra gavusi, nėra kitų asmenų įgaliojusi atsiimti už ją korespondenciją ir jai nėra suprantama, kokiais dokumentais teismas vadovaujasi teigdamas, jos ieškovė pranešimą yra gavusi;Teismas pernelyg formaliai sprendė, ar ieškovės atliktas kredito sutarties pažeidimas buvo esminis. Įsiskolinimas pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą dienai sudarė 1 459,67 Eur, t.y. 3,07 proc. visos kredito sumos, todėl vienašališkai nutraukti sutartį likus tokiais menkai skolos suma nėra proporcinga silpnesniosios kredito sutarties šalies atžvilgiu. Atsakovas privalėjo apsvarstyti, jog kredito sutarties nutraukimas ieškovei sukels didelių finansinių sunkumų. Atsakovas ėmėsi griežčiausių priemonių, t.y. sutartį nutraukė, nors turėjo bendradarbiauti su ieškove ir sudaryti jai palankias sąlygas grąžinti kreditą.

Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

Byla buvo teisėtai nagrinėjama nedalyvaujant apeliantei, kadangi įstatymas teismui suteikia diskrecijos teisę nuspręsti, ar asmuo prašo atidėti teismo posėdį dėl svarbių priežasčių. Šioje konkrečioje situacijoje teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantė teismo posėdyje nedalyvauja be svarbių priežasčių ir pagrįstai nutarė nagrinėti bylą iš esmės;Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji nieko nežinojo apie netinkamą kredito sutarties vykdymą ir apie jos nutraukimą, kadangi atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai paneigia apeliantės teiginius;Kredito sutarties nutraukimas nuo 2013 m. lapkričio 9 d. buvo atliktas ne dėl atskiro ir/ar pavienio kredito sutarties pažeidimo, bet esant ir tebesitęsiant sistemingai ir ilgam, ilgesniam kaip šešių mėnesių, sistemingam prievolės pažeidimui. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė V. R. ir atsakovas „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) 2005 m. birželio 7 d. pasirašė kredito sutartį Nr. 05-035711-FA, kuri vėlesniais susitarimais buvo pakeista. Ieškovei pagal pasirašytą sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus ir papildymus buvo suteiktas 47 503,87 Eur dydžio kreditas, skirtas vartojimo poreikiams - žemės sklypo ir buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui. Prievolių vykdymo užtikrinimui kreditoriui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas (butas) bei pasirašyta laidavimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo A. V. R. laidavo už paskolos gavėją tuo atveju, jei kredito sutartis bus nevykdoma ar netinkamai vykdoma. Kreditorius „Swedbank“, AB 2012 m. spalio 22 d. ir 2012 m. lapkričio 28 d. raštais pranešė ieškovei V. R. ir jos sutuoktiniui (laiduotojui) A. V. R., jog nevykdoma kredito sutartis ir pareikalavo grąžinti įsiskolinimą (b. l. 131-133, 136-138). 2012 m. gruodžio 21 d. su ieškove V. R. ir laiduotoju A. V. R. buvo pasirašytas kredito sutarties pakeitimas (b. l. 139). Atsižvelgiant į tai, kad paskolos gavėja (ieškovė) ir laiduotojas neturėjo galimybės vykdyti įsipareigojimus, priskaičiuotų bei nesumokėtų palūkanų suma buvo padidinta kredito suma ir iki 2013 m. liepos 20 d. nustatytas 6 mėnesių lengvatinis kredito grąžinimo periodas. 2013 m. rugsėjo 18 d. buvo išsiųstos pretenzijos dėl netinkamai vykdomų įsipareigojimų, nurodyta skolos suma - 1 459,67 Eur, o nepašalinus sutarties pažeidimų iki pranešimuose nurodyto termino pranešta, jog kredito sutartis gali būti nutraukta. Pretenzijos dėl kredito grąžinimo buvo siųstos ir 2013 m. lapkričio 6 d. (b. l. 164-167). Minėtose pretenzijose atsakovas „Swedbank“, AB nurodė, jog nepašalinus pažeidimų iki 2013 m. gruodžio 12 d., sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2013 m. gruodžio 12 d.

