- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-1869-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14832-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Romvyga“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nova Roll Europe“
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės –Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Romvyga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nova Roll Europe“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Romvyga“ dėl skolos už vežimo paslaugas priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo užmokestį už krovinio pervežimo paslaugas – 7000 eurų, kas atitinka 24169,60 litus, 7,37 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys priimtas 2013-05-13, ši diena laikoma bylos iškėlimo diena (CPK 137 str. 1 d.).
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas organizavo transporto paslaugas, pervežė krovinius ir pristatė juos krovinio gavėjui (atsakovui) UAB „Romvyga“. Už krovinių pervežimo paslaugas ieškovas išrašė atsakovui sąskaitas – faktūras 7000 eurų sumai, tačiau atsakovas jų neapmokėjo. Ieškovas pažymi, kad vykdydamas atsakovo užsakymus dėl krovinių pervežimo – samdėsi kitus vežėjus, su kuriais už suteiktas paslaugas ieškovas jau yra atsiskaitęs. Nors ieškovas sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir sąžiningai, t. y. kroviniai buvo pervežti nurodytais maršrutais ir pristatyti gavėjui (atsakovui), tačiau atsakovas už suteiktas paslaugas apmokėti atsisako, motyvuodamas krovinio pervežimo rašytinės sutarties nebuvimu. Ieškovas su tuo nesutinka, teigdamas, kad CMR (tarptautinio krovinio važtaraštis) yra įrodymas, jog tarp šalių sudaryta krovinio vežimo sutartis. Ieškovas iš atsakovo praleidusio terminą piniginei prievolei įvykdyti taip pat paršo priteisti 7,37 proc. dydžio procesines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.
Vilniaus m. apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą 2013 m. gegužės 22 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo visiškai patenkino ieškinį.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė prieštaravimus ir nurodė, kad su preliminariu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti, o ieškovo pareikštą ieškinį atmesti. Prieštaravimuose pažymima, kad ieškovas klaidingai nurodo, jog jis organizavo transporto paslaugas, pervežė krovinius ir pristatė juos krovinio gavėjui atsakovui UAB „Romvyda“. Atsakovas pervežimo neužsakinėjo ir niekada nebuvo nurodytų krovinių gavėju. Šią aplinkybę įrodo pridedami dokumentai, kuriuose nurodyti krovinių gavėjai Rusijos įmonės. Ieškovas organizavo krovinių pervežimą pagal CMR važtaraščius iki atsakovo UAB „Romvyda“ muitinės sandėlio. Toliau kroviniai buvo perkrauti į kito ekspeditoriaus pateiktas transporto priemones, kuriomis pristatyti į Maskvą gavėjams. Į CMR važtaraštį atsakovas įrašytas be pagrindo, nes nėra krovinių gavėjas ir nepateikė užsakymo juos pervežti. Ieškinyje krovinių pervežimas įvertintas 7000 Eur, t.y. 24169,60 Lt. Mano, kad ieškovo sumokėta 20892 Lt suma buvo nurodyta užsakyme, kurį ieškovas gavo iš kito asmens, o ne iš atsakovo.
Ieškovas atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nesutiko su atsakovo nurodytais argumentais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 10 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad iš byloje esančių CMR Nr. 0020590, 0016049, 004351 turinio matyti, jog kroviniai 2013 m. sausio – vasario mėnesiais buvo vežami maršrutu Italija (San Martino di Lupari)-Lietuva (Vilnius). Krovinių vežėjai nurodyti CMR - UAB „Barsukas“, UAB „Transmėja“, „MWB-TRANS“, krovinio gavėjas - UAB „Romvyga“. Minėtų krovinių vežimą, į pagalbą pasitelkęs kitus vežėjus, organizavo ieškovas - UAB „Nova Roll Europe“. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina ieškovo pateikti mokėjimo nurodymai, kuriais ieškovas apmokėjo už suteiktas pervežimo paslaugas UAB „Barsukas“, UAB „Transmėja“, „MWB-TRANS“ pagal jų pateiktas PVM sąskaitas faktūras, iš kurių turinio matyti, jog jose nurodomos krovinių vežimo datos, automobilių valstybiniai numeriai ir CMR važtaraščių numeriai atitinka (b.l. 7-9, 196-205, 209). Ieškovas už suteiktas paslaugas išrašė atsakovui šias sąskaitas faktūras: 2013-02-05 sąskaitą faktūrą Nr. 1302-02, 3000 EUR (10358,40 Lt) sumai; 2013-02-05 sąskaitą faktūrą Nr. 1302-03, 1000 EUR (3452,80 Lt) sumai; 2013-03-05 sąskaitą faktūrą Nr. 1303-02, 3000 EUR (10358,40 Lt) sumai (b.l. 11-13), tačiau atsakovas jų neapmokėjo. 2013-03-26 raštu atsakovas grąžino vieną (1302-02, b.l. 11) iš ieškovo pateiktų trijų sąskaitų faktūrų, nurodydamas, kad ji išrašyta klaidingai, nes atsakovas nėra užsakęs krovinio pervežimo. 2013-04-05 pranešimu ieškovas kreipėsi į atsakovą ragindamas atsiskaityti už suteiktas pervežimo paslaugas (b.l. 10).
