Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-624-661/2016 pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir joje esančių lėšų prilyginimo indėliui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1–8), kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančia ieškovės V. Č. ir atsakovės AB banko Snoras 2011-05-27 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 2) prilyginti ieškovės V. Č. už banko Snoras obligacijas sumokėtas lėšas indėliui; 3) įpareigoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti 2011-05-27 obligacijų pasirašymo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą sumą už įgyjamas obligacijas, sudarančią 4 344,23 Eur (14 999,75 Lt); 4) priteisti iš AB banko Snoras bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-05-21 sudarė su banku indėlio sertifikato įsigijimo, o 2011-05-27 – ir šioje byloje ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį. Sudarant abi sutartis, įkaitant obligacijų pasirašymo sutartį, ieškovei nebuvo paaiškinta ką reiškia obligacijų įsigijimas, todėl ieškovė galvojo, kad obligacijų pasirašymo sutartis yra terminuoto indėlio pratęsimas. Be to, ieškovei buvo paaiškinta, jog ieškovė bet kada pinigines lėšas, įneštas į banko sąskaitą galės pasiimti ir bet kada obligacijų sutartį nutraukti. Jeigu BAB bankas Snoras būtų atskleidęs visą teisingą informaciją, paaiškinęs tokių sutarčių sudarymo riziką, ieškovė abiejų šių sutarčių nebūtų sudariusi. Ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, tikėjosi, jog ir indėlio sertifikatas, ir obligacijos yra apdrausti, o tai sąlygojo ieškovės valią sudaryti tokias sutartis. Ieškovės vertinimu, AB banko Snoras darbuotojas privalėjo ieškovei akcentuoti kiekvieno investicinio produkto esmę ir riziką bei kitas sąlygas. Ieškovė ginčijamą sutartį sudarė suklysdama dėl jos esmės, būdama netinkamai informuota atsakovės (banko) darbuotojų, šiam vykdant ieškovės atžvilgiu agresyvią rinkodarą, nesiekiant nustatyti ieškovės finansinės padėties, jos tikslų, sudarant indėlio sertifikato, o vėliau ir obligacijų pasirašymo sutartis, t. y. būdama akivaizdžiai banko suklaidinta. Tik dėl banko nesąžiningų veiksmų ieškovė neteko savo santaupų, negali naudotis savo nuosavybe, patyrė didžiulius nuostolius. 2011-05-27 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) prašo pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016-10-20 sprendimu (t. 1, b. l. 190–196) ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (teismo sprendime klaidingai nurodyta šio byloje dalyvaujančio asmens procesinė padėtis) 122,65 Eur bylinėjimosi išlaidas.Teismas sprendė, kad obligacijų pasirašymo sutarties sąlygos maksimaliai atitiko ieškovės deklaruotus lūkesčius – gauti kuo didesnę finansinę naudą ir tai suformavo jos siekį sudaryti ginčo sutartį. Konstatavo, kad ieškovė buvo pakankamai informuota ne tik apie obligacijų, kaip finansinių priemonių, esmę, bet ir apie egzistuojančią riziką, kad atsakovas bankas gali neišpirkti obligacijų dėl nemokumo (bankroto), taip pat apie tai, jog banko obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Pažymėjo, kad suvokdama, jog banko siūlomas investavimo produktas jai nėra iki galo suprantamas ir aiškus, ieškovė, nepareikalavusi iš ją aptarnavusios banko darbuotojos daugiau paaiškinimų ir informacijos būtent jai aktualiais klausimais, nepasikonsultavusi su kitais specialistais, nebūdama bent minimaliai atsargi, atidi ir rūpestinga, vedama vien tik siekio gauti didesnę finansinę naudą, sudarė ginčo sutartį, todėl CK 1.90 straipsnyje nustatytų sutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė. Teismo vertinimu, obligacijų sutartis nėra sudėtingesnė už terminuoto indėlio sutartį, kuri yra aiški visiems klientams, taip pat ir tokiai patyrusiai indėlininkei, kaip ieškovė. Nors obligacijų draudžiamumo aspektas ir nebuvo atskleistas pakankamai aiškiai, tai nenulėmė ieškovės apsisprendimo sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, juolab kad pati ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, neįsitikino, ar pinigai bus apdrausti. Šios