Ieškovė V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti atsakovo „Swedbank“, AB kredito sutarties Nr.05-035711-FA (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vienašališką nutraukimą neteisėtu ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį, panaikinti kredito sutarties 11.2.1 punktą, reglamentuojantį vienašališką sutarties nutraukimą, kaip nesąžiningą ir neteisėtą bei pakeisti ieškovės ir atsakovo sudarytos kredito sutarties Nr.05-035711-FA (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) punktą, reglamentuojantį delspinigių dydį ir sumažinti delspinigius nuo 0,08 procento iki 0,01 procento. Ieškinį iš esmės grindė tuo, jog kredito sutartis yra nutraukta neteisėtai, nes ieškovė nebuvo informuota apie Kredito sutarties nutraukimą sutartyje nustatyta tvarka. Be to, sutartyje nustatyti terminai negali būti pripažinti sąžiningais ieškovės atžvilgiu, o sutartyje nustatytos baudinės palūkanos turi būti panaikintos, nes akivaizdžiai neatitinka civilinės atsakomybės kaip patirtų nuostolių kompensavimo prasmės.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad visa ieškovei ir trečiajam asmeniui skirta korespondencija buvo siųsta kredito sutartyje nurodytu adresu, todėl yra nepagrįstas ieškovės argumentas, jog jai nebuvo žinoma apie įspėjimą sumokėti įsiskolinimą ir kredito sutarties nutraukimą. Teismas akcentavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog sutartiniai įsipareigojimai buvo pažeidinėjami, įmokos nebuvo mokamos daugiau nei šešis mėnesius, pradelsti mokėjimai tęsėsi ilgą laiką ir atsakovas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog kreditas nebus grąžintas ir nebus sumokėtos palūkanos bei nesitikėti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje, kad ir ateityje bus mokamos palūkanos ir kiti mokėjimai. Pasak teismo, kreditorius (bankas) turėjo pagrįstą pagrindą pripažinti, jog sutarties pažeidimas yra esminis, kad kredito davėjas negaus iš paskolos sutarties to, ko tikėjosi ją pasirašydamas ir nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, todėl turėjo pagrindą nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti kredito gavėją ir laiduotoją grąžinti paskolos sumą bei sumokėti palūkanas ir netesybas.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė skunde nurodė, jog ji buvo pateikusi prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, tačiau teismas ieškinį vis tiek nagrinėjo ieškovei nedalyvaujant ir nesprendė, ar ieškovės prašyme pateiktos aplinkybės yra pripažintinos svarbiomis nedalyvauti teismo posėdyje.

CPK 246 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ar atstovo užimtumas kitose bylose). Byloje nustatyta, jog 2015 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovės V. R. prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo, kuriame apeliantė nurodė, kad yra informuota apie 2015-10-20 paskirtą teismo posėdį, tačiau prašo jį atidėti ir bylos nenagrinėti, kadangi serga. Su prašymu pateikė medicininę pažymą. Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau teismas šio prašymo netenkino, kadangi nepripažino ieškovės nurodytos priežasties (ligos) svarbia priežastimi nedalyvauti teismo posėdyje.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t.y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014; kt.).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad apie teismo posėdį šalims pranešta tinkamai, apie tinkamą informavimą dėl teismo posėdžio datos ir laiko savo prašyme atidėti bylos nagrinėjimą patvirtino ir pati apeliantė (ieškovė). Apie pirmosios instancijos teisme nagrinėjamą civilinę bylą ieškovė buvo informuota 2015-04-17, kuomet jai buvo įteikta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, 2015-05-25 ieškovei buvo įteiktas atsakovo atsiliepimas į ieškinį, o 2015-07-10 šaukimas į 2015-10-20 vyksiantį teismo posėdį. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad bylą ves pati, o esant būtinybei kreiptis į advokatą, praneš apie tai bylą nagrinėjančiam teismui. Tokio pranešimo pirmosios instancijos teismas nėra gavęs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas likus vienai dienai iki paskirto teismo posėdžio. Kaip jau minėta, pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis, todėl, šaliai neinformavus teismo apie kitas neatvykimo priežastis, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios, teismas neturėjo teisinio pagrindo nuspręsti atidėti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantė pateiktame prašyme nenurodė, kodėl jos neatvykimas dėl ligos turėtų būti laikomas svarbia aplinkybe nedalyvauti teismo posėdyje, bei į tai, jog ieškovė nenurodė kitų svarbių priežasčių, dėl kurių ji negali dalyvauti teismo posėdyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Pažymėtina ir tai, jog ieškovei buvo įteikti visi byloje esantys procesiniai dokumentai, todėl ji turėjo galimybę teikti teismui paaiškinimus iki teismo posėdžio dienos arba pasirūpinti tinkamu atstovavimu.

Skunde apeliantė nurodė, kad ji nebuvo informuota apie atsakovo ketinimą nutraukti kredito sutartį, kaip taip buvo numatyta pačioje sutartyje. Pasak apeliantės, pranešimo ji nėra gavusi, taip pat nėra kitų asmenų įgaliojusi atsiimti už ją korespondenciją ir jai nėra suprantama, kokiais dokumentais teismas vadovaujasi teigdamas, jos ieškovė pranešimą yra gavusi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

