Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IĮ „Owexx“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3772-800/2017 pagal ieškovės IĮ „Owexx“ ieškinį atsakovams D. U. firmai „DDD“ ir D. U. dėl piniginės prievolės

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė IĮ „Owexx“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės D. U. firmos „DDD“ ir subsidiaraus atsakovo D. U. ieškovės IĮ „Owexx“ naudai 1 580,42 Eur skolos, 21 250,40 Eur netesybų, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas Ieškovė nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta 2014-12-10 Komercinės reklamos ploto nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) , kuria rangovas IĮ „Owexx“ įsipareigojo išnuomoti užsakovui D. U. firmai „DDD“ lauko reklamos plotą be apšvietimo, esantį (duomenys neskelbtini)., Vilniuje. Užsakovas yra atsiskaitęs už reklamos ploto nuomą laikotarpiui nuo 2015-01-15 iki 2015-02-15. Rangovas užsakovui suteikė tiek tento pakabinimo, tiek nukabinimo darbus. Iš viso už faktiškai suteiktas sutartyje numatytas paslaugas (tento pakabinimą ir nukabinimą bei reklamos ploto nuomą nuo 2015-02-15 iki 2015-03-26 (įskaitytinai)) be nuolaidų sutarties 4.2 p. pagrindu ieškovui iš atsakovo priteistina 1 580,42 Eur (su PVM). Sutartyje numatytos netesybos sudaro 21 250,40 Eur. Nurodo, kad ieškovei priklauso reikalavimo teisė į D. U. firmą „DDD“, o šiai neturint turto įvykdyti prievolę – subsidiari reikalavimo teisė į įmonės savininką D. U..

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės D. U. firmos „DDD“ subsidiariai su atsakovu D. U. 1 580,42 Eur skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 580,42 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-06-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovei IĮ „Owexx“ iš atsakovų D. U. firmos „DDD“ ir D. U. – po 23,70 Eur žyminio mokesčio ir 147,58 Eur atstovavimo išlaidų, iš ieškovės IĮ „Owexx“ atsakovams D. U. ir D. U. firmai „DDD“ iš viso 932,88 Eur žyminį mokestį ir 2933,88 Eur atstovavimo išlaidas.Teismas nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta 2014-12-10 Komercinės reklamos ploto nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) kuria IĮ „Owexx“ (rangovas) įsipareigojo išnuomoti D. U. firmai „DDD“ (užsakovui) lauko reklamos plotą be apšvietimo, esantį (duomenys neskelbtini)., Vilniuje (Sutarties 1 p.); pakabinti ir pasibaigus sutarties terminui nukabinti reklaminį plakatą (Sutarties 2.1.1 p.), o užsakovas įsipareigojo pateikti rangovui reklaminį plakatą (Sutarties 2.2.2 p.); už suteiktas paslaugas atsiskaityti nustatyta tvarka ir terminais (2.2.3 p., 3.2 p.). Sutartis sudaryta penkerių metų laikotarpiui nuo 2014-12-15 iki 2019-12-30 (1 p.). Šalys Sutarties 3.1 p. susitarė dėl rangovo taikomų nuolaidų už sutartyje numatytas paslaugas, taip pat Sutarties 4.2 p. – užsakovui laiku neatsiskaičius ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, rangovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį nesikreipdamas į teismą. Šiuo atveju užsakovas (atsakovas) įsipareigojo sumokėti visas šioje Sutartyje numatytas kainas už faktiškai atliktas paslaugas (nuolaidos paslaugų apmokėjimui šiuo atveju netaikomos) bei sumokėti netesybas – pusę sumos, kurią užsakovas būtų sumokėjęs pagal šią sutartį nepritaikius nuolaidos, už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki sutarties 1 p. numatyto termino, t. y. 2019-12-30.Teismas akcentavo, kad tarp šalių kilo ginčas, kas iš šalių pirma nutraukė sutartį. Pagal sutartį yra du galimi sutarties nutraukimo būdai: užsakovui ( atsakovui) laiku nesumokėjus 3.1 punkte nurodytų sumų ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, rangovas ( ieškovas) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį nesikreipdamas į teismą (sutarties 4.2 punktas), užsakovui ne vėliau kaip prieš 30 d. raštu apie tai pranešus rangovui (sutarties 7.2 punktas). Sutartyje šalys susitarė, kad sutartis gali būti pakeista abipusiu