Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Raimondos Andrulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. N. ir E. N. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-16 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui E. N. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir prašo pripažinti, kad santuoka nutrūko tik dėl atsakovo kaltės.

Pasisakydama dėl šio apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi būti atsižvelgta į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal šią teisės normą sutuoktinio kaltė apibrėžiama kaip esminis santuokinių pareigų pažeidimas. Santuokinės pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja prasme, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-01-25 nutartis byloje Nr. 3K-3-2/2011).

Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovė įrodinėjo, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas prieš ieškovę vartojo smurtą, užgauliojo, grasino, nesaikingai vartojo alkoholinius gėrimus, o atsakovas teigė, jog santuoka realiai iširo dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė jam buvo neištikima. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.), teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; 2012-11-08 nutartis civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2012). Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kuriais ginčijamos teismo išvados dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė, besiremdama aplinkybėmis apie atsakovo vartotą smurtą, girtavimą bei agresyvumą, turėjo šiuos faktus pagrįsti (CPK 178 str.). Ieškovė aplinkybes dėl atsakovo agresyvumo, smurto prieš ją vartojimo įrodinėja tik liudytojų, t. y. šalių dukrų, parodymais, kurie, kolegijos nuomone, neabejotinai duoti padarius įtaką ieškovei bei paremti subjektyviu požiūriu, todėl vertintini kritiškai. Vien tai, kad atsakovas po įvykusio sutuoktinių konflikto, užkliuvęs už televizoriaus, jį nuvertė, neįrodo, kad atsakovas smurtavo prie ieškovę, nesaikingai vartojo alkoholinius gėrimus. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie ieškovės neištikimybę taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių nurodytas aplinkybes apie jų bendravimą, elgesį gyvenant bendrai, liudytojų parodymus apie šalių bendravimą, elgesį, abiejų šalių jokių pastangų nesiėmimą siekiant atkurti sutuoktinių santykius bei išsaugoti santuoką, atsakovo išsikraustymą iš buto ir ieškovės su vaikais palikimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šalių santuoka faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.27 str., 3.92 str.).

Atsakovas nurodo, kad teismas, konstatavęs, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepagrįstai atsisakė taikyti CK 3.67 str. 2 dalį ir pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2000-09-13, t. y. kai šalys kartu jau nebegyveno.

Teisėjų kolegija pažymi, kad santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms reglamentuojama CK 3.67 straipsnyje. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sisteminis CK 3.67 straipsnio 2 dalies ir CK 3.61 straipsnio 3 dalies aiškinimas lemia, kad kai kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai, bet kuris iš jų gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d.). Iš CK 3.67 str. 2 d. matyti, kad ši nuostata teismo taikoma tik sąžiningo sutuoktinio prašymu. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė prašymą taikyti CK 3.67 str. 2 dalį ir pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2000-09-13, t. y. kai šalys kartu jau nebegyveno. Bylos duomenys patvirtina, kad sutuoktiniai pripažįsta, kad kartu nebegyveno pakankamai ilgą laiką, atsakovas nurodė, kad nuo 2000 m. išsikėlė iš buto ir bute liko gyventi ieškovė su vaikais, 2004 m. atsakovas, grįžęs iš reiso jūroje ir sužinojęs, kad už butą, kuriame gyveno jo sutuoktinė su vaikais, susidarė skolos, jas sumokėjo, o tai patvirtina, kad atsakovas toliau rūpinosi šeima bei jos gyvenimo sąlygomis ir nesiekė, kad sutuoktiniams turtinės pasekmės kiltų iš karto, kai sutuoktiniai nustojo gyventi kartu. Teisėjų kolegijos nuomone atsakovas, reikšdamas prašymą pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2000-09-13, siekia išvengti kompensacijos už santuokos metu parduotą butą ieškovei mokėjimo ir tokiais veiksmais elgiasi nesąžiningai savo sutuoktinės atžvilgiu. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs sutuoktinių faktines gyvenimo aplinkybes, pagrįstai atsisakė pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2000-09-13.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė buto teisinį statusą ir nepagrįstai jį laikė sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d.). Ši įstatymo nustatyta prezumpcija įtvirtina santuokinio turto teisinio režimo apibrėžtumo siekį. Kilus ginčui dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad konkretus turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, turi paneigti šią įstatymo nustatytą prezumpciją (CK 3.88 str. 2 d., 3.89 str. 2 d.).

