Panevėžio apygardos teismo nutartis

2022-01-11 · Civilinė byla Nr. e2A-11-828/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2021-01-28Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-01-11Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-01-11
Bylos Nr.
e2A-11-828/2022
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-03588-2020-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Vygintas Mažuika, Birutė Valiulienė
Ieškovas
Ąžuolų kaimo bendruomenės
Atsakovas
sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“
Civilinė byla Nr. e2A-11-828/2022Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03588-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.14; 3.3.1.18.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 11 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ąžuolų kaimo bendruomenės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ąžuolų kaimo bendruomenės ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ dėl juridinio asmens sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Ąžuolų kaimo bendruomenė prašė pripažinti negaliojančiu (niekiniu) ab initio atsakovės SB „Ąžuolas-2“ 2020 m. liepos 11 d. visuotinio pakartotinio susirinkimo sprendimą Nr. 4.6., kuriuo Ąžuolų kaimo bendruomenei neleista informaciją apie siūlomą statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę ir jos projektą pristatyti visuotiniam narių susirinkimui ir nepritarta Ąžuolų kaimo bendruomenės siūlymui statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovė parengė projektą „Vaikų žaidimų ir laisvalaikio aikštelės įrengimas Kalikstiškių viensėdyje“ Nr. NPKB-20-V-457 (toliau - projektas), kuriame buvo numatyta valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje (duomenys neskelbtini), statyti nesudėtingą laikiną statinį - vaikų žaidimų ir laisvalaikio aikštelę. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas priėmė 2020 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 48ST-33-(14.48.5 E.), kuriuo projekto įgyvendinimui buvo išduotas valstybinės žemės patikėtinio - NŽT - sutikimas, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - ir NMA) 2020 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą skirti ieškovės projekto įgyvendinimui – 5 000 Eur paramą, o ieškovė įsipareigojo finansuoti likusią projekto įgyvendinimui reikalingą pinigų sumą.

3. 2020 m. liepos 31 d. ieškovė gavo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos 2020 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1359-(14.48.2.) ,,Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. balandžio 15 d. sutikimo Nr.48ST-33- (14.48.5E.) panaikinimo“. 2020 m. rugsėjo 8 d. ieškovė gavo NMA raštą, įpareigojantį grąžinti projekto įgyvendinimui skirtą paramą. Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 31 d. su skundu dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1359-(14.48.2.), 2020 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. 48SD-11068-(14.48.136 E.) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, buvo iškelta administracinė byla ir iš į bylą pateiktų atsakovo NŽT ir trečiojo suinteresuoto asmens SB „Ąžuolas-2“ atsiliepimų ieškovė sužinojo, kad NŽT 2020 m. balandžio 15 d. sutikimas vaikų žaidimo aikštelės statybos nesuformuotame žemės sklype projekto įgyvendinimui buvo panaikintas, nes NŽT buvo gautas skundžiamas atsakovės sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta nepritarti nemokamos vaikų žaidimų aikštelės įrengimui, nors bendrijos teritorijoje, kurioje gyvena nemažai vaikus auginančių šeimų, tarp jų ir ieškovės A. N. šeima, nėra nei vienos vaikų žaidimų aikštelės. Neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2020 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 48VĮ-1359-(14.48.2.) buvo pripažintas negaliojančiu.

4. Pažymi, kad ieškovė daug kartų kreipėsi į SB „Ąžuolas-2“ su prašymais įvertinti, pritarti ir kartu įgyvendinti projektą nesuformuotame valstybinės žemės sklype, tačiau arba negaudavo arba gaudavo formalius atsakymus, iš kurių buvo aišku, kad bendrijos valdyba ir pirmininkė nebendradarbiaus ir nepritars vaikų žaidimo aikštelės, kuri yra būtina bendrijos teritorijoje gyvenančių šeimų vaikams statybai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė Ąžuolų kaimo bendruomenė parengė projektą „Vaikų žaidimų ir laisvalaikio aikštelės įrengimas Kalikstiškių viensėdyje“ Nr. NPKB-20-V-457, kuriame buvo numatyta nesuformuotame valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statyti nesudėtingą laikiną statinį - vaikų žaidimų ir laisvalaikio aikštelę. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas priėmė 2020 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 48ST-33-(14.48.5 E.), kuriuo projekto įgyvendinimui buvo išduotas valstybinės žemės patikėtinio - NŽT – sutikimas. NMA 2020 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą skirti Ąžuolų kaimo bendruomenei projekto „Vaikų žaidimų ir laisvalaikio aikštelės įrengimas Kalikstiškių viensėdyje“ įgyvendinimui - Vaikų žaidimo aikštelės ir montavimui – 5 000 Eur paramą, o Ąžuolų kaimo bendruomenė įsipareigojo finansuoti likusią projekto įgyvendinimui reikalingą pinigų sumą.

7. NŽT 2020 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SD-1874-(8.52 E.) informavo ieškovę, jog kadangi sklypas, kuriame ketinama statyti vaikų žaidimo aikštelę patenka į sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ bendro naudojimo teritoriją, būtinas šios SB „Ąžuolas-2“ pritarimas dėl vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelės, kitaip NŽT sutikimas negali būti įgyvendinamas.

8. Iš 2020 m. liepos 11 d. SB „Ąžuolas-2“ visuotinio pakartotinio susirinkimo protokolu nustatė, kad 4.6. klausimu minėtame susirinkime buvo svarstytas Ąžuolų kaimo bendruomenės (toliau - ir ĄKB) siūlymas statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje SB „Ąžuolas-2“ bendro naudojimo žemėje šalia Ąžuolų 1-oji g. Šiuo klausimu buvo priimtas sprendimas - nepritarti, kad anksčiau visuotiniam narių susirinkimui pateikta informacija apie siūlomą statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę ir jos projektas sodininkų bendrijos narių susirinkimui būtų pristatomas dar kartą ir nutarta nepritarti Ąžuolų kaimo bendruomenės siūlymui statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemėje šalia (duomenys neskelbtini).