šalių susitarimu ir kad šie susitarimai galioja tik raštiškai pasirašyti abiejų šalių (sutarties 7.1 punktas).Teismas sprendė, kad ieškovės motyvas, kad po vienos išankstinės sąskaitos apmokėjimo šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė sutartį dalyje dėl išrašomų sąskaitų tipo, yra nepagrįstas. Būtent sąskaitos tipas t. y. PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir jos savalaikis apmokėjimas yra pagrindas atsakovei taikyti sutarties 4.2 punkte numatytas netesybas – sumokėti pusę sumos, kurią atsakovė būtų sumokėjusi pagal sutartį už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki 2019-12-30, t. y. pagal ieškovės skaičiavimą 21 250,40 Eur netesybų. Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog 2015-03-10 el. laišku tinkamai įspėjo atsakovę apie sutarties nutraukimą, kadangi jis yra daugiau neįpareigojantis susirašinėjimas tarp įmonės darbuotojų ir negali būti vertinamas ar suprantamas kaip įspėjimas nutraukti sutartį.Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad sutartis buvo nutraukta jos iniciatyva, ieškovei sutikus ir 2015-03-26 nukabinus reklaminį plakatą. Ieškovė taip pripažino, kad sutartis nutraukta arba atsakovės iniciatyva arba šalių susitarimu ir pateikdama išankstines sąskaitas apmokėjimui neįtraukė netesybų sumos. Teismas įvertinęs įrodymus sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės netesybas yra nepagrįstas ir atmestinas.Teismas nurodė, kad atsakovei pareiga sumokėti už ieškovės teiktas paslaugas nėra išnykusi, todėl ieškinį dalyje dėl 1 580,42 Eur skolos priteisimo tenkino.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė IĮ „Owexx“, kurios interesams atstovauja advokatė I. B., prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad atsakovui buvo išrašyta išankstinė, o ne PVM sąskaita faktūra, kaip nurodyta sutartyje, todėl teismai turi plačiau pasisakyti dėl CK 6.183 str. aiškinimo ir taikymo nagrinėjamos situacijos kontekste. Tačiau CK 6.183 str. pirmosios instancijos teismo nebuvo nagrinėtas, aiškintas ar vertintas šios bylos kontekste, apsiribota teismo nuomone, abstrakčiais teiginiais.Teismas nenurodė konkrečių įrodymų, kurių pagrindu jis darė išvadą, jog sutartis konkliudentiniais veiksmais nebuvo pakeista. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, sprendimas neatitinka pagrįstumo reikalavimo (CPK 263 str. 1 d.) bei sprendimo turiniui keliamų reikalavimų (CPK 270 str.). Teismas spręsdamas ginčą neaiškino sutarties nuostatų. Kadangi pagal sutarties šalių konkliudentiniais veiksmais atliktus sutarties pakeitimus PVM sąskaitos-faktūros išrašomos jau po išankstinės sąskaitos apmokėjimo, t. y. pirmiausia apmokėjimui išrašomos ir teikiamos išankstinės sąskaitos, logiška, kad visos teisinės pasekmės, kurios pagal sutartį kyla neapmokėjus PVM sąskaitos-faktūros, taikomos išankstinių sąskaitų neapmokėjimui. Kitoks aiškinimas neatitiktų nei logikos dėsnių, nei protingumo principo.Kompleksiškai įvertinus aplinkybes dėl atsakovo elgesio vilkinant atsiskaitymus, darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jei šalys sutartyje nebūtų įtraukusios 4.2 p. sąlygos dėl ieškovės teisės sutartį nutraukti vienašališkai atsakovei praleidus sąskaitų apmokėjimo terminus, ieškovei tokia teisė būtų atsiradusi įstatymo pagrindu, nes atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, taip iš esmės pažeisdama sutartį.Ieškovės poziciją, jog sutartis nutraukta sutarties 4.2 p. pagrindu, teismas atmetė nurodydamas ne tik tai, kad ieškovė neišrašė PVM sąskaitos faktūros (ši priežastis dėl aukščiau išdėstytų priežasčių negali būti laikoma tinkama), bet ir tai, jog ieškovė neva netinkamai informavo atsakovę apie vienašalį sutarties nutraukimą, nors bylą nagrinėjęs kasacinis teismas neužsiminė apie tai, jog ieškovė galimai netinkamai realizavo teisę į vienašalį sutarties nutraukimą.Teismas tą patį įrodymą - elektroninį šalių susirašinėjimą, analizuodamas ieškovės ir atsakovės pozicijas, vertino