Bylos duomenimis, šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), sutuoktiniams suteiktas socialinis būstas, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui palikus šeimą, ieškovė su vaikais toliau gyveno bute ir butas buvo naudojamas bendroms šeimos reikmėms, ta aplinkybe, kad ieškovė 2005-10-28 davė sutikimą atsakovui, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų privatizuojamas lengvatinėmis sąlygomis atsakovo vardu, ir atsakovas 2006-01-10 savo vardu privatizavo butą, neįrodo atsakovo valios, kad butas buvo įgytas tik atsakovo asmeninės nuosavybės teise, nes, kaip jau buvo minėta, butas buvo suteiktas šeimai ir visa atsakovo šeima šiuo būtu naudojosi ir laikė jį bendru šeimos turtu. Tas faktas, kad nuosavybės teisės į butą viešame registre buvo įregistruotos tik atsakovo vardu, taip pat neįrodo, kad santuokos metu įgytas butas pripažintinas tik atsakovo asmenine nuosavybe. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tiek pagrindinė 2013-02-20 buto pirkimo–pardavimo sutartis, tiek preliminarioji sutartis dėl buto pardavimo buvo sudaryta abiejų sutuoktinių vardu, t. y. pardavėjais, kaip buto savininkais, nurodytos abi šalys, o atsakovo veiksmai, derinant su ieškove buto pardavimo sąlygas, ieškovės įgaliojimo atstovauti jai, parduodant butą, atsakovui išdavimas patvirtina, kad atsakovas niekada nelaikė buto savo asmenine nuosavybe ir pripažino jį bendru sutuoktinių turtu. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šalių ginčui svarbias faktines bylos aplinkybes bei byloje esančių įrodymų visumą apie turto naudojimo pobūdį, įsigijimo laiką, buto pardavimo aplinkybes, konstatuoja, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija nebuvo paneigta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atitinkamai už buto pardavimą gautos lėšos pagrįstai pripažintos taip pat bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai į dalytiną sutuoktinių turtą įtraukė pinigines lėšas, gautas už parduotą butą, kurios laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei kompensaciją.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas neteisingai nustatė kompensacijos dydį. Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 str. 1 d.). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialusis ir nematerialusis turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis (CK 3.118 str.). Atmestini apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai sumažino santuokoje įgyto turto masę 23 841,29 Lt suma, nes, pasak ieškovės, ši suma buvo panaudota ne šeimos poreikiams tenkinti, o sumokėti už komunalinius patarnavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės: prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis; prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu; prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais (CK 3.109 str. 1 d. 2-4 p.). Konstatavus, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl prievolės, susijusios su bendro turto išlaikymu, turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str.). Bylos duomenimis, atsakovas sumokėjo skolas už komunalines paslaugas, suteiktas butui, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat vykdymo išlaidas, susidariusias dėl skolos išieškojimo, iš viso – 23 841,29 Lt, taip pat atsakovas prieš buto pardavimą sumokėjo 24 121,88 Lt skolą, susidariusią dėl nesumokėtų mokesčių už komunalines paslaugas, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas sumokėjęs komunalinius mokesčius ir su buto pardavimo susijusius mokesčius patyrė 51 026,33 Lt išlaidų, ir atsižvelgdamas į tai, kad prievolė išlaikyti ginčo butą pripažintina bendrąja šalių prievole, pagrįstai ta suma sumažino dalytino turto sumą ir iš atsakovo ieškovei priteisė 21 986,84 Lt dydžio piniginę kompensaciją (CK 3.117 str.).

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, šalims nepriteistinos (CPK 93 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-16 sprendimą palikti nepakeistą.