9. Teismas netenkino atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį. Skundžiamas SB sprendimas iš tiesų buvo priimtas 2020 m. liepos 11 d. (šeštadienis). Iš Liteko duomenų (Vilniaus regiono apylinkės teismo civ. byla Nr. e2-10155-494/2020) nustatė, kad ieškovė su ieškiniu dėl ginčo sprendimo panaikinimo į teismą pirmą kartą kreipėsi 2020 m. spalio 12 d. (pirmadienis), tačiau jos ieškinys buvo jai grąžintas 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi, ieškovei neištaisius trūkumų. Antrą kartą ieškovė kreipėsi į teismą 2020 m. gruodžio 16 d., pateikdama ieškinį, kuris ir yra nagrinėjamas šioje byloje. Ieškovė į teismus kreipėsi praėjus trims mėnesiams ir 1 dienai po skundžiamo sprendimo (atėmus dvi savaitgalio dienas (šeštadienį ir sekmadienį) po 2020 m. liepos 11 d. sprendimo priėmimo ir ieškinį pateikiant 2020 m. spalio 12 d. 21:45 val. LITEKO sistemoje. Tokiu būdu ieškovė realizavo savo teisę į ieškinio padavimą tik praleisdama 1 dieną po paskutinės termino dienos, kas reiškia, kad senaties terminas žiūrint neformaliai neužkerta kelio į ieškovės teisių gynimą šiuo atveju, nes 1 dienos terminas nėra pakankamas, kad teismas laikytų teisingu taikyti ieškinio senaties institutą šiuo konkrečiu atveju.

10. Sodininkų bendrijų įstatymo 20 str. 2 d. 2 p. nustato, kad bendrijai draudžiama neatlygintinai perduoti bendrijos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį bendrijos nariui ar kitam asmeniui. Sprendimas leisti ieškovei (kuri nėra nei bendrijos narys nei kitas asmuo įstatymo prasme) neatlygintinai naudotis žemės sklypu, kuris gali būti naudojamas bendrijos reikmėms yra bendrijos kompetencijos sferoje ir yra savo teisių įgyvendinimas, o ne neturėjimas teisių spręsti, kaip nurodo ieškovė.

Šalies argumentai

11. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad imperatyvios įstatymų normos buvo pažeistos tuo, kad atsakovė neturėjo teisės spręsti dėl valstybinės žemės naudojimo, nes žemė net nėra atsakovės turtas ir neatitinka bendrijos bendrojo naudojimo žemei keliamų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį į ieškovės reikalavimo nelogiškumą, kai ji iš pradžių reikalauja, kad atsakovė spręstų šį klausimą susirinkime, bet kai klausimas sprendžiamas ir jis yra neigiamas ieškovė argumentuojama, kad tokio sprendimo atsakovė negali priimti. Reiškia, kad tik teigiamas klausimo sprendimas yra teisėtas, o alternatyvus, t. y. neigiamas sprendimas, yra neteisėtas. To negali būti jeigu sprendžiamas klausimas susirinkime balsų dauguma.

12. Ieškovė 2021 m. birželio 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose nepagrįstai nurodė, kad ginčo žemė nepatenka į oficialiai įregistruotų ir išviešintų atsakovės bendrojo naudojimo žemės sklypų teritoriją ir kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo žemė yra SB Ąžuolas -2 teritorijoje. Ginčo žemė nėra bendrijos žemė, tačiau ji yra apsupta bendrijos teritorijos ir būtent bendrija turi didžiausią suinteresuotumą dėl jos naudojimo. Į tai atsižvelgė ir NŽT, kuri skaitosi su bendrijos interesais ir laikė juos prioritetiniais sprendžiant pagal faktines aplinkybes ir šalių susirašinėjimą.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas nustatė, kad ginčo žemė faktiškai yra atsakovės teritorijoje ir buvo ja leista naudotis atsakovei savoms reikmėms ir šio fakto nekeičia tai, kad teritorijos ribos yra neįregistruotos registruose. Atsakovė 2020 m. liepos 11 d. visuotinio pakartotinio susirinkimo protokolo p. 4.4 taip pat patvirtino, kad nuspręsta numatyti sąmatoje lėšas ribų registravimui. Atitinkamai dokumentai registravimui buvo pateikti 2020 m. spalio 5 d., o VĮ Registrų centrui atmetus SB prašymą dėl tam tikrų neatitikimų, atsakovė šiuo metu ieško specialisto, kuris atliktų projekto korekcijas ir dokumentai ribų registravimui bus pateikti pakartotinai. Kadangi ginčo teritorija yra atsakovės teritorijos ribose ir tai yra atsakovės naudojamas valstybinis turtas, ji sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio pagrindu privalo įgyvendinti pareigas susijusias su bendrijos teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu.

14. Teismas sprendė, kad ieškovė klaidingai vertina SB bendrojo naudojimo žemės sampratą. SB įstatymo nuostata rodo, kad bendrija turi tiesioginį interesą dėl ginčo sklypo naudojimo tvarkos nustatymo ir jos kompetencijos ribose gali pasisakyti dėl sklypo ateities, atsižvelgiant į bendrijos daugumos valią, jeigu tai neprieštarauja įstatymų imperatyvui. Pasisakymas prieš ieškovės iniciatyvą kurti toje vietoje vaikų žaidimų aikštelę neprieštarauja nei gerai moralei, nei imperatyvioms įstatymų normoms tokia apimtimi, kokią nurodo ieškovė.