aplinkybės ji nepasitikrino ir vėliau, t. y. grįžusi namo, ėmusi ginčyti sandorį tik po bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Taip pat teismas nenustatė ir CK 1.91 straipsnyje numatyto sutarčių negaliojimo pagrindo. Nėra pagrindo teigti, kad aptariamų sąlygų neaptarus detaliau ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų ir atsakovės apgauta. Kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu buvo įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui. Ieškovei tokios informacijos nepateikus, bankas negalėjo individualizuoti jos investavimo poreikių.Ieškovė neįrodinėjo, kad obligacijų sutarties pasirašymo metu kas nors ją skubino ir nesuteikė galimybės detaliau susipažinti su pasirašomais dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais. Ieškovė pakankamai ilgą laiką buvo atsakovės kliente, laikė banke terminuotus indėlius, taigi negalėjo neatkreipti dėmesio, kad ginčo sutartyje ji įvardijama ne indėlininke, o investuotoja. Ieškovės amžius, gyvenimiška patirtis, sveikatos būklė, išsilavinimas, veiklos pobūdis ir kitos jos asmeninės savybės taip pat neleido teismui vienareikšmiškai vertinti, kad, taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartą, ieškovė galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovės esminis suklydimas, bet pačios ieškovės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė atsakovės (banko ir (ar) jo darbuotojų) tyčia atliktų veiksmų, nukreiptų į sąmoningą ieškovės apgaulę, t. y. kad ši sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 str.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė V. Č. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 7–12) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-10-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir teismo posėdyje apklausti liudytoją S. S.. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Ieškovei pasirašant indėlio sertifikato sutartį ir obligacijų pasirašymo sutartį nebuvo paaiškinta, kad indėlio sertifikato išpirkimas bei obligacijos nėra apdraustos.Jei ieškovei būtų suteikta informacija, kad jos sandoriai nėra drausti, ji niekada jų nebūtų sudariusi. Ieškovės vertinimu, ji buvo BAB banko Snoras suklaidinta ir apgauta, todėl ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo CK 1.90 straipsnio pagrindu.Atsakovė prisiėmė prievolę pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras investavimo priemones (FPRĮ 22 str. 4 d. 2 p.).Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 20–23) prašo skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2016-10-20 sprendimą nepakeistą, netenkinti ieškovės prašymo apklausti liudytoją S. S.. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad BAB bankas Snoras ieškovei suteikė informaciją ir tinkamai vykdė savo pareigas.Ieškovė su BAB banku Snoras buvo sudariusi ne vieną terminuoto indėlio sutartį. Terminuotų indėlių sutartyje informacija apie indėlių draudimą yra pateikiama aiškiai ir nedviprasmiškai, o obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė turėjo žinių, gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.Apeliacinio skundo argumentai, kad banko darbuotojai nepatvirtino, kad obligacijos yra nedraudžiamos, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.Nurodytos apeliaciniame skunde aplinkybės, jog bankas suklaidino ieškovę, neatskleidė ir neišaiškino jai esminių sutarties sąlygų, vertintinas kaip pačios ieškovės sąmoningas nenorėjimas tinkamai įsigilinti ir įvertinti galimą riziką bei išimtiniu tikslo siekimu gauti kuo didesnę grąžą (palūkanas). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo prilyginti obligacijas draudimo objektui, yra pagrįsta ir nėra teisinio pagrindo pripažinti minėtos sutarties negaliojančia. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 27–29) prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-10-20 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; netenkinti atsakovės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojos S. S. apklausos. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė nereiškė ieškinio dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškinys buvo pareikštas CK 1.90 straipsnio pagrindu ir ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, būtinų konstatuoti banko apgaulę sudarant ginčo sutartį.Pagal CPK 178 straipsnį pareiga įrodyti banko ar jo darbuotojų tyčinius, nesąžiningus veiksmus / neveikimą tenka ieškovei. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė tokių įrodymų neteikė. Prie apeliacinio skundo taip pat nėra pridėta naujų įrodymų, kurie patvirtintų banko darbuotojų apgaulę, vien tik teigiant, kad banko darbuotojai neva turėjo tikslą suklaidinti (galimai jiems buvo duotas toks nurodymas) ieškovę dėl pasirašomų sandorių esmės. Atsakovės vertinimu, tai yra prielaidos, kurios neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir naujų įrodymų (liudytojos apklausos)

Apeliaciniame skunde apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o teismo posėdyje apklausti liudytoją S. S., kuri tiesiogiai dalyvavo ginčo sandorio pasirašyme, prisimena ginčo sandorių sudaryme dalyvavusių banko darbuotojų paaiškinimus apeliantei dėl siūlomo sudaryti sandorio, todėl gali paliudyti ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytas faktines aplinkybes. Prašymą grindžia tuo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė sunkiai sirgo ir negalėjo dalyvauti teismo posėdyje bei pateikti išsamių paaiškinimų dėl faktinių aplinkybių.Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), o žodinis jo nagrinėjimas galimas tik tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą, t. y. susiklosčiusios toje konkrečioje byloje situacijos išimtinumą (CPK 322 str.). Nagrinėjamu atveju būtinumo nurodytos išimties taikymui teisėjų kolegija nenustatė. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir skunde įvardijama aplinkybė, kad apeliantė sirgo ir pati negalėjo atvykti į teismo posėdį paaiškinimams dėl faktų duoti. Tačiau savo poziciją bei paaiškinimus apeliantė yra išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose. Be to, apeliantė vedė bylą per atstovę, kuri dalyvavo teismo posėdyje, taigi turėjo visas galimybes procesiniuose dokumentuose raštu išdėstytus ieškovės paaiškinimus bei argumentus detalizuoti dar ir žodžiu. Atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu dalyvavimu jame. Kita vertus, visus įrodymus šalys turi pateikti / nurodyti dar pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, toks reikalavimas yra įtvirtintas CPK 226 straipsnyje. Taigi apeliantė proceso, pirmosios instancijos teisme prasidėjusio dar 2013-08-19, metu ir turėjo pareikšti atitinkamus prašymus dėl liudytojų iškvietimo bei jų apklausos, tačiau šia teise nesinaudojo, motyvuoto prašymo iškviesti apklausai liudytoją S. S. pirmosios instancijos teisme pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose ar prašymuose nesuformulavo. Tokiu atveju nenustatyta ir apeliantės procesinių įrodinėjimo teisių suvaržymo pirmosios instancijos teisme, kurios teiktų pagrindą skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Sprendžiant dėl šių apeliantės prašymų aktualu dar ir tai, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse yra įtvirtinęs ribotos apeliacijos modelį (CPK 320 str.). Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija nėra pakartotinis ginčo ir tų pačių aplinkybių nagrinėjimas. Apeliacijai, kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmui (lot. revisio prioris instantiae), būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės, taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas ir gali būti įgyvendinamas tik esant tam tikroms sąlygoms (CPK 314 str.). Šiuo įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinama bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Todėl CPK 314 straipsnis ir įtvirtinta nurodytus ribojimus naujų įrodymų pateikimui po pirmosios instancijos teisimo sprendimo priėmimo, nustato draudimą remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau. Tokiu atveju apeliantės prašymai iškviesti apklausai liudytoją ir paskirti žodinį procesą negali būti tenkinami.

