Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėja Edita Šliumpienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos I. V. pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo suinteresuotiems asmenims E. P., L. L. M., antstolei G. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog antstolė G. K. vykdo išieškojimą iš skolininko E. P. išieškotojos I. V. naudai pagal Kauno miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą civilėje byloje Nr. 2-6267/2000 dėl išlaikymo dukrai išieškojimo (b. l. 6). Antstolė 2015-01-15 turto arešto aktu areštavo ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-8, 40-41). 2015-10-28 antstolė pasiūlė išieškotojai kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo (b. l. 5).

Vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę. CK 3.87 str. 1 d. įtvirtina nuostatą, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o CK 3.117 str. – sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės prezumpciją. Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Nenustačius skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio asmeninio turto apimties ir jo vertės. Dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 str., CK 3.116 str.).

Byloje nėra įrodymų, jog sutuoktiniai santuokoje įgytą turtą būtų pasidalinę arba kitaip nustatę jo teisinį režimą. Pareiškėjos pareiškimas teismui paduotas E. P. ir L. L. M. esant santuokoje, todėl konstatuotina, jog skolininko ir jo sutuoktinės po santuokos sudarymo įgyta ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str.). Šios aplinkybės nei E. P., nei L. L. M. nepaneigė, nors jiems šaukimai ir procesiniai dokumentai buvo ne kartą siųsti visais teismui žinomais adresais (b.l. 12-13, 15-16, 19-20, 28-29, 33-34, 38-39).

CK 3.117 str. 1 d. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad nei skolininkas, nei jo sutuoktinė teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių būtinybę nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, laikytina, jog skolininkui E. P. priklauso ½ dalis jo sutuoktinės L. L. M. vardu registruotos ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis įstatymų nuostatomis, byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo prašymas tenkintinas, skolininkui nustatytina 1/2 dalis (nuo ½ dalies) turto bendroje jungtinėje nuosavybėje (CPK 667 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik remdamasis CPK 667 str. 1 d. išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 str. 2 d. ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Vis dėlto, nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.89 str. 1 d.). Tais atvejais, kai kyla bendraturčių ginčas dėl naudojimosi daiktu tvarkos, ji nustatoma teismo tvarka ginčo teisena pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.89 str. 2 d.). Be abejo, nustatyti naudojimosi tvarką turi būti suinteresuotas skolininkas, nes, tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už kuo aukštesnę kainą. Be to, įstatyme įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčo teisena reikalauti atidalyti skolininko dalį iš bendrosios jungtinės nuosavybės taip, kad iš jos būtų galima išieškoti (CK 4.90 str. 3 d.). Taigi, įgyvendinti savo bendrosios jungtinės nuosavybės teisę ir atsidalyti savo dalį arba nusistatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pirmiausia turi skolininkas (turto bendraturtis), o teismai negali priskirti šios pareigos išieškotojui ir antstoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2013; Kauno apygardos teismo 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1865-259/2014). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad naudojimosi tvarkos nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra teismo pareiga, tai yra skolininko teisė. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad nei skolininkas, nei jo sutuoktinė teismui jokių argumentų ir paaiškinimų nepateikė, taip pat nepateikė prašymo dėl naudojimosi tvarkos bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, todėl naudojimosi tvarka nurodytu nekilnojamuoju turtu nenustatytina.

Bendroji taisyklė yra ta, kad bylinėjimosi išlaidos ypatingosios teisenos bylose nėra priteisiamos, o išimtis daroma tik tuomet, jeigu teismas konstatuoja skirtingą byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi arba jų priešingus interesus. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad skolininko veiksmai (neveikimas) sąlygojo pareiškėjos veiksmus kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrame su skolininko sutuoktine turte. Skolininkas, pats nesikreipdamas dėl jo turto dalies nustatymo bendrame su sutuoktine turte, siekė, kad iš bendro turto nebūtų išieškoma jo skola, išieškotoja, skirtingai nei skolininkas, siekė priešingo rezultato – galimybės išieškoti skolą. Teismas taip pat sprendžia, jog pareiškėja bylinėjimosi išlaidas patyrė tik dėl to, kad skolininkas gera valia nevykdė prievolės. Nagrinėjamu atveju pareiškėja bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl skolininko vengimo vykdyti pareigą – sumokėti skolą, apie kurią žinojo. Skolininkas, laiku nevykdęs savo pareigos, turėjo suvokti, jog pareiškėja gali savo pažeistas teises ginti teisme, dėl ko jam kils pareiga atlyginti patirtas papildomas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos turėtos 50 Eur išlaidos už pareiškimo surašymą neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatytų rekomenduojamų maksimalių dydžių už suteiktas teisines paslaugas, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, vadovaujantis apeliacinės instancijos teismų praktika (2015 m. liepos 30 d. Kauno apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1511-260/2015), pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas, iš suinteresuoto asmens E. P. pareiškėjai priteistinos 50 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos I. V. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti, kad skolininkui E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso pusė (t.y.1/2 nuo ½ dalies) 4,2000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuri yra skolininko ir jo sutuoktinės L. L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) bendroji jungtinė nuosavybė.

Priteisti iš suinteresuoto asmens E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.