15. Pažymėjo, kad atsakovė per savo valdymo organus priima sprendimus ir sprendžia, kurioje bendrijos teritorijos vietoje turi būti įrengta laisvalaikio zona, kurioje vietoje turi būti žalioji zona. Be to, atsakovė laimėjo projektą ir gavo lėšų aikštyno laisvalaikio zonoje įrengimui, todėl būtent toje atsakovės nurodomoje teritorijoje, o ne ieškovės norimoje teritorijoje bus įrenginėjamas visas kompleksas laisvalaikiui, įskaitant ir vaikų žaidimo aikšteles. Šalys daugybę kartų bendravo tarpusavyje dėl galimos vaikų žaidimų aikštelės vietos teritorijoje. Atsakovė nurodė, kad ieškovės siūloma vaikų žaidimo aikštelės vieta prie itin judrios gatvės, prie teritorijos šiukšlių konteineriams ir ant aukšto nuolydžio nuokalnės itin mažoje teritorijoje nėra tinkama vieta vaikų žaidimo aikštelei. Ieškovė 2020 m. balandžio mėn. gavo valstybės institucijų sutikimą dėl projekto įgyvendinimo, tačiau tai darė be bendrijos pritarimo ir darė tai savo paties rizika dėl neigiamo bendrijos narių sprendimo.

16. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog SB narių susirinkimas buvo organizuojamas ir vedamas laikantis įstatymų reikalavimų, ką patvirtino į bylą pateikti įrodymai - pranešimas apie susirinkimą ir darbotvarkė, bendrijos narių sąrašas, taip pat susirinkime dalyvavusių ir balsavusių narių sąrašas, įgaliojimai, susirinkimo protokolas. Nė vienas SB narys ar kitas asmuo Sodininkų bendrijų įstatymo prasme, neskundė susirinkime priimtų sprendimų. Pažymėjo, jog balsus skaičiavo skaičiavimo komisija, rezultatai fiksuoti protokole, niekas iš dalyvavusių asmenų pastabų dėl skaičiavimo rezultatų nepareiškė. Teismas sutiko su atsakovės paaiškinimais ir jiems pritarė, kad net jei ir daryti prielaidą, kad galimai nepagrįstai balsavo 4 asmenys, tai eliminavus juos iš balsavimo rezultatų, sprendimas vis tiek būtų laikomas priimtu balsų dauguma. Už sprendimą balsavo 33 nariai (eliminavus 4 balsus, lieka 29), o prieš sprendimą balsavo 13, 23 susilaikė. Sprendimas bet kuriuo atveju būtų priimtas balsų dauguma. Teismas sprendė, kad susirinkime priimti sprendimai teisėti ir nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ir interesų (CPK 185 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - tenkinti ieškinį arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino daugumos ieškovės nurodytų teisinių argumentų, todėl nepagrįstai nekvalifikavo susirinkime svarstyto klausimo dėl vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelės statybos, kaip klausimo dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo ir statinių statybos valstybinėje žemėje vykdymo, nepagrįstai netaikė ginčo santykius reglamentuojančių įstatymų imperatyvių normų, reglamentuojančių valstybinės žemės disponavimo tvarką, statybų valstybinėje žemėje tvarką, netinkamai aiškino ir taikė SBĮ 2 str., 3 str., 6 str. 20 str. 1 d. 2 p. normas, todėl nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad bendrija, priimdama sprendimą nepritarti aikštelės statybai valstybinėje žemėje, neviršijo įgaliojimų, veikė kompetencijos ribose, nes ginčo žemė tariamai yra bendrijos bendrojo naudojimo žemė, todėl bendrija turi teisę priimti sprendimą dėl ginčo žemės naudojimo, ji turi tiesioginį interesą dėl ginčo sklypo naudojimo tvarkos nustatymo ir dėl jos ateities, kad ši žemė yra bendrijos teritorijoje ir t. t., tačiau su tokiomis teismo išvadomis sutikti nėra pagrindo.

19. Pažymi, kad nei Žemės įstatyme, nei SBĮ, nėra numatyta, kad valstybinė žemė sodininkų bendrijai perduodama ir kad ji ją valdo patikėjimo teise. Priešingai, Žemės įstatymo 7 str. 1 d. nustato Valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektus (patikėtinius), jų sąrašą, tarp kurių SB nėra. Ginčo valstybinė žemė bendrijai nėra perleista nei vienu iš įstatyme numatytų būdų.

Žemesnės instancijos teismas

20. Teismas nepagrįstai nekonstatavo reikšmingų aplinkybių, kad ginčo žemė nėra perleista bendrijai nei vienu iš įstatyme numatytų būdų, ji ginčo sklypo atžvilgiu nėra pasinaudojusi SBĮ įtvirtinta pirmenybės teise sodininkų bendrijoms lengvatine tvarka pirkti bendro naudojimo žemę, t. y. žemę, dėl kurios yra priimtas SB susirinkimo sprendimas dėl jos reikalingumo bendro naudojimo statiniams statyti, rekreacijai ir pan., todėl ji nėra ginčo žemės valdytoja. Kadangi bendrija nėra nei ginčo žemės savininkė, nei valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas, ji neturi šios žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja teisės. O tai reiškia, kad bendrija neturi ir sprendimo priėmimo teisės dėl laikino nesudėtingo statinio statybos valstybiniame žemės sklype, kuriame nesuformuoti žemės sklypai. Ji neturi teisės nei pritarti, nei nepritarti statinio statybai valstybinėje žemėje, kurios valdytoja ji nėra.

21. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sodininkų bendrijų įstatymas yra specialus aukščiausiąją teisinę galią turintis aktas ir, kad šis teisės aktas (2 str., 3 str. 6 str.) suteikia bendrijai teisę spręsti dėl ginčo valstybinės žemės sklypo naudojimo nesudėtingų statinių statybai, t. y. vykdyti valstybinės žemės patikėtinio funkcijas.

22. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl apeliantės pateiktų oficialių įrodymų - nekilnojamojo turto registro išrašų apie SB „Ąžuolas- 2“ nuosavybės teise priklausančius bendro naudojimo žemės sklypus, kurie patvirtina, kad bendrija valdo nuosavybės teise bendrojo naudojimo žemės sklypus, tačiau žemė, kurioje buvo numatyta statyti aikštelę, nepriklauso bendrijai nuosavybės teise, vadinasi tai nėra SB bendro naudojimo žemė. Atsakovė į bylą įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis apie bendrijai nuosavybės teise priklausančius bendrojo naudojimo sklypus nėra pateikusi, todėl skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad ginčo valstybinė žemė, kurioje ieškovė planavo statyti aikštelę, bendrijai priklauso kaip bendrojo naudojimo žemė.

23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovės argumentams, kad ginčo žemė yra bendrijos bendrojo naudojimo žemė SBĮ 2 str. 5 d., 3 str. ir 6 str. 1 d. pagrindu. Pagal minėtos normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą mėgėjų sodų teritoriją sudaro individualūs sodo sklypai ir bendrojo naudojimo žemė, kurią sodininkų bendrijos teisės aktų nustatyta tvarka gali nuomotis ar pirkti iš valstybės. Tačiau šiose normose nėra nustatyta ir jomis remiantis nėra pagrindo daryti išvadą, kad visa bendrijos teritorijoje esanti laisva valstybinė žemė yra bendro naudojimo žemė. Atkreiptinas dėmesys, kad SBĮ nėra pateikta sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemės samprata, tik įtvirtinta, kad tai žemė skirta rekreacijai ir kitoms reikmėms ir kad sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemę turi teisę išsinuomoti ar išsipirkti (SB įstatymo 6 str. 1 d.). Todėl teismas pagal įstatymo analogiją turėjo taikyti, bet nepagrįstai netaikė bendro naudojimo žemės sampratos, kuri yra įtvirtinta Žemės reformos įstatymo 8 str. 7 d. ir Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau - Taisyklės). Pažymi, jog ginčo valstybinė žemė sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu nėra numatyta naudoti bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Be to, atsakovė nepateikė jokių duomenų ir neįrodinėjo, kad ginčo valstybinė žemė, kurioje nesuformuoti sklypai ir kurioje ieškovė planavo įrengti vaikų žaidimų aikštelę, yra reikalinga bendrijai - priešingai buvo įrodinėjama, kad bendrų poreikių tenkinimui bendrija yra išsipirkusi sklypus, kuriuos ketina panaudoti, pvz. treniruoklių aikštelės įrengimui. Taigi ginčo žemė bendrijai nereikalinga. Įvertinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ginčo valstybinę žemę nepagrįstai ir neteisėtai pripažino bendrijos bendrojo naudojimo žeme ir sprendė, kad bendrija turi teisę spręsti jos panaudojimo klausimus.

24. Teismas be teisėto pagrindo ginčui spręsti taikė SBĮ 20 str. 2 d. 2 p., kuris nustato, kad bendrijai draudžiama neatlygintinai perduoti bendrijos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį bendrijos nariui ar kitam asmeniui, nes šioje byloje nesprendžiamas bendrijai priklausančio turto neatlygintino perdavimo klausimas, o sprendžiama, ar bendrija turėjo teisę spręsti dėl laikino statinio statybos valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti sklypai. Tai, kad ginčo sklypas bendrijai nepriklauso, patvirtina į bylą pateikti duomenys iš VĮ Registrų centro apie bendrijai nuosavybės teise priklausančius bendrojo naudojimo žemės sklypus.

25. Teismas nepagrįstai netaikė įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių statybų valstybinėje žemėje tvarką, todėl nenustatė, kad ginčijamas bendrijos sprendimas nepritarti aikštelės statybai valstybinėje žemėje priimtas klausimu, kuris priskirtas valstybinės žemės patikėtinio - NŽT kompetencijai, tačiau nėra priskirtas bendrijos susirinkimo kompetencijai, taigi priimtas viršijant bendrijos susirinkimo kompetenciją.

26. Įstatymai numato privalomą SB teritorijos ribų registraciją viešajame registre, o bendrijos teritorijos ribos nėra įregistruotos, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remdamasis kitais atsakovės į bylą pateiktais įrodymais konstatavo, kad ginčo valstybinė žemė yra SB teritorijoje ir su šiuo faktu susiejo atsakovės teisę spręsti dėl ginčo valstybinės žemės.

27. Teismas padarė nemotyvuotą ir teisiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovė 2020-04 mėn. gavo valstybės institucijų sutikimą dėl projekto įgyvendinimo, tačiau tai darė be bendrijos pritarimo ir darė tai savo paties rizika dėl neigiamo bendrijos narių sprendimo. Teismas nenurodė teisės normos, kurioje numatyta, kad kreipiantis į valstybinės žemės patikėtinį dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje, turi būti pateiktas sodininkų bendrijos narių sprendimas. Statant valstybinėje žemėje, kurios nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise nevaldo statytojas (užsakovas), privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą ir nenumatyta, kad kreipiantis į valstybinės žemės patikėtinį dėl sutikimo statyti, reikalinga pateikti Sodininkų bendrijos sprendimą.

28. Mano, kad atsakovė nėra valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas, todėl ji nėra ginčo valstybinės žemės valdytoja, minėtos žemės valdymo teisė priklauso valstybinės žemės patikėtiniui, t. y. NŽT, todėl skirtingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, Sodininkų bendrijų įstatymo 15 str. 1 d. 15 p. Bendrijos susirinkimui priskirta funkcija spręsti SB bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo klausimus neapima teisės bendrijai spręsti valstybinės žemės, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, panaudojimo klausimą, nes kaip minėta bendrija nėra šios žemės patikėjimo teisės subjektas ir neturi teisės valdyti ir disponuoti šia žeme, spręsti jos naudojimo klausimų. Be to, ši žemė nėra bendrijos bendrojo naudojimo žemė, nes nėra priimtas susirinkimo sprendimas dėl jos reikalingumo bendro naudojimo statinių statybai ar rekreacijai, be to teisiškai žemė nėra ir bendrijos teritorijoje, nes bendrijos teritorija nėra įregistruota.