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl atsiskaitymo už atliktas krovinių pervežimo paslaugas, nes atsakovas neigia buvus susitarimą dėl krovinio pervežimo ir nurodo, jog į CMR važtaraštį buvo įrašytas be pagrindo, nes nėra krovinių gavėjas ir nepateikė užsakymo juos pervežti, teikia tik krovimo ir sandėliavimo paslaugas.
Teismas pažymėjo, kad sprendžiant iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusius ginčus, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami dviem lygiais: pagrindinė pervežimo sutartis ir sutartys, tarpusavyje siejančios atskirus pervežimo proceso dalyvius. Atsižvelgdamas į įprastą bendravimo praktiką tarp pervežimo įmonių, teismas laikė įrodytu, jog atsakovas, kuris CMR važtaraščiuose yra nurodytas krovinio gavėju, duodamas nurodymą ieškovui pristatyti krovinius į atsakovo muitinės sandėlį, esantį Graičiūno g. 37, Vilniuje, krovinių gabenimo metu duodamas nurodymus vežėjo (pagal CMR 004351) vairuotojui, priimdamas pristatytus krovinius ir jų priėmimą patvirtindamas spaudu ir atsakingo darbuotojo parašais (b.l. 4-6), iš esmės užsakė pervežimo paslaugas iš ieškovo. Užsakymą, teismo vertinimu, patvirtina ir tai, kad atsakovas perdavė savo įmonės duomenis sąskaitų išrašymui, o 2014-01-17 „MWB-TRANS“ raštas (b.l. 213-214) patvirtina, kad būtent atsakovas krovinio vežimo metu kontaktavo su krovinį vežusiu vairuotoju ir teikė jam instrukcijas.
Teismas vadovaudamasis CK 6.808 straipsnio 1, 2 dalimi, 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – CMR konvencija) 4 straipsniu, padarė išvadą, kad UAB „Romvyga“ kyla atitinkamos gavėjo pareigos, nes jis tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytas gavėju. Teismo vertinimu, priimdamas krovinį, krovinio gavėjas UAB „Romvyga“ prisijungė prie vežimo sutarties ir prisiėmė įsipareigojimus, kuriuos buvo nustatęs tarpusavio susitarimu su ieškovu dėl trijų krovinių pervežimo iš Italijos į UAB „Romvyga“ sandėlius. Faktas, kad ieškovo pasitelkti vežėjai atliko krovinio pervežimą ES teritorijoje (iš muitinės sandėlių krovinys buvo gabenamas kitų vežėjų), atsakovo nėra ginčijamas. Kadangi prisiimti sutartiniai įsipareigojimai turi būti vykdomi, tai teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti atlyginimą už suteiktas pervežimo paslaugas yra pagrįstas ir jį tenkino.
Atsiliepimas
Atsakovo nurodytą aplinkybę, kad jis teikia tik sandėliavimo ir krovinių perkrovimo paslaugas, teismas vertino kaip nepagrįstą, nes iš atsakovo internetinio puslapio pateiktos informacijos matyti, kad UAB „Romvyga“ teikia ne tik muitinės tarpininko, sandėliavimo, krovos bet ir transportavimo paslaugas (b.l. 195).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovas yra atsiskaitęs su CMR važtaraščiuose nurodytais vežėjais UAB „Barsukas“, UAB „Transmėja“, „MWB-TRANS“. Tai, kad ieškovas vežėjams UAB „Barsukas“, UAB „Transmėja“, „MWB-TRANS“ yra sumokėjęs mažesnę (20 892,00 Lt) sumą, nei prašo priteisti iš atsakovo (24169,60 Lt) teismas paaiškino tuo, kad ieškovas yra verslo subjektas ir šis skirtumas tarp sumų paaiškinamas ieškovo gautu atlygiu už pervežimų iki atsakovo sandėlio organizavimą.
Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti arba pakeisti 2013 m. gegužės 22 d. priimto preliminaraus sprendimo (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Romvyga“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. preliminarų sprendimą ir 2014 m. vasario 10 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 178, 180 straipsniai), nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių (CK 1.136 straipsnis, CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir kt.).
Sprendime teismas nenurodė, kokių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad krovinio pervežimo užsakovas buvo atsakovas. Šioje dalyje skundžiami sprendimai grindžiami prielaida, kad atsakovas yra krovinių pervežimo užsakovas yra CMR važtaraščiuose nurodytas kaip krovinių gavėjas, nurodė ieškovui kur pristatyti krovinį, Lenkijos įmonės „MWB TRANS“ vairuotojui duodamas nurodymus kur pristatyti krovinį, priėmė krovinį ir perdavė ieškovui savo duomenis sąskaitų išrašymui. Nors CMR važtaraščiuose taip pat yra parašai siuntėjo Italijos įmonės „S.E.D. srt“ su nurodymu pristatyti krovinius į muitinės sandėlį UAB „Romvyga“ (CMR konvencijos 13 punktas), tačiau teismas nenusprendė, kad krovinių vežimo užsakovas yra krovinio siuntėjas. Teismas turėjo padaryti išvadą, kad Italijos įmonė „S.E.D. srt“ yra ekspedijavimo paslaugų užsakovas (CK 6.824 straipsnio 1, 2 dalys, 6.825 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Ieškovo pateiktuose CMR važtaraščių 19 punkte, kuriame turi būti nurodytas, kas gavėjas ar siuntėjas turi sumokėti už krovinio pervežimą, neužpildytas. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo padaryti išvadą, kad ieškovas nepagrindė ir nepridėjo įrodymų, jog atsakovas užsakė krovinių pervežimą, todėl turėjo ieškinį atmesti. Dėl kitų teismo argumentų: vežėjų vairuotojai patys skambina į muitinės sandėlius ir teiraujasi, kur gali iškrauti krovinį. Muitinės sandėlio duomenis (adresas, telefono numeris) vežėjo vairuotojui nurodo krovinio užsakovas (ekspeditorius). Muitinės sandėlio darbuotojo nurodymas, kuriame terminale iškrauti krovinį nepatvirtina aplinkybės, kad muitinės sandėlis yra krovinio vežimo užsakovas. Ir galiausiai, atsakovas jokių duomenų, reikalingų sąskaitų išrašymui ieškovui neperdavė. Ieškovas atsakovo duomenis galėjo gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viešai prieinamos duomenų bazės apie PVM mokėtojus. Atsakovas, gavęs iš ieškovo tris PVM sąskaitas faktūras, nedelsiant jas grąžino ieškovui paaiškinęs grąžinimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas grąžino tik vieną sąskaitą. Iš 2013 m. kovo 26 d. lydraščio turinio matyti, kad atsakovas grąžino minėtas sąskaitas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad krovinių siuntėjas išrašytose dokumentuose nurodyti krovinių siuntėjo išrašytuose dokumentuose nurodyti krovinių gavėjai Rusijos įmonės: „Altasib“, Fabrichnay 10, Novosibirsk; M SHOES“, „VIA BORSA, Monolit LTD. Be to, byloje teismas nustatė, kad krovinių pervežimo kaina yra 20892 Lt, o teismas ieškovui priteisė 24 169,60 Lt, nors ieškovas nepateikė jokių įrodymų, o tik paaiškino, kad tai yra ieškovo uždarbis. Taigi atsakovas nebuvo ir nėra skolingas ieškovui. Kadangi ieškinys nepagrįstas, tai pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė procesines palūkanas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Nova Roll Europe“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Dėl pareigos sumokėti vežimo mokestį
Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui. Tokiu atveju vežimo sutarčiai vis tiek taikomos CMR konvencijos nuostatos. Kadangi CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ar formos, ši sutartis gali būti sudaryta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, pranešimais, ar telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LEO SPED MIĘDZYNARODOWY TRANSPORT I SPEDYCJA P. K. v. UAB „Didneriai“, bylos Nr. 3K-7-159/2013).
Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad bylos šalys rašytinės sutarties nesudarė, todėl kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, važtaraštis yra dokumentinis įrodymas, patvirtinantis krovinio pervežimo sutarties sudarymą ir jos turinį (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktas); kad vežėjas priėmė krovinį pervežimui; kad krovinys ir pakuotė buvo išoriškai tinkami, o krovinio vietų skaičius, žymėjimas ir numeravimas atitiko važtaraštyje nurodytus duomenis (jei nėra pastabų) (CMR konvencijos 9 straipsnio 2 punktas). Taigi sprendžiant vežėjo ir krovinio siuntėjo ir (ar) gavėjo ginčus galima remtis juo kaip įrodymu dėl tarptautinio pervežimo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Idlija“ v. UAB „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-279/2014).
Bylos duomenimis nustatyta, kad CMR važtaraščiuose Nr. 0020590, 0016049, 004351 nurodyta, jog 2013 m. sausio – vasario mėnesiais kroviniai buvo vežami maršrutu Italija (San Martino di Lupari)-Lietuva (Vilnius), krovinių vežėjais nurodyti UAB „Barsukas“, UAB „Transmėja“, „MWB-TRANS“, krovinio gavėjas – UAB „Romvyga“, siuntėju nurodytas Italijos įmonė „S.E.D. srt“. Krovinių pervežimo paslaugas organizavo ieškovas UAB „Nova Roll Europe“; dėl šios aplinkybės šalių ginčo nėra.
Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas, kas turi apmokėti už ieškovo suteiktas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šią prievolę turi krovinių gavėjas UAB „Romvyga“. Apeliantas, nesutikdamas su galutiniu teismo sprendimu, ginčija jį tuo pagrindu, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Su nurodytais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų įrodinėtų bylos aplinkybių ištyrimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ir nebuvimą.
Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas CMR važtaraščiuose yra nurodytas kaip krovinio gavėjas, nes jis priėmė pristatytus krovinius, o jų priėmimą patvirtino spaudu ir atsakingo darbuotojo parašais (b.l. 4-6). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad UAB „Romvyga“ kyla krovinio gavėjo pareigos. Ieškovo pateikti įrodymai (2014-01-17 „MWB-TRANS“ raštas, b.l. 213-214) patvirtina, kad būtent atsakovas krovinio vežimo metu kontaktavo su krovinį vežusiu vairuotoju ir teikė jam instrukcijas, priėmė krovinį. Taigi apeliantas, priimdamas krovinį, prisijungė prie vežimo sutarties ir tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad jis prisiėmė įsipareigojimus dėl trijų krovinių pervežimo iš Italijos į UAB „Romvyga“ sandėlius.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, vertindama tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir prisiimtų įsipareigojimų apimtį, verslo praktiką, pateiktus įrodymus, laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas turi prievolę sumokėti už suteiktas pervežimo paslaugas.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu skolos dydžiu. Iš preliminaraus ir galutinio teismo sprendimo matyti, kad teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 24 169,60 Lt.
Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas teikė ekspedijavimo paslaugas (CK 6.824 straipsnis). Šios paslaugos yra atlygintinos (CK 6.824 straipsnis). Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovas organizavo pervežimo paslaugas, o konkrečius vežimus atliko kiti juridiniai asmenys, kurie pervežimo paslaugas suteikė už 20 892 Lt. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas paslaugas suteikė ir jas organizavo tinkamai. Šios aplinkybės apeliantas neginčijo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas yra pelno siekiantis juridinis asmuo bei į teisingumo protingumo bei sąžiningumo principus, sutinka su pirmosios instancijos argumentu, kad skirtumas tarp ieškovo sumokėto užmokesčio vežėjams ir reikalavimo atsakovui yra užmokestis už ekspedijavimo paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis dydis laikytinas neprieštaraujančiu bendriesiems teisės principams, todėl pirmosios instancijos teismo priteistas pagrįstai.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas būtų pažeidęs įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.).
Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai ir išsamiai jį motyvavus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, nekartoja.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. galutinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. preliminarus sprendimas, palikti nepakeistą.