Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-01-08 nuosprendžio, kuriuo A. K.:

- pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme įpareigojant jį bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23:00 val. iki 06:00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi bei neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

- išteisintas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Iš A. K. nukentėjusiojo P. B. naudai priteista 800 Eur neturtinės žalos.

Iš A. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 15,26 Eur turtinės žalos.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat V. G., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju P. B. ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Nuosprendis šioje dalyje neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

11. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Apeliantų vertinimu, A. K. smurtiniai veiksmai atitinka būtinosios ginties sąlygas, todėl nuteistasis turėtų būti išteisinamas, apeliantai taip pat nesutinka su paskirtos bausmės rūšimi bei nukentėjusiojo atžvilgiu priteistos neturtinės žalos dydžiu.

12. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. A. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, jam paskirta bausmė su jos vykdymo metu privalomais vykdyti įpareigojimais, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir nusikaltimo padarymo aplinkybes, yra tinkamiausia, o nukentėjusiojo naudai priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai žalai bei atitinka suformuotą teismų praktiką.

13. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo

16. Atmestina apeliantų keliama versija, apie tai, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo kilti kitu laiku. Liudytoja R. B. teismo posėdyje parodė, kad nukentėjusysis jai telefonu atsiuntė nuotrauką, iš kurios matyti, kad jam pamušta akis, kojoje įbrėžimas. Su minėta liudytoja nukentėjusysis susisiekė nedelsiant po įvykio, papasakojo smurtinių veiksmų aplinkybes, buvo išsigandęs, skubėjo grįžti namo. Teismo posėdžio metu liudytoja J. S. parodė, kad įvykio dieną nukentėjusysis grįžo namo apie 23 val., buvo išsigandęs ir sumuštas, buvo mėlynė prie akies, skundėsi, kad skauda ranką. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo suinteresuotumą nepagrįstai išplėsti nuteistojo jo atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus ir tokiu būdu jį apkalbėti, o galimai įvykęs atsitikimas darbe nesant kitų duomenų neeliminuoja teismo padarytų išvadų apie sužalojimų priežastis. Nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai įvardino identiškus sužalojimus – veido dešinėje pusėje, ant kaklo ir kairėje šlaunies pusėje. 2018-12-06 pateikdamas pareiškimą dėl prieš jį atliktų smurtinių veiksmų nurodė, kad buvo sumuštas bendradarbio, kuris kumščiu trenkė jam į veidą, pataikė į dešinę akį, spirdamas į koją pataikė į kairės kojos šlaunį, abejomis rankomis paėmė jam už gerklės ir ėmė smaugti, prispaudė prie sienos ir vis dar smaugdamas jį rankomis pradėjo trankyti jo galvą į sieną, trenkė mažiausiai 3 kartus (1 t., b. l. 1). Būtent šie sužalojimai ir buvo nustatyti atliekant medicininę apžiūrą ir specialisto išvada. Iš medicinos dokumentų išrašo nustatyta, kad nukentėjusiajam nustatyta mėlynė, patinimas po dešine akimi, dauginiai guzeliai galvoje, paviršiniai kaklo nubrozdinimai, nubrozdinimas kairės šlaunies dorzaliniame paviršiuje (1 t., b. l. 12). Specialisto išvadoje Nr. G 4398/2018 (01) nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatyta poodinė kraujosruva veide, odos įdrėskimai kakle, poodinė kraujosruva kairiame žaste, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairėje šlaunyje (1 t., b. l. 17-18). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo sukelti dėl A. K. smurtinių veiksmų.

Dėl būtinosios ginties sąlygų

18. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog A. K. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį atitinka būtinosios ginties sąlygas.

19. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti, du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018 ir kt.). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis Nr. 2K-9-719/2018).

20. Kaip ir minėta aukščiau, byloje nustatyta, kad nuteistasis prieš nukentėjusįjį naudojo smurtinius veiksmus ir jais sukėlė padarinius – nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis buvo agresyvus, išėjęs iš dušo jį puolė. Tokią įvykio veiksmų seką paneigia byloje užfiksuoti duomenys. Nukentėjusysis nurodė, kad išėjęs iš dušo norėjo skambinti motinai, tačiau A. K. jam trukdė, pradėjo smurtauti, V. G. ir M. J. taip pat nurodė, kad nukentėjusysis kažkam skambino telefonu, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo smurtiniais veiksmais A. K. atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai, remdamiesi liudytojų parodymais, juos vertina selektyviai ir atsietai nuo visumos, t. y. akcentuoja tik aspektus, aktualius paneigiant A. K. kaltę, iškreipia jų esmę. Įvykio vietoje buvę asmenys jokių aktyvių veiksmų prieš nukentėjusįjį nesiėmė, priešingai, bandė įsikišti į konfliktą ir sustabdyti ne nukentėjusįjį, o nuteistąjį. Nukentėjusysis P. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad V. G. norėjo juos išskirti, bet A. K. neleido jam to daryti. Liudytojas M. J. teismo posėdžio metu parodė, kad A. K. pradėjo stumdytis, V. G. bandė juos išskirti. Remiantis tuo, kad nėra nustatyti jokių nukentėjusiojo smurtinių veiksmų, A. K. veiksmų atitikimas būtinosios ginties sąlygoms plačiau nevertinamas, todėl konstatuotina, kad jis buvo pagrįstai apylinkės teismo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

22. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. A. K. atžvilgiu buvo paskirtas laisvės apribojimas 1 metų laikotarpiui, t. y. mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė (remiantis BK 48 straipsnio 2 dalimi, šios bausmės rūšies vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų).

23. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-942/2016). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018).

24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistasis yra darbingo amžiaus, vedęs, neteistas, per penkerius metus baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos (1 t., b. l. 80–81), nuosprendžio priėmimo metu pagal Sodros duomenis nedirba, tačiau dirbo (1 t., b. l. 82, 140), nusikalstama veika padaryta žala ir konstatavo, kad bausmės tikslai A. K. atžvilgiu gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, o skiriant laisvės apribojimą 1 metų laikotarpiui nustatant įpareigojimus, kurių nuteistasis privalės laikytis. Apylinkės teismo vertinimu, paskirta bausmė ribotų polinkį nusikalsti, tačiau neizoliuotų asmens nuo visuomenės, šeimos narių ir skatintų teigiamus gyvenimo pokyčius. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti.

25. Apeliantų vertinimu, apygardos teismas svarstydamas A. K. paskirtos bausmės keitimo klausimą turi atsižvelgti, į tai, kad nuteistasis turi šeimą, dirba, neturi jokių galiojančių administracinių nuobaudų ir skirti ne laisvės apribojimą, o areštą. Apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu šį reikalavimą gynėjas patikslino ir prašė sumažinti paskirtą 1 metų laisvės apribojimo bausmę, nustatant trumpesnį šios bausmės terminą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniu skundu nurodomos aplinkybės būtent ir lemia, kad nuteistajam buvo skirta viena iš švelnesnių baudžiamąjame įstatyme numatytų bausmių – laisvės apribojimas, siekiant neizoliuoti jo nuo visuomenės, o paskirti įpareigojimai leis kontroliuoti ir keisti jo elgesį teigiama linkme. A. K. paskyrus griežtesnę bausmę – areštą, ar sumažinus paskirtos bausmės terminą, bausmė nebūtų proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir ja padarytai žalai, nuteistojo asmenybei, prieštarautų teisingumo principui.

27. Apeliantai nurodo, kad teismas skirdamas bausmę turėjo remtis BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis. Remiantis šia norma, teismas gali skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę jei veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties sąlygas. Kaip ir minėta anksčiau, A. K. smurtiniai veiksmai nėra laikytini būtinąja gintimi ar veiksmais, atliktais peržengiant būtinosios ginties ribas, todėl konstatuotina, jog pagrindų ir sąlygų taikyti nei BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nei BK 54 straipsnio 3 dalį - nėra.

Dėl civilinio ieškinio

29. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis dėl nuteistojo smurtinių veiksmų patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą – poodinę kraujosruvą veide, odos įdrėskimus kakle, poodinę kraujosruvą kairiajame žaste, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairėje šlaunyje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis dėl padarytų sužalojimų jautė fizinį skausmą, negalėjo miegoti, turėjo sveikatos sutrikimų, jam 8 mėn. skaudėjo ranką, negalėjo tinkamai dirbti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog A. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala.

30. Neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Taigi teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

31. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

32. Pagal suformuotą teismų praktiką, priteisiamos neturtinės žalos dydis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vyrauja nuo 150 Eur iki 1 500 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į tai, kad civiliniu ieškiniu prašomas priteisti dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir sumažino atlyginamos neturtinės žalos dydį nuo 2 000 iki 800 eurų. Apygardos teismo manymu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog toks neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas.

33. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas nukentėjusiojo patirtai žalai, nėra pernelyg didelis, kurio nuteistasis negalėtų atlyginti. Atlikdamas smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis suvokė, kad jais bus sukelti žalingi padariniai, kuriuos jis galimai turės atlyginti, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą mažinti priteistinos žalos dydį, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktą,

nutarė:

A. K. ir jo gynėjo Ryšardo Burdos apeliacinį skundą atmesti.