29. Taigi, ginčijamas sprendimas nepritarti vaikų žaidimų aikštelės statybai valstybinėje žemėje, kurioje nėra suformuoti sklypai ir kuri nėra bendrijos bendrojo naudojimo žemė, prieštarauja imperatyvioms Sodininkų bendrijos įstatymo 15 str. normoms - yra priimtas viršijant bendrijos susirinkimo kompetenciją, t. y. priimtas klausimu, kuris priskirtas valstybinės žemės patikėtinio - NŽT kompetencijai, tačiau nėra priskirtas bendrijos susirinkimo kompetencijai, o tai sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti sprendimą negaliojančiu CK 1. 80 str. pagrindu.

30. Apeliantė įrodinėjo, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja imperatyviems SBĮ 16 str. 3 d. reikalavimams, nes aikštelės klausimas susirinkime buvo svarstomas ir sprendimas priimtas klausimo neįtraukus į susirinkimo darbotvarkę, savo poziciją grindė į bylą pateikta susirinkimo darbotvarkės kopija, iš kurios matyti, kad aikštelės klausimas nebuvo atskiru klausimu įtrauktas į susirinkimo darbotvarkę - jo nebuvo paskelbtoje darbotvarkėje. Nors susirinkimo darbotvarkėje buvo numatyta, kad bus sprendžiami „kiti klausimai“, tačiau jie darbotvarkėje nebuvo konkretizuoti, iš darbotvarkės nebuvo absoliučiai matyti, kad susirinkime bus svarstomas aikštelės klausimas. Be to, į bylą nėra pateiktas sprendimo dėl vaikų žaidimų aikštelės projektas, kuris turėjo būti parengtas ir bendrijos nariams sudarytos galimybės iki susirinkimo su juo susipažinti, todėl teismo išvada, kad vaikų aikštelės klausimas buvo įtrauktas į susirinkimo darbotvarkę prie kitų klausimų ir, kad buvo sudarytos galimybės susipažinti su sprendimo šiuo klausimu projektu yra nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, t. y. teismas, šią išvadą padarė netinkamai įvertinęs įrodymus ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Žemesnės instancijos teismas

31. Teismas priėmė absoliučiai nemotyvuotą sprendimą atmesti ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu sprendimą, kuriuo neleista ĄKB atstovams pristatyti susirinkime vaikų žaidimo aikštelės Projektą. Apeliantės įsitikinimu, teismas nenurodydamas minėto reikalavimo atmetimo motyvų, padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes sprendimo nepritarti vaikų žaidimų aikštelės statybos projekto įgyvendinimui priėmimas, prieš tai priėmus sprendimą neleisti pristatyti projekto, apeliantės nuomone, yra nesąžiningas ir prieštarauja gerai moralei ir viešajai. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl susirinkimo sprendimo neleisti ĄKB atstovams pristatyti Projektą motyvo, kad Projekto idėja ir projektas tariamai buvo pristatyti „anksčiau įvykusiame sodininkų bendrijos narių susirinkime, kuris įvyko 2020 m. birželio 20 d.“, pagrįstumo tuo aspektu, kad minėtame 2020 m. birželio 20 d. susirinkime nebuvo kvorumo, todėl jokie susirinkimo klausimai, tame tarpe ir šis, nebuvo nagrinėjami. Teismas neanalizavo ir nevertino, ar tai, kad ĄKB nebuvo leista pristatyti Projektą susirinkime, turėjo įtakos balsavimo dėl Projekto rezultatams, atsižvelgiant į tai, kad Projektui buvo nepritarta susirinkimo dalyviams net neapsvarsčius nei Projekto sprendinių, nei jo įgyvendinimo sąlygų.

32. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ginčijamas Sprendimas tariamai neprieštarauja gerai moralei „tokia apimtimi, kokią nurodo ieškovas“ padarė nepagrįstai neįvertinęs ir nepasisakęs ir dėl kitų ieškovės (apeliantės) nurodytų aplinkybių, t. y., kad susirinkime pristatant vaikų žaidimų aikštelės klausimą buvo nurodyta, kad NŽT sutikimas ĄKB statyti vaikų žaidimų aikštelę išduotas ir valstybės parama šios aikštelės statybai tariamai skirta neteisėtai, nors tuo metu tiek Sutikimas, tiek sprendimas skirti valstybės paramą buvo galiojantys.

33. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo ginčo aplinkybes, nenurodė jokių motyvų, kuriais atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu ginčijamą sprendimą CK 1.81 str. pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu sprendimą neleisti ĄKB atstovams susirinkime pristatyti vaikų žaidimų aikštelės projektą, neanalizavo ir nevertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad ĄKB atstovams nepagrįstai nebuvo leista pristatyti Projekto dėl kurio buvo balsuojama susirinkime, bet svarstomu klausimu susirinkimui buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie NŽT išduoto Sutikimo ir valstybės paramos skyrimo tariamą neteisėtumą ir tokiu būdu nesąžiningai buvo formuojama neigiama susirinkimo dalyvių nuomonė svarstomu klausimu, jie klaidinami, nuteikinėjami prieš Projektą. Teismas neįvertino ir nepasisakė ir dėl ieškovės (apeliantės) argumento, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja geros moralės principams ir tuo aspektu, kad aikštelės statybai buvo nepritarta, nors aikštelės statyba nepažeidė jokių bendrijos teisių ar jos teisėtų interesų. Apeliantės nuomone, aptarti pažeidimai vertintini kaip esminiai proceso teisės normų pažeidimai (CPK 185 str., CPK 270 str. 4 d. 4 p.), kurie sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

34. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

35. Teismas priimdamas sprendimą visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir tinkamai aiškino Žemės įstatymo, SBĮ ir kitų teisės aktų normas bei padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo žemė yra bendrijos bendrojo naudojimo žemė ir klausimas dėl valstybinės žemės, esančios bendrijos teritorijoje, valdymo, naudojimo yra bendrijos susirinkimo kompetencijos klausimas, o susirinkimas priimdamas tokį sprendimą neviršijo savo įgaliojimų ribų, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad Skundžiamas sprendimas nepažeidė imperatyvių teisės aktų nuostatų (CK 1.80 str.).