skirtingai, be to, ieškovo įspėjimą įvardijo kaip netinkamą, neįpareigojantį, visiškai ignoravo faktą, kad atsakovė ieškovės apskritai neinformavo kaip to reikalaujama sutarties 7.2 p. (raštu prieš 30 d.).Teismo teiginiai, kad nukabindama plakatą ieškovė pripažino, sutiko su sutarties nutraukimu atsakovės iniciatyva, vertintini kaip visiškai nepagrįsti ir nemotyvuoti, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių ir teisinio reglamentavimo, o visa teismo motyvacija šioje dalyje neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai, kurių interesams atstovauja advokatas L. M., prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas pagrįstai ir nepažeisdamas įrodymų vertinimo kriterijų padarė išvadą, kad PVM sąskaita faktūra, kuo kurios išrašymo momento pagal sutartį būtų skaičiuojami terminai, atsakovei išrašyta nebuvo, todėl negali būti taikomos ir sutartyje numatytos jos neapmokėjimo teisinės pasekmės. Ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu nekėlė argumento ir neįrodinėjo savo teisės nutraukti sutartį pagal CK 6.217 straipsnį, todėl yra atmestinas CPK 312 straipsnio pagrindu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių sutartiniai santykiai ieškovės 2015-04-02 pranešimo išsiuntimo dieną jau buvo pasibaigę, todėl ieškovė apskritai neturi teisės pagal sutarties 4.2 punktą reikalauti netesybų. Ieškovės reikalaujamos netesybos pagal sutarties 4.2 punktą skaičiuojamos būtent pagal ieškovės negautas pajamas už visą sutarties galiojimo – 5 metų laikotarpį. Teismui pateikta antstolės B. P. faktinių aplinkybių konstatavimo medžiaga patvirtina, kad ginčo stende šiuo metu yra reklamuojama LIDL prekes, t. y. ginčo reklaminis stendas yra išnuomotas ir gaunamos pajamos, tačiau ieškovė šią aplinkybę nuslėpė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliantė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nepriteistų iš atsakovės ieškovės naudai 21 250,40 Eur netesybų ir prašo šį reikalavimą patenkinti.Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2014m. gruodžio 10d. sudarė Komercinės reklamos ploto nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė ( Rangovas) įsipareigojo išnuomoti atsakovei ( Užsakovas) lauko reklamos plotą be apšvietimo, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniuje. Pagal sutarties sąlygas ieškovė įsipareigojo pakabinti ir pasibaigus sutarties terminui nukabinti reklaminį plakatą, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Šalys sutartį sudarė penkerių metų laikotarpiui - iki 2019m. gruodžio 30d. Šalys sudarytos sutarties 3.1 punkto sąlyga susitarė dėl ieškovės taikomų nuolaidų už sutartyje numatytas paslaugas, taip pat šalys susitarė dėl apmokėjimo tvarkos bei netesybų šalims pažeidus sutarties sąlygas. Pagal sutarties 4. 2 punkto sąlygą buvo nustatyta, kad Užsakovui laiku neatsiskaičius ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, Rangovas turi vienašališkai nutraukti sutartį nesikreipdamas į teismą. Tokiu atveju Užsakovas įsipareigojo sumokėti visas šioje sudarytoje sutartyje numatytas kainas už faktiškai atliktas paslaugas ( nuolaidos paslaugų apmokėjimui šiuo atveju netaikomos) bei sumokėti netesybas – pusę sumos, kurią Užsakovas būtų sumokėjęs pagal sudarytą sutartį nepritaikius nuolaidos, už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki sutarties numatyto termino, iki 2019m. gruodžio 30 d. Įvertinus šalių sudarytos sutarties sąlygas tokia sutartis kvalifikuotina kaip nuomos sutartis.Tarp šalių iškilo ginčas dėl sutarties nutraukimo pirmumo t.y. ar pirmiau šalių sudarytą sutartį nutraukė ieškovė, ar atsakovė.Iš šalių sudarytos sutarties matyti, kad pagal sutarties 4. 2 punkto sąlygą užsakovui laiku nesumokėjus sutarties 3. 1 nurodytą sumą ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, ieškovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį be kreipimosi į teismą, o pagal sutarties 7.2 punkto sąlygą, sudarytos sutarties nutraukimas prieš terminą yra galimas užsakovui ne vėliau kaip prieš 30 d. raštu apie tai pranešus rangovui.Nagrinėjusios šią bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016m. rugsėjo 30d. nutartyje nurodyta, kad CK6.217-6.222 straipsniai reglamentuojantys sutarties nutraukimą ir jo teisinius padarinius nenustato, kokia forma nesutinkanti su sutarties nutraukimu šalis tokį nusutikimą gali pateikti. Pagal Kasacinio teismo praktiką, kai viena šalis nutraukia sutartį, o kita siekia ją išsaugoti ir vykdyti, ši turi reikšti savarankišką reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir kyla ginčas tik dėl sutarties nutraukimo padarinių, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje bylos atveju, šalys nesiekia tęsti šalių sudarytos sutarties, todėl apylinkės teismas nagrinėjęs ginčą turėjo iš esmės įvertinti šalių argumentus, kuriais jie įrodinėjo savo reikalavimus bei atsikirtimus.Kaip matyti iš byloje pateiktų procesinių dokumentų ir bylos eigoje ieškovės išdėstytos pozicijos bei apylinkės teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovė įrodinėdama sutarties nutraukimo faktą jį susiejo su tuo, kad nepaisant sutartyje nurodytos PVM sąskaitos faktūros nuo pat sutartinių santykių pradžios buvo išrašomos išankstinės sąskaitos, bei atsakovei tokia atsiskaitymo tvarka buvo priimtina, nes gavęs išankstinę sąskaitą ją apmokėjo. Atsakovė atsikirsdama teigė, kad ji vienašališkai sutartį nutraukė pirmiau ir ieškovė neįgijo teisės reikalauti priteisti netesybas pagal šalių sudarytos sutarties 4. 2 puntą. Tokią savo poziciją atsakovė argumentavo tuo, kad dar iki pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo 2015m. kovo 26d. nukabinus reklaminį plakatą, t.y. ieškovei išsiunčiant 2015m. balandžio 2d. pranešimą apie sutarties nutraukimą, sutartis jau buvo pasibaigusi ir atsakovė sutarties nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių pateiktus argumentus tiek išdėstytus žodžiu, tiek ir atliktus susirašinėjimus elektroninėmis ryšio priemonėmis, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad šalys konkliudentiniais veiksmais šalių sudarytos sutarties sąlygų nepakeitė. Nors apeliantė argumentuoja, kad apylinkės teismas nustatydamas aplinkybę dėl įspėjimo apie sutarties nutraukimą ir atliktą 2015m. kovo 17d. bei 2015m. kovo26d. susirašinėjimą įvertino skirtingai bei nevertino ieškovės 2015-03-10 atliko elektroninio laiško kaip įrodymo, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir jo nelaiko teisingu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą konstatavo, kad ieškovė pateiktais įrodymais neįrodė tinkamai įspėjusi atsakovę apie sutarties nutraukimą, nors būdama verslo subjektu tokią pareigą, aiškiai ir suprantamai informuoti kitą sutarties šalį turėjo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama įrodymų vertinimo vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu taisyklėmis, išplaukiančiomis iš C P K 185 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo turinio. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl netesybų priteisimo bei nustatydamas aplinkybes teisingam ginčui tarp šalių spręsti pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus į bylą visus dokumentus, duotus paaiškinimus, kitus šalių apteiktus įrodymus, kurie buvo reikšmingi tarp šalių ginčui išspręsti, o taip pat jų išdėstytą poziciją procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu ir apie juos pasisakė priimdamas teismo sprendimą. Teismas nagrinėdamas ieškinio reikalavimus sprendime savo išvadas pakankami motyvavo ir argumentavo ( CPK 270 straipsnio 4 dalis). Apeliantės apeliacinio skundo argumentai teismo padarytų išvadų aptartu klausimu nepaneigia, todėl pripažintini nepagrįstais ir atmestini.Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti apeliacinio skundo argumentai apeliacinio teismo įvertinti, kiti neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo jį naikinti ar keisti, todėl apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.