Kredito sutarties Bendrosios dalies 15.2 punkte numatyta, kad visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant Kredito sutartį, įteikiami kitai šaliai pasirašytinai, siunčiami paštu, faksimiliniu ryšiu. Paštu išsiųsta korespondencija laikoma gauta penktą kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo. Byloje nustatyta, jog 2012 m. spalio 22 d. ir 2012 m. lapkričio 28 d. raštai apie netinkamą įsipareigojimų vykdymą tiek apeliantei, tiek trečiajam asmeniui buvo siunčiami jų deklaruotu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 132-133, 136-137), todėl laikytina, jog buvo įteikti tinkamai.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės argumentas, jog jai skirtų procesinių dokumentų įteikimas jos vyrui, trečiajam asmeniui A. V. R.nėra laikomas tinkamu įteikimu, kadangi kredito sutarties Bendrosios dalies 15.3 punkte numatyta, kad banko numatyta prievolė dėl bet kokių pranešimo pateikimo apeliantei ir/ar trečiajam asmeniui bus laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu Kredito sutartyje numatytą pranešimą, dokumentus ar informaciją bankas pateiks tik vienam iš kredito gavėjų, o atitinkamą pranešimą gavęs kredito gavėjas įsipareigoja tinkamai pranešti apie tai kitam kredito gavėjui ir sudaryti jam sąlygas susipažinti su gautos korespondencijos turiniu. Minėtos nuostatos atitinka ir CPK 123 straipsnio 3 dalyje numatytą taisyklę, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad trečiasis asmuo apeliantės sutuoktinis nebūtų gavęs jam ar ieškovei skirtų procesinių dokumentų, taip pat, jog ieškovės ir jo sutuoktinio interesai nagrinėjamoje byloje yra priešingi, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantei skirtų atsakovo procesinių dokumentų įteikimas jos sutuoktiniui, yra laikytinas tinkamu dokumentų įteikimu.

Ieškovė skunde pažymėjo, jog teismas pernelyg formaliai sprendė, ar ieškovės atliktas kredito sutarties pažeidimas buvo esminis. Pasak apeliantės, įsiskolinimas pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą dienai sudarė tik 3,07 proc. visos kredito sumos, todėl vienašališkai nutraukti sutartį likus tokiais menkai skolos suma nėra proporcinga silpnesniosios kredito sutarties šalies atžvilgiu. Apeliantės nuomone, bankas privalėjo apsvarstyti, jog kredito sutarties nutraukimas ieškovei sukels didelių finansinių sunkumų, todėl turėjo bendradarbiauti su ieškove ir sudaryti jai palankias sąlygas grąžinti kreditą. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius laiko nepagrįstais.

Teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog šalių pasirašytos kredito sutarties 11.2.1 punkte yra nustatytos sutarties nutraukimo ir kredito grąžinimo prieš terminą banko reikalavimu sąlygos, t.y. esant esminiams sutarties pažeidimams: kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais numatytos kredito dalies; kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nesumoka bankui priskaičiuotų palūkanų, administravimo mokesčių ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų; kredito gavėjas kreditą naudoja ar panaudojo ne pagal Sutartyje numatytą tikslinę paskirtį ir kt. (T. 1, b. l. 71). Taigi, konstatuotina, jog šalys numatė sutarties nutraukimo prieš terminą atvejus ir susitarė, kada pažeidimas bus laikomas esminiu. Akcentuotina, kad kredito sutartį Nr. 05-035711-FA su vėlesniais susitarimais, atsakovas „Swedbank“, AB vienašališkai nutraukė būtent joje nurodytu nutraukimo pagrindu – kredito gavėjui laiku negrąžinant kredito ar jo dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų (Kredito sutarties 11.2.1.1, 11.2.1.2 punktai). Byloje ieškovė neginčijo fakto, kad tinkamai nevykdo Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovei negražinant suteikto kredito, „Swedbank“, AB net keturis kartus tenkino ieškovės prašymus dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo (2006-10-03, 2009-03-19, 2010-05-25, 2012-12-21). Ieškovei ir toliau nevykdant sutarties sąlygų, bankas 2012-10-22 ir 2012-11-28 siuntė ieškovei ir laiduotojui įspėjimus, nurodė įsiskolinimų sumas, prašė vykdyti sutartį, siūlė bendradarbiauti bei išaiškino ieškovei, kad toliau nevykdant įsipareigojimų, sutartis bus nutraukta bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (T. 1, b. l. 131-133, 136-138). Minėtos aplinkybės paneigia apeliantės skunde nurodytą argumentą, jog bankas atsisakė bendradarbiauti su ieškove.

Pažymėtina ir tai, jog sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį nebuvo vienkartinis, kredito sutarties ieškovė nevykdė daugiau nei šešis mėnesius laiko. Teisėjų kolegijos nuomone, konstatuoti banko nesąžiningumą vienašališkai nutraukiant sutartį, šiuo atveju nėra pagrindo, nes ieškovės elgesys, sistemingai ilgą laiką pažeidinėjat kredito sutarties sąlygas, nereaguojant į banko įspėjimus, bankui nesudarė pagrindo tikėtis, kad ieškovė ateityje vykdys savo sutartinius įsipareigojimus. Negana to, net ir apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo, kaip ir iš kokių lėšų galėtų toliau vykdyti ginčijama kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti jam suteiktą kreditą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienašališkam kredito sutarties nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Situacija, kai daugiau kaip pusę metų nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad pati ieškovė tinkamai nebendradarbiavo, nes pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, Kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių net dalinių įmokų pagal kredito sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti šalių interesų pusiausvyros. Ta aplinkybė, kad ieškovė jau ilgą laiką pagal kredito sutartį nesumokėjo nei vienos kredito dalies, ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovė nėra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgėsi pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovė turėjo įrodyti, kad nebuvo esminio kredito sutarties pažeidimo ir ji turi realias galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ekonominės krizės aplinkybė ir atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos išsaugoti kredito sutartį savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tokias išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nepriteisia.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.