36. Teismas pagrįstai konstatavo SBĮ kaip specialaus įstatymo statusą ir pagrįstai juo vadovavosi darydamas išvadas dėl susirinkimo sprendimo teisėtumo. 2003 m. priėmus SBĮ, jis kaip specialus įstatymas įtvirtino valstybinės žemės priskyrimą ir naudojimą sodininkų bendrijų tikslams (iš esmės patvirtindamas jau anksčiau įvykusį valstybinės žemės priskyrimą sodininkų bendrijoms ir įtvirtindama tokio priskyrimo ir naudojimo teisėtumą).

37. Nesutinka su apeliantės argumentu, jog imperatyvios įstatymų normos buvo pažeistos tuo, kad atsakovė neturėjo teisės spręsti dėl valstybinės žemės naudojimo, nes žemė net nėra atsakovės turtas ir neatitinka bendrijos bendrojo naudojimo žemei keliamų reikalavimų. Sodininkų bendrija nėra valstybinės žemės patikėtinis bendrųjų teisės aktų, šiuo metu reglamentuojančių valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą prasme, o yra jai perduotos valstybinės žemės valdytojas, naudotojas specialaus įstatymo SBĮ prasme ir jame nustatomos jo kaip valdytojo, naudotojo teisės ir pareigos. Kadangi ginčo teritorija įstatymo pagrindu yra perduota atsakovei ir priklauso bendrijos teritorijai, bendrija turi įstatyminę teisę (SBĮ 15 str. 1 d. 15 p.) spręsti visos teritorijos, įskaitant ir perduotą valstybinę žemę, klausimus susijusius su teritorijos kraštovaizdžio tvarkymu ir priežiūra, užstatymu ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus. Pagal SBĮ 15 str. 1 d. 15 p. bendrija gali spręsti klausimus dėl visos bendrijos teritorijos užstatymo (o šiuo atveju apeliantės ir siekiama statyti vaikų žaidimo aikštelę).

38. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės susirinkimas buvo organizuojamas ir vedamas laikantis įstatymo reikalavimų. Nė vienas ieškovės narys ar kitas asmuo SBĮ prasme, neskundė susirinkime priimtų sprendimų, todėl darytina išvada, kad susirinkime priimti sprendimai teisėti ir pagrįsti ir nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ir interesų.

39. Teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrija turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl ginčo teritorijos valdymo, naudojimo tvarkos ir tik ji gali pasakyti kaip ir kokiais tikslais naudoti ginčo teritoriją bendrijos tikslams, tuo labiau, kad tokią valią nepritarti aikštelės statybai ginčo teritorijoje išreiškė dauguma. Todėl toks teisėtas ir pagrįstas susirinkimo sprendimas niekaip negali pažeisti geros moralės ir viešosios tvarkos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

40. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės Ąžuolų kaimo bendruomenės apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

41. Ieškovė apeliacinio proceso metu pateikė teismui 2021-12-01 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. eA-2501-502/2021, prašo ją pridėti prie bylos, nurodydama, kad anksčiau ji nebuvo priimta ir pateikta negalėjo būti. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

42. Kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrindė teikiamų naujų įrodymų prijungimo prie bylos būtinumo pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, be to jie nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku (administracinėje byloje ginčijamas valstybės institucijos sprendimas, nagrinėjamoje byloje – privataus juridinio asmens kitas sprendimas). Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie įrodymai, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir jau byloje esančių įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės apeliacinio skundo išsprendimui. Dėl to kolegija nepriima ieškovės pateiktų naujų įrodymų ir jų, nagrinėdama apeliacinį skundą, nevertina.

43. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl juridinio asmens sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė Ąžuolų kaimo bendruomenė parengė projektą „Vaikų žaidimų ir laisvalaikio aikštelės įrengimas Kalikstiškių viensėdyje“ Nr. NPKB-20-V-457, kuriame buvo numatyta nesuformuotame valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) statyti nesudėtingą laikiną statinį - vaikų žaidimų ir laisvalaikio aikštelę. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas priėmė 2020 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 48ST-33-(14.48.5 E.), kuriuo projekto įgyvendinimui buvo išduotas valstybinės žemės patikėtinio - NŽT sutikimas. NŽT 2020 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SD-1874-(8.52 E.) informavo ieškovę, jog kadangi sklypas, kuriame ketinama statyti vaikų žaidimo aikštelę patenka į sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ bendro naudojimo teritoriją, būtinas šios SB „Ąžuolas-2“ pritarimas dėl vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelės, kitaip NŽT sutikimas negali būti įgyvendinamas. 2020 m. liepos 11 d. SB „Ąžuolas-2“ visuotinio pakartotinio susirinkimo protokolo 4.6. klausimu buvo svarstytas Ąžuolų kaimo bendruomenės siūlymas statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje SB „Ąžuolas-2“ bendro naudojimo žemėje šalia (duomenys neskelbtini). Šiuo klausimu buvo priimtas sprendimas - nepritarti, kad anksčiau visuotiniam narių susirinkimui pateikta informacija apie siūlomą statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę ir jos projektas sodininkų bendrijos narių susirinkimui būtų pristatomas dar kartą ir nutarta nepritarti Ąžuolų kaimo bendruomenės siūlymui statyti vaikų žaidimo ir laisvalaikio aikštelę valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemėje šalia (duomenys neskelbtini)

44. Ieškovė nesutiko su atsakovės 2020 m. liepos 11 d. visuotinio pakartotinio narių susirinkimo priimtu sprendimu Nr. 4.6. ir jį apskundė teismui. Ieškovė nurodė, kad aikštelės statybos nesuformuotame žemės sklype klausimas net neįtrauktas į bendrijos narių susirinkimo darbotvarkę, susirinkime SB „Ąžuolas-2“ atstovai klausimą dėl vaikų žaidimų aikštelės įrengimo pristatė tendencingai, Ąžuolų kaimo bendruomenės atstovui nebuvo leista pristatyti projekto, kas turėjo tiesioginę įtaką balsavimo dėl projekto rezultatams. Taip pat nurodė, kad sprendimas priimtas dėl valstybinės žemės, kuri net nepriklauso sodininkų bendrijai.