Dėl banko pareigos informuoti

Apeliantės teigimu, atsakovė pažeidė FPRĮ 22 straipsnio nuostatas bei įpareigojimus savo leidžiamų vertybinių popierių (potencialiems) klientams, neprofesionaliems investuotojams, aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie suprastų siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių, šiuo konkrečiu atveju obligacijų, esmę bei joms būdingą riziką. Kasacinis teismas investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).Minėtoje nutartyje kasacinis teismas įvertino ir analogiškos, kaip ir sudaryta su apeliante, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkto (t.1, b. l. 11) nuostatas bei vartojamą formuluotę, kad „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, pažymėjęs, kad jos, nors ir nebūdamos savaime klaidingos / klaidinančios, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų ir dėl to teikia pagrindo pripažinti, kad bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti klientui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius nėra atlikęs. Kita vertus, remiantis jau anksčiau suformuotais kitose panašiose bylose išaiškinimais, kasacinio teismo 2015-11-17 nutartyje nurodyta ir tai, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad pats savaime leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.CK 1.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.Apeliantės, kaip neprofesionalios investuotojos, statusas pats savaime neeliminuoja bendrosios protingo ir sąžiningo asmens pareigos atidžiai perskaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais ir ypač tada, kuomet investuotojas aiškiai negali suvokti indėlių ir obligacijų skirtingumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atsižvelgia ir į aktualią kasacinio teismo praktiką, kurioje jau yra konstatuotas faktas, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, apeliantei turėjo būti suprantama, kad šis produktas, kaip finansinė priemonė, nėra visiškai tapatus (analogiškas) indėliui, o atsižvelgiant į didesnį jo pelningumą, gali pasižymėti ir didesniu rizikingumo laipsniu.

Dėl apeliantės valios ir ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindų

Apeliantė ginčija obligacijų pasirašymo sutartį įrodinėdama, kad ši buvo sudaryta jai suklydus, taip pat bankui suklaidinus ir net apgavus apeliantę (klaidingai pateikus informaciją ar nepateikus visos informacijos) dėl esminių sudaromo sandorio sąlygų, t. y. dėl tokio paties, kaip ir terminuoto indėlio sutarties atveju, rizikos paskirstymo. Todėl teisėjų kolegija įvertina, ar pirmosios instancijos teismas, įvertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą dviem teisiniais pagrindais (dėl suklydimo ir dėl apgaulės), tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo ir apgaulės dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimą lemiančių teisinių pagrindų, kvalifikavimo požymius, sudarant ginčijamą finansinių priemonių įgijimo sandorį. Šiuo atveju į atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija neatsižvelgia. Faktinės apgaulės aplinkybės apeliantės procesiniuose dokumentuose buvo nurodytos, o teisinio pagrindo / visų teisinių pagrindų įvardijimas nėra privalomas ieškinio elementas, nes teisę taiko pats teismas. Be to, atsakovė neskundė apeliaciniu skundu sprendimo, kurioje pirmosios instancijos teismas atliko teisinį ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimą ir pagal CK 191 straipsnio nuostatas. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių pripažįstama, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).Aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, kasacinis teismas išskiria kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi pasitikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).Tuo tarpu CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais, ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tik tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką antrosios šalies valiai susiformuoti. Vadinasi, apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių, veiksnių.Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė, pasirašydama ginčijamą obligacijų sutartį, aiškiai matomoje vietoje (virš apeliantės parašo) patvirtino, kad yra susipažinusi su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes (t. 1, b. l. 13; sutarties 1.22 p.). Pažymėtina, kad apeliantė iš esmės neneigia, kad su atsakove siekė sudaryti būtent obligacijų įsigijimo sutartį, tvirtindama, kad jei sandorių sudarymo metu būtų žinojusi tikrąją su obligacijomis susijusią riziką, nebūtų sudariusi ginčijamo sandorio, tačiau tokie apeliantės argumentai nėra įtikinantys. Apeliantė nenurodė jokių įtikinamų paaiškinimų, kas objektyviai galėjo lemti tokį jos klaidingą su obligacijomis sietinos rizikos suvokimą, kuomet visos aplinkybės sudarė pagrindą kitokioms išvadoms – už obligacijas buvo siūlomos ženkliai didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius, obligacijų įsigijimo sutartį, priešingai nei terminuotųjų indėlių sutartis, lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis (t. 1, b. l. 10-11), obligacijų pasirašymo sutartyje apeliantė aiškiai ir ne vieną kartą didžiosiomis raidėmis buvo įvardyta kaip investuotoja, o ne kaip indėlininkė. Vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantei nepanaikina bendrųjų jos pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais dėl vienų ar kitų sutartyje naudojamų sąvokų, pasitikslinti rizikas, galinčias kilti pasirašius kitokią, nei terminuotų indėlių sutartį, ir pan. Todėl tokio neatsargaus elgesio pasekmės šiuo konkrečiu atveju tenka pačiai apeliantei, o suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės (CK 1.90 str. 5 d.).Ginčo sandoris sudarytas laisva valia, o jo sudarymas, neįsigilinus į visą reikiamą informaciją, reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, tačiau nelemia jo negaliojimo kaip sudaryto dėl esminio suklydimo ar apgaulės. Kadangi nevisiškai aiškūs sutarties aspektai, susiję su obligacijų draudžiamumu (ieškinyje nurodyta taip „Aš sudarydama ginčijamą sutartį, tikėjausi, jog ... obligacijos yra apdraustos ir būtent tai sąlygojo mano valią sudaryti sutartį ...“) nepaskatino apeliantės atitinkamai veikti, surinkti papildomą informaciją apie tai, ar didesnės nei terminuotų indėlių atveju banko mokamos palūkanos bei investuotojo, o ne indėlininko, statusas kartu nereiškia ir didesnės rizikos buvimo, teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantės galimą suklydimą lėmė ne klaidingai jos suvokta aplinkybė apie obligacijų draudimą banko nemokumo (bankroto) atveju, tačiau pati banko nemokumo atsiradimo tikimybe. Vien aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti suklaidinimo dėl sandorio esmės faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).Konstatavus, kad obligacijų draudžiamumo aspektas ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo esminis momentas, dėl kurio buvo sudarytas ginčo sandoris, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, pagrįstai vertino, kad būtent tokio pobūdžio sutarties sudarymo paskata apeliantei buvo didesnė finansinė sutarties grąža (didesnės mokamos palūkanos), su kuo teisėjų kolegija sutinka. Apeliantė, pareiškusi nagrinėjamoje byloje ieškinį, turėjo teisinę pareigą, nustatytą CPK 178 straipsnyje, įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, šiuo atveju aplinkybes, kurios įgalintų padaryti išvadą, jog egzistavo bent vienas iš jos nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų. Tą lemia rungimosi principas ir jo privalomumas civiliniame procese (CPK 12 str.), reiškiantis, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Apeliantės teiginiai, kad ji buvo suklaidinta ir net apgauta, nuslėpus / neatskleidus visos informacijos, kad atsakovės darbuotojai, vykdydami agresyvią rinkodarą jos atžvilgiu, turėjo tikslą specialiai suklaidinti ieškovę, kad ji neturėjusi laiko apsispręsti dėl tokio pobūdžio sandorio sudarymo, kartu neteikiant argumentų, ar po įvykusio sutarties pasirašymo apeliantė siekė pašalinti neaiškumus arba nutraukti sutartį, jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis neparemti.Nustačius tokias aplinkybes, ginčo sandorio sudarymas negali būti vertinamas nei kaip atsakovės apgaulė, nei kaip apeliantės suklydimas dėl pačios sutarties esmės, juolab, kaip minėta, apeliantė ir nesidomėjo obligacijų draudimo aplinkybe, kas tik dar kartą paneigia teiginius apie tokios aplinkybės esminę reikšmę prieš apsisprendžiant, ar sudaryti obligacijų įsigijimo sutartį.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyti obligacijos sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nenustatė. Kadangi šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, šių išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.