Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės atstovui advokato padėjėjui Irmantui Čiučiurkai

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl privatizavimo teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad ieškovės ir L. J. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) (b.l. 9-10). Vilniaus miesto (rajono) Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1966 m. rugpjūčio 15 d. orderiu L. J. buvo suteiktos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (28,65 m² ploto dviejų kambarių butas), kurio nuomininkai – L. J., O. J. ir L. J. (b.l. 11-12). Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2000 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu (civilinėje byloje 2²²-4812/2000) L. J. atstatytas praleistas terminas minėto Buto privatizavimui. 1996 m. birželio 26 d. L. J. pateikė Valstybinei butų privatizavimo komisijai prašymą dėl leidimo paduoti pareiškimą ir įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus (b.l. 13). Buto įkainavimo akte nurodyta, kad Butas Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 25,03 m²) įkainotas 46,05 rub. (b.l. 14); perkainojimo metu (2001-11-28) Buto su rūsiu (bendras plotas 61,55 m²) vidutinė rinkos vertė nurodyta 66540 Lt, o vėliau (2002-10-14) vidutinė rinkos vertė nurodyta 68741 Lt (b.l. 15). Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teisę į 59/100 dalį minėto Buto įgijo pagal 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 870 ir 1998 m. gruodžio 28 d. Priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1297-01 (b.l. 16-17). Tarp L. J. ir UAB „Žirmūnų valda“ 2001 m. balandžio 6 d. buvo sudaryta neterminuota nuomos sutartis dėl minėto Buto (b.l. 18-20). Vilniaus miesto savivaldybės SP UAB „Žirmūnų valda“ 2001 m. sausio 5 d, pažyma Nr. 5/1 patvirtina, kad L. J. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), dviejų kambarių bute (jo gyvenamasis plotas 28,75 m², bendras plotas 36,53 m²) ir juo naudojasi trys asmenys – L. J., O. J. ir R. P. (b.l. 21). 2001 m. sausio 10 d. susitarimu (tarp šeimos narių) buvo susitarta, kad minėto Buto savininkė, pasirašant Buto išpirkimo sutartį, bus nurodyta R. P. (b.l. 22). Ieškovės sutuoktinis L. J. mirė (duomenys neskelbtini) (24 b.l.). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 30-261 „Dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) pagrindinio nuomininko“ O. J. yra laikoma pagrindine minėto Buto nuomininke (b.l. 27).

Dėl teisės privatizuoti butą

Įstatymas numato, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau - BPĮ) 1 straipsnyje buvo reglamentuojama, kad šiuo įstatymu nustatoma valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo- pardavimo tvarka nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, turėjusią teisę leisti jiems paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pareiškimai, paduoti po 1994 m. liepos 1 d. iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, laikomi paduotais nepažeidus nustatyto termino.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti nuomojamą patalpą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, ji galėjo atsirasti tik teisės akto, t. y. BPĮ pagrindu. Nustojus galioti BPĮ (1998-07-01) ir pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindu, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė tam tikromis įstatyme nurodytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme nustatytas teises, t.y. pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista. Vadinasi asmens teisė privatizuoti patalpas galėjo atsirasti tik teisės akto pagrindu, kokiu buvo BPĮ, galiojęs iki 1998 m. liepos 1 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2007, 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbu išsiaiškinti ar ieškovė turėjo teisę pagal BPĮ privatizuoti minėtą Butą, nustatant visas tokio privatizavimo sąlygas, kad: - ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis.); - ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (BPĮ 2 ir 3 straipsniai); - ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jos bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (BPĮ 1, 5, 10, 11 ir kt. straipsniai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-240/2012). Vadinasi, kad asmeniui būtų galima pripažinti subjektinę teisę privatizuoti ginčo objektą lengvatinėmis sąlygomis, būtina nustatyti nurodytų sąlygų viseto egzistavimą BPĮ galiojimo metu. Pažymėtina, kad pirkti gyvenamąjį namą, butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (BPĮ 4 straipsnio 2 dalis). Privatizavimo objektas ir išvardytos gyvenamosios patalpos, kurios pagal BPĮ negali būti privatizuojamos, nurodytos BPĮ 2 ir 3 straipsnyje.

Nagrinėjamoje byloje analizuojant ieškovės į bylą pateiktus dokumentus matyti, kad ginčo Butas yra gyvenamoji patalpa, kurios pagrindiniu nuomininku buvo ieškovės sutuoktinis L. J. (NTR išrašas, Vilniaus miesto (rajono) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1966-08-15 orderis Nr. 020681). Tam, kad ieškovės sutuoktinis būtų pripažintas turėjusiu teisę privatizuoti ginčo Butą, būtina nustatyti, ar jis privatizavimo teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Norint privatizuoti nuomojamą butą pagal BPĮ 5 straipsnio nuostatas, buvo būtina pateikti dokumentus iš kurių būtų aiškus gyvenamojo namo, buto nuomininko ir jo šeimos narių, taip pat ir laikinai išvykusiųjų, susitarimas kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo objekto savininku (bendrasavininkais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notaro. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Pareiškimus nurodytiems objektams įsigyti asmenys turėjo paduoti savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei objektas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse - atitinkamai jų administracijai. Tokiu atveju, pagal BPĮ, nuomininkas turi pateikti pareiškimą dėl patalpos įsigijimo (privatizavimo) ir šeimos narių notariškai patvirtintą susitarimą, kieno vardu bus perkamas butas.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad teisė privatizuoti butą nėra besąlyginė. Viena iš privalomų sąlygų, kad asmuo įgytų teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, yra jo valios pasinaudoti šia teise išreiškimas per įstatyme nustatytą terminą atliekant atitinkamus veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, turi būti susiklostę teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 261/2006). Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl tokiam perleidimui nustatomi specialūs reikalavimai, kurie dažniausiai yra imperatyvūs. Tokį teisinį reglamentavimą lemia nurodytų civilinių teisinių santykių subjektų turto savitumas, kurį valdyti, naudoti ir juo disponuoti turi teisę tik tiek, kiek tai leidžia įstatymai ir įvairūs poįstatyminiai aktai,. Todėl privatiems asmenims turtas gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, t.y. BPĮ numatytų imperatyvių reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005 bei 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2002).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad L. J. institucijoms atsakingoms už butų privatizavimą nebuvo pateikęs prašymo privatizuoti butą. Jis tik kreipėsi dėl leidimo pateikti tokį prašymą. Byloje nėra duomenų, kad L. J. būtų pateikęs šeimos narių notaro patvirtintą susitarimą, kieno vardu būtų privatizuojamas ginčo Butas. Teismo vertinimu, konkrečiu atveju vien turėjimas teisės privatizuoti Butą lengvatinėmis sąlygomis ir dėl to neatliekant jokių aktyvių veiksmų šiai teisei realizuoti bei ilgą laiką nesidomint šios savo teisės įgyvendinimo procesu, negali būti pripažintas valios privatizuoti butą išreiškimu, o tuo pačiu ir pakankamu pagrindu užbaigti privatizavimo procedūrą laikantis BPĮ nuostatų iki šio įstatymo galiojimo pabaigos.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė L. J. prašymo privatizuoti ginčo patalpą, o iš Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo 2000 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2²²-4812, akivaizdu, kad jis (kad L. J.) buvo pateikęs tik prašymą leisti pateikti pareiškimą dėl buto privatizavimo, o ne patį prašymą privatizuoti Butą, ieškovės ieškinys netenkinamas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškinio senaties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

Nagrinėjamoje byloje ieškovės paaiškinimu, ji laukė, kol Vilniaus miesto savivaldybė praneš apie ginčo buto įkainojimą ir pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, nes jos teigimu, tai buvo Savivaldybės pareiga ir, tik 2008 metų vasario mėnesį jos dukrai išsiaiškinus, kad pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, vertinant nurodytas priežastis konstatuojama, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2008 metais, todėl ieškinio padavimo pirmosios instancijos teismui metu (2017-05-23) dar nebuvo pasibaigęs 10 metų ieškinio senaties terminas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Remiantis tuo, nustačius, kad susidarė 6,64 Eur pašto išlaidų, Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės O. J. valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 270 ir 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės O. J., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) pašto išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, j.a.k. 188728721, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.