45. Skunde apeliantė teigia, jog ginčo valstybinė žemė nėra bendrijos bendrojo naudojimo žemė, sodininkų bendrija nei pagal CK nei pagal Žemės įstatymo nei pagal SBĮ nuostatas negali būti valstybinės žemės valdytoja, nes ji nėra numatyta patikėjimo teise galinčių valdyti subjektų sąraše. Taip pat apeliantė nesutinka, jog SBĮ yra specialusis teisės aktas, kuris reglamentuoja valstybinės žemės priskyrimą sodininkų bendrijoms. Todėl sodininkų bendrija negali priimti sprendimų dėl valstybinės žemės, esančios bendrijos teritorijoje valdymo, naudojimo ir disponavimo, o priimdama susirinkimo sprendimą viršijo savo įgaliojimus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

46. SBĮ 1 straipsnyje, kuriame apibrėžta šio įstatymo paskirtis, nurodyta, kad šiuo įstatymu nustatytas sodininkų bendrijų valdymas ir veikla, sodininkų bendrojo naudojimo turto valdymas, sodininkų bendrijos nario teisės ir pareigos, mėgėjų sodo teritorijos ir sodų sklypų tvarkymo bei naudojimo reikalavimai bei kiti klausimai. Sodininkų bendrija yra atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjų sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. Ji yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu (SBĮ 3 straipsnio 1 dalis). Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 1 straipsnyje numatyta, jog šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai. Taigi, kaip matyti šis įstatymas aiškiai įtvirtina, kad specialieji įstatymai gali nustatyti specialiąsias normas, kurios yra viršesnės už bendrąsias normas. Kolegijos vertinimu, byloje nagrinėjamu atveju SBĮ yra specialusis įstatymas kitų (tame tarpe ir Žemės įstatymo) atžvilgiu, nes jis nustato mėgėjų sodo teritorijai skirtos valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja ypatumus.

47. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą. Mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė žemės nuomos mokesčiu ir žemės mokesčiu neapmokestinama. Bendrojo naudojimo žemę bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės. Taigi, bendrijos teritoriją sudaro nariams ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys sklypai, taip pat valstybinė žemė (tiek suformuota tiek ir nesuformuota, tiek bendrijos išpirkta tiek ir valdoma kitais pagrindais, nes bendrijai nėra nustatyta prievolė išpirkti žemę), kuri priskirta bendrijai ir kuri sudaro bendrojo naudojimo žemę. Tokiu būdu ir nagrinėjamu atveju sodininkų bendrija turi teisę naudotis ginčo valstybine žeme, juolab, kai ginčo žemė sodininkų bendrijos teritorijai buvo priskirta dar 1987-1990 m. (1991 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus raj. potvarkis Nr. 468, 1998 m. vasario 25 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 97, 2012 m. liepos 24 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. KADI-302), kuomet dar nebuvo priimti nei apeliantės minimas Žemės įstatymas, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinio turto naudojimą. Minėta, kad SBĮ įstatymas yra specialus ir įtvirtina sodininkų bendrijų kaip valstybinės žemės valdytojų, naudotojų teises ir pareigas bei įtvirtina būdą, kaip valstybinė žemė, esanti sodininkų bendrijos teritorijoje yra perduodama naudotis bendrijai ir tampa bendrojo naudojimo žeme. Todėl apeliantės argumentai, jog nagrinėjamu atveju SBĮ negali būti taikomas, atmestini kaip nepagrįsti.

48. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog atsakovė neturėjo teisės spręsti dėl valstybinės žemės naudojimo, nes žemė, kurioje norima įrengti vaikų aikštelę, net nėra atsakovės turtas ir neatitinka bendrijos bendrojo naudojimo žemei keliamų reikalavimų. Kaip jau minėta nutarties 48 punkte, ginčo teritorija - valstybinė žemė, kurioje apeliantė siekia įrengti aikštelę - sodininkų bendrijos teritorijai buvo priskirta dar 1987-1990 m., o bendrijos teritorijos ribas patvirtina byloje esantys SB „Ąžuolas-2“ bendrasis planas, kadastrinių matavimų ribų planas. Taigi, kaip matyti, ginčo žemė faktiškai įeina į atsakovės teritoriją, ji buvo perduota atsakovės naudojimui, jos reikmėms. Ta aplinkybė, kad teritorijos ribos šiuo metu dar nėra įregistruotos registruose, kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo žemė nėra bendrijos teritorijoje ar negali būti laikoma bendrijos bendrojo naudojimo žeme. Kolegijos nuomone, darant minėtas išvadas, nagrinėjamu atveju svarbi ir valstybės institucijų – NŽT ir Žemės ūkio ministerijos – pozicija, kuria jos pripažįsta ginčo žemę kaip priskirtą atsakovei.

49. SBĮ 15 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, kad išimtinei bendrijos narių susirinkimo kompetencijai priskirta spręsti mėgėjiško sodo teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo ir priežiūros, užstatymo ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus. Ši nuostata reikšminga keletu aspektų. Pirma, ji reiškia, kad dėl visų su sodininkų bendrijos narių bendrąja nuosavybe susijusių klausimų turi būti priimamas bendrijos susirinkimo sprendimas. Antra, bendrijos narių susirinkimas gali spręsti ne tik dėl esamo bendro turto remonto, pagerinimo, bet ir dėl infrastruktūros, plėtros, kai sukuriami nauji bendrosios nuosavybės objektai. Kaip jau minėta, ginčo teritorija priklauso atsakovei ir ji ją valdo, todėl, kolegija pripažįsta, jog atsakovė turėjo teisę spręsti dėl ieškovės planų įrengti vaikų žaidimų aikštelę ginčo teritorijoje.

50. Be to ir SBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad bendrijai draudžiama neatlygintinai perduoti bendrijos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį bendrijos nariui ar kitam asmeniui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendimas leisti ieškovei neatlygintinai naudotis žemės sklypu, kuris gali būti naudojamas bendrijos reikmėms yra būtent bendrijos kompetencijos sferoje, ir yra jos įstatyme numatytų teisių įgyvendinimas. T.p. ir kituose įstatymuose (Valstybės ir savivaldybės turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo 14 straipsnis, Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) yra numatyta, kad asmenys, kuriems valstybinės žemės sklypai perduoti neatlygintinai naudotis, negali jų perduoti naudotis kitiems asmenims. Tokiu būdu ir jie turi teisę spręsti dėl tokios žemės naudojimo, tame tarpe ir statinių joje.

51. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog teismas turėjo taikyti statybos įstatymą reglamentuojančias teisės normas. Priešingai negu teigia apeliantė, šioje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas sprendimas nepritarti dėl vaikų aikštelės įrengimo. Jokie statybos klausimai nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiami. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais statybą valstybinėje žemėje.

52. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad, šaukiant susirinkimą, buvo pažeista SBĮ 16 straipsnio 3 dalis, nes klausimas dėl aikštelės nebuvo įtrauktas į darbotvarkę, nebuvo pateiktas sprendimo projektas. SBĮ 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad apie šaukiamą bendrijos narių susirinkimą jo organizatorius turi ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki susirinkimo dienos informuoti bendrijos narius, paskelbdamas skelbimą skelbimų lentoje arba kitose gerai matomose vietose mėgėjų sodo teritorijoje, taip pat visus bendrijos narius informuodamas elektroninių ryšių priemonėmis, nurodyti susirinkimo organizavimo vietą ir laiką ir kartu paskelbti susirinkimo darbotvarkę bei siūlomų sprendimų projektus arba nurodyti vietą, kurioje ir kokiu laiku galima susipažinti su sprendimų projektais. Iš byloje pateiktų įrodymų - pranešimo apie susirinkimą, darbotvarkės (kurioje nurodyta susipažinimo su detalia susirinkimo medžiaga tvarka, taip pat nurodyta, kad be trijų būtinų darbotvarkės punktų bus sprendžiami kiti klausimai, kurie apėmė ir vaikų aikštelės klausimo sprendimą), bendrijos narių sąrašo, taip pat susirinkime dalyvavusių ir balsavusių narių sąrašo, įgaliojimų, susirinkimo protokolo, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės susirinkimas buvo organizuojamas ir vedamas laikantis įstatymo reikalavimų.

53. Nors apeliantė nurodo, kad balsavimo rezultatus įtakojo tai, kad susirinkime nebuvo leista pristatyti sprendimo dėl aikštelės statybos. Tačiau iš apeliacinio skundo matyti, kad vis dėl to pati apeliantė pripažįsta, kad aikštelės statybos klausimas keliems bendrijos nariams anksčiau įvykusiame sodininkų bendrijos narių susirinkime, kuris įvyko 2020 m. birželio 20 d buvo pristatytas. Kaip patvirtino ir atsakovė, susirinkimo organizatorius leido ieškovei trumpai pristatyti klausimą, tik apribojo laiką. Pažymėtina, kad susirinkimo sprendimo neskundė nė vienas bendrijos narys, todėl darytina išvada, kad visi susirinkime dalyvavę nariai turėjo pakankamai informacijos, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą šioje byloje ginčijamais klausimais. Be to nė vienas iš susirinkime dalyvavusių narių neskundė šioje byloje ginčijamų sprendimų, nenurodė, kad šių klausimų sprendimo būdas (klausimų nepristatymas, netinkamas pristatymas), jų galutinis išsprendimo rezultatas (nepritariant statinių įrengimui) pažeidė jų interesus.

54. CK 1.81 straipsnyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka ar gera moralė“ turinys; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šios formuluotės turinys yra įvairialypis, šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Pripažįstama, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015).

55. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodo, kokios viešosios tvarkos taisyklės buvo pažeistos ar kokiu aspektu buvo pažeista gera moralė. Apeliantė nurodo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas neteisėtai, nes nebuvo leista pristatyti klausimo, o jį pristatant buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie NŽT išduoto sutikimo ir valstybės paramos skyrimo tariamą neteisėtumą ir tokiu būdu nesąžiningai formuojant neigiamą susirinkimo dalyvių nuomonę svarstomu klausimu, juos klaidinant ir nuteikinėjant prieš projektą. Minėta, kad tokie argumentai nepripažįstami pagrįstais. Tuo pačiu jie niekaip nepagrindžia geros moralės ir viešos tvarkos pažeidimo. Kaipo minėta, byloje pripažįstama, kad klausimas buvo pakankamai pristatytas, buvo pateikta visa būtina iš institucijų gauta informacija, perskaitytas NŽT raštas (kuriame nurodyta, kad NŽT sutikimui reikalingas ir bendrijos sprendimas). Be to, atsakovė taip pat nurodė, kad vaikų žaidimo aikštelės nėra jokių kliūčių įrengti kitoje vietoje - bendrijos laisvalaikio zonoje. Esant išdėstytoms aplinkybėms pripažįstama, kad ginčijami atsakovės sprendimai nepažeidė viešosios tvarkos ar geros moralės.

56. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

57. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 968 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės Ąžuolų kaimo bendruomenės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjai Vygintas